Tai, kas paverčia taikiniu ir saugo. Kultūrinė atmintis kare

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros paveldo žurnalo „Būdas“ (2022 m. Nr. 6)

Universiteto pastatai sugriauti, sudegę, vertybės išgrobstytos. Ji pati gyva liko per stebuklą. Rusų raketoms „Grad“ sugriovus namus, su dukromis pabėgo į Mariupolio dramos teatrą, kur slėpėsi iki pusantro tūkstančio žmonių. Šimtai žuvo, kai kovo 16-ąją Rusijos lėktuvų numestos dvi 500 kilogramų svorio bombos sugriovė gelžbetonio sienas, kurių storis siekė pusantro metro. Tada slėpėsi filharmonijos pastate, o kai pavyko išgyventi dar vieną bombardavimą, su būreliu išgyvenusiųjų per užminuotus laukus išėjo iš masine kapaviete paversto miesto.

Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta 70 procentų, per dabartinę Rusijos agresiją – 95 procentai Mariupolio pastatų, iš jų 60 procentų – neatstatomai. Šiuos skaičius G. Kutniakova nurodė 2022 m. birželį „Santaros–Šviesos“ suvažiavime skaitydama pranešimą apie Mariupolio kultūrinį palikimą, kurio naikinimas yra Rusijos vykdomo genocido dalis, nes ukrainietiška tapatybė – esminis imperinio projekto taikinys.

Perrašinėdamos istoriją, ukrainietišką klodą trynė ir Jekaterinos II Rusija, ir sovietų imperija. Piršo mintį, neva miestas įkurtas tik 1778-aisiais, o anksčiau čia plytėjo Aukso ordai priklausiusi negyvenama plynė, ir nutylėjo senesnę istoriją, pavyzdžiui, kad čia būta didžiulio akmens amžiaus kapinyno, o XVII a. miestas buvo Zaporižės kazokų Kalmiuso palankos (karinio administracinio vieneto) centras.

Tiriant Rusijos vykdomus karo nusikaltimus, renkami faktai ir apie masinį kultūros, religijos, paveldo objektų naikinimą. Atlikdama preliminarų žalos vertinimą, UNESCO patvirtino, kad iki lapkričio 21-osios dėl Rusijos agresijos nukentėjo 218 Ukrainos kultūros objektų¹.

Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerija „Būdui“ nurodė iki 2022 m. lapkričio 1-osios nustačiusi 564 tokius nusikaltimus². Tarp sunaikintų ar sužalotų vertybių – 32 nacionalinės ir 138 vietinės reikšmės paveldo paminklai, 149 istoriniai pastatai, 422 meno objektai, kultūros įstaigos, 182 religinės paskirties objektai (iš jų 63 – istorijos, architektūros, urbanistikos paminklai, istoriniu požiūriu vertingi pastatai), 85 kultūros, meno institucijos, teatrai, kino teatrai, 58 memorialiniai paminklai ir meno kūriniai, 48 bibliotekos, 48 muziejai, parodų salės. Tarp 15 sričių, kur užfiksuoti šie nusikaltimai, išsiskiria tos pačios vietos, kur vykdytos pasaulį sukrėtusios masinės žudynės ir kankinimai: Mariupolis, Charkivas, Kyjivo srities Bučos rajonas.

Dabartinis karas keičia turbūt viską, kas buvo įprasta. Žurnalistinių tyrimų grupės „Bellingcat“ paskelbtame straipsnyje pacituota Lvivo miesto Istorijos centro direktorės Sofios Dyak mintis, kad jis verčia permąstyti ir kultūros paveldo sampratą: dabar tai – ne tik žymūs istorijos ir meno paminklai, bet ir šeimos nuotraukų albumai, liekantys degančiuose namuose³.

Apie tai pasikalbėti su HALYNA KUTNIAKOVA susitikome Katedros aikštėje, prie Gedimino paminklo. Kai paprašiau pasirinkti Vilniaus vietą, jos manymu, svarbią Ukrainai, liudijančią apie istorinį mūsų tautų ryšį, ji pasirinko būtent šią. „Kiekvieną pirmadienį čia susirenkame į piketą už Ukrainą“, – paaiškino.

Atėjo ir tada, kai liepos 29-ąją Olenivkoje buvo susprogdintas pastatas su ten kalintais ukrainiečiais karo belaisviais. Tarp legendinio „Azovo“ pulko karių, gynusių Mariupolį iš gamyklos „Azovstal“ požemių ir dabar esančių Rusijos nelaisvėje, yra ir buvusių Halynos studentų.

„Kai jie susprogdino Olenivką, iš pradžių nebuvo aišku, kas žuvo, o juk ten kali ir mano mergaitės. Ir aš socialiniame tinkle parašiau: „Viskas, ką galiu, – užrašyti žodžius ant kartono“… Užrašau: „Save Mariupol… Olenivka“, ir išeinu į aikštę. O man atsako, tarp jų tie, kurie sugrįžo iš nelaisvės: „Halyna Ivanovna, jūs kaip niekas kitas turėjote žinoti, kad ant kartono užrašyti žodžiai – labai svarbu“, – sako Halyna.

Tad įrašiau jos liudijimą apie šį karą ir kultūrinę atmintį, kuri ir paverčia žmogų taikiniu, ir saugo.

Malda

Mus bombardavo nuolat, o kai būdavo trumpa pertraukėlė, bėgdavom į kiemą, kad spėtume užkurti laužą, užsivirti vandens, pasigaminti ką valgomo. Ateina kaimynas, kurio automobilis be ratų ir langų, tik griaučiai, bet radijas išlikęs. Įjungia tą radiją, eikvodamas aukso vertės energiją. O jis gaudo jau tik DLR⁴. Mes suprantam, kad turbūt daug ką meluoja, bet vis tiek klausomės – vis šiokia tokia informacija… O jie pasakoja, kaip mus gelbsti… Aš dėsčiau ir žurnalistams, suprantu, kaip tai veikia, bet įsivaizduokite, kokios būsenos žmonės klausosi… pergąsdinti, laukiantys vieno – kad visa tai baigtųsi…

Baisiausia, ką patiri, – kai užspaudei rankom ausis, užsidengei galvą, kvėpuoji pro burną, o aplink gaudžia, švilpia… ir meldi niekingai, baisiai: tik ne į mūsų namą… O kai nukrenta, viduje ima graužti: menkysta… Ne ant tavęs, bet juk šalia. Ant tavo tėvynainių. Skaičiau, kad ir kiti, žurnalistė Nadežda Sucharuk, kuri pas mus sėdėjo, pasakojo tą patį: visi meldėmės, kad ne mus… O kai krisdavo taip, kad žemė po tavim sudrebėdavo, ir matei, kaip griūva kaimynų namai, imdavai sau priekaištauti: ne tave, bet juk kažką kitą…

Kai tai visiškai išsekino, žmonės pradėjo melstis, kad į juos pataikytų, bet tiesiai, kad be kančių mirtų. Mano turbūt toks charakteris, kad tokia mintis nė karto neatėjo į galvą. Rėkiau ant kitų: „Nemiegokit! Nemiegokit! Norit gyventi, norit turėti ateitį? Kvėpuokit pro burną! Užsidenkit galvą!“

Šuo

Ugnis, kauksmas, iš dangaus krenta bombos. Vienas šiurpiausių vaizdų, kurie įsirėžė, – balandžiai. Nuo to visko turbūt prarado orientaciją, skrido ir trankėsi į stulpus, namus. Krito. Nebesuprato, kur skristi. Per sprogimo bangas neįstengė paskristi tiesiai, lyg išprotėjo. Kai prasidėdavo apšaudymas, į mūsų butą įbėgdavo žmonės. Laiptinėje nebebuvo durų, jas išplėšė su geležiniu rėmu, nuskrido į gretimą kiemą – kaip paukštis. Didžiulės, sunkios durys.

