2022 05 19

Ramūnas Aušrotas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ta pati mergelė, tik kita suknelė: apie Civilinės sąjungos įstatymo projektą

Ramūnas Aušrotas. Asmeninio archyvo nuotrauka

1978 m. Berklio miesto (Kalifornija) taryba priėmė nutarimą, kuriuo įsipareigojo nediskriminuoti piliečių dėl jų seksualinės orientacijos. 1979 m. toks Tomas Broughamas įsidarbino Berklio miesto savivaldybėje. Pagal darbo sutartį, savivaldybės darbuotojų sutuoktiniai buvo draudžiami sveikatos draudimu. T. Broughamas buvo gėjus ir gyveno su savo partneriu. Kadangi sveikatos priežiūros draudimo planas nemokamą medicininę ir odontologinę priežiūrą laidavo tik sutuoktiniams, jo partneris Barry’is Warrenas negalėjo į ją pretenduoti.

Santuoka buvo nurodyta kaip vienintelė forma, kurios pagrindu buvo galima pretenduoti į šią lengvatą, o jos sudarymo sąlygas apibrėžė valstijos įstatymai. T. Broughamas suprato, jog jam nepavyks pasiekti, kad tos pačios lyties poroms būtų garantuota tokia pati teisė į santuoką. Tada jis pradėjo ieškoti kito būdo. Ir jis jį rado.

T. Broughamas pasiūlė Berklio miestui papildyti sveikatos priežiūros draudimo planą, numatant, kad nemokamą medicininę ir odontologinę priežiūrą galėtų gauti ne tik sutuoktiniai, bet ir kartu gyvenantys asmenys. Tam, kad planas įpareigotų darbdavį ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėją, buvo reikalingi griežti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma, jog toks ryšys egzistuoja. Todėl T. Broughamas užsimojo sukurti tos pačios lyties poroms taikomą naują teisinę kategoriją, kuri būtų tokia pat stabili ir taip pat griežtai reglamentuota, kaip ir santuoka. Jo požiūriu, tai buvo galima padaryti dekonstravus santuokos institutą į jos sudedamąsias dalis, atsisakius lyčių skirtingumo reikalavimo, o likusias dalis sulydžius į visumą.

Taip gimė naujas teisės institutas[1] – „namų partnerystė“ (domestic partnership), kaip būdas vienos lyties poroms įgyti tas pačias teises ir privilegijas, kurias anksčiau turėjo tik santuokoje gyvenantys asmenys.[2] Galimybė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą namų partnerystėje gyvenančiam asmeniui, nepriklausomai nuo jo lyties, Berklio mieste buvo įteisinta 1984 m., o 1985 m. Vakarų Holivudas, priėmęs „namų partnerystės“ įstatymą, įsteigė pirmąjį bendro gyvenimo registrą.[3] Partnerystės institutas savivaldos lygmeniu buvo sėkmingai buvo naudojamas iki 2015 m., kai JAV Aukščiausiasis Teismas pripažino vienos lyties asmenų teisę į santuoką.

Lygiai tokia pačia santuokos instituto dekonstravimo logika vadovaujasi ir vienos lyties asmenų „šeimų“ proponentai Lietuvoje. LR Konstitucija aiškiai numato, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu. Skirtingai negu konstitucinė šeimos samprata, konstitucinė santuokos apibrėžtis yra nedviprasmiška. Ją galima pakeisti tik keičiant Konstituciją, o tai padaryti šiuo metu nėra nei politinės valios, nei politinės galios, o juo labiau visuomenės pritarimo.

