Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 24

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Tai buvo tikrai nepaprasta

Dubingių bažnyčia. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šį 2022 m. rudenį, spalio 2 d., Naujosios Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios laukia didelė šventė – konsekravimo iškilmė, pažymėsianti radimosi kelio pabaigą ir naujo gyvenimo pradžią.

Šventovės statyba įvairiose medijose aptarta nekart, į istorijos saugyklas tikrai bus ką įdėti. Tačiau šia proga privalu pagerbti ir prie šio neeilinio įvykio prisidėjusius menininkus – bažnyčios mecenatės, dr. Aurelijos Rusteikienės ir jos bendražygės interjero architektės dr. Linos Preišegalavičienės sumanymu šventovę savo kūriniais puošė tik Lietuvos kūrėjai. Taigi užsukę į Dubingių bažnyčią papulsite į kultūriškai ir estetiškai atpažįstamą, skoningą ir dvasiniam susitelkimui nuteikiančią erdvę. Rezultatas puikus, bet darbo būta ilgo ir nelengvo.

„Pažadėjome ir pastatėme!“            

Aurelija Rusteikienė apie sumanymo pradžią kalba žaismingai: Kartą užklausėme dubingiškių, ko jiems labiausiai reiktų, ir išgirdome aiškų atsakymą: „Naujos bažnyčios!“ Taigi. Bendruomenė prašo pastatyti statinį. Na, šiek tiek kitokį, negu paprastas namas. Tai kodėl gi to nepadarius? Pažadėjome ir pastatėme!“ – juokiasi Aurelija, ir iš to juoko gali suprasti, kaip gerai ji dabar žino, kuo „paprastas namas“ skiriasi nuo bažnyčios. 2012 m. padėtas pirmasis pamatinis akmuo; 2017 m. šventovė jau stovėjo, tų pačių metų lapkričio 1 d. joje buvo švenčiamos pirmosios šv. Mišios.

Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios mecenatai Aurelijus ir Aurelija Rusteikos. A. Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Kas slypi už skaičių 2012–2022 m., patirti padės šventovės architektas, ją puošę menininkai ir interjero architektė, drauge su mecenate derinusi šio šiems laikams gana neįprasto „orkestro“ skambesius. Kalbėjomės ne tik apie kūrybos procesus, savitumus ir iššūkius – rūpėjo išgirsti ir apie mažiau matomus dalykus: dvasines, emocines kūrėjų patirtis, vidinius suvokimus ir kismus.

„Dubingiams labai pasisekė: architektas Kęstutis Pempė sukūrė puikų projektą“ (A. Rusteikienė)

Kartą atvažiavo Aurelijus ir Aurelija Rusteikos į mūsų biurą ir sako: „Reikia atstatyti Dubingių bažnyčią.“ Klausykit, juk taip nutinka kartą gyvenime! Nes mecenatystė bažnyčioje yra pamiršta. Tai buvo tikrai nepaprasta! – prisimena žinomas architektas Kęstutis Pempė.

Architektas Kęstutis Pempė ruošiasi dėti kapsulę į naujosios bažnyčios pamatus. A. Rusteikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Išsamiai apie šventovės statybos istoriją (autorius Kęstutis Pempė, bendraautorė Daiva Pauliukonienė, konstruktoriai Alfonsas Vaškevičius, Laimonas Stikleris, Modesta Voverytė, Tomas Strazdauskas) reiktų kalbėti daug ir įvairiausiais aspektais. Tikiuosi, taip ir bus padaryta ateityje. O šiuokart pasirinkta pasišnekučiuoti apie architektui tekusius iššūkius. Bažnyčią statyti – ne lauką suarti. „Ir ne banką, ir ne prekybos centrą suprojektuoti – priduria profesorius. Uždavinys daug sudėtingesnis ir… daug mielesnis širdžiai. Už tai nebuvo gaila sumokėti kainą, kurios pareikalavo šis darbas.

Apie tuos reikalavimus. Minima bažnyčia toli gražu nebuvo pirmasis architekto statytas sakralinis objektas. Betgi kiekvienas statinys, kaip ir atskiras žmogus, kelia savus klausimus. Dubingių bažnyčia kvietė „deryboms“ su neišvengiama duotybe, garsu ir šviesa.