Mano bute pirmame aukšte durų taip pat nebebuvo. Todėl per apšaudymus žmonės iš gatvės bėgdavo pas mus. Jie stovėdavo mūsų, o mes gretimo buto koridoriuje, ir klausdavom, kas ten, kaip…

Kartą prasidėjus apšaudymui atbėgo šuo. Didžiulis šuo, nutrūkęs nuo grandinės, ji vilkosi iš paskos. Tas šuo paklaiko, kaukė ir spraudėsi prie žmonių, ieškodamas apsaugos. Prie mūsų buvo toks vienaaukščių namų kaimelis, jį pavertė griuvėsiais, šuo nusiplėšė nuo grandinės ir bėgo… Gyvūnai nekalti dėl to, kas vyksta, o šitaip kenčia dėl šitos beprotybės. Kartais matydavau, kad vyksta kariniai veiksmai, puolimas, bet mačiau ir chaotiškus apšaudymus dėl apšaudymų. Šaudydavo ten, kur nieko nebuvo, iš kur niekas nešaudė, nebuvo mūsų artilerijos, kariškių. Tik gyvenamasis kvartalas, žmonių namai. Šaudė, kur šaudėsi…

Šaltiniai

Aš žinojau, kur miesto centre srūva šaltiniai, kurie tiekė gėlą vandenį dar XVI–XVII a. Dauguma net gyvendami greta nežinojo, kad ten vanduo, prašė parodyti. Eiti valandą, pėsčiomis, bombarduojant, per griuvėsius – bet be vandens kaip išgyventi? Be to, šalia gyveno mano brolis, taigi ir jį aplankydavom, maisto nunešdavom. Nusprendė: neisiu pas jus, katinų nepaliksiu. Po to jau nebeturėjome, kur jį pasiimti, – į mūsų butą pataikė. Tą baisią savaitę, kai pas jį nenuėjom, manė, kad žuvom.

Marija

Vandenį, kurį pasidalinom, turėjom šildyti laikydami prie pilvo. Kitaip būtų užšalęs, buvo dvylika laipsnių šalčio. Pasiimi buteliuką, paguldai ant pilvo, kad neužšaltų, geri po gurkšnelį. Prieš prasidedant tam košmarui, ukrainiečių karys davė mums dėžę sausainių. Ten buvo aštuoni pakeliai. Nesaldūs sausainiai pavadinimu „Marija“. Paskutinį pakelį išsaugojom, bijojom suvalgyti – o gal teks badauti labiau. Pasidalinom tuos sausainius ir valgėm po tris per dieną. Ryte vieną ir užsigeri vandeniu, pietums vėl užsigeri, tada vakare. Taip septynias dienas. Kitiems truko ilgiau.

Mano dukrų tėvas, buvęs vyras, žurnalistas, Kyjivo teritorinės gynybos karys, mums vis skambindavo, bet nebuvo ryšio. Kartą pavyko prisiskambinti, pasakė: bėkit į dramos teatrą. O pas mus aplink viskas pradėjo degti. Sakau, viskas, eikim iš čia, nes sudegsim gyvi.

Teatras

Pakeliui užėjom ant rusų tankų, jie į mus šaudė, kaip zuikiai per griuvėsius atbėgom prie teatro. Pabuvom ten pusantros valandos. Atrodė, kad išsigelbėjom, kad gyvenimas – rojus, buvo daug ramiau nei mūsų rajone, žmonės šunis vedžiojo, stovėjo su indais laukdami, kol atveš vandens – ten vandenį atveždavo… Pagirdė mus šilta arbata.

Užsienio žurnalistai manęs klausė: ar išgirdot lėktuvą? Atsakiau – ne. Stoviu prie medicinos punkto. Bet į mano butą jau buvo atskridę⁵, jau sugebu oda pajusti vibracijas, mano protas kažką jau perpranta: nes kartą atskrido, ir likau gyva… Ir staiga persmelkia iš pasąmonės: tuoj pat traukis nuo durų. Per sekundę atšokau – ir mane gyvą užmūrijo. Aš sveika, o iš abiejų pusių nukrito blokai. Ten visi žmonės žuvo. O man ant galvos niekas nenukrito – tik iš šonų, bet neužkliudė…

Pirma mintis: kas su mano vaikais, kur dukros… Vaikinai susiorganizavo, užsidėję ant galvų žibintuvėlius rausė ir mane ištraukė. Uždėję vienas kitam ant pečių rankas, ėjom ieškoti išėjimo. Buvo tamsu, ėjau kaip kurmis, akys užneštos cementu, jei nebūtume laikęsi vienas už kito, nebūčiau išėjusi. Kur einam – visur griuvėsiai, nepraeisi. Matom dangų, bet jis toli, ten išlipti negalim. Taip ėjom per rūsį iki šoninio įėjimo, kur pavyko prasivalyti kelią. Aišku, vyrai tai darė, stipresni, bet ir aš nešiojau. Vienu metu pasižiūrėjau: Dieve, ar galiu pakelti tokius luitus? Net nejaučiau svorio, turbūt dėl būsenos.

Ir negaliu pasakyti, kad girdėjau lėktuvą, raketą ar dar ką nors. Bandžiau įvardinti, ką pajutau: gal traškesį, turbūt kažkas jau lūžinėjo. Todėl iškart patikėjau, kad buvo du sprogimai. Nes mane kažkas išgąsdino, ir atšokau nuo durų – vadinasi, kažką išgirdau. Nežinau, ką, bet tai išgelbėjo man gyvybę. Aišku, ir mokomieji filmukai, kuriuos buvau mačiusi – kaip išgyventi. Jeigu iš garso supranti, kas tai, žinai, kaip elgtis: kristi ant žemės, prisispausti prie sienos, o jei pavojus iš viršaus – į durų kiaurymę… Ir smegenys man pasufleravo labai aiškiai: į durų kiaurymę! Ne į kairę, dešinę, o į kiaurymę. Tai išgelbėjo, nes antras smūgis krito prie pat sienos.

Ten, teatre, su kaimynais stebėjomės, kokia keista buvo sprogimo banga. Kaimynę, stovėjusią prie pagrindinio įėjimo, prie kolonų, pakėlė kaip plunksną ir nusviedė apie dvidešimt metrų į teatro vidų. Krito veidu į žemę, susitrenkė kaktą, pusę kūno. Ją į teatrą įnešė iš vienos pusės, o aš mačiau, kaip plytos ir nuolaužos griūva į vidų iš priešingos. Tarsi būtų dvi sprogimo bangos, viena kitą paneigiančios, priešpriešinės. Sakiau: kas gi čia, gal ta banga sukosi ratais? Kiti turbūt taip pat pastebėjo tą keistumą, kai viskas skriejo į skirtingas puses. O anie pamėtėjo mintį: tai todėl, kad iš vidaus susprogdino… O iš tiesų smūgiai buvo du. Vienas – tiesiai į centrą, sudaužė stogą, sunaikino salę, kur buvo žmonės, sceną. Antrasis – prie pat sienos, o gal tiesiai į sieną, ten, kur buvo virtuvė. Tą sieną visai nugriovė, ir visus, kas ten buvo, užvertė. Aš buvau mažame lopinėlyje, kuris išliko. Manęs klausė – kiek jūsų ten buvo? Laukdami eilėje susiskaičiuodavom: už manęs stovėjo keturioliktas žmogus. O kiek stovėjo už jo, nebežinau, toliau jie skaičiavosi be manęs.

Dukra

Vyresniąją dukterį suradau, o jaunėlė buvo išėjusi parnešti vandens. Kaip tik turėjo grįžti, ir aiškiai supratau, kad turbūt jau buvo priėjusi teatrą. Gatvėje nėra sienų, kurios gali apsaugoti, todėl maniau, kad ji žuvo. Mes stovėjome tarpduryje ir šaukėm. Visi šaukėm savo artimųjų vardus. Šaukiau, bet supratau, kad man reiktų išbėgti, ieškoti, o kaip išbėgsi, kai šaudo… Kaip kvailė žūsiu, ir tiek. Bet turėjau vilties: gal spėjo užeiti į teatrą ir dabar mūsų ieško, o gal nespėjo prieiti…

Po to paaiškėjo, kad ji kiek užtruko, nes atėjusi pasemti vandens pamatė, kad namai aplink šaltinį jau sugriauti. Ten tokia vieta: upelis, o už jo – gamykla „Azovstal“. Greta, nuo aukštumėlės, puikiai matyti. Ji pamatė, kaip skrenda lėktuvai, daugybė jų. Kaip vanagai suka ratus virš gamyklos ir meta bombas. Labai išsigando, nukrito ant žemės – viskas aplink sugriauta, nepasislėpsi, neliko priedangos. O jie pamėtė bombas ir nuskrido miesto centro link. Prisipylusi vandens, ji išėjo.

