Tado Baginsko Jemeno baldų kelionė

Dr. Karina Simonson yra menotyrininkė, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja, tarpdisciplininių žydų ir Afrikos studijų tyrėja.

Šių šalių vietos valdžia ir statybos bendrovės rėmėsi sovietų surenkamųjų gaminių sistemomis, Vengrijos ir Lenkijos planavimo metodais, Jugoslavijos ir Bulgarijos statybinėmis medžiagomis, Rumunijos ir Rytų Vokietijos standartiniais projektais, o darbininkų atkeliaudavo iš visos Rytų Europos. Ši socialistinių šalių pasaulinio bendradarbiavimo praktika – vadinamoji socialistinio pasaulio kūryba – paliko ilgalaikį pėdsaką pokolonijinio pasaulio miestų kraštovaizdžiuose.

1962 m. Sovietų Sąjunga tapo pirmąja valstybe pasaulyje, pripažinusia ką tik susikūrusią Jemeno Arabų Respubliką (JAR), o sostinėje Sanoje buvo atidaryta SSRS ambasada. 1964 m. JAR ir Sovietų Sąjunga ne tik sustiprino ekonominius ir karinius santykius, bet ir pasirašė sutartį. Sovietų Sąjunga šį pirmąjį marksistinį arabų režimą laikė stipriausiu savo sąjungininku Artimuosiuose Rytuose. Adeno uostamiestyje, prie Raudonosios jūros, buvo įsikūrusi didelė sovietų karinė bazė, o Sokotros sala suteikė vertingos pagalbos dislokuoti sovietų karinį jūrų laivyną šiame strategiškai svarbiame regione.

1967 m. Pietų Jemenui atgavus nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjunga pripažino Jemeno Liaudies Demokratinę Respubliką (JLDR), o 1968 m. abi šalys užmezgė diplomatinius ir karinius santykius. Be Sovietų Sąjungos, JLDR užmezgė glaudžius ryšius ir su kitomis socialistinėmis valstybėmis – Kinijos Liaudies Respublika, Kuba, Rytų Vokietija bei su Palestinos išsivadavimo organizacija. Sovietų Sąjunga palaikė artimus bei draugiškus santykius ir su Šiaurės, ir su Pietų Jemenu. 1990 m. dvi Jemeno valstybės susivienijo, kad sudarytų Jemeno Respubliką. 

Tadas Baginskas dirbo labai neramiu laiku. Jau kelerius metus vyko Šiaurės Jemeno pilietinis karas, į kurį taip pat buvo įsitraukęs Egiptas ir Saudo Arabija. Kaip tik jo vizito metu Sana kelis mėnesius buvo apgultyje, o britai pagaliau paliko Pietų Jemeną.

Nemaža dalis pramoninių ir socialinių objektų dabartinio Jemeno pietuose buvo pastatyta padedant Sovietų Sąjungai. Svarbiausi sovietų pagalbos projektai buvo 1961 m. jūrų uosto Hodeidoje ir 1963 m. oro uosto netoli Sanos statyba, 1969 m. kelio tiesimas iš Hodeidos į Taizą ir 1973 m. naujos cemento gamyklos Bajile statyba.

Sovietai taip pat pastatė ligoninę Sanoje, kelias mokyklas, žuvies konservų fabriką, vykdė įvairius žemės ūkio projektus, vandens ir kitų išteklių tyrimus. Tačiau bent jau Šiaurės Jemenas ne itin vertino sovietų pagalbą, ji buvo lyginama su Kinijos parama. 1972 m. Beiruto „An-Nahar“ laikraštyje buvo rašoma, kad rusai niekada nesiuntė „jokios karinės ar kitokios įrangos, kuri nebūtų sugedusi – arba trūko kokios nors pagrindinės eksploatacijai reikalingos dalies, arba trūko atsarginių dalių, būtinų vartotojų priežiūrai“.

Vakarų izoliuota ir Sovietų Sąjungos rytuose užgožta 7 dešimtmečio komunistinė Kinija siekė užmegzti santykius su mažesnėmis valstybėmis, tokiomis kaip Jemenas. Ji puoselėjo diplomatinius ir ekonominius ryšius, kuriuos palaikė su įvairiais Jemeno lyderiais – ir šiaurės, ir pietų – per ateinančius tris dešimtmečius. Kinija užsitikrino infrastruktūros projektus, suteikė paskolų, investavo į Jemeno naftos bei dujų sektorių ir spartaus vidaus gamybos augimo paskatinta pradėjo importuoti Jemeno naftą. Kinijai tai buvo svarbu politiškai ir diplomatiškai, nes Jemenas buvo pirmoji šalis Arabijos pusiasalyje ir trečioji arabų pasaulyje, pripažinusi Kinijos Liaudies Respubliką, vadovaujamą Komunistų partijos, kaip vienintelę Kinijos atstovę; dauguma kitų šalių tuo metu pripažino nacionalinę Taivano vyriausybę.