Statyti reikėjo senosios bažnyčios kontūre, nes buvo išlikęs šventorius, tvora ir varpinė, o tai nulėmė ir mastelį, ir daugybę kitų dalykų. Medžiaga buvo pasirinktas medis, nes bažnyčia istoriškai buvo medinė, bet degi, taigi reikėjo rasti šiuolaikiškus sprendimus. Taip pat teko nuolat sukti galvą, kaip pasiekti, kad šventovėje būtų gera akustika – labai svarbu, kad joje nesigirdėtų aido. Lietuvoje nėra akustikos specialistų, kurie galėtų apskaičiuoti natūralią (ne garsiakalbių) garso sklaidą, taigi teko pasikliauti intuicija ir savo praktika. Nelengva buvo rasti ir šviesos sklidimo sprendimą. Po ilgų ieškojimų natūraliai šviesai kristi atsirado dideli šoniniai langai presbiterijoje. Nors jei į tą zoną žiūrėsime kaip į šoninius altorius, jie, ko gero, geriau būtų atrodę aklini, tada lengviau eksponuoti paveikslus, skulptūras ar kitus liturginius dalykus. Bet norėjau, kad ta vieta būtų bent trisdešimčia procentų šviesesnė. Taip ir buvo padaryta, įskaitant ir dirbtinį apšvietimą. Manau, tai liturgiškai teisinga.

Ne tik liturgiškai – ir labai kasdieniškai žmogiškai. Užeikit į tą bažnyčią ir pajusit, kad jaukią, aprėpiamą erdvę užplūstanti šviesa gydo. Neverčia gūžtis, kviečia ištiesti pečius, pakelti galvą ir žvilgsniu pasitikti  tiesiai į mus iš uolos žengiantį Prisikėlusį Kristų. Kažkas yra užsiminęs, kad blogai pro bažnyčios langus matyti, kaip visai čia pat vaikšto žmonės. Trukdo. Galbūt. Jei juose neįžiūri nė trupinėlio Dievo atvaizdo.

Stacijos. Aurelijos Rusteikienės nuotrauka

Komanda. „Mes visi – tarsi orkestras. Kūrinys arba skamba, arba ne“ (K. Pempė)

Prieš keliaujant pas kitus bažnyčios kūrėjus, pakalbėkime apie vieną svarbiausių dalykų, dėl ko ir statomos šventovės – bendruomeniškumą. Ar jis įmanomas pačiame jų radimosi procese tarp kūrėjų? Ir kaip buvo apsistota ties šiais, o ne kitais menininkais?

Kęstutis Pempė: „Istoriškai yra buvę visaip, o šis atvejis unikalus – mecenatai aktyviai dalyvavo priimant estetinius, liturginius ir kitus svarbius sprendimus, taigi mūsų bendradarbiavimas buvo labai glaudus ir profesionalus. Gal man net neįprastas… Aurelija yra labai padėjusi įteisinant estetinį saikingumą. Kadangi, kaip paprastai būna, sulaukta pasiūlymų, bažnyčią puošti, puošti, gal ir dar kartą puošti, ir dar papuošti, tai paprastai ne visada tą puošybą pavyksta sustabdyti laiku. Tačiau šiuo atveju mecenatė nenusišalino, ir tai buvo didelė dovana. Na, ir apskritai – ji juk buvo diskusijų, sumanymų ir jų realizavimo „ašis“ apie kurią sukosi visi reikalai.

Eskizų variantus, vizualizacijas, maketus derinome su vyskupu ir jo pagalbininku, taigi turėjome ir tam tikrą dvasininkų priežiūrą. Žinoma, bendradarbiavome su interjero kūrėjais – kitaip nė neįmanoma! Architektui svarbu, kad liturginiai meniniai akcentai būtų tinkamo dydžio ir atsidurtų tinkamoje vietoje, kad nesirastų kičo. Jei taip ir nutinka, galima bendra architekto ir menininkų sėkmė. Mes visi – tarsi orkestras. Arba skamba kūrinys, arba ne. Šis suskambėjo.