Grįždama užsuko į savo buvusią darbovietę, įsikūrusią labai įdomiame XIX a. pastate, kuriame buvo viešbutis „Continental“. Sovietiniais laikais jame veikė gamyklos „Azovstal“ kultūros rūmai, Ukrainai atgavus laisvę – jaunimo kultūros rūmai, tapę kūrybos ir eksperimentų erdve. Dukra lankė ten teatro studiją, vienu metu dirbo meno vadove. Veikė ir šiuolaikinio meno centras, bendradarbiaujant su kitų Europos šalių menininkais sukurta įdomių projektų. Didžiuliai rūsiai, įrengti po tuo pastatu dar iki revoliucijos, tapo slėptuve žmonėms, kurių namus susprogdino. Beveik mėnesį ten gyveno apšvietėjas su savo šeima, kiti pažįstami rūmų darbuotojai, daug vaikų. Dukra užsuko jų aplankyti, užsikalbėjo, ir tai ją išgelbėjo, nes užtruko sugrįžti.

Teatro prieigose vėl išgirdo tą kraupų atskrendančio lėktuvo kaukimą, puolė ieškoti namo su išdužusiais langais. Tokiu atveju turi prisispausti prie sienos, bet vien to neužtenka – jei langai ne visai išdužę, sprogimo banga supjaustys stiklais, ir mirsi, jei kris iš aukštai. Ji apsižiūrėjo, kur nebėra stiklų, prisispaudė prie namo. Kai lėktuvas praskrido, nuėjo teatro link. Pamatė iš ten parbėgančius žmones, pagalvojo: kodėl bėga? Išgirdo, kad kažkas sprogo. Kiek toliau pamatė teatro stogą, gulintį ant žemės. Dar nesuprato, kas atsitiko, pagalvojo: kaip tas stogas taip toli atsidūrė, gal čia koks kitas stogas? Bet atpažino, buvo neseniai suremontuotas.

Tada pamatė dūmus, nustebo: kas skvere gali degti? Priėjusi dar arčiau pro medžių šakas pamatė, kad nebėra dviejų teatro sienų ir stogo. Metė vandenį, kurį parnešė, – du aukso vertės indus. Puolė prie teatro. Staiga suvokė, kad ten mes, katė… telefonas, kompiuteris, dokumentai… viskas ten. Kad ji visko neteko. Pribėgusi pamatė vietą, kur mus paliko – nieko nėra. Pagalvojo, kad perėjome kitur, ir mus užgriuvo. Ėmė daryti tą patį, ką visi: bėgiojo ir šaukė mūsų vardus. Žmonės isteriškai bėgiojo aplink, rausė akmenis. Dejavo. Ji matė daug kraujo, sužeistųjų. Bet tai nesukrėtė taip, kaip galėjo sukrėsti, nes buvo per daug baisu.

Šaukė mūsų vardus. Ir mes šaukėm: Maša Kutniakova, Maša Kutniakova… Po to ji pasakojo: girdžiu, kad man atsiliepia iš po žemės… Pagalvojo, kad išprotėjo, – atsako mirusieji. Buvome trečiame aukšte, neįmanoma, kad atsilieptume po žeme. O tada pamatė vyresniąją sesę su kate, apibirusias tinku. Rėkė: kur mama? Visi gyvi, ramiau…

Vitražas

Visi rėkia, kad teatras dega, aplink šaudo – kur bėgti? Sakau, bėkim į filharmoniją, ten artimiausia slėptuvė, žinom, kad mus priims. Ir gal šimtas žmonių nubėgome į tą pusę. Pamatėm policijos patrulį, pasakėm, kad susprogdino teatrą, jie nuvažiavo ten. Po to sužinojom, kad tuos vaikinus apšaudė, neleido gelbėti žmonių. Filharmoniją pasiekėm ne visi, dalis atsiskyrė ir nuėjo į geležinkelio stotį. Kodėl? Nes ten stovi vagonai, o juose yra patalynės, čiužinių…

Suprantate, žmogus liko gyvas, bėga – o ant ko gulės filharmonijoje, ant betono? O naktį filharmoniją baisiai apšaudė. Būdami pirmame aukšte girdėjome, kaip į smulkias šukes byra tas nuostabus, didžiulis, keliasdešimties metrų ilgio vitražas ukrainietiška tema. Spalvotas, gražus. Paklausiau tų, kas gyveno filharmonijoje ne pirmą dieną: ar anksčiau jus taip smarkiai apšaudydavo? Nes drebėjo lyg pirmą kartą. Mūsų namus apšaudė smarkiau. Atsakė, kad šitaip dar nėra buvę, sprogimus girdėdavo, bet tolėliau. O dabar įspūdis toks, lyg šaudo į mus, tik nepataiko, ir krinta greta.

Tada visiems pasakiau: galvokit, kaip norit, o aš supratau, kad jie šaudo į visas vietas, kur yra daug žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad tas dvi dienas taip ir darė. Plaukimo baseine slėpėsi apie tūkstantį žmonių – į jį šaudė. Filharmonijoje daug žmonių – šaudė. Kitą dieną sulygino su žeme „Continental“, kurio rūsyje slėpėsi du šimtai. Jiems pavyko pabėgti, nes ten daug išėjimų, gilūs rūsiai. Nubėgo į gretimų namų rūsius, išsisklaidė. Senoji miesto dalis virto griuvėsiais.

Išėjimas

Pasakiau: darykit, kaip norit, aš išeinu pėsčiomis į Melekiną⁶. Čia mes tikrai žūsim. Kas su manim? Kelią žinau. Ir žmonės vienas po kito kilo, ėjo… Tai buvo loterija. Pasisekė, kad dar buvo mūsiškių postas – išvakarėse jį sunaikino, o ryte Ukrainos kariai atstatė. Prieš išleisdami mus pamokė, kaip žiūrėti į žemę, kur nestatyti kojos. Jei ne tai, ne visi būtume pasiekę tikslą.

Viena žurnalistė paklausė iš nelaisvės grįžusio mūsų policijos vado, kaip galima kviesti žmones evakuotis, kai aplink vyksta mūšiai ir jiems reikės eiti tiesiai į ugnį. Jis atsakė, kad tai supranta tik tie, kas išėjo. Tikimybė žūti mieste buvo šimtąkart didesnė nei kelyje iš miesto. Ir mes pėstute ėjom tolyn… Išėjom anksti ryte, buvo dar šalta. Aplink stepė, laukai. Kviečiai pradėję dygti. Paukščiai čiulba. Saulė šviečia. Vėjas nuo jūros pučia. Ir vis tolsta, tolsta tas šaudymas mieste. Einam nežinodami, kas toliau. Senutės vos paeina, vis stabtelim pailsėti. Dieve, žiūrėkit – skrenda. Nuo jūros skrenda, į mūsų miestą, ant mūsų žmonių. Kas bus su tais, kas pasiliko filharmonijoje… Supratom, kad tolstam nuo pavojaus, išeinam į erdvę, kur tiesiai į mus nebešaudo.

Pirmasis blokpostas sukėlė šoką. Stovėjom stiklinėm akim, siaubingai bijojom. Matai prieš save žmogų su automatu ir puikiai supranti, kad jis – tavo viešpats. Panorės ir užmuš. Tiesiog šiaip. Nes jam norisi. Nes plynas laukas, jo niekas nemato. Nes jam nėra ko bijoti, jis ginkluotas, o tu ne. Tu su kate ir krepšiu su katės maistu. Viena moteris ėjo su dvejų metų vaiku. Jis sunkus, tenka nešti ant rankų, o dar krepšiai. Nešėme juos pasikeisdami, nors visi turėjom ir savo. Po to atsirado toks vaikinas, kuris sutiko padėti. Kiti vyrai atsisakė.

Prieš prieinant blokpostą visus pamokiau: kalbėkim vienodai, neprasitarkit, kad esam iš dramos teatro. Sakykit, kad namai sugriauti, gyvenome filharmonijoje, apšaudo, todėl nusprendėm išeiti. Sakykit, kad visi ten buvom. Kai priėjome, to vaikino klausia: iš kur? Jis pasakė, kaip tarėmės. Pasižiūrėjo dokumentus ir praleido kartu su mumis. Mato, kad krepšį, vaiką neša, padeda tai moteriai. O kai išėjome, jis klausia: ar jūs manęs nepažinot? Juk tai aš dariau švieslentes miestui, esu IT specialistas, ultra (futbolo fanatas, o jie visi nacionalistai), turiu tatuiruotes. Ačiū, be jūsų nebūčiau išėjęs… Vaikinai švitriniu popieriumi gremžė sau iš odos patriotines tatuiruotes, degino ugnimi, po to laukė, kada užgis žaizdos, nes suprato, kad su jomis neišeis. O jam neliepė nieko parodyti. Matėme, kaip tuos, kurie atsisakė padėti, pasiguldę lauke spardė. Pasirodė įtartina, kad vyrai eina vieni, tai pradėjo mušti, kad prisipažintų, ko nepadarė.

