Taiki ginkluota Kinija

Pagrindas – Sun Tzu mokyme

Stebintiems Vakarų ir Kinijos santykius (nors tas pats galioja ir Rusijos bei Baltarusijos santykiams su Kinija) visuomet lieka tam tikras neaiškumas, ko gi iš tiesų siekia ši galinga Rytų valstybė. Įtakos? Turto? Dar ko nors? Lyg ir ginklais labai nemojuoja, investuoja į visas pasaulio šalis, ypač silpnąsias, ir teikia paskolas. Palyginti su kitos supergalybės – JAV – tarptautine politika, Kinija yra tarsi „nekaltas kūdikėlis“: tiesioginiuose kariniuose konfliktuose nedalyvauja, veikia daugiausia ekonominiais sumetimais, kartais net padeda patekusiems į bėdą.

Toks įspūdis – klaidingas. Kad suprastume Kinijos veikimo principus, verta dar kartą pasigilinti į žymaus praeities karvedžio Sun Tzu knygą „Karo menas“ (ją labai rekomenduoju visiems šauliams, nes ten galima rasti Lietuvoje taikytinus kovos pagrindus).

Bene svarbiausia mintis, persmelkianti visą kiniškąjį „Karo meną“, – nerizikuok, laimėk kovą į ją net neįsivėlęs. Geriau momento išlaukti po truputį, bet užtikrintai. Rizika prasminga tik tuomet, kai valdoma. Taip laimima. Prisiminkite Honkongo ir Taivano atvejus. Ten šie principai pritaikyti ir taikomi it iš vadovėlio.

Sun Tzu nuolat pabrėžia žinių surinkimo (žvalgybos) svarbą. Jo teigimu, negalima daryti sprendimų neidentifikavus priešo strategijos. Galutiniai sprendimai negali būti grįsti vien taktiniais sprendimais. Jei lieki vien taktiniame lygmenyje – pralaimėsi. Laimi ne stipriausia kariuomenė, o tie, kurie geba sukoncentruoti atakas į silpniausias priešininko vietas.

Kalbant apie Kinijos veikimą globaliame pasaulyje reikia iš galvos neišmesti Sun Tzu minties, kad „tekantis vanduo visuomet užima žemumas“. Kitaip tariant, kovos tempo diktavimas ir greičio svarba čia nesietina su bravūra ar neapgalvotu veikimu. Dėsnis lieka toks pat: išžvalgyk, identifikuok ir smok į silpniausią vietą. Neskubėk. Tegul skuba kiti. Taip oponentas pridarys klaidų ir kova bus laimėta.

Kalbant apie taktinius sprendimus svarbu juos laikyti paslaptyje. Lyg ir nieko naujo, tačiau Sun Tzu sako, kad geriausi kovos būdai neturi aiškios formos. Kitaip tariant, jų iš esmės neįmanoma atskleisti. Tada jų negalima pavogti, identifikuoti, atpažinti. Žvelgiant priešo akimis, jiems neįmanoma pasipriešinti, nes viskas atrodo it padrikų veiksmų seka. Niekada nežinai, ko tikėtis.

Dabarties Kinija elgiasi būtent šitaip. Vieniems – paskola, kitiems – pigios prekės, o treti tiesiog pasiduoda be kovos, nes supranta, kad kitaip nebebus.

Tendencijos

2018-aisiais buvo paskelbta, kad prezidento Xi Jinpingo neberiboja kadencijų limitas. Iš esmės šis žmogus galės valdyti Kiniją iki mirties. Kitaip tariant, nepaisant to, kad Kinija save vadina liaudies demokratine respublika, demokratijos ten aiškiai mažėja.

64 metų Xi Jinpingo pavardė vietos internete sulaukia daug dėmesio ir net pravardžių: lyderis, tėtušis Xi, imperatorius ir Mikė Pūkuotukas. Vieniems Kinijos prezidentas yra tvirtas vadovas, o kitiems – tas, kuris sunaikino demokratiją. Kinai vėl grįžta prie seno įsitikinimo, kad lyderiai visada – teisūs, o nepriekaištingas jų įvaizdis viešumoje ginamas visais įmanomais būdais. Net prievarta. Mums tai signalas, kad šios šalies politika iš principo nesikeis dar ilgą laiką.

Antroji aptariamos valstybės raidos tendencija sietina su militarizacija. 2018 metais į vandenį nuleistas pirmasis Kinijoje pagamintas lėktuvnešis. Šis 50 tūkst. tonų talpos lėktuvnešis buvo sukurtas pagal buvusios Sovietų Sąjungos lėktuvnešių „Kuznecov“ klasės dizainą. Šis faktas (lėktuvnešių statyba) visą Kinijos politiką kreipia nauja kryptimi: tai pretenzija į pasaulio valdymą. Kinų dėmesys gynybos politikai sparčiai didėja ir yra vienas iš Pekino politikos prioritetų. Pavyzdžiui, 2013 metais Kinijos gynybos biudžetas buvo 112,2 mlrd. JAV dolerių, 2014-aisiais – 131,57 mlrd., o 2015 metais siekė 141,45 mlrd. JAV dolerių.

