2021 03 30

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ta valanda

Salvadoras Dalí, „Tirpstantis laikrodis“ / „Minkštas laikrodis pirmo sprogimo akimirką“ (1954 m.)

Visada bandžiau suprasti, kur ji pradingsta. Kas ją pavagia? Va, prapuola, ir tiek. Ir niekas nieko. Jokio kriminalo.

Pilni internetai pasmaugtų laikrodžių memų, pilni namai pabirusių skaičių ir rodyklių, kad ir kur pasisuksi, gali išgirsti – „tu gyvenimą iš manęs pavogei!“, o ką jau bekalbėt apie pataisos įstaigas – kiek ten per klaidą apsivogusiųjų ir laiką skaičiuojančiųjų, žodžiu – tas laikas yra toks vis laikantis – kaip tie trys drambliai vėžlys ir visa kita, dėl ko kai kuriems iš mūsų žemė plokščia atrodo… Na, o čia tiesiog – ima ir išgaruoja kažkur viena dvidešimt ketvirtoji paros bendru sutarimu. Nes tiesiog išgaruoja.

Nes sukioja laiką. Pirmyn atgal. Žiema vasara. Karantinas tarantinas. Vėl savaitę kiūtinsim apgraibom, bandydami džiugiai įtikinti kūną, kad čia viskas mūsų pačių labui. Galėsime ilgiau vakaroti ir iki šaldytuvo trečiąkart trasą po vakarienės įveiksime dar nedegdami šviesos. 

O kad iš ryto reikia kažkaip atsikelti, tai direktyvų iš „tenajaus“ reikalas, nes „čionajaus“ mes nieko dėti. Niekas niekuo, o štai keltis reikia. Ką daryt tiems ir toms, kurių prigimtis ūbauja vien nuo minties, kad iš sapnų girios dar anksčiau išbaidys žadintuvas, du, trys, keturi skambučiai, sužvėrėję artimieji ir jų dar žvėriškesnės šeimos, mokyklos, nuotoliniai retežiai… Ką daryt visoms tyto alboms, ausytiesiems apuokams? Iš kur jie gaus jėgų kompensaciją? Iš kokios tokios miegančių drugelių vyriausybės? Patys ten pelėdos… 

Ar tie, kurie audė tas laiko juostas, bent iš dalies nutuokė, kad iš kiekvieno atimdami valandą paima kokius tris milijonus valandų miego? Ar bent įsivaizduoja tie našaus pasaulio steigėjai, kiek per tą valandą galima susapnuoti gerų dalykų, pailsėti? Košmarai irgi tinka, nes po jų ateis palengvėjimas, kad buvo tik sapnas…

Taip ir eina kažkoks pasakų milžinas su mūsų valandų maišu: žiema vasara, žiema vasara, kaire dešine, kaire dešine… Vilniaus–Kauno atstumas pradingsta, pietų pertrauka išnyksta, per tą laiką gali papasakoti savo ir išgirsti kito gyvenimą… 

O čia – visąlaik pradedi futbolo rungtynes nuo antro kėlinio… Rezultatą tau užrašo tablo, ir varyk. Visada kyli nuo suolo. Tai visa mūsų tauta – vis ant suolo. Na, gerai, ne tik mūsų tauta, dažanti požemines perėjas vienaip ar kitaip, bet ir kitos tautos ir jų atstovai… prieš miegą lygūs visi. O kai dalis jo dingsta… Tai tokie netikri, tokie antrarūšiai… Antraeilininkai. Pasaulis lošia, laksto, aistros kunkuliuoja, o mes žvelgiam apuoko akimis, absurdas kažkoks, noooriiim mieeegoooo… 

Bet ar tas tikrasis, pats tikriausias laikas gali būti kitoks, – ne nugriebtas, išneštas po skvernu, slepiamas prie širdies? Jei sutiksiu vagių karalių ar karalienę, būtinai paklausiu.

Pralinksmina tik kokie nors šveicarai, kurie tiesioginės transliacijos metu šviečiant pilnačiai stadione klupdami nešioja po aikštę per didelius futbolo vartus ir dėl to vėluoja pradėt rungtynes. Jų stadiono angaruose kažkodėl švyti aikėjos logotipas, tarsi primenantis, kad mums – tik mišką parceliuot galim ir medžius savo miestuose džyrint, pasidabinę pilnapade šypsena… Na, bent rungtynės pralaimėtos tik vieno įvarčio skirtumu. Turbūt irgi dėl to, kad visi norėjo miego. 