Skydas

Pasiekus Melekiną, dvylika parų užtruko įveikti atstumą, kurį normaliu metu mašina nuvažiuotum per porą valandų. Prie Vasiljevkos stovėjome 36 valandas, nes prisidengdami mumis važinėjo jų tankai. Stovėjome be vandens, be maisto, nes viską buvom palikę Berdianske, kai ryžomės eiti iki autobusų, kurių neįleido į miestą. Jie neįleidžia autobusų – o kas, jei patys nueisim? Už vienuolikos kilometrų stovėjo 56 autobusai. Pasakiau, bet pati nėjau. O atsirado žmonių, kurie išdrįso, nuėjo ir pradėjo mums skambinti: ateikit, užimkim autobusus…

Mūsiškiai pasakė, kad kai užsipildys – važiuosim. Ir mes nuėjom, nušlavėm tuos blokpostus – įsivaizduokit, daugiau nei tūkstantis žmonių… daugiausia moterys, vaikai… čigonų taboras, didelės armėnų šeimos su seneliais, anūkais… Jie turėjo tikrinti, bet kol vieną tikrino, kiti ėjo… Tada liovėsi tikrinę – prasiveržėm. Spūstis, autobusai sausakimši. Kas turėjom nusipirkę kokį dešros gabaliuką, maisto – ten jau veikė parduotuvės, viena banko darbuotoja be eilės išgrynino pinigų, kad suspėtume – išeidami atidavėm senutėms, pasiliekančioms su savo katėmis ir šunimis. Visi taip padarė. Pasiėmėm tik šiek tiek vandens. Dar turėjome riešutų – pagraušim, per dieną nenumirsim, o vakare atvažiuosim.

Svajojom, kaip pavalgysim Zaporižėje. Ir ką sau galvojat: jie palieka mus plyname lauke. Ir kad šviesos nejungtumėt… Tai reiškia – išjungti generatorius. O pas mus naujagimiai, vienas šešių dienų amžiaus. Nei košės, nieko nėra. Mamai dingo pienas. Suprantate, kaip ji gimdė… Man atrodė, kad tai jau viskas. Kai dabar skaitau, kad žmonės dešimt dienų stovi prie Vasiljevkos, prie apleistos degalinės, suprantu, kad mes stovėjom ten pat, kad tai paskutinis blokpostas prieš įvažiuojant į mūsų teritoriją… Jie toliau ten kankina žmones. Sukaupia daug žmonių ir tada gali laisvai judėti, mūsiškiai nešaudo…

Naudoja kaip skydą ir bando ką nors išsiderėti už tai, kad išleis mus… Buvome kolonos viduryje, atvažiavom beveik po poros dienų, mes – apie 20 valandą, o paskutinis autobusas – apie 2 valandą nakties. Ten buvo pažįstamų iš tos pačios jaunimo kultūros rūmuose veikusios teatro trupės – 15–16 metų paaugliai. Romantiški, teatrą mylintys jauni žmonės, kurie taikos metais savanoriavo, šėrė benames kates ir šunis. Ir štai jie rašo: jie mus laikė, tyčiojosi, bijojome, kad mus, paskutiniuosius, paliks, neišleis… Ir vos pravažiavom, mūsiškiai juos ištaškė, ugnyje paskandino. Girdėjom, kaip degė gyvi, kaip rėkė. Visas autobusas, jauni ir seni, prilipo prie langų, visi kaip vienas džiūgavo, šaukė: Slava Ukraini! Dekit, niekšai… O po to nutilo…

Visiems staiga pasidarė gėda, kad jaučia tokį žvėrišką džiaugsmą dėl keršto už tą kankynę. O mūsiškiai turbūt laukė, kol pravažiuos paskutinis autobusas, ir smogė. Po to sakiau: ar suprantat, kodėl? Kad kitą kartą, kai susitars dėl koridoriaus ir jie šitaip elgsis, kitas blokposto vadas žinotų, kad pas jį gali atskristi, su tiksliomis koordinatėmis. Ir žus būtent jis. Vadovybė – viena, o jis – kas kita.

Valerija

Tarp „Azovo“ pulko karių, kovojusių gamyklos „Azovstal“ požemiuose ir patekusių į rusų nelaisvę, yra koviniu šaukiniu Nava vadinama poetė, Galinos studentė ir buvusi kolegė, Mariupolio universiteto dėstytoja Valerija Karpilenko. Rusijai 2014-aisiais užpuolus Ukrainą, ji išėjo tarnauti į „Azovo“ pulko, vėliau – į Donecko pasienio būrio spaudos tarnybą. Dėl sveikatos buvo sugrįžusi į civilinį gyvenimą, bet vasario 24-ąją prasidėjus karui pasiprašė būti mobilizuota. Gegužės 5-ąją „Azovstal“ požemiuose susituokė su pasieniečiu Andrejumi, kuris po trijų dienų žuvo.

Jo tėvai rašo: mes negalime susigrąžinti savo sūnaus kūno ir palaidoti kaip krikščionys, negalim apkabinti mūsų mylimos marčios ir paprašyti, kad papasakotų apie paskutines sūnaus dienas. Jis labai mylėjo Valeriją, jiedu draugavo kelerius metus. Tokia jų meilė – ji sužydėjo, ėmė mokytis groti bandūra. Labai kūrybiškos prigimties. Našlaitė, o aš kartu su kolege Viktorija Rogozina, kuri tapo Valerijos drauge, buvau jų kuratorė. Anksčiau mes mokėme tą jauną merginą, dabar ji moko mus.

Kai išėjus į laisvą Ukrainos teritoriją atsirado ryšys, telefonas užvirė, tiek žmonių manęs ieškojo. Socialiniame tinkle parašiau, kad esu gyva, išėjau ir prašau paaukoti, kas gali, nes nieko nebeturiu. Viena pirmųjų pinigų man atsiuntė Valerija… Būdama požemiuose, per „Starlink“⁷, iš savo karinės kortelės, į kurią gaudavo atlyginimą. Dabar ji nelaisvėje Olenivkoje. Buvo įrašyta pirmuosiuose sąrašuose belaisvių, kuriuos Ukraina nori iškeisti, kartu su „Azovo“ vadais, legendiniais mūsų kariais. Atsisakymą suformulavo taip: per daug nenuolanki⁸. Taip, ji tokia. Man tai nenusakomas skausmas. Rašau jai: Lerička, kai išeisi, nupirksiu tavo mėgstamos dušo želė. O ji atsako: nepatikėsite, Halyna Ivanovna, aš turiu želė tarp kariškų daiktų… Bet vandens nėra. Gyvenimo svajonė – nusiprausti. Tai supras tik tas, kas ten buvo.

Brolis

Savo brolio, kuris liko Mariupolyje, ieškojau du mėnesius. Kai suradau, dar pusantro mėnesio visa šeima ieškojome būdų, kaip iš ten išvežti į Lietuvą. Išvežėme vežimėlyje, nepaeinantį, sutinusiom kojom, sveriantį 36 kilogramus. Su didžiule barzda. Ir pirmas dalykas, kurį jis pasakė mums Taline: Galia, nusiprausti, kur nors… Daugiau nei šimtą dienų nesiprausiau… Beveik tris mėnesius gyveno savo namo griuvėsiuose. Ten vyko tankų mūšis.

Mūsiškiai nepasidavė, rusų tankas iš įniršio apšaudė namus, kiemus. Sugriovė brolio namo sieną, nukrito dalis stogo. Jis glaudėsi kampe – užkrito plytos, bet liko gyvas. Išliko virtuvė. Kaimynai pernešė į ją lovą, o stalą ir kėdes išnešė į gatvę. Dienomis brolis sėdėdavo gatvėje, ten šilčiau, saulė šiek tiek sušildydavo. O naktį lauke šalta, tai grįždavo miegoti ant lovos. Įsivaizduokit: kambario beveik nebėra, bet išliko senos ąžuolinės durys. Atidarai duris iš virtuvės, o ten ne kambarys, bet griuvėsiai. Avėjo šlepetėmis, taip ir atvažiavo. Neįstengė iš griuvėsių išsitraukti batų, drabužių.