Kinija ginkluotės eksporto apimtimi aplenkė Vokietiją ir pateko tarp trijų daugiausia ginklų eksportuojančių šalių pasaulyje. Šiuo metu Kinija eksportuoja apie 5 proc. pasaulyje nuperkamų ginklų, pirmoje vietoje tebėra JAV su 31 proc., o nuo jos nedaug atsilieka Rusija – 27 proc.

Vakarams tai aiškus signalas, kad Kinija po truputį (bet užtikrintai) krypsta realios karinės jėgos naudojimo galimybės link. Iki šiol valstybė didino savo įtaką daugiau ekonominėmis galiomis, tačiau, regis, artėja metas, kai bus pradėta žvanginti tikrais ginklais.

Įtampos „taškai“

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos „policininko“ vaidmenį Rytų ir Pietryčių Azijos regione atlieka JAV. Regis, tokia situacija Kinijos nebetenkina. Stiprėjanti karinė ir ekonominė galia suteikia galimybę Kinijai atgauti įtaką ir išstumti JAV ir jos sąjungininkes Pietų Korėją, Japoniją, Taivaną ir Filipinus. Tai daroma nuosekliai, mažais žingsniais ir tarsi be aiškaus plano. Visai kaip rašo Sun Tzu.

Kinijoje stiprinamas laivynas, aviacija, kuriami masinio naikinimo ginklai ir tolimojo nuotolio raketos. Pekinas jau ne kartą pareiškė apie planus dominuoti tolimose teritorijose, o Pietų Kinijos jūra esanti jos nuosavi teritoriniai vandenys.

Stiprėja Kinijos ir Japonijos ginčai dėl salų, kurias supa dujų ir naftos ištekliai. Kinija iki šiol konfliktuoja su Brunėjumi, Malaizija, Filipinais, Taivanu ir Vietnamu dėl potencialiai daug išteklių turinčių Spratlio ir Paracelio salynų. Pekinas ėmėsi dirbtinių salų supylimo taktikos, kai nuosekliai pilamas gruntas suformuoja naują salą, kurioje įkuriama karinė bazė su visa reikiama infrastruktūra.

Kaimynai nuogąstauja

Natūralu, kad esant tokioms tendencijoms kitos regiono šalys taip pat stiprina savo ginkluotę. Rytų Azija tampa labiausiai ginkluota pasaulio dalimi ir tai nieko gero nežada. Gamtos ištekliai yra bene pagrindinė nesantaikos priežastis, tačiau nevalia atmesti ir kitų nesantaikos priežasčių: noro savaip traktuoti istoriją ar tiesiog siekti dominavimo kaimynų atžvilgiu.

Skelbiama, kad nuo 2005 iki 2009 metų Indonezija savo karines išlaidas padidino 84 proc., palyginti su ankstesniu penkmečiu. Singapūras per tą patį laiką savo karines išlaidas padidino 146 proc., o Malaizija – net 722 proc. Vietnamas ir Tailandas karinių išlaidų didinimo srityje kiek atsilieka, tačiau abi šalys siekia karinio bendradarbiavimo su JAV. Ši supergalybė vis dar dominuoja pasaulyje, tačiau faktas, kad ekonominės galios stiprėjimas Pekiną jau paskatino imtis ir karinių „žaidimų“, verčia sunerimti.

Dar vienas nežinomas faktorius – kaip bus išspręsta anksčiau ar vėliau pasireikšianti Rusijos ir Kinijos priešprieša. Nuo Pekino santykių su Vašingtonu ir Maskva nemažai priklausys ir situacija Lietuvoje.

Kodėl? Kalbant trumpai, nuo 2013 metų svarbiausias Kinijos prioritetas ekonomikos srityje yra Šilko kelio arba ekonominės juostos strategija, dar vadinama OBOR (angl. One Belt, One Road; Silk Road, Economic Belt). Pagrindinis strategijos tikslas – „deatlantizuoti“ pasaulį. Paprasčiau pasakius, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES ir JAV ekonominius ir prekybinius ryšius.

Jei kam regisi, kad toli esanti Kinija Lietuva nesirūpina, taip nėra. Pekinas žemėlapyje nesislėpdamas braižo OBOR strategijai įgyvendinti būtinus šešis ekonominius „koridorius“. Vienas iš jų, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Labai neafišuojama, tačiau uostamiestyje kinų delegacijos yra dažnas svečias. Neatsitiktinai.