Tai, ką turite žinoti apie šv. Kalėdas

Apibrėžimas

Lotyniškai šis laikotarpis vadinamas tempus Nativitatis (gimimo laikas), o lietuviškas terminas Kalėdos (kalėdinis laikas) paveldėtas iš senosios bažnytinės slavų kalbos, kuri savo ruožtu jį perėmė iš lotyniško termino calendae (pirmoji mėnesio diena).

Prasmė

Romos mišiolas teigia, kad „po kasmetinių Velykų slėpinio šventimo Bažnyčia neturi nieko svarbesnio už Kristaus Gimimo ir pirmųjų apsireiškimų pagarbų minėjimą Kalėdų laiku“.

Liturginės nuorodos

Po Vatikano II susirinkimo inicijuotos liturginės reformos Kalėdų laikas trunka nuo I Kristaus Gimimo vakarinės (Kūčių vakaras) iki Kristaus Krikšto šventės naktinės (sekmadienis po Trijų Karalių: tarp sausio 7–13 d.), – iš viso nuo 13 iki 19 dienų. Taigi šventinis laikotarpis nesibaigia antrąją Kalėdų dieną.

Nors šis liturginis laikotarpis pats trumpiausias, tačiau savo turiniu yra pats turtingiausias. Jį sudaro:

– Kristaus Gimimo oktava, prasidedanti Gimimo iškilme ir pasibaigianti Dievo Gimdytojos iškilme sausio 1 d. Sekmadienis oktavoje skiriamas Šventosios Šeimos šventei (šįmet išpuola antrą Kalėdų dieną);

– laikas iki Viešpaties Apsireiškimo iškilmės (sausio 2–5 d. vakaras) – skaitomi Evangelijos pagal Joną pasakojimai apie Jėzaus misijos pradžią;

– Viešpaties Apsireiškimo iškilmė minima sausio 6 d.;

– laikas po Viešpaties Apsireiškimo iškilmės (sausio 7 – Kristaus krikšto šventė), iki 1955 m Apsireiškimo šventė turėjo oktavą (sausio 6–13 d.), o sekmadieniai iki Septuagezimos (3 sekmadieniai iki gavėnios) buvo vadinami sekmadieniais po Epifanijos. Po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos Kalėdų laikas baigiasi Kristaus Krikšto švente ir prasideda eilinis liturginis laikas.

Istorija

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo iškilmė – nors atrodytų, kad Kristaus Gimimo šventimas yra neatskiriama krikščioniškosios kultūros savasties dalis, tačiau pirmaisiais amžiais Bažnyčia iškilmingai minėdavo tik kankinių dies natalis – gimimą Dangui, o žemiško gyvenimo pradžios šventimą laikė pagonišku papročiu. Tačiau II a. pabaigoje Aleksandrijos krikščionys sausio 6 d. ėmė minėti kaip Viešpaties Epifaniją – pasirodymą pasauliui per krikštą Jordane bei gimus iš Marijos.

Neilgai trukus, III a. pradžioje, toje pačioje Aleksandrijoje radosi ir Kristaus Gimimo šventė, kuri buvo minima mums neįprastu metu – gegužės 20 d. (Kalėdos vasarą, ar ne puiku). III ir IV amžiai buvo pažymėti šios Gimimo šventės plitimu visose krikščionių Bažnyčiose, pirmenybę teikiant sausio 6 d. datai. Tuo tarpu Romos Bažnyčioje Gimimo šventė įvesta dar iki Nikėjos susirinkimo (325 m.), jos data visuomet buvo mums įprasta gruodžio 25 d. 354 m. liturginis kalendorius šią dieną vadina: Natus Christus in Betleem Iudae (Kristaus Gimimas Judėjos Betliejuje).

Nėra įtikinamo paaiškinimo, kodėl buvo pasirinkta ši data (kaip ir kodėl Rytuose Gimimas minėtas sausio 6 d.). Viena iš teorijų teigia, kad tai įvyko todėl, kad kovo 25-oji buvo laikoma pasaulio sukūrimo, Kristaus pradėjimo ir mirties diena. Šis Romos Bažnyčios pasirinkimas buvo labai populiarus, ir V a. dauguma Rytų krikščionių perėjo prie šios datos šventimo.