Jie iki šiol neišleidžia laisvai išvažiuoti. Paduoti filtracijai pasą? Broliui daugiau nei septyniasdešimt metų, ateisi su pasu – pasodins savaitei į filtracijos stovyklą, kol aiškinsis. Betgi tu jau seniai ne šaukiamojo amžiaus, ir pagal savo pačių nurodymus jie tiesiog turėjo išduoti tau popierėlį [leidžiantį išvažiuoti]. Bet ten yra kolaboruojančių žmonių, žinau juos. Randu, kas turi feniksą⁹, jie man skambina, pasako sumą, aš perduodu. Reikia įsigudrinti perduoti. Bankai, kaip suprantate, ten nedirba. Pervedžiau į Armėniją, ten žmonės perdavė taksistui, kad jis perduotų kažkam Rusijoje, tas pervedė į Donecką, o tada ieškojom, kas nuveš į Mariupolį… Davei pinigus – jie atėjo, paėmė pasą ir grąžino jau su popierėliu. Štai taip.

Holodomoras

Anksčiau stebėdavomės dėl 1932–1933 metų Holodomoro: kaip žmonės galėjo tylėdami mirti savo namuose… Juk tokia tauta, nepaklūstanti prievartai – turėjo sukilti, nušluoti gorkomą¹⁰ ir žūti sukilimo metu. Nes kaipgi: tavo vaikai miršta, o tu juos verdi ir valgai? Atrodė nesuvokiama, kad visa tauta, taip mylinti laisvę, lyg komoje… Ir štai sėdėjom mes, inteligentai, koridoriuje ir svarstėm: o štai taip ir atrodė Holodomoras. Jie tave uždarė ir neleidžia išeiti… Neturi maisto, vandens, negali nueiti parsinešti. Tavęs neišleidžia. Ir nėra kam duoti į snukį – nes nežinai, kur jis… Jautiesi bejėgis. O svarbiausia, kad neturi jokios informacijos, nesupranti, kas vyksta. Iki kur jie nuėjo, ką dar padarė, ką dar sugriovė.

Dabar žmonės paskui juos kartoja kažkokius pamišėliškus žodžius – kad gyvenimas Mariupolyje grįžta į vėžes… Viena vertus, suprantu. Sėdėjai rūsyje, virš tavęs sprogdino, drebėjai, kasdien matei mirtis, šlapinaisi, atleiskite, į buteliuką, ir vyrai, ir moterys vienoje patalpoje, nes išeiti pavojinga. O po to staiga nustojo bombarduoti ir atnešė grikių. Arba makaronų. Konservų. Duonos gabaliuką. Suprantate? Jau nukamuotam žmogui… Todėl sakau, kad turėsime tyrinėti moksliniais metodais, kaip jie tai daro… Kokiu būdu žmones, ant kurių mėtė bombas, veikia šita stulbinanti manipuliacija.

Prekyba

Jie uždirbinėja iš kiekvieno lavono. Žmonės užkasti kiemuose. Jie juos iškasa. Kai kuriuos žmonės užkasė gerai, ne bet kaip. Iš pradžių užkasinėjo bet kaip, o po to, jei yra giminių, iškasdavo gilias duobes, palaidodavo ir uždėdavo lentelę. Ir giminės didžiojoje žemėje, kaip mes sakom, žinojo, kur žmogus savo namo kieme palaidotas. O jie viską išrausė ir sukrovė po plynu dangum ant saulės. Turite tris dienas atpažinimui ir dokumentų sutvarkymui. Įsivaizduokite: žmogus Kyjive… Niekas neatsilieps – į brolišką kapą… Aišku, ieško išeities. Kaip duoti kyšį, kad kas nors kitas nueitų, atpažintų, duotų jiems pinigus…

Keturiasdešimt tūkstančių rublių už vietą kapinėse, už tai, kad kapas būtų su lentele. Net iš mirusiųjų jie toliau uždirbinėja pinigus. Tai sunku suvokti: išžudyti žmones, tada naikinti ir slėpti kūnus, kad niekas nežinotų, o tada eiti ieškoti lentelių su vardais, nes jei yra lentelė, yra ir giminių, galinčių sumokėti.

Mūsų kariai nepalikdavo saviškių kūnų. Jie laidojo, ten buvo daugybė kūnų. Dabar giminės ieško būdų, kaip surinkti pinigus, duoti kyšį. Prezidento tarnyba dirba, kiti, oficialiai ir ne. O jie bando išsiderėti¹¹ ką nors už tai, kad atiduos kūną. Juk tai nėra krikščioniška? Absoliutus blogis, be pusšešėlių. Šėtoniada¹².

Gyvybė, kultūra

Žurnalistinių tyrimų grupės „Bellingcat“ paskelbtame straipsnyje apie Ukrainos kultūros paveldo naikinimą pastebėta, kad palyginus su masinėmis žudynėmis ir kankinimu, kurį vykdo Rusija, kultūros paminklų naikinimas gali nublankti, pasirodyti mažiau svarbus, tačiau iš tiesų tos dvi – humanitarinė ir kultūrinė – tragedijos yra giliai persipynusios¹³. Anot Nacionalinio kultūros ir meno muziejaus komplekso „Meno arsenalas“¹⁴ direktorės Olesios Ostrovskos-Liutos, pacituotos straipsnyje, prasidėjus bombardavimui muziejų darbuotojoms moterims iškilo tragiška dilema: ką saugoti – kultūros vertybes ar savo vaiką? Todėl paklausiau Halynos, kaip ji įvardintų tų dviejų tragedijų – gyvybės ir kultūros naikinimo – santykį? Gal žudynių metu paveldo naikinimas nublanksta?

Manau, tai nėra visai teisinga mintis. Gebėjimas priešintis, ginti savastį yra kultūrinis kodas, tapatybės patvirtinimas: kas aš, už ką, kodėl kovoju? Čia mano žemė, nes… Man regis, jie labiau stengėsi ne užverbuoti – tam žmonės nelabai pasidavė, – o įdiegti mintį, kad tai nėra svarbu, tai antraeiliai dalykai. Štai didžiarusis – didžios kultūros nešėjas, o čia kažkas menka, kažkokie šarovarai…

Kai XIX a. gimė mūsų naujoji literatūra, jie bandė įdiegti, kad ukrainiečių kalba – anekdotams, linksmiems, juokingiems kūriniams, bet nieko rimto esą neįmanoma ja sukurti. Kvitka-Osnovjanenko¹⁵ savo „Marusią“, sentimentalizmo stiliaus kūrinį, sukūrė norėdamas įrodyti, kad galima įsijausti ir verkti skaitant kūrinį, parašytą ukrainiečių kalba. Būtent todėl, kad dauguma gyventojų buvo abejingi, rusų pasaulio idėjas peršantiems veikėjams pavyko patraukti juos į savo pusę. O kai įvyko tai, kas įvyko, daug žmonių staiga suprato: čia – mano gimtasis miestas, tik čia jaučiuosi gerai, norėčiau matyti tas mozaikas, kurių nebėra, tuos vitražus, kurie anksčiau buvo tiesiog kasdienybė. Žmonės, kurie nueidavo į teatrą kartą per metus, dabar pergyvena, kad jo nebėra. Prisimena, kaip vaikystėje ten ėjo į naujametį spektaklį ir gavo dovanėlę, jaučia, kad malonūs atsiminimai sieja su pastatu, kuris architektūriniu požiūriu gal nėra itin vertingas.

Peržiūrėjau oficialią informaciją: Ukrainoje esantys pasaulinio paveldo objektai nenukentėjo, nacionalinės reikšmės objektų nukentėjo palyginti nedaug. Nes muziejininkai, bibliotekininkai, kultūrininkai, neabejingi žmonės darė viską, kad paslėptų ir išsaugotų. Bendrauju su tais žmonėmis, jie sako: pamatėme, kiek daug turim vertybių, kurias reikia slėpti ir saugoti. Todėl pirmiausia gelbėjo tai, kas vertingiausia. Bet vietinės reikšmės paveldo sunaikinta daug.