1967 m. Jemene sovietų statomoms mokykloms Sanoje, Hodeidoje ir Taize įrengti ir prižiūrėti baldų montažą buvo pakviestas vienas žymiausių Lietuvos baldų dizainerių ir architektų Tadas Baginskas.

T. Baginskas (g. 1936) 1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1960–1969 m. dirbo Eksperimentinio baldų projektavimo konstravimo biuro konstruktoriumi ir vyresniuoju architektu. Ten tuo metu jau dirbo Vytautas Beiga, vėliau taip pat sukursiantis baldų eksportui – į Gvinėją ir Kongą, bei Lygija Marija Stapulionienė, važiavusi į Gvinėją tų baldų pritaikyti. Nuo 1971 m. T. Baginskas ėjo įvairias pareigas VDA – kaip dėstytojas, docentas, profesorius. 1985–2006 m. vadovavo jos Dizaino katedrai; 1998–2008 m. buvo renkamas VDA senato pirmininku; nuo 2016-ųjų yra VDA profesorius emeritas.

Dizaineris sukūrė baldų Lietuvos mokykloms ir bendrabučiui, o 1963 m. tapo Sąjunginio mokyklinių baldų konkurso laimėtoju, todėl ir buvo atrinktas sukurti baldus mokykloms Jemene. T. Baginskas taip pat sukūrė baldų kavinėms, restoranams („Gintaro“ viešbučio restoranui 1965 m.), Sporto rūmams Vilniuje (1970 m.), VDA naujojo korpuso interjerą ir baldus (1975 m.), Medicinos bankų filialų interjerus (2003–2004 m.), Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos Vilniuje interjerą ir baldus (2007–2008 m.). 1962–1968 m. apipavidalino Lietuvos baldų bei Lietuvos architektūros parodas Vilniuje, Rygoje ir Taline, mineralų ekspozicijas SSRS paviljonuose EXPO67 Monrealyje ir EXPO70 Osakoje, Lietuvos pramonės ekspoziciją Londone (1968 m.).

Kelionė į Jemeną buvo ne iš trumpiausių – pirmiausia T. Baginskas turėjo skristi į Maskvą, kur vyko tada įprasta praktika buvęs ilgas instruktažas apie tai, kaip elgtis užsienyje. Iš ten skrido į Kairą, kur reikėjo persėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Chartumą Sudane. Ten praleidęs dvi dienas, T. Baginskas skrido į Eritrėjos sostinę Asmarą. O iš tenai pagaliau – ir į Jemeną. Nusileido Hodeidos uostamiestyje prie Raudonosios jūros. T. Baginskas prisimena, kad labai džiaugėsi, jog jam paskyrė kotedžo apatinį aukštą su šaldytuvu ir, svarbiausia, „kondišionu“ (kondicionieriumi), nes buvo labai karšta ir drėgna.

Tokia komandiruotė į užsienį buvo laikoma ne tik profesine sėkme, bet ir rimta finansine laime. Pasak T. Baginsko, už tris mėnesius darbo Jemene jis grįžęs jau būtų galėjęs nusipirkti moskvičių. Tačiau ten išsiųsti tarybiniai specialistai laivais plukdė ar vežė asmeniniame bagaže ir mažesnių daiktų – servizų, garso aparatūros, kosmetikos, kvepalų. Pats T. Baginskas pasakojo, kad vietoj magnetofono „Gintaras“, „kuris įkaisdavo taip, kad galėjai ten blynus kepti ant jo“, iki šiol turi iš Jemeno atsivežtą ir po 50 metų tebeveikiantį „Sony“ magnetofoną.