Apie kūrybinės komandos telkimo principą ir jos paieškas klausiu nepriklausomos ekspertės, menotyros mokslų daktarės, interjero architektės Linos Preišegalavičienės.

Lina Preišegalavičienė: „Prie komandos prisijungiau, kai jau buvo suderinta statinio išorės architektūra ir vyko diskusijos apie interjerą. Būta ir sunkių derybų, ir ilgų diskusijų. Natūralu, juk objektas išskirtinis. Svarbiausia, ko negalėjome išleisti iš akių – būtinybė atsižvelgti į tradiciją, kuri puošybai diktavo naudoti baroko, liaudies meno citatas. Reikėjo ieškoti sakralaus, atitinkančio vietos tradicijas interjero sprendimo. Iš kunigų girdėjau pasiūlymų, esą Krokuvoje yra vienas kitas žinomas menininkas, betgi kas geriau gali jausti vietinio architekto sukurtą erdvę negu mūsų kūrėjai? Su mecenate suorganizavome plenerą, pakvietėme menininkus, sulaukėme įvairių pasiūlymų. Tai buvo labai įdomus etapas.

Tai buvo kūryba iki kūrybos. Žemiškojo ir dangiškojo raugo gaminimas.

Dabar jau galime leistis į interjerą kūrusių menininkų lankytuves. Kaip buvo prieita prie sprendimų, kokia buvo kuriančiųjų vidinė ir profesinė kelionė į išpildymą ir išsipildymą?

Skulptorius Alfonsas Vaura savo studijoje. Aurelijos Rusteikienės nuotrauka

Centrinio altoriaus goreljefas: „Skulptorius turi būti mediumas tarp bendruomenės ir būsimo kūrinio“ (Alfonsas Vaura).

Pasak architekto, jo sumanymu pirminėje vizijoje už altorius sienoje turėjęs būti Nukryžiuotasis, bet mecenatai norėję Laiminančio Kristaus. Jų pasirinktas kelias buvęs sunkesnis: kitaip nei Prisikėlusiojo, Nukryžiuotojo tradicija labai išplitusi, įsišaknijusi. Tačiau gimęs tikrai brandus, geras meno kūrinys, liturgiškai teisingas, perteikiantis tinkamą dvasią. Architektui antrina L. Preišegalavičienė: šis sprendimas padiktavęs visiškai kitokią ikonografiją, vaizdavimo manierą. Kristus išeina kiaurai kapo akmenį, o ne atsiskiria nuo kryžiaus, kaip kad yra įprasta. Toks ikonografinis sprendimas esąs labai drąsus.

O kas vyksta su menininku, kai visos diskusijos, tinkamiausio kelio paieškos turi būti patrauktos į paraštes ir kūrėjas stoja akistaton su savo paties talentu ir kurčia, nebylia medžiaga, iš kurios turės gimti Dievo atvaizdas? Kur ieškomas ir kaip randamas atsakymas? Skulptoriaus dėmesio centre – gyvoji šventovės ašis – bendruomenė.

Alfonsas Vaura: „Skulptorius turi būti mediumas tarp bendruomenės ir būsimo kūrinio, nes turi girdėti tikinčiųjų lūkesčius. Blogai, jei, norėdami suprasti vieną ar kitą objektą, žmonės bus priversti spėlioti ir aiškintis, kas gi tame kūrinyje norėta pavaizduoti. Kai paruošiau eskizus, jie buvo pristatyti visuomenei – norėta, kad priimant sprendimą vietos bendruomenė turėtų balsą, ir tai puiku.

Antra, buvau sąlygojamas ir architektūrine prasme: 9,5 m aukščio siena, plokštuma. Kodėl Kristus negalėtų išeiti iš tos materijos, iš tos plokštumos? Tarsi iš prisikėlimo drobulės… Veidas, rankos, kojos… Jeigu toje sienoje atvaizdas matytųsi tik vos vos, praeinančio nepagautų, neužgautų. Prisikėlimas yra judesys. Kad tą judesį pavaizduotum, Kristus turėjo eiti, o ne būti jau išėjęs. Jis prisikėlė ir po truputį, „judesyje“, ateina, išjuda iš mirties, iš nebūties. Apčiuopiamas jo atvaizdas išryškėja pamažu. Šis vaizdinys, šis sprendimas man nušvito per pora sekundžių, o paskui, siekdamas kaip įmanoma tiksliau jį įkūnyti, vargau dulkėse dvejus metus. Kai kas sako – padarei panašų į savo atvaizdą. Tai neišvengiama! Jei Dievas mus sukūrė pagal savo panašumą, tai mumyse jis irgi yra.

Kryžiaus stotys. „Reikia remtis tradicija, tačiau ji turi būti atpažįstama XXI amžiuje” (Vladas Oržekauskas).

Šį epizodą tinka pradėti Linos Preišegalavičienės pastebėjimu: „Lietuvos bažnyčiose pastaraisiais laikais atsirado kūrinių, kurių turinys sakralus, o vaizdavimo maniera – sovietinė. Sunku žiūrėti į Kryžiaus stotis, vaizduojamas „revoliucinių kovų“ ar „socrealizmo“ stilistika, sovietinio modernizmo maniera, kuri bažnyčioje netinkama vien todėl, kad modernizmas kaip filosofija oponavo bažnyčiai. Galėjome ir turėjome to išvengti. Pamaniau, kad naujos technologijos pramaišiui su tradicija tikrai praverstų, todėl nedvejodama pasiūliau Vladą Oržekauską.

Kryžiaus stočių autorius Vladas Oržekauskas. Algimanto Pečiukaičio nuotrauka

Pats Vladas Oržekauskas apie šį įvykį pasakoja su šypsena. Visa tai buvę labai netikėta, juolab kad kvietimo sulaukęs visai besibaigiant paskelbto konkurso terminams. Nedėdamas pernelyg daug vilčių iššūkį priėmė, sumąstė sprendimą, padarė eskizus, išsiuntė ir greitai sulaukė teigiamo atsakymo. Teko vykti į Dubingius, aptarti idėją su menininkais, menotyrininkais, bendruomene, bažnytinio meno žinovais. Nors eskizai gimė greitai, galutinio sprendimo paieškos nebuvo lengvos. „Prie šio kūrinio dirbau net dvejus metus. Kalbėdavomės su architektu – jo nuomonė buvo labai svarbi, bažnyčia juk jo kūrinys. Reikėjo atsižvelgti į spalvų gamą, ritmiką ir pan. Darbas neturėjo pražūti, bet negalėjo ir dominuoti. Perdarinėjau, perdarinėjau ir perdarinėjau… Nežinau, kiek kartų. Taip būna – akis pripranta ir tada tarsi prarandi atstumą ir pirmąjį įspūdį, kuris labai svarbus, tampi savotiškai aklas. Reikia duoti darbui pailsėti. Toks yra procesas. Atrodo, kad pabaigos niekada ir nebus, negali jos būti. Bet praėjus tam tikram laikui pasižiūri ir matai – „taip“ arba „ne“.

Kertinė menininko minčių ir ieškojimų katile išgryninta nuostata buvo maždaug tokia: „Svarbiausia, tai neturėtų būti mano saviraiška. Turiu remtis tradicija, tačiau ji turi būti atpažįstama XXI amžiuje, atliepti šią dieną, kalbėti šiuolaikiniams žmonėms, parapijiečiams. Paprastai mano darbai būna sukurti skaitmena, o atspausdinti juos galima ant bet ko – šilko, metalo, drobės… Pamaniau – bažnyčia juk kaime, ne kokioj Romoj, taigi medžiaga turėtų derėti su aplinka. Atėjo mintis, kad tai galėtų būti perteikta ant rankų audimo materijos, panašiai kaip lovatiesė. Radau meistrą, kuris audžia staklėmis rankiniu, senoviniu būdu, jis išaudė reikiamą kiekį medžiagos, Kaune atspausdinome specialia technologija. Kiekviena stotis pagal tradiciją turėjo būti pažymėta skaičiumi ir kryželiu. Niekaip neradau sprendimo, bet galų gale jį pasiūlė mecenatė Aurelija. Kryželis radosi iš šviesos. Tai buvo genialu!“

Klausiu, kaip dailininkui gimė mintis vaizduoti šiuolaikinius, atpažįstamus veidus?