Trejos Kalėdų Mišios – VI a. pab. Romos Bažnyčiai vadovavęs Grigalius Didysis pradeda savo homiliją apie Viešpaties Gimimą sakydamas: „Viešpats iš savo dosnumo šiandien mums leidžia švęsti Mišias tris kartus.“ Tai ankstyviausias liudijimas apie trejas Mišias, kurios iki šios dienos išliko Kalėdų liturgijos ypatybė: Mišios naktį, auštant ir dieną. Prieš šias trejas Mišias būna Kalėdų Vigilijos Mišios gruodžio 24-osios vakarą.

Nuo IV a. popiežius švęsdavo vieninteles Kalėdų Mišias Šv. Petro bazilikoje įprastu laiku, t. y. apie 9 val. (dabar jos yra trečiosios Kalėdų Mišios). Po Efezo susirinkimo (431 m.), paskelbusio Marijos, kaip Dievo Gimdytojos, dogmą, jos garbei popiežius Sikstas III (432–440 m.) pastatė Didžiąją Marijos baziliką. Kitą šimtmetį kilo noras Romoje turėti Betliejaus prakartėlės kopiją, todėl prie bazilikos buvo pastatyta koplyčia prakartėlei.

Pagal Jeruzalės Bažnyčios tradiciją, jau buvo aukojamos trejos Kristaus Gimimo Mišios, dar buvo įvestas naktinis Kalėdų budėjimas su „Vidurnakčio Mišiomis“ naujojoje koplyčioje. Tai buvo pirmosios, pačios iškilmingiausios Kalėdų Mišios. Gruodžio 25-ąją Romoje taip pat vyko šv. Anastazijos, garsiosios Rytų Bažnyčios kankinės, minėjimas jai skirtoje bazilikoje. Tai buvo Bizantijos imperatoriaus valdžios atstovų, įsikūrusių netoli bazilikos, senuose imperatoriškuose rūmuose, šventė. Norėdamas juos pagerbti, popiežius, prieš eidamas į Apaštalo Petro baziliką švęsti Kalėdų dienos Mišių, pirmiau aukodavo Mišias šv. Anastazijos bazilikoje.

Kai Roma tapo nebepavaldi Bizantijos imperijai, išnyko paprotys minėti šventąją kankinę, tačiau pačios Mišios išliko ir tapo antrosiomis Kristaus Gimimo šventės Mišiomis. Todėl liturginėse knygose būdavo žmonėms skelbiamos Kalėdų išvakarių Mišios Marijos didžiojoje bazilikoje, nakties Mišios šios bazilikos koplyčioje prie prakartėlės, auštant Mišios šv. Anastazijos bazilikoje ir galiausiai dienos Mišios Šv. Petro bazilikoje. XI a. paskutiniosios Mišios buvo perkeltos į Marijos didžiąją baziliką, ir taip ji tapo Kalėdų bazilika. Kai popiežiaus liturgijos knygos nukeliavo už Italijos ribų ir IX a. Karolis Didysis liepė naudoti Romos liturgiją savo imperijoje, trejų Kalėdų Mišių paprotys išplito visoje Vakarų Bažnyčioje.

Remiantis Išminties knygos tekstu: „kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus nuo karališkojo sosto“ (Išm 18, 14–15), buvo tikima, kad Kristus gimė vidurnaktį, todėl pirmosios Mišios yra pačios iškilmingiausios. Jos vadinamos Angelų Mišiomis, nes Evangelija kalba apie angelų chorus, šlovinančius gimusį Mesiją. Ryto (arba Aušrinės) Mišios skirtos paminėti piemenis, kurie atbėgo į Betliejų ir išvydo Šventąją Šeimą. Trečios, dienos, Mišios yra skirtos paminėti Įsikūnijusio Žodžio slėpinį.

Kristaus Gimimo oktava – Iki VII a. tik Velykos buvo švenčiamos aštuonias dienas. Tuo laiku panaši oktava skirta ir Sekminių šventei, kad būtų galima tęsti naujai pakrikštytųjų katechezę. Kalėdų šventės oktava atsirado VII a., nors jau anksčiau būdavo švenčiama Kalėdų aštuntoji diena, kuri buvo skirta paminėti Marijos Dieviškąją Motinystę, vėliau veikiant gališkajai tradicijai tądien buvo švenčiamas Viešpaties apipjaustymas ir Jėzaus vardo suteikimas. Skirtingai nuo Velykų oktavos, Kalėdų aštundienis nuo seniausių laikų turi daug šventųjų minėjimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nėra susieti su Kristaus Gimimo minėjimu:

1. Gruodžio 25 d. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimas – iškilmė.
2. Gruodžio 26 d. – Šv. Steponas, diakonas ir pirmasis kankinys – šventė.
3. Gruodžio 27 d. – Šv. Apaštalas Jonas, apaštalas ir mylimasis mokinys – šventė.
4. Gruodžio 28 d. – Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai – šventė.
5. Gruodžio 29 d. – Šv. Tomas Beketas, vyskupas ir kankinys – laisvas minėjimas.
6. Gruodžio 30 d. (jei Kalėdos būna sekmadienį) – Šventoji Šeima – šventė.
7. Gruodžio 31 d. – Šv. Silvestras, popiežius – laisvas minėjimas.
8. Sausio 1 d. – Švč. Mergelė Marija Dievo Gimdytoja – iškilmė.