Kai vyko kovos prie Kyjivo, visiškai sudegė Ivankivo kaimo kraštotyros muziejus, kuriame buvo 25 nuostabios mūsų dailininkės ir knygų iliustratorės, visą gyvenimą tame kaime nugyvenusios Marijos Primačenko¹⁶ kūriniai. Visi galvojo, kad tie unikalūs paveikslai žuvo, bet paaiškėjo, kad žmonės išsinešiojo po namus, išslapstė. Tai atsakymas į jūsų klausimą: žmonės gelbėjo ne tik save – bėgo gelbėti kūrinių, nes suprato, kad jų kaimelio istorija ir jų pačių gyvenimai yra susiję su šia menininke, jos darbais ir muziejumi. Beje, vieną iš M. Primačenko Černobylio ciklo paveikslų kolekcininkas neseniai pardavė aukcione už pusę milijono dolerių, kad gautus pinigus skirtų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

Atėjo suvokimas, kiek daug kultūros vertybių yra privačiose kolekcijose ir muziejuose, kurie dažnai laikosi entuziastų jėgomis. Štai aš sužinojau, kad pas mus buvo privatus muziejus, sukaupęs retą senovinių kompiuterių kolekciją – nuo pirmųjų iki šiuolaikinių. Jis visiškai sudegė, nieko neliko. Bomba pataikė į miesto biblioteką, ji degė, ją plėšė, bet žmonės kaip įmanydami gelbėjo fondus, o dabar būdami Kyjive bando tą biblioteką atkurti. Mariupolio valstybinis universitetas subombarduotas, o juk ten buvo Leventis vardo biblioteka¹⁷, kurią padėjo sukaupti graikų diaspora, privatūs aukotojai – jos fonduose buvo unikalių knygų graikų kalba, mūsų universitetas buvo Ukrainos helenistinių tyrimų centras.

Tad ne antrinis dalykas, bet esminė mūsų dalis, kurią praradę taptume tik gyventojais, o gyventojus galima išgyvendinti ir apgyvendinti kitus. Tik tauta turi šaknis, yra įsišaknijusi žemėje taip, kad gyvena kartu su savo šalimi net ir tada, kai fiziškai yra už jos ribų. Nuostabiausia, kad mes gelbėjome kultūrinį palikimą, priklausantį ne tik ukrainiečių, bet ir rusų tautai. Taip pat slėpėme, neskirstydami, kad čia agresorių, todėl, atleiskite, jų paveikslus supjaustysim… Tai niekam į galvą neatėjo.

Oберiг¹⁸

Tai, kas vyksta, kartais simboliška. Štai jie kalba, kad yra pravoslavai, labai tikintys, Dievo išrinktoji tauta. Sviatohorsko lauroje palaikė nuverstąjį prezidentą Viktorą Janukovyčių, 2014-aisiais laukė rusų, požemiai buvo tapę jų smogikų ginklų sandėliais, manau, ir dabar ten jaučia simpatiją Rusijai. Bet tai nesutrukdė rusams tiesiu taikymu bombarduoti laurą, kuri labai smarkiai nukentėjo. Nesutrukdė plėšikauti ir niekinti kulto pastatus.

Turbūt daug rusų nežino, kad ideologinis to, kas dabar vyksta, pamatas – Dugino¹⁹ filosofija. Dauguma neskaitė, ką jis rašo, o tie, kas perskaitė, pasibaisėjo: koks košmaras, koks fašizmas, kokia neapykanta žmogui… Bet atidžiau įsižiūrėję į Rusijos valdančiuosius labai aiškiai pamatysim, kad iš tiesų rusai siūlo atsisakyti krikščioniškų vertybių. Palyginę tai, ką liepia daryti jų armijai, su dešimčia Dievo įsakymų, pamatysim: liepia tuos įsakymus sistemingai pažeidinėti. Supranta: jeigu nesuteps krauju visų – neišlaikys valdžios. Nes jei rusų tauta atsiskirs nuo valdžios, tai anksčiau ar vėliau pasakys – kam mums šita valdžia…

Jie moko kareivius ir visus kitus, kad galima grobti, žudyti, žeminti. Kad tai – normalu. Jeigu rusai iš tiesų tikėtų, šito košmaro nebūtų. Jie noriai eitų į mobilizaciją, herojiškai ką nors gelbėtų, šventai tikėdami tuo, ką daro… O dabar puikiai supranta, kad mėto bombas, žudo, plėšia. Daro tai suprasdami. Manau, tai – būtent kultūros klausimas. Tai, kas vyksta, – egzistencinis karas. Mes turime nugalėti laukinį žiaurumą²⁰. Tai turi mirti žmonių galvose. Jeigu bandysim juos visus tiesiog fiziškai išžudyti – kas gi būtų? Patys taptume rusais… tokiais pačiais. Tada jie nugalėtų.

Lesia Ukrainka yra parašiusi dramą „Akmeninis valdovas“²¹ – pasaulio literatūroje tai vienintelis moters kūrinys Don Žuano tema, nuostabi interpretacija. Don Žuanas buvo laisvas, mylėjo moteris, bet Dona Ana, kurią iš tiesų pamilo, pasirinko turtingą Komandorą, o ne jį, nieko neturintį. Nužudęs Komandorą, jis skaniai valgo, gauna jo turtus, moterį. Nugalėjo. Bet Lesia Ukrainka sako: ne, dabar tu pats – naujasis Komandoras… Kokia gili mintis…

Aš matau šitą pavojų, turime apie tai kalbėti. Galvoti, ką reikės daryti su kolaborantais. Štai jis nurodinėjo, kur šaudyti, žuvo mano artimieji – žmonės trokšta keršto… Sudraskysim į gabalus… Moterys, vaikai žuvo… Bet turim suprasti, kad jei keršydami pradėsim daryti tai, ką jie pasakoja – jei kalsim ant kryžiaus berniukus – jie nugalės… Nebebūsime savimi – tapsime jais. Kultūra yra būtent tai, kas mus saugo, sergsti. Ukrainiečių kalboje yra žodis оберiг. Kaip amuletas. Tai, kas neleidžia pasinerti į pyktį, neapykantą. Kartais sako: mes juos pakrikštijom – mes ir atgiedosim… O aš atsakau: ne, nes pakrikštiję nebaigėm savo darbo. Jie netapo krikščionimis, liko kaip buvo – laukiniai.

Daugelis nesupranta Europos kalbų apie dialogą. Dėl vieno dalyko Europa klysta: iš tiesų dialogas su priešu neįmanomas, kol vyksta karas. Pirmiausia priešą reikia nugalėti. Bet pats supratimas, kad Rusija yra sergantis Europos žmogus – teisingas. Dalis Rusijos suvokiama kaip europietiška. Ir aš taip pat suprantu. Ten yra intelektas – turime tuos žmones iš ten pasiimti. Tai klikai nereikia leisti naudotis smegenimis. „Rosatome“²² dirba žmonės – o juk mums reikia, kad jie neturėtų branduolinio ginklo ir nebegalėtų jo pasigaminti… Mokslininkai, iškilūs kultūros žmonės – aišku, ne propagandininkai – mums yra reikalingi. Nes po to turėsime dalyvauti dialoge. Ar norėsim, ar ne, teks tai daryti. Gal kam nors nepatiks, gal per daug sunkius dalykus kalbu…

Knygos

Dar vienas simbolis: Babin Jarą, pasaulio mastu žinomą Holokausto memorialą, per apšaudymus išrausė, suniokojo. Černihive – garsaus mūsų rašytojo Kociubinskio²³, kurio kūryba jam gyvam būnant buvo išversta į trisdešimt Europos kalbų ir leidžiama didžiuliais tiražais, memorialinį muziejų. Jau nekalbu apie Skovorodos muziejų. Sunaikintos bibliotekos. Kartais jie tiesiog bukai degino knygas. Nežinau, kiek patikima ši informacija, bet mūsų savivaldybė pranešė, kad Mariupolyje degino ukrainietiškas knygas²⁴. Žmogus galėjo netekti gyvybės dėl ukrainietiškos vėliavos – savo šalies vėliavos, dėl ukrainietiškos knygelės, tiesiog dėl žmogiškumo. Todėl ir sakau, kad tai ne paprastas karas, bet egzistencinis: arba mes, arba jie. Šviesa arba tamsa. Todėl turim elgtis priešingai – tapti atsakingesni. O tai atsiremia į kultūrą, švietimą.

Turės pasikeisti požiūris į tai, kaip įrengti kultūros vertybėms skirtus pastatus, užtikrinti avarinius energijos šaltinius. Juk daug paveikslų be šviesos gali neišlikti, be to, turime tokių eksponatų, kaip unikalūs senoviniai siuvinėjimo pavyzdžiai. Jie ir šiaip susidėvi, dyla. O kaip paveiks drėgmė, kuri persmelkia išdužus langams? Tarsi nenukentėjo, bet iš tiesų žala padaryta… Baisu taip sakyti, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – susimąstėme.