Prie LR Seimo vykęs mitingas už partnerystę. 2022 m. kovo 21d. „BNS Foto“ nuotrauka

Tačiau galima dekonstruoti pačią santuokos sampratą, de facto santuokai prilyginant kitą civilinės teisės institutą. Tai ir buvo siekiama padaryti 2021 m. gegužę registravus LR Partnerystės įstatymo projektą. Tada projekto autoriai partnerystės teisinių santykių apibrėžčiai pritaikė Konstitucinio Teismo doktrinos suformuluotos konstitucinės šeimos sampratos turinį, suformuluotą KT nutarime nr. 21/2008.[4] Tai, kad partnerystės institutui apibrėžti yra taikomas tas pats tekstas kaip ir konstitucinei šeimos sampratai, leido pagrįstai tvirtinti, kad įstatymo iniciatyva buvo siekiama suteikti partnerystei šeimos teisinį statusą.[5] Tada įstatymo projektas neperėjo pateikimo Seime stadijos.

Praėjus metams yra teikiamas naujas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, kurio pavadinime žodžio „partnerystė“ nėra, o civilinės sąjungos samprata apibrėžta lakoniškai, nevartojant Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuoto šeimos sampratos turinio žodyno. Tačiau tai nereiškia, jog naujas įstatymas yra fundamentaliai kitoks ir juo nesiekiama vienos lyties asmenims suteikti šeimos statuso, o jų teisių prilyginti sutuoktiniams.

Civilines sajungos istatymo projekto pristatymas Seime. 2022 m. gegužės 16 d. „BNS Foto“ nuotrauka

2011 m. Konstitucinis Teismas byloje nr. 21/2008  išaiškinęs, jog Šeimos koncepcijoje įtvirtina šeimos sąvoka prieštarauja Konstitucijai, tai grindė tuo, jog ji neapima kohabitaciją ar kitą bendro gyvenimo formą pasirinkusių vyro ir moters santykių. Tada Konstitucinis Teismas, komentuodamas konstitucinę šeimos sampratą, suabejojo šeimos teisinių santykių atsiradimui taikomo viešumo reikalavimu, siejamo su santuokos registravimu, ir teigė, jog vyro ir moters santykių išraiškos forma „konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Nors su tokiu KT nutarimu, nureikšminančiu santuokos institutą, galima ir dera nesutikti, tačiau jis teisus tuo aspektu, jog vertinant, kas yra, o kas nėra šeimos teisiniai santykiai, reikia žiūrėti ne į įstatymo pavadinimą, bet į reguliuojamų santykių pobūdį ir turinį. Kitaip tariant, apibrėžiant, kas yra, o kas nėra šeimos teisiniai santykiai, yra svarbu ne (tik) forma, bet (ir) turinys.

Kaip ir Partnerystės įstatymo projekto atveju, taip ir Civilinės sąjungos įstatyme autoriai siūlomam teisiniam institutui iš Civilinio kodekso III knygos, reguliuojančios šeimos teisinius santykius, paėmė ir pritaikė praktiškai viską, kas įstatymuose siejama su santuoka, išskyrus lyčių tarpusavio papildomumą: monogamijos, sutuoktinių lojalumo, draudimo tuoktis su artimais giminaičiais, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir kt. principus.

Civilinei sąjungai sudaryti ir nutraukti taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir santuokai. Civilinę sąjungą sudarę asmenys (partneriai) įgyja tas pačias asmenines neturtines ir turtines teises, kurias turi ir sutuoktiniai.

Galiausiai, įregistravęs civilinę sąjungą ir jos nenutraukęs asmuo negali sudaryti santuokos ar įregistruoti civilinės sąjungos su kitu asmeniu. Kitaip tariant, kalbant apie civilinę sąjungą, mes turime lygiareikšmius teisinius fenomenus, kurie tarpusavyje susiję taip, kad dėl vieno buvimo kitas tampa neįmanomas. Konstatuotina, kad tai ta pati civilinė santuoka, tik turinti kitą pavadinimą. Jei kas nors atrodo kaip žmogus, vaikšto kaip žmogus, kalba kaip žmogus, vienintelė darytina išvada – kad tai žmogus, nors jis pats juo ir atsisako vadintis.

