Taikos karalienė žiūri į mus

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Ne, ne piligrimų būrelis čia, ne maldininkai, nors kaip tik dabar būtų metas jiems ten būriuotis. Užsisuks, kibs netrukus į darbą didieji Aušros vartų atlaidai.

Senuose atvirukuose tą gatvės atkarpą priešais koplyčią paprastai būna nuklaupę besimeldžiantys žmonės. Baltų skarelių jūra per Dievo Kūno iškilmę ar Gailestingumo Motinos atlaidus. Vaikai dažniausiai atsukę galvas į objektyvą, jiems ten įdomiau. O kitoje Bułhako nuotraukoje – žmonių beveik nematyti, vien juodi skėčiai per visą gatvę. Arba štai gatvė tuščia, procesija nulingavusi tolyn, o ant grindinio pabirę gėlių žiedai, Švenčiausiojo Sakramento pėdsakas. Dar kažkam buvo įdomu fotografuoti čia elgetas – jų netrūko visais laikais, ir jie visada tokie fotogeniški. Ko tik nematė ta garsi Vilniaus vieta! Kai 1940-aisiais užėjo tarybų valdžia, buvo siūloma Aušros vartus nugriauti ir nutiesti greitkelį į Minską. Skaičiau to meto spaudoj, buvo toks karingas laikraštis „Laisvoji mintis“. Vis dėlto nenugriovė, gal neišdrįso ar greičiausiai nespėjo.

Keista, bet ir „militarizuotų“ Aušros vartų nuotraukų irgi ne viena. Užgrobus miestą, čia raitas išdidžiai fotografavosi generolas Żeligowskis su savo legionieriais. Žygiavo raudonarmiečiai, puolę miestą iš rytų. Turiu mažą nuotraukėlę su vermachto tanketėmis Aušros vartų fone. Kareiviai, pasiraitoję rankoves, smagūs bendrauja su vietiniais gyventojais. Ant grindinio irgi matyti gėlių. Dar anksčiau nenugalimosios Napoleono armijos maršrutas driekėsi ta pačia gatve – pirmyn link Maskvos ir paskui atgal iš jos, jau kitaip.

Socializmo laikais pro Aušros vartus, dažniausiai sutemus, į geležinkelio stotį varydavo kolonas šauktinių. Plikagalviai berneliai su savo rudais kartoniniais čemodanėliais. Moterys nuo to vaizdo graudindavosi. Man, deja, nepasisekė, į naktinį Leningrado traukinį nuvarė kitu keliu. Bet kai grįžau liepos naktį, su raudonarmiečio uniforma, pirmoji Vilniaus stotelė, suplanuota ir smulkiai apgalvota iš anksto, buvo, aišku, čia, po vartų arka, be jokio žmogaus, tamsoje ir tyloje. Taigi negalėtum sakyti, kad kariuomenės atstovams ta šventa vieta netinka.

Kas yra tie kareiviai, išsirikiavę abipus gatvės, nežinau. Atrodo lyg garbės sargyba priešais stebuklingąjį Mergelės Marijos paveikslą. Vyrukai tikrai ne iš mūšio lauko, švarūs ir tvarkingi, veidai jauni, gražūs, nenukamuoti, stilingos šukuosenos, gera nuotaika. Niekas iš jų dar neuostęs parako. Lietuvos kariuomenė atgautame Vilniuje? Panašu. Ant nuotraukos jokio užrašo. Nesu karinių uniformų žinovas. Iš kepurių galėtum atpažinti, kas jie, bet kariai vienplaukiai, kepurės sugniaužtos rankose.

Į Vilnių, rusų užimtą ir vėliau perduotą Lietuvai, mūsų kariuomenė įžengė 1939 metų spalio 28 dieną. Žygiuojant Gedimino prospektu kariams po kojomis blizgėjo juodos bazalto trinkelės. Matyt, buvo paliję. Šioje nuotraukoje – žiema, po kojomis sniegas. 1940 metų vasario 16-oji? O gal dar kitų metų, tos paskutinės laisvės žiemos? Turbūt nenustatysi. Tačiau taip iškilmingai, šventiškai iki karo pradžios prie brangios Ostra Bramos galėjo nusifotografuoti ir lenkų kareiviai. Man net įdomiau, daugiau intrigos, kai nežinai, kas čia, savi ar ne savi, dargi laikyti tuomet priešais. Puikiai žinai, kas laukia jų gražios jaunystės po kelerių metų. Žiūriu atskirai į kiekvieną veidą ir mėginu atspėti: liko gyvas ar ne. Visos karo metų kareiviškos nuotraukos man būna su tuo pačiu klausimu.

Bet pati nuotrauka profesionali. Pavyzdinga karių rikiuotė tarsi atkartoja klasicistines šiaurinio koplyčios fasado formas, sukurtas Pietro de Rossi. Susidariusi gyva rodyklė, takelis, nukreiptas ten, kur už mirguliuojančių stiklo lopinėlių vos vos įžiūrimi stebuklingo paveikslo kontūrai. Milžiniškas sidabrinis pusmėnulis, ant kurio pasirėmusi Mergelės figūra. Ji tikrai ten, visais laikais ir visomis aplinkybėmis vienodu žvilgsniu pasitinkanti savus ir svetimus. Pagrindinė šio paveikslo veikėja. Greitai dabar nesuskaičiuosi, kiek jai teko šiame mieste stebėti karų, gaisrų, epidemijų, žudynių. Na ir kas iš to? Pasyvi, nebyli liudininkė Taikos karalienės titulu. Ir viskas?

Nuotraukos gilumoje, ten, kur baigiasi kareivių gretos, stabtelėjusi jaunutė praeivė. Kuklus paltukas, skarelė, žieminės kojinės. Kažin koks nešulys pirštinėtoje rankoje. Veido neįžiūrėsi, bet nesvarbu. Galva šiek tiek palenkta į šoną – visai kaip Švenčiausiosios Mergelės spindinčiame paveiksle virš arkos. Keli kiti praeiviai neria pro šalį, gal skuba, gal bijo uniformuotų vyrų. Mergina stovi ir žvelgia žemyn į miestą, viena kryptimi su kareiviais.

Ir visai tiksliai žinau, ką ji darys, kai po trumpo laiko jos miestas dar sykį paskęs karo dūmuose. Šioje vietoje, iš atvaizdo paveiksle, iš primerktų Madonos akių, kai vis gaudai ir gaudai tą žvilgsnį, stebuklingai formuojasi galia būti kartu, nesitraukti, neatiduoti miesto mirties valdžiai.