Juodu ant juodo

Išlaisvintame Chersone žmonės dainavo dainą „Oi, u luzi červona kalyna“²⁵, kurią okupantai buvo uždraudę, už ją suiminėja ir persekioja Kryme. Ukrainiečių literatūros istoriją ir folkloristiką Mariupolio valstybiniame universitete dėsčiusios Halynos paklausiau, koks šio kultūrinės atminties dėmens – patriotinių dainų, folkloro – likimas kare.

Ilgai apsimetinėta, kad neegzistuoja didžiulis Ukrainos liaudies kūrybos klodas, pavyzdžiui, šachtininkų folkloras, kazokų ar Sečės šaulių²⁶ dainos. Tarsi nebūtų. Bet tai gyveno, įsismelkė. Arba folkloras, atspindėjęs Holodomorą. Tokia čiastuška: Ой спасибі Іллічу, що я хліба не печу, треба Сталіна просити, щоб іще і не варити („Ačiū Iljičiui už laisvę nuo duonos kepimo, paprašykim Stalino, išlaisvins ir nuo virimo“). Net į tą siaubą mūsų tauta atsiliepė su humoru.

Kad žmonės badautų, atimdavo gyvulius, jie krito, nebuvo kuo šerti. Ant maitų padėdavo raštelius su tokiu tekstu: Я впала і лежу, дожидаю фуражу. Не дивуйтесь, добрі люди, завтра й з вами таке буде („Nukritau sau ir guliu, ėdesio nebeturiu. Kam stebėtis, geri žmonės, pačių laukia toks rytojus“).

Kai su studentais važinėjome po tą neva rusiškai kalbantį regioną ir rinkome folklorą, jie labai stebėjosi, kad vos šiek tiek pavažiavus – ukrainietiški, graikiški kaimai, dainas dainuoja ir ukrainietiškas, ir graikiškas… Buvo trinama tai, kas kėlė dvasią, ugdė tautines vertybes. Bet tai ypač gaju, todėl dirbo labai subtiliai. Taip buvo iškreiptas supratimas apie tautinius drabužius. Tarkime, šarovarai – turkų drabužis, kartkartėm atsidurdavęs ant kazokų. Joji kiaurą dieną – kelnėse skylė, o nukovei turką – jo kelnės geros, šilkinės, neprakaituosi… Nuvilkai, apsirengei ir nujojai. Nes kur susisiūtum bekraščiam lauke? Todėl jie dažnai būdavo su turkiška juosta, turkiškais šarovarais. Bet ukrainiečiai, visos etninės grupės, nešiojo kelnes – taip pat, kaip europiečiai. O į žmonių sąmonę įdiegta, kad kažkas ne taip, net yra terminas – šarovarščina.

Sovietmečiu nacionalinis atributas buvo didžiuliai neskoningi vainikai ant moterų galvų. O juk tik merginos būdavo nepridengtais plaukais, nešiodavo kasas, ištekėjusi moteris negalėjo būti vienplaukė: tai būtų tas pats kaip nuoga, nes plaukai – tai seksualumas, gali matyti tik vyras. Todėl arba užsirišdavo skarelę, arba dėvėdavo labai puošnius, įvairių formų, karoliukais išsiuvinėtus galvos apdangalus. Net neturtinga mergina galėjo šiurkščią drobę papuošti nuostabiu siuvinėjimu, pati siuvinėjo ir sau, ir vaikams. Išsiuvinėdavo ženklus, оберiги, ten viską sudėdavo.

Volynėje, vienoje iš daugiausia kančių patyrusių Ukrainos žemių, kur nuolat liejosi kraujas, esama tokio unikalaus siuvinėjimo: juodu ant juodo. Taip dažnai nešiojo gedulą, kad siuvinėjo juodame fone juodais siūlais. Tyra gėla. Todėl ir Volynės kunigaikštystės vėliavos spalvos – juoda ir raudona.

Daug žmonių nesidomėjo savo istorija, o jie dirbo Donbase, keisdami sąvokas. Štai rajono laikraštuke rašo: prisižaisim su Banderos žaisliukais taip, kad ant mūsų tėvų ir senelių, kovojusių su fašistais, kapų banderovcai su vyšyvankom šoks hopaką. Nagrinėjome tai su studentais. Stepanas Bandera – tai ideologija, gali jai pritarti arba ne. O vyšyvanka ir hopakas – nacionalinės etninės kultūros elementai. Kaip rusų sarafanas arba kokošnikas. Bet tokiu sugretinimu diegė mąstymą: jei tu ukrainietis, su vyšyvanka, dainuoji ukrainiečių kalba liaudies dainas, tai esi banderovcas ir fašistas. Tarp tų dalykų – lygybės ženklas.

Diegiant tokį mąstymą, diegtas dabartinių veiksmų pateisinimas: reikia denacifikuoti, visus iššaudyti, nes su vyšyvankom, vadinasi… Geltona ir mėlyna vėliava – mūsų valstybės vėliava – jiems yra banderovcų vėliava… Priežastis tave kankinti.

Dabar vyksta folkloro kūrybos sprogimas. Fronto folkloro: dainos, pasakėčios, liaudies prozos žanras, vadinamas perekaz (ukr. переказ) – pasakojimai, kuriuose pasitaiko fantastinių elementų. Tarsi tiesa, bet gali būti įpinta išmonės, pagražinta. Žmonės perpasakoja, kaip pamatė, o ne kaip buvo iš tiesų – ir tai įdomu, tai užrašo, skaito, nori sužinoti. Manau, mums dar teks šį folklorą tyrinėti.

Kartą žurnalistai man sako: skaitėme, kad buvote sužeista, per galvą tekėjo kraujas… Tas pasakojimas gimė perėjęs per daugybę rankų. Netoliese sėdėjo kiti pabėgėliai, kai prokuratūra manęs klausinėjo, ar mačiau sužeistuosius. O aš pasakojau: moteriai per galvą tekėjo kraujas, ji užmerkdavo akis ir vis prašė: gerti, gerti… Nežinau, ar buvo sunkiai sužeista, ar tai buvo jos kraujas, ar kito. Sėdėjo linguodama. Mes bėgome per apšaudymą, mačiau ir pasakoju. Ir štai tą vaizdą perkėlė į mane pačią. O aš, priešingai, likau sveika. Beje, tai buvo iliuzija.

Daugiau nei mėnesį nenusivilkau palto, su juo šalau, dviejų ar trijų megztinių, marškinių, kelnių, batų – su rūbais nesiskirdavom. Kai atvykę į Zaporižę išsinuomojome butą, buvo komendanto valanda, liepė nedegti šviesos – vaikšto, tikrina, skirs baudą už maskuotės pažeidimą. Aš paprašiau – gal bent vonioje galima nusiprausti… Leido. Kai viską nuo savęs nusivilkau, pamačiau, kad visas kūnas – mėlynai geltonas, viena mėlynė. Bet gyvybinių organų nesužeidė, tai atrodė, kad likau sveika. Skausmo nejaučiau.

Sodai

Tai mažai žinomas, menkai nušviestas Ukrainos istorijos puslapis. Stalino laikais vienas iš būdų sulaužyti mūsų tradicijas ir kultūrą buvo mokesčio už medžius ir krūmus įvedimas. Pagalvotum: kokia nesąmonė, kaip tai susiję su kultūra… Bet visi žino žodžius: Садок вишневий коло хати…²⁷. Tarasas Ševčenka. Trobelė, sodas, mūsų tradicinė kultūra, gyvenimo būdas. Ukrainiečiai visada dirbo žemę, ji turėjo mums šventą prasmę. Dėl žemės kovojo.

Ukrainoje augo daugybė unikalių veislių vaismedžių ir vaiskrūmių – vyšnių, trešnių, slyvų, obelų, kriaušių, serbentų… Pas mus egzistavo gamtiniai, natūralūs hibridai. Ir štai buvo kelios bangos, 1929, 1939, 1948 ir 1953-iaisiais prieš Stalino mirtį: neįstengi sumokėti mokesčio – turi arba pats iškirsti, arba ateis raudonarmiečiai, viską iškirs ir sunaikins. Dauguma tų veislių ir hibridų prarasti visiems laikams. O buvo senoviniai, jų amžius skaičiuojamas šimtmečiais. Pasikeitė kraštovaizdis, pasikeitė augmenija prie trobos, mityba. Prarasti unikalūs receptai, pavyzdžiui, šaltiniuose minima sausa uogienė ar Kyjivo cukatos.

Aplink Mariupolį aplankiau daugybę rožynų. Nesu selekcininkė, neišmanau šios srities, bet senojoje miesto dalyje, mūsų senučių darželiuose, auga tokios rožės, kokių jokiose kolekcijose nemačiau nei Kryme, nei Bulgarijoje – nuostabi įvairovė ir grožis. Klausiau savęs, kaip čia yra, kad paprastam bobutės daržely auga tokie stebuklai – besivejančios, kvepiančios, dūzgiančios kamanėm ir bitėm… Ir prisiminiau, kad mūsų miesto istorijoje esama ir bulgariškos žymės, pas mus persikeldami jie atsivežė pipirus, baklažanus. O jų legendose pasakojama, kaip neleisdavo vežtis vynuogių ir rožių sodinukų, bet merginos įpindavo daigelius į storas savo kasas ir laistydavo jas vandeniu, kol laivas atplaukdavo į Mariupolį… o čia pasodino. Manau, todėl ir turim tas nuostabių veislių rožes, kurias daug miestiečių augino darželiuose ir pardavimui. Jie nesunaikino tų senųjų veislių – iškirsdavo obelų sodus, o rožių nepjovė…

Mūsų krašte visur augo didžiuliai sodai, garsėjantys milžiniškomis trešnėmis. Jie priversdavo sodininkus parduoti derlių už dešimtadalį kainos ir išveždavo į Krymą, todėl ten vaisiai ir uogos atpigo. Dar daugiau, yra žinių, kad jie kerta sodus… Taip, dabar.

Humanistika

Donecko srityje beveik nebuvo humanitarinių mokslų ir švietimo. Turėjome stiprių techninių aukštųjų mokyklų, tokių kaip Donecko kietųjų kūnų fizikos mokykla ar Metalurgijos institutas, vėliau tapęs Paazovės valstybiniu techniniu universitetu, rengęs metalurgijos specialistus besivystančioms pasaulio šalims, padėjęs ten vystyti metalurgijos sritį. O humanistikos nereikėjo – kad nekiltų nepatogių klausimų.

Kai 1991-aisiais buvo įsteigta mūsų aukštoji humanitarinė mokykla, Filologijos katedroje dėsčiau ukrainiečių literatūrą. Reikia dėstyti senosios literatūros kursą, o vadovėlių nėra… Ir ne tik. Trūko specialistų, todėl mums padėti atvyko priėmimo komisija iš Donecko universiteto (mūsų aukštoji buvo jo filialas). Jie sėdėjo pašiurpę, kad stoti į ukrainiečių kalbos studijas susirinko žmonės, kurių žinių lygis – nevertintinas. Kalbėjo, kad reikia rašyti dvejetus ir priėmimą atidėti metams. Pasitarimuose dalyvavę profesoriai man pasakojo, kaip svarstė: o jeigu ir kitąmet bus taip pat? Mokyklose – tik rusų mokytojai…

Todėl ryžosi surinkti pirmąjį kursą – 25 žmones. Ir paaiškėjo, kad tai nuostabūs studentai, išalkę žinių ir troškę, kad Mariupolis būtų Ukraina. Daug jų tapo mokslų daktarais, iš to kurso turim šalies aukštųjų mokyklų vadovų, prorektorių. 2014-aisiais ne vienas vyras paliko akademiją ir kovoja, jiems suteikti aukšti kariniai laipsniai. Manau, jog tai, kad tąkart atkovojome Mariupolį – ne atsitiktinė sėkmė. Aukštoji mokykla išaugino žmones, kurie dirbo įvairiose tarnybose ir tarėsi su savo dėstytojais, kai reikėjo apsispręsti. Man taip pat skambino. Pasakiau, kad tai – kiekvieno asmeninis sprendimas. Bet jeigu padirbėsite ir gamyklos darbininkai nuspręs ginti miestą – jis turės galimybę atremti puolimą. Pabudo daugybė žmonių, visi įsitraukė į gynybą.

Kalba

Holokaustą išgyvenęs žydų kilmės austrų poetas Paulis Celanas rašė poeziją vokiškai – kalba, kurią tuo pat metu jautė ir kaip savo motinos, ir kaip jos žudikų kalbą²⁸. Galbūt panašus konfliktas su kalba patiriamas ir Ukrainoje, kur Rusija vykdo ukrainiečių tautos genocidą, o dalis žmonių kalba rusiškai. Todėl paklausiau Halynos, kaip ji apibūdintų santykį su kalba. Ar jis pasikeitė prasidėjus karui? Beje, per interviu kalbėjomės rusiškai – su ukrainiečiais, kuriuos sutikau Lietuvoje, dažnai taip kalbamės, nes paprasčiau ir daugumai jų, ir man, užaugusiai dar sovietmečiu.

Be abejo, turime padaryti viską, kad mūsų vaikai kalbėtų ukrainiečių kalba, mokytųsi savo tautos kultūros. Bet mūsų bobutės visą gyvenimą kalbėjo rusiškai, ir per tris dešimtmečius valstybė nieko nepadarė, kad jas nemokamai pamokytų ukrainiečių kalbos. Dalis gyventojų tiesiog buvo pastatyti prieš faktą, sukuriant tam tikrų nepatogumų. Manau, gerasis pavyzdys galėtų būti Baltijos šalys, siūlančios nemokamus kalbos kursus – štai aš dabar galiu nemokamai mokytis lietuvių kalbos. O Ukrainoje tokios galimybės neturėtumėte.

Jaunoji karta jau išaugo kitaip – jie mokėsi kalbos mokyklose, todėl dabar kovoja, gina savastį, sovietinis palikimas jų nebeslegia. Bet vyresnioji karta nejautė poreikio mokėti kalbą, nes jai įkalta, kad tai – antrarūšė, neišsivysčiusi kultūra… Todėl turime žadinti meilę, aiškinti, kad jei kalbėdami savo kalba jaučiame ją kaip savą, prigimtinę, tai mus saugo. Vienija.

Iki pastarųjų įvykių buvau labai kategoriška kalbos klausimu. Dabar supratau: svarbiausia ne tai, kokia kalba – o kas pasakyta. Medvedčukas²⁹ puikiai kalba ukrainietiškai, bet yra Putino bendras, kolaborantų tinklą kūrė jo žmonės, jo partija. O už Ukrainą priešakinėje fronto linijoje nuo 2014-ųjų kovoja ir rusiškai kalbantys kariai. Jie pasirengę mirti už mūsų žemę. Nemažai jų dabar mokosi ukrainiečių kalbos. Jie sako: kai į mus šaudo – nebesvarbu, kokia kalbam kalba. Savas ar svetimas, atskiriam pagal kitus kriterijus. Bet eidami į žvalgybą, į kitą fronto pusę, tarp savęs jie nesikalba rusiškai, nes gali per klaidą nušauti saviškiai. Tad vis dėlto kalba yra skiriamasis bruožas. Tačiau bandymas suabsoliutinti man nepriimtinas.

Kartais ideologinės žmogaus nuostatos – rusiškos, o kalba ukrainietiškai. Dėvi vyšyvanką, rėkia, kad yra patriotas, savo butą nuomoja iš okupuotos žemės persikėlusiems ukrainiečiams, o pats gyvena pas gimines Lvive ir tuo pat metu užsiregistruoja kaip pabėgėlis Lenkijoje, ten gauna išmokas ir būstą, kurį nuomoja kitiems pabėgėliams… Žinau tokių aferistų. Ar jie ne tokie pat kaip anie? Amoralumas toks pat. Tokie diskredituoja ukrainiečius, skatina susipriešinimą.

Mano buvę studentai pasakodavo, kaip danai nenorėjo jų priimti į darbą, išnuomoti buto, nes jie – iš Donecko. Dabar patys tai patiriam. Ištrūkus iš Mariupolio vieniems pasisekė, kas nors padėjo Ukrainoje ar Europoje, o kiti tokių žmonių nesutiko. Jiems meta: jūs nekalbat ukrainietiškai, tai dėl jūsų viskas prasidėjo, tai per jus mūsų vaikinai žūsta, o patys šiltai sėdit, riebėjat… Viso to klausosi rusiškai kalbanti jauna mama, kurios vyras – fronte… Ji atsako, kyla konfliktas. Todėl vis kartoju, kad kalbų reikia mokėti kuo daugiau. Kalbos funkcija – ne atskirti, o sujungti. Atskiria kalbos nemokėjimas. Tad jei kilo problema, kas nors nemoka kalbos – sukurkim sąlygas, kad galėtų išmokti. Neatliktų darbų aidas mus pasiveja. Bet visus karus galiausiai laimi mokytojai.