Viduramžiais šie šventieji buvo laikomi Vaikelio Jėzaus „garbės palyda ir jiems duotas „Kristaus draugų pavadinimas. Šv. Stepono ir Šv. apaštalo Jono šventės kilo iš Rytų – IV a. sirų tradicijos, Vakaruose jos buvo priimtos šimtmečiu vėliau.

Trečioji, Nekaltųjų Vaikelių, šventė pasirodė Šiaurės Afrikoje 505 m. Šios trys šventės minėjo tris kankinystės rūšis. Bažnyčios ir vienuolynai tomis dienomis prisimindavo diakonus (Šv. Stepono dieną), kunigus (Šv. Jono dieną) ir studentus ar jaunus seminaristus (Nekaltųjų Vaikelių dieną). Pamaldumas Šventajai Šeimai išplito pasaulyje XIX a., tam daugiausia įtakos turėjo Kanada. Ši šventė buvo įvesta 1921 m. Sausio 1 d. minima Dievo Gimdytojos iškilmė yra reformuotos liturgijos bandymas atkurti ankstyvoje Romos Bažnyčioje gyvavusią praktiką.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė – kaip minėta, ši šventė yra senesnė už Kristaus Gimimo minėjimą, jos metu Rytų krikščionys pagerbdavo Kristaus dievystės pasirodymą gimus ir krikšto metu. Įdomu, kad lotyniškosios tradicijos krikščionys jau nuo V a. šią šventę sutapatina su išminčių apsilankymu pas kūdikėlį Jėzų, tad ir pačią šventę ir dabar įprasta vadinti Trijų Karalių vardu.

Kristaus krikšto šventė – ilgą laiką Apsireiškimo iškilmė irgi turėjo oktavą, kurios metu būdavo pamini įvairūs Kristaus dievystės pasirodymai: krikšto metu, vestuvėse Galilėjos Kanoje, padauginant duoną. 1955 m. panaikinus šią oktavą buvo įvesta atskira Krikšto šventė, minėta sausio 13 d. Po 1969 m. ši šventė būna sekmadienį, po sausio 6 d., ja užbaigiamas Kalėdų laikas.

Kristaus paaukojimo šventė. Vasario 2 d. vėl mus sugrąžina į kalėdinį laikotarpį, nes minima Kristaus paaukojimo šventė. Gal todėl viduramžiais gimė paprotys Kalėdas švęsti 40 dienų – iki Grabnyčių. Ir dabar yra leidžiama iki šios šventės laikyti prakartėlės bei giedoti kalėdines giesmes.

Kalėdų simboliai ir praktikos

Kiekvienas regionas ir tauta turi savitus šio laikotarpio papročius, kuriuos vienija konkrečiai įprasmintas džiaugsmas, kuriuo dera dalintis, – ar tai būtų kalėdinių giesmių giedojimas, saldumynų gaminimas, Gimimo istorijos vaidinimai. Mūsų tradicijoje išskirtinis akcentas yra Kūčių – Kalėdų vigilijos minėjimas. Šis bizantinės krikščionybės bei pagoniškų papročių samplaikos paveldas yra išskirtinis, brangus net ir tikėjimo nepraktikuojantiesiems.

Kalėdaitis – išskirtinis ir regimiausias Kalėdų simbolis, žinomas tik Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos katalikams. Kalėdaičio laužymas išreiškia taiką ir vienybę su esamais žmonėmis – tai, ką Kristaus Gimimas atnešė į žemę. Turėtume šią apeigą atlikti neskubėdami – paaiškindami prasmę, palinkėdami ir susitaikydami. Kadangi prie stalo būna ir netikinčių šeimos narių, ši apeiga gali būti ir graži, bet ne prievartinės evangelizacijos forma.

Prakartėlė – šventasis Pranciškus Asyžietis pirmasis 1223 m. inscenizavo Kristaus Gimimo įvykį, taip sukurdamas neatskiriamą Kalėdų simbolį – prakartėlę. Namuose prakartėlė įrengiama prieš Kūčias, o jų vakare paguldoma kūdikėlio skulptūrėlė. Kalėdų laiku prakartėlės tampa vieta, prie kurios renkasi šeimos nariai bendrai maldai. Ta proga galima paskaityti ir apmąstyti popiežiaus laišką apie prakartėlės prasmę. Prakartėlė laikoma iki Kristaus krikšto šventės arba iki Grabnyčių vasario 2 d.

Kalėdų eglutė – manoma, kad Martinas Lutheris buvo pirmasis, kuris įvedė paprotį puošti eglutes, nes jos jau viduramžiais buvo laikomos gyvybės medžio simboliu. Kaip Kalėdų simbolis eglutė išplito XIX a. Tamsiais vakarais šviečianti eglutė paliudija, kad „šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (plg. Jn 1, 5) Eglutė namuose puošiama paskutinę advento savaitę, o nurengiama per Tris Karalius.

Kalėdinės giesmės – nors niekas nepakeis klasikinių Tyli naktis, Adeste, fideles ir kitų, tačiau nereikėtų pamiršti ir lietuviškų Sveikas, Jėzaus gimusis, Gul šiandieną.

Trys Karaliai – paslaptingieji pagonių išminčiai iš Rytų, ilgainiui virtę trimis karaliais Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru, simbolizuoja visų tautų ir tikėjimų žmonių troškimą išvysti tikrąjį Dievą ir Jam tarnauti. Per šią šventę daug kur įprasta, kad vaikai persirengia trimis karaliais ir lanko kaimynus. Tradicinis durų žymėjimas pašventinta kreida K+M+B reiškia ne karalių vardus, bet lotyniško palaiminimo Christus mansionem benedicat (Kristus telaimina būstą) santrumpą.

Kristaus krikštas – per šią šventę galima prisiminti savo krikštą, pasimelsti savo krikšto globėjui.

Šventintas vynas – graži, bet primiršta tradicija, tai vyno šventinimas per apaštalo Jono šventę gruodžio 27 d. Legenda pasakoja, kad buvo bandoma nunuodyti mylimąjį Kristaus mokinį, bet šis palaimino vyno taurę ir ši suskilo. Vynas neatsiejama biblinės istorijos dalis, apaštalas Paulius ragino savo mokinį Timotiejų gerti truputį vyno dėl dažnų skrandžio negalavimų. Tad jūsų noras turėti palaiminto vyno yra teisėtas ir Bažnyčia pasiruošusi šį norą išpildyti.

Kalėdų šventė mums įteikia pačią didžiausią dovaną – atkuria mūsų orumą. Mes esame Dievo vaikai, pašaukti laisvei, pašaukti amžinai laimei. Kas gali būti didingiau? Kas gali būti gražiau?

Pasaulis labai dažnai mus įvertina, surūšiuoja, suskirsto į atskiras grupes, įkainoja ir nuvertina. Pasaulis, bet ne Dievas. Jis pats tapo žmogumi, kad parodytų žmogaus didingumą. Kai žmogus yra vienybėje su Dievu, tuomet jis yra tikras žmogus. Nuodėmė pavergia, nuodėmė sumenkina, nuodėmė pažemina, nuodėmė paniekina.

Tačiau Dievas ateina tam, kad atstatytų tai, kas buvo sugriauta. Malonė ir meilė yra vieninteliai ginklai, kuriais nugalima blogio beprasmybė.

Liausis šventinis šurmulys, nutils kalėdinė muzika, gautos dovanos taps nebeįdomios, tačiau Dievas, tapęs žmogumi, visada liks su mumis ir mumyse. Jis yra tikroji dovana, kurią norisi turėti kasdieną. Jis toji dovana, kuri ir mūsų gyvenimus paverčia dovana kitiems.

„Džiaukimės, mylimieji, nes šiandien gimė mūsų Išganytojas. Neturi būti vietos liūdesiui, kai švenčiamas gyvenimo gimimas; jis mus pripildo džiaugsmo, nes mirties baimė įveikta ir mums pažadėta amžinybė. Nuo šios linksmybės neatskiriamas nė vienas, nes yra viena bendra visuotinio džiaugsmo priežastis: mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties Nugalėtojas, neradęs nė vieno žmogaus be kaltės, pats atėjo jų visų išvaduoti.“ (Šv. Leonas Didysis)