Taip ir gyvename pralaimėdami vienos valandos skirtumu. Ir kai jau būsim pripratę prie visko, visko o visko… Pradėję vėl mylėt savo naminius gyvūnėlius, besiprašančius laukan ne pagal grafiką, daugmaž nustoję pleškint mintyse savo žvaliuosius vyturius kaimynus iš antro aukšto, kur vyrai gimė su įjungtais grąžtais rankose, o moterys su ūkiančiu plaukų džiovintuvu, galėsim šypsotis jų vaikams, kurių spiegiančiuose žaisluose įmontuotas neišsikraunantis diuracelis. Na, kai visa tai galėsim ir džiugins mus šiek tiek atlaisvėjęs pasaulis, staiga tarsi taburetę iš po kojų rudeniop vėl išmuš frazė – „ar jau persukote laikrodžius valanda atgal?“, ir susisukę, atgavę nežinia kur prasibasčiusią valandą sliūkinsim pažliugusiais takais, taip ir nesupratę, kas per laiko matas yra ta vogta valanda, džiaugtis čia ar raudot.

Jei susitikčiau vagių karalių ar karalienę, paprašyčiau, kad kaip nors selektyviai tą laiko vogimo procesą organizuotų. Atvirkščiai vakcinavimo principams. Pirmiausia laikrodžiai automatiškai turėtų persisukti valstybės valdytojų namuose ir galvose, ypač to sektoriaus, kuris atsakingas už ES direktyvas. Ir galėtų kurį laiką taip pasisukioti, kas trečią dieną maždaug, išskyrus švenčių dienas ir savaitgalius. Vėliau valanda turėtų pradingti iš visų žydinčių soc. tinkluose, kurie ir taip prasmegę tose belaikėse bedugnėse, kaži ar pastebėtų išvis. Nors čia ir aš pats turbūt galėčiau pasitikrint, suprasčiau, kad kažkur dingo šešiasdešimt minučių, ar ne. Toliau pagal viską turėtų eilėje būti laimingieji (nes laiko neskaičiuoja) ir dviratininkai… „O kodėl pastarieji?“ – nustebtų vagių karalius ar karalienė. „O dėl to, – atsakyčiau, – kad būtų panašu į vakcinavimo proceso logiką. „O kurgi čia logika?“ – paklaustų. „Taigi…“ – atsakyčiau. Bet svarbiausia, kad prekybos centrai nebūtų uždaryti. Nebent tik tą pirmąją Velykų dieną. 

Iš tiesų gražiai eiliuota dabar prie kai kurių parduotuvių – tokie sugrąžinantys beveik keliasdešimčia metų tekstai: „Jūs paskutinis?“, „Ar greit eilė juda?“, „Aš tuoj grįšiu, gerai?“, „Atleiskit, bet eilės galas vaaaa teeen!“, „Ir kiek jau stovit? Valandą? M…“

Kol visa tai mintiju, jausdamasis naujojo režimo auka, po truputį įdienoja. Sukaupęs valios likučius pasidarau kavos, atgrasūs, aštrūs, begėdiški pasaulio spinduliai po truputį atlyžta, esu beveik pajėgus šypsotis. Darsyk prisimenu šveicarus, besiblaškančius su vartais po pilnatim, prisimenu tą didžiąją pelėdijos dalį, kuri taip pat smakso savo uoksuose į nesuprantamą rytmečio šviesą, galų gale – net ir ta valanda, kai pagalvoji, ką ji reiškia prieš tą amžinybę, prieš visą tą dabarties akivaizdybę – stovėjimą eilėse, vakcinaciją, susapnuotą tikrą ir netikrą politiką, – nieko, visiškai nieko nereiškia.

Kaip ir šios dienos tekstas – iš vogto laiko skutų. Bet ar tas tikrasis, pats tikriausias laikas gali būti kitoks, – ne nugriebtas, išneštas po skvernu, slepiamas prie širdies? Jei sutiksiu vagių karalių ar karalienę, būtinai paklausiu. To paties paprašyčiau ir kitų. Jei mindami dviratį sutiksite, nepagailėkite laiko, stabtelėkite ir paklauskite. Nes laiko klausimai išliks aktualūs visad. Bent jau tol, kol laikrodžiai sukinėjasi patys…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien