„Tai buvo tobulas dviejų bepročių mišinys…“ Kino istoriją praturtinęs W. Herzogo ir K. Kinskio duetas

Abu yra pripažinę, kad „tai buvo tobulas dviejų bepročių mišinys, sprogi medžiaga…“ Kartu tai buvo dviejų ryškių asmenybių duetas, kuriame talentingas režisierius sugebėjo atskleisti slapčiausias aktoriaus vidaus gelmes.

Herzogą it magnetas traukė keistų idėjų apsėstos asmenybės, disonuojančios su aplinka, neprisitaikančios prie jokių socialiai priimtinų normų. Režisierių žavėjo nenuilstantys pralaimėtojai. Beje, tokių žmonių dvasinio pranašumo problema traukė ir austrų rašytoją Stefaną Zweigą, mirusį tais pačiais 1942-aisiais, kuomet gimė W. Herzogas.

Tokiems vaidmenims idealiai tiko K. Kinskis, pagarsėjęs nesuvaldomu charakteriu, balansuojančiu ties beprotybės riba. Suvaidinęs kone šimte įvairių filmų, jis buvo pastebėtas W. Herzogo ir pakviestas pagrindiniam vaidmeniui filme „Agirė, Dievo rūstybė“ („Aguirre, der Zorn Gottes“, Vokietija, 1972). Pagrindinio herojaus konkistadoro Lope de Agirės vaidmenį atlikęs K. Kinskis filme įsikūnijo į savąjį alter ego – didybės manijos apsėstą maištininką, savo Eldorado paieškose be skrupulų šalinantį iš kelio visus ir viską. Po šio filmo abu – ir K. Kinskis, ir W. Herzogas – tapo žvaigždėmis.

Juosta, kurios siužetas buvo paremtas tikrais įvykiais, aprašytais XVI a. konkistadorus lydėjusio dominikonų vienuolio Gasparo de Carvajalo, buvo filmuojama Pietų Amerikoje. Peru užkariautojai ispanai, išgirdę iš indėnų apie paslaptingąjį Eldoradą – auksu trykštančią žemę – vadovaujami Fransisko Pisaro brolio Gonsaleso, leidosi pavojingą ekspediciją kalnais ir upėmis. Susidūrę su nepažįstamomis Amazonės džiunglėmis, gamtos stichija, kamuojami bado, persekiojami nematomų upės pakrančių gyventojų, ekspedicijos dalyviai nerado jokio Eldorado. Išgyveno tik nedidelė jų saujelė, pasiekusi Amazonės žiotis.

Išlikęs rankraštis uždegė dar trisdešimties nesulaukusio W. Herzogo vaizduotę. Subūręs filmavimo komandą, jis ryžosi avantiūrai – su labai mažu biudžetu filmuoti laukinėje Amazonijos gamtoje. Jau pirmoji filmavimo diena, kuomet pats kūrėjas vos nepramiegojo traukinio, pakėlusio visą komandą į kalnus (besivydamas traukinį iki kraujo nusibrozdino kojas) sukėlė daug rūpesčių. „Tai buvo svarbiausia filmavimo diena mano gyvenime“, – vėliau pasakys W. Herzogas. Tačiau didžiausiu galvos skausmu visai komandai tapo K. Kinskis su savo neprognozuojamo įsiūčio priepuoliais, nesiskaitymu su filmavimo grupės nariais bei pačiu režisieriumi. Scenoje, kurioje konkistadorai plėšia indėnų kaimą, už kadro liko praskelta vieno aktoriaus galva – įsijautęs į vaidmenį, K. Kinskis ne juokais jam trinktelėjo špaga… Vieša paslaptimi liko ir W. Herzogo grasinimas nušauti pagrasinusį trauktis iš filmavimo K. Kinskį.

Apie jųdviejų santykius 1999-aisiais, praėjus aštuoneriems metams po K. Kinskio mirties, W. Herzogas papasakos dokumentiniame filme „Mano mylimiausias priešas“ („Mein liebster Feind“, Vokietija), atskleidusiame keistą šių dviejų asmenybių tarpusavio trauką. Penkiolikmetį W. Herzogą, pirmą kartą išvydusį K. Kinskį, vaidinantį vokiečių leitenantą antikarinėje juostoje „Vaikai, motinos ir generolas“ („Kinder, Mütter und ein General“, Vokietija, 1955), pakerėjo vienas vienintelis kadras, palikęs įspaudą režisieriaus atmintyje visam gyvenimui. Vėliau jis pasakojo, kad, žiūrint tą filmą po daugelio metų, jo vaizduotę jaudino jau visiškai kiti dalykai, tačiau, matyt, pati lemtis atrado būdą suvesti šias nepaprastas asmenybes. „Mes papildydavome vienas kitą – manau, jam reikėjo manęs taip, kaip ir man reikėjo jo…“ – sakė W. Herzogas.

Dvylika metų statytas „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982) tapo W. Herzogo opus magnum. Filmavimas vyko prie Urubambos upės, tose pačiose vietose, kur buvo filmuojama „Agirė, Dievo rūstybė…“ Nesėkmės filmą lydėjo nuo pradžių. Susirgo pagrindinio vaidmens – inžinieriaus ir verslininko Fickaraldo – atlikėjas Jasonas Robardsas; neištvėrė filmavimo sunkumų vėliau jį pakeitęs roko grupės „The Rolling Stones“ lyderis Mickas Jaggeris.

Filmavimo metu sudužo šešis žmones skraidinęs lėktuvas (laimei, keleiviai liko gyvi, nors ir sunkiai sužeisti), vienas medkirtys, įkandus nuodingai gyvatei, neteko kojos. Lyg to būtų maža, vykstant karui Peru ir Ekvadoro pasienyje, visą filmavimo stovyklą nuniokojo kareiviai… Galiausiai filmo rėmėjai netgi pasiūlė W. Herzogui atsisakyti tokio sudėtingo projekto, tačiau režisierius užprotestavo, pareiškęs, kad nutraukęs filmavimą liktų žmogumi be svajonių.

Ištverti ir nepalūžti kuriant tokiomis beprotiškomis sąlygomis gali tik menininkas, lyg apsėstas atsidavęs savajai idėjai. Kurti filmą apie keistuolį verslininką, įsisvajojusį Amazonės džiunglių miestelyje pastatyti operos teatrą, į kurį galėtų pasikviesti garsųjį tenorą Enriką Caruzo, galėjo tik užsispyręs keistuolis režisierius, pagrindiniam vaidmeniui galiausiai pasikvietęs savo nekenčiamą ir mylimą  priešą Klausą Kinskį.

Kad praturtėtų, Fickaraldas turi laivu nuplaukti į neprieinamas kaučiukmedžio plantacijas, kurios taptų jo nuosavybe – XX a. pradžioje kaučiuko baronai maudėsi piniguose. Dėl stiprios srovės nepavykus įveikti Amazonės, Fickaraldas nusprendžia laivą pertempti per kalną, skiriantį Amazonę nuo jos intako. Ir čia W. Herzogas atlieka viską itin tiksliai, be jokių filmavimo triukų! Laivas iš tikrųjų tempiamas per kalną, naudojantis primityviais to meto prietaisais ir paprasta fizine vietinių indėnų jėga.

K. Kinskis nuolat siautėdavo, tuos jo įniršio priepuolius išprovokuodavo pats režisierius, žinodamas, kad po pusantros valandos siautėjimo pasigirs tylūs, grėsmingi tonai, reikalingi filmui. Tokias scenas stebintys indėnai tylėdavo – jų mentalitetui buvo nesuvokiamas toks nesivaldymas, tačiau dar labiau juos stebino ir baugino W. Herzogo tyla. Ne juokais jie siūlėsi nudėti K. Kinskį, tačiau W. Herzogas sustabdė tokias užmačias, pareiškęs, kad K. Kinskis jam dar bus reikalingas kituose filmuose. Tačiau tas grėsmingas indėnų neprielankumas K. Kinskiui akivaizdus ne vienoje filmo scenoje.

Kartu jie kūrė ir toliau. Paskutiniajame W. Herzogo filme „Cobra Verde“ (Vokietija, 1987 m.) K. Kinskis, pasak režisieriaus, jau buvo visiškai nebesuvaldomas, įsijautęs į naujai kuriamą ir jo paties režisuojamą filmą „Paganinis“. Baigus filmuoti aktorius jautėsi visiškai „sudegęs“, kaip pats sakė: „Daugiau nebegalim. Manęs nebėra…“ Jųdviejų bendradarbiavimas baigėsi, 1991 m. K. Kinskis mirė savo namuose, netoli San Francisko.

Per 16 bendradarbiavimo metų W. Herzogas kartu su K. Kinskiu sukūrė 5 filmus, praturtinusius kino istoriją: „Agirė Dievo rūstybė” („Aguirre, der Zorn Gottes“, Vokietija, 1972), „Nosferatu, nakties vaiduoklis” („Nosferatu: Phantom der Nacht“, Vokietija, 1979), „Voicekas“ („Woyzeck“, 1979), „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982), „Cobra Verde“ (Vokietija, 1987 m.).

W. Herzogo filmus galite pažiūrėti čia.