Stacijų tradicija atsirado viduramžiais, ne anksčiau, ir todėl, kad daugelis žmonių tada nemokėjo skaityti, taigi Evangelijos įvykius reikėjo perteikti vaizdu ir taip, kad žiūrintiems būtų viskas aišku. Šis aiškumo principas padiktavo ir mano sprendimą. Iš pradžių netgi norėjau veikėjus aprengti šiuolaikiškais drabužiais, bet šios minties atsisakiau – gal tai būtų tikę parodų rūmams, bet ne bažnyčiai. O veidai… Juos rinkausi labai ilgai. Kai kas pozavo, kai kas įdavė nuotraukas. Paimi nuotrauką ir ji tau kažką sako. Kažką ji tau sako… Taip. Šitas veidas. Ir viskas.

Šitas veidas. Šitas ritmas. Šitas koloritas. Šitas įtraukiantis vyksmas. Šitas atsiveriantis slėpinys. Ir regis, pabaigos nebus niekada. Ir viskas. Alfa ir omega.

Tekstilinis šv. Jurgio bareljefas. Juk išties visas menas – apie meilę ir neapykantą, blogį ir gėrį (Loreta Švaikauskienė).

Įdomi Loretos Švaikauskienės ir šv. Jurgio „susibičiuliavimo“ istorija. Prasidėjusi ji anksti: tik dabar suvedanti kelius, kiekkart šie įvairiomis aplinkybėmis yra atsitiktinai persikirtę. Tik kad šventasis vis jos neprakalbindavęs, dangaus „transliacijos“ prasprūsdavusi pro ausis. Bet kartą ypatingomis aplinkybėmis menininkė įsigijusi akį patraukusį medalikėlį ir jis, aišku, buvo šv. Jurgio. Pamestas ir vėl atrastas, pagrobtas ir vėl atsiradęs jis tapo keistokai į gyvenimo audinį įsiaudusia detale. „Šv. Jurgis tiesiog atėjo į mano gyvenimą, valia nevalia teko su juo susipažinti. Nemistifikuoju, bet pagalvojau: gal vis dėlto ne atsitiktinai? Nes turiu labai stipriai išreikštą tiesos poreikį. Visada esu pasirengusi trauktis ginklus ir kovoti už teisybę.“

Prisimena Lina Preišegalavičienė: Šventovės statytojams buvo išreikštas poreikis, kad jos interjere, šoniniame altoriuje, atsirastų paveikslas šv. Jurgiui, nes jo vardu ir yra tituluota bažnyčia. Baroko citatos ir lietuviška tekstilė buvo sprendiniai, kurių šiai bažnyčiai labai linkėjome, nes tai itin tiko mažo Lietuvos miestelio medinei šventovei. Žinojau, kad Loreta Švaikauskienė savo kūryboje sujungia būtent baroką ir tekstilę, be to, jos stilistika lengvai suprantama, bet ne pigi. Susiruošėme į Vilniaus dailės akademijos tekstilės katedrą Kaune aplankyti autorę, pradėjome kalbėtis, o Loreta tuotarp sukioja rankoje kažkokį medalikėlį. Mums užsiminus apie šv. Jurgį, ji atsuko ir parodė, kas ten jos rankoje – ogi tas pats šventasis! Tai buvo jaudinantis momentas. Kad ir kaip tai pavadintume, atsitiktinumu ar mistika, supratome, kad einame teisingu keliu.

Loreta Švaikauskienė: Sunkiai dirbau šį darbą. Kartais atrodė – pralaimėsiu. Perėjau tikrą Golgotą, susirėmiau su tikrais slibinais. Gavusi pasiūlymą, labai apsidžiaugiau. Bet paskiau suėmė baimė, ji mane tiesiog suparalyžiavo. Puoliau studijuoti ikonografiją, skaičiau, kaip buvo tapomos ikonos, ieškojau analogų, analizavau… Stilizuoti? Kodėl? Modernizuoti? Kodėl? Jei neturiu pagrįstos motyvacijos, negaliu to daryti. Traukti ant savo kurpalio, suabstrahuoti?

Šv. Jurgio bareljefo autorė Loreta Švaikauskienė. Edžio Jurčio nuotrauka

Bet juk darau žmonėms, ir mano saviraiška čia mažiausiai svarbi. Paveikslas turės įkvėpti tikinčiuosius. O jei ne? Bijojau apie tai net pagalvoti… Pradėjus darbą procesas strigo. Sustojau. Praradau vidinę motyvaciją. Netikiu. Nemedituoju aš jo. Ėmiau ieškoti kito sprendimo. Visus tuos penkerius metus nešiojausi tik šį darbą. Apie nieką kitą galvoti sau neleidau. Maištavau, kodėl buvo pasirinkta ta primityvi slibino metafora (aš apskritai turiu reikalų su bibliniais, bažnytiniais mitais, mane jie glumina), tačiau šios istorijos prasme aš patikėjau – kad tai buvo žmogus, kovojęs su blogiu. Man tai labai imponavo. Juk išties visas menas apie tai – meilę ir neapykantą, blogį ir gėrį.

Net negalėčiau pasakyti, kada ir kaip sprendimą radau. Žiūriu – jau važiuojam. Prasidėjo normalus kūrybos procesas. Pasirinkau įvykio nevaizduoti nei laike, nei erdvėje, nors tradiciškai jis dažniausiai vaizduojamas peizaže. Taip fone atsirado lietuviškų motyvų ornamentas. Nenorėjau jokių nereikalingų puošmenų, turėjau jų išvengti. O dabar, kai bareljefas jau baigtas, galvoju: jei šis atvaizdas nežadins žmonių maldai, jis bus bevertis. Žinoma, atvaizdas gali kaboti ir kaip ženklas, bet tai nėra tas pats. Darbas turės gyventi savo gyvenimą, keistis pats. Laike, istorijoje jis kurs save pats. Ir tame yra kažkas gero, filosofiško.

Šventas Jurgis šia istorija, regis, gana aiškiai parodė, kad vienas lauke net ir jis ne karys. Kad jam reikia pasirengusių trauktis ginklus ir kovot už teisybę. Žiūrėk, taip jis ims ir įgalins mus pereiti tikras golgotas, nugalėt tikrus slibinus.

Taigi – kas degs žvakeles prie šv. Jurgio paveikslo Dubingių bažnyčioj?

Juvelyras Titas Simanonis (dešinėje). A. Rusteikienės nuotrauka

Kryžius. Alfa ir Omega. Kai pamačiau bažnyčios interjerą, supratau, kad ieškoma kažko unikalaus (Titas Simanonis).

Juvelyras Titas Simanonis, sukūręs altoriaus kryžių ir alfos bei omegos simbolius, prie kūrybinės komandos prisijungė bene vėliausiai. Papuolė į ją tada, kai daugmaž visi ritmai ir spalvos, erdvės ir atvaizdai jose skambėjo kaip gerai suderintas instrumentas.

Titas Simanonis: Kai pirmą kartą pamačiau interjerą, jis man dvelkė estetiška ramybe. Ne liūdna, o estetiška ramybe. Puikus akcentas – centrinis goreljefas. Tiesa, dar nebuvo šv. Jurgio paveikslo, kitų detalių, bet erdvė prašyte prašėsi lakoniško sprendimo – neužgriozdinti jos, kad ginkdie neprarastų stilistinio skaidrumo. Ieškojome sąšaukos su interjeru, visu bažnyčios kontekstu. Svarsčiau, kokia turėtų būti spalvinė interpretacija. Siekiau į interjero spalvų gamą nebevelti naujų artimų atspalvių, išlaikyti kolorito grynumą, todėl pasiūliau poliruoto žalvario masyvo lakštą, dirbinio detales dengiant galvanine, 999 prabos aukso danga. Ir štai rezultatas: aukso medžiagos įvaizdis, o kitoj dalyje – sidabras. Jis labai tiko prie altoriaus baltumo ir kitos aplinkos. Nei dvasininkai, nei projekto organizatoriai kurti netrukdė. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų mano kūryboje, kai užsakovas atėjo ir pasakė: „Norėčiau, kad padarytumei ką nors gražaus“. Pasitikėjo ir laukė to „gražaus“ rezultato.

Kryžius tvirtas it kolona. Lengvas it nėrinys. Kalbantis iš šviesos. Apie šviesą. Apie Išeinantį iš mirties uolos. Apie Ateinantį į mūsų gyvenimus, žvelgiančius į Dangų pro Dubingių šventovės langus. Mūsų kasdienybių Alfa ir Omega.

PARAŠTĖS. Bažnyčios kūrimas yra dvasinis darbas (Kęstutis Pempė).

Tai maždaug tiek apie tuos ilgus bažnyčios statybos ir kūrimo metus, nutikusius iššūkius ir atradimus. Šventovė, it inauguravimo iškilmei pasipuošusi karalienė, štai jau laukia savo svarbiausios valandos, kai bus įvesdinta į Dangaus menes. Tik dar liko šis tas paraštėse. Trumpos kūrėjų atvertys.

Kęstutis Pempė: Taip sakiau anksčiau, tai galiu pakartoti ir dabar: bažnyčią statyti turi tikintis žmogus. Antraip šventovę matyčiau tiktai kaip formą, tam tikrą tūrį, estetinę kalbą, ne daugiau. Liturgija ir tradicija dirbant šį darbą yra labai svarbūs, o iki galo juos suprasti gali tik tikėdamas, nes daugelis dalykų yra nei užrašomi, nei nupasakojami – turi juos jausti. Tai yra gyvas dvasinis procesas.

Alfonsas Vaura: O ką dar galiu pasakyti? Gyvenimas yra duotas pažinti save. Ir aš per tuos darbus kuriu vis naujus savo sąmonės atspindžius. Kažką jie įkvepia, kažkam padeda melstis. Ir tai yra labai svarbu. Įsivaizduojat, kaip tai yra svarbu?

Vladas Oržekauskas: Manau, kiekvienas žmogus, absoliučiai kiekvienas, tikėjimą turi savyje kaip duotybę. Kaip nuovoką, kad yra kažkas, kas nepalyginamai didesnis už mus. Ar būta dvasinių įžvalgų? Viskas, ką darau, atspindi tai, ką jaučiu. Šis darbas ne išimtis.

Loreta Švaikauskienė: Kūrybinis procesas visada yra dvasinis judesys, kurį galima prilyginti kelionei. Ši kelionė buvo ypatinga, ji sutvirtino suvokimą, kad tikėjimas yra meilė, o bažnyčia yra meilės užuovėja. Labai noriu matyti bažnyčią kaip meilės užuovėjos bastioną – atvirą, ne dogmatišką ir be atstumtųjų.

Titas Simanonis: Manau, Dievas ir be religinių apeigų pažįsta žmogaus esmę. Apeigų, ženklų, simbolių reikia ne jam, o mums, kad sustiprintų, sutelktų bendruomenę. Ir tai yra labai gerai. Esu tikras, kad be tikėjimo žmogaus gyvenimas būtų kur kas liūdnesnis, blogesnis, sunkesnis.

Lina Preišegalavičienė: Žinote, kas yra labai svarbu? Man, o gal ir kitiems Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios atstatymo istorija buvo nuostabi puikybės sutramdymo mokykla. Tais momentais, kai kildavo noras pasitraukti iš proceso, grąžindavau save suprasdama, kad tai iššūkis, kviečiantis kovoti su savo pačios puikybe. Tokių skirtingų žmonių – dvasine, kultūrine, temperamentų, socialinių sluoksnių prasme – susiėjimas bendram darbui yra didžiulis iššūkis. Suprantat, koks virsmas čia vyko? Visi turėjome atsisakyti savo ambicijų tam, kad nuveiktume kažką daug svarbesnio už jas. Ir pažiūrėkite, kokį puikų turime rezultatą! Dievo planas įvyko. O kur jis ves toliau – matysime.

Kas turi akis, temato. Pakilk ir šviesk, šventove!

Pokalbį su Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios atstatytoja ir visų kūrybos procesų įkvėpėja mecenate Aurelija Rusteikiene skaitykite čia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?