Šeimos dienos šventė Katedros aikštėje Vilniuje. 2022 m. gegužes 15 d. „BNS Foto“ nuotrauka

Kaip minėta, Civilinės sąjungos įstatymo projekto pavadinime žodžio „partnerystė“ nėra. Tačiau pačiame įstatymo projekte 174 kartus rasite žodį „partneris“. Pasigilinkime į tai, ką jis reiškia. Lietuvos teisėje „partneris“ šiuo metu yra vartojamas trimis prasmėmis:

pirma, asmenims (nepriklausomai nuo lyties), kurie yra sudarę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį pagal LR Civilinio kodekso 6.969 straipsnį, apibūdinti.

Antra, asmenims (vyrui ir moteriai), gyvenantiems de facto kohabitacijoje apibūdinti, t. y. kaip sąvokos „sugyventinis“ sinonimas.

Trečia, asmenims (vyrui ir moteriai), gyvenantiems registruotoje partnerystėje apibūdinti.

Kalbant apie trečią variantą, jis yra skirtas sugyventiniams, norintiems formalizuoti savo santykius (faktinį gyvenimą kartu) per partnerystės registraciją. Tačiau Lietuvos teisinėje sistemoje registruotoje partnerystėje gyvenančiais asmenimis yra pripažįstami tik asmenys, kurie atitinka keturis kriterijus: a) yra vyras ir moteris; b) yra įregistravę partnerystę; c) gyvena ne mažiau kaip vienus metus neįregistravę santuokos; d) turi tikslą sukurti šeimos teisinius santykius įstatymų nustatyta tvarka (sudarydami santuoką).

Apibendrinus, Lietuvos teisėje įtvirtinta partnerio, formalizavusio savo santykius, sąvoka siejama su santuoka arba su ketinimu santuoką sudaryti.

Toks apibrėžimas ne tik kad neapima vienos lyties asmenų santykių, bet ir užkerta galimybę juos laikyti partneriais. Civilinės sąjungos įstatymo projektą teikiantys asmenys tai žino, todėl siūlo du dalykus: pirmiausia panaikinti bendro gyvenimo neįregistravus santuokos reguliavimą, numatytą Civilinio kodekso 3 knygos XV skyriuje, nes jis apibrėžia, kad partneriais gali būti tik santykius formalizavę sugyventiniai, t. y. asmenys, kurie atitinka aukščiau minėtus keturis kriterijus.

Taip pat siekiama sąvokų inversijos (apvertimo), t. y. pripažinimo, jog ne partneris yra sugyventinio sinonimas, o sugyventinis yra partnerio sinonimas. Tą numato Civilinio projekto įstatymo 24 str., kuriuo siūloma nustatyti, jog kituose teisės aktuose vartojamos sąvokos ir formuluotės tokios kaip „sugyventinis“, „sugyventinis (partneris)“, „sugyventinis, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs partnerystę“, „sugyventinis, kai įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruota partnerystė“, „sugyventinis, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka“ taip pat atstoja sąvoką „partneris“.

Kaip minėta, šiuo metu Lietuvos teisėje yra atvirkščiai, t. y. partneris yra sugyventinio sinonimas, o sugyventiniu laikomas asmuo, kuris gyvena neįregistravęs santuokos. O tai dėl jau įvardintų priežasčių įstatymo autoriams netinka.

Taigi Civilinės sąjungos įstatymo projekto tikslas yra į Lietuvos teisinę sistemą įtraukti visiškai naują partnerių sąvoką, t. y. asmenų (nepriklausomai nuo lyties), gyvenančių civilinėje sąjungoje ir neturinčių tikslo ateityje sukurti šeimos teisinius santykius santuokos būdu. Beje, tai buvo bandoma padaryti jau anksčiau: Seimo narys T. V. Raskevičius siūlė į Diplomatinės tarnybos įstatymą įtraukti analogišką partnerių sąvoką, apimančią asmenis, kurie „nenori ar negali sudaryti santuokos“.

Maža to, įvardijimas, jog Civilinės sąjungos įstatymo projekte numatyta sąvoka „partneris“ (kuri, kaip minėta, reiškia asmenis (nepriklausomai nuo lyties), gyvenančius civilinėje sąjungoje) atstoja visas kitas įstatymuose esančias sąvokas, reiškia tai, jog civilinę sąjungą sudariusiems partneriams yra taikomos visos teisės, numatytos faktinėje kohabitacijoje gyvenantiems asmenims (sugyventiniams).

Pavyzdžiui, galima numanyti, kad įstatymai bus pakeisti taip, jog civilinę sąjungą sudarę partneriai įgis teisę į pagalbinį apvaisinimą. Mat Pagalbinio apvaisinimo įstatyme esančią sugyventinių sąvoką prilyginus vienalyčiams partneriams, t. y., nustačius teisę, bet nenustačius jos įgyvendinimo, atsiras paskata remiantis teisinių lūkesčių principu keisti įstatymą taip, jog ši teisė būtų realizuota. Jau dabar aišku, kad šiuo keliu ir ketinama eiti – Sveikatos apsaugos ministerijoje jau yra paruoštas projektas, kuris numato „altruistinę surogaciją“.

Kitas pavyzdys. LR Baudžiamojo proceso kodeksas (38 straipsnis) šeimos nariais laiko de facto kohabitacijoje gyvenančius asmenis. Jei pripažįstame, jog sugyventinio sąvoka apima ir partnerius pagal Civilinės sąjungos įstatymą, mes jiems automatiškai suteikiame šeimos narių teises, numatytas Baudžiamojo proceso kodekse.

Todėl, jei jus tikrai domina vienos lyties partneriams, sudariusiems civilinę sąjungą, ketinamų suteikti teisių apimtis, nepakanka tik pažiūrėti į Civilinės sąjungos įstatymo projektą, kuriame jos apibrėžiamos gana skurdžiai. Turint omenyje, jog Lietuvos teisė sugyventinius priskiria šeimos nariams, tai iš esmės reiškia, kad vienos lyties partneriai, sudarę civilinę sąjungą, netiesioginiu būdu (per sutapatinimą su sugyventiniais) įgyja šeimos nario statusą (nors jais formaliai nesivadindami). Išties gudriai sugalvota: vienu brūkšniu vienos lyties partneriams, sudariusiems civilinę sąjungą, suteikti tas pačias teises, kaip ir sugyventiniams, per tai suteikiant tas pačias teises, kurias turi šeimos nariai.

Taigi konstatuotina, jog po civilinės sąjungos įstatymo priedanga vyksta faktinio šeimos teisinio statuso vienos lyties poroms suteikimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Institutas – (teis.) bet kurios srities teisės normų visuma (LKŽ, 2000, p. 214)

[2] Tam, kad galėtų pretenduoti į lengvatą, pora turėjo pasirašyti abipuse priesaika patvirtinamą deklaraciją (affidavit), liudijančią, kad ji atitinka visus reikalavimus. Iš pradžių joje buvo trys reikalavimai: 1) kad vienintelė kliūtis jam/jai susituokti su darbuotoju yra tai, kad jis/ji yra tos pačios lyties; 2) jis/ji gyvena su darbuotoju ir 3) ji/jis yra vienintelis darbuotojo namų partneris. Vėliau buvo pridėti dar du kriterijai: reikalavimas, kad abu partneriai turėtų bendrą finansinę atsakomybę ir kad abu asmenys būtų pilnamečiai ir veiksnūs.

[3] Plačiau – čia.

[4] “konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas”.

[5] Tai, kad siekiama vienos lyties partnerystei suteikti šeimos teisinį statusą, patvirtina ir tas faktas, jog buvo siūloma šią partnerystės sąvoką įtvirtinti ir CK III knygoje, kuri reguliuoja šeimos teisinius santykius, keičiant dabar galiojančiame CK 3.229 straipsnyje esančią partnerystės apibrėžtį, atsisakant partnerystės, kaip vyro ir moters bendro gyvenimo formos neįregistravus santuokos.