Viena iš sričių, kurioje sovietų pagalba galėjo turėti išties didelę įtaką, buvo švietimas. 1962 m. šalyje buvo tik 19 pradinių mokyklų ir labai žemas raštingumo lygis. Oficialus sovietinės švietimo programos Jemene tikslas skambėjo taip: „Jemeniečiai turėtų palikti viduramžių tamsą ir eiti pažangos bei civilizacijos keliu.“ Tarp Sovietų Sąjungos ir Pietų bei Šiaurės Jemeno mezgantis glaudiems santykiams, tūkstančiai jemeniečių pradėjo studijuoti sovietų švietimo įstaigose, kai kuriose Jemeno miestų mokyklose sovietų mokytojų buvo pradėta dėstyti rusų kalba, o sovietų mokslininkai dažnai keliaudavo į šį regioną.

Visas tris sovietų dovanojamas mokyklas Hodeidoje, Sanoje ir Taize projektavo rusų architektas Jurijus Šaronovas, Jemene gyvenęs nuo pat statybų pradžios. Architektūriniai jų projektai buvo skirtingi, tačiau baldų projektas visoms mokykloms buvo tas pats. Kiekviena mokykla turėjo savo darbo grupę su darbų vykdytoju, kurioje buvo įvairių sričių darbuotojų: liftininkas, santechnikas, baldininkas, stalius ir kiti. Nemažai buvo įdarbinta ir vietinių jemeniečių. J. Šaronovo statomos mokyklos buvo gana modernios ir pritaikytos vietiniam klimatui. Atviri kiemai, vėdinamos patalpos, salėse buvo ažūrinės sienos, kad oras cirkuliuotų. O klimatas ten, pasak T. Baginsko, visuose miestuose labai skirtingas – Hodeidoje buvo tropinis, Sana buvo 3 tūkst. metrų virš jūros lygio, na o Taizas T. Baginskui priminė Krymo orus.

Šioms mokykloms T. Baginskas projektavo klasių stalus ir kėdes, mokytojo stalą, lentyną mokymo priemonėms ir knygoms, baldus bibliotekai, laboratorijoms ir sportui. Mokinių staliukai buvo vienviečiai ir dviviečiai, jų kėdės buvo sublokuotos po dvi, jas buvo galima užkelti ant staliuko, kad valytojai būtų lengviau plauti. Pasak autoriaus, tokios konstrukcijos yra tebenaudojamos, tik medžiagos geresnės.

Dizainerio buvo sukurta inovatyvi klasės lenta kaip knyga – šoninės dalys ant vyrių atsidarinėjo, kai uždaryta – du kvadratai, kai atsidengia – keturi kvadratai. Buvo ir specialūs stalčiukai kreidai, kad nebyrėtų ant grindų. Bibliotekų lentynų sprendimas irgi buvo tam laikui naujoviškas – jos buvo su kopėtėlėmis, ant jų lentyną buvo galima kabinti kur nori, bet kokiame aukštyje. Lietuvio dizainerio buvo suprojektuoti mokytojų kambario baldai. Kaip prisimena autorius, ten jie vienam viršininkui taip patiko, kad jis griebė dar neprijungtą telefoną ir paprašė nufotografuoti.

Baldai buvo pagaminti Lietuvoje, Jonavos bei Kauno gamyklose, ir laivais nuplukdyti į Jemeną dar prieš dizaineriui atvykstant. Kaip dažnai tada buvo daroma, eksportinis variantas buvo geresnės kokybės, nei skirtas naudoti Lietuvoje, taip buvo ir su T. Baginsko baldais. Be to, juos dar reikėjo priderinti prie specifinio Jemeno klimato, nepamiršti antitermitinio padengimo. 

Ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį ne tik pačiam baldų autoriui Tadui Baginskui, jo įrengtos mokyklos išliko jemeniečių atmintyje kaip malonios aplinkos ir puikiai pritaikytos moksleivių poreikiams. Socialiniuose tinkluose galima rasti nemažai Taizo, Sanos ir Hodeidos tuometinių gyventojų prisiminimų apie jų dienas, smagiai leistas mokykloje ar sporto salėje.

Tai straipsnių ciklo „Lietuvos baldų dizainas Afrikos ir Azijos šalyse Šaltojo karo laikotarpiu“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, antroji dalis. Jame siekiama pristatyti visuomenei dar beveik netyrinėtą Lietuvos dizaino istoriją už Vakarų pasaulio ribų, „tautų draugystės“ ir socializmo ekspansijos Afrikoje ir Azijoje kontekste.

Atkuriant šią istoriją naudotasi Karolinos Jakaitės ir Rasos Janulevičiūtės ekspertinėmis žiniomis, Tado Baginsko pasakojimais ir asmeninio archyvo nuotraukomis.