„Taip stipriai myli, kad lauki tiek, jog miršti iš širdies skausmo“ – Anna operoje „Le Villi“. Pokalbis su sopranu K. Bontè

Operoje vaidmenis atliko tenoras Edgaras Montvidas, baritonas Vytautas Juozapaitis ir sopranas Kamilė Bontè, koncerte dalyvavo Kauno valstybinis choras (vadovas Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus.

„Vilisių“ idėja – E. Montvido sumanymas, jis, tapęs Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu, šiuo kūriniu nutarė pradėti XXVI festivalį, supažindinti publiką su dar neatrastu muzikos meno deimantu, kuriame jis ir pats atliko Roberto vaidmenį. Šiame pokalbyje – apie Anną, kurią įkūnijo KAMILĖ BONTÈ.

„Le Villi“ premjera Lietuvoje

„Le Villi“ yra pirmoji Giacomo Puccini sukurta opera, kokia ji?

Anksčiau šios operos nebuvau girdėjusi. Kai pradėjau ruošti Annos partiją, ėmiau kruopščiai ją studijuoti ir likau nustebinta. Kas kartą klausydama operos atrasdavau ką nors naujo, artimo, trapaus. Kadangi tai pirmoji G. Puccini opera ir nors daugybė muzikinių partitūros elementų rodė kitų kompozitorių stilių, teigčiau, kad kompozitorius pademonstravo išskirtinį talentą sukurti kilnią melodiją ir jos lyriškumą sujungti su dramaturgija. Taip pat operoje mane žavi ypatingai išreikštas emocinis intensyvumas. Tai nepaprastai turtinga, emocionali, jaudinanti ir įtraukianti muzika, kurią atliekant itin svarbus simfoninio orkestro vaidmuo. 

Jūsų Anna – kokia ji?

Mano Anna… Pripratau prie jos. Man ji labai trapi, jautri ir be galo mylinti, atsidavusi moteris. Taip stipriai myli, kad lauki tiek, jog miršti iš širdies skausmo. Tai labai stiprios emocijos, kurias įkūnydama Anną pajaučiau kiekviena savo kūno ląstele. 

„Le Villi“ koncertinis atlikimas birželio 18-ąją įvyko Pažaislio muzikos festivalyje – ypatinga aplinka, ypatinga aura. Kaip jautėtės tą vakarą scenoje? Kaip Jus veikė šios vietos atmosfera?

Ypatinga buvo ne tik aura, vienuolyno atmosfera ir aplinka, bet ir apskritai ta diena. Man tai buvo iki šiol svarbiausias išėjimas į sceną, pirmas kartas su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei scenos grandais Edgaru Montvidu ir Vytautu Juozapaičiu. Žinoma, tai buvo ypatingas vakaras, leidęs patirti aibę įvairių emocijų, bet turėčiau paminėti, kad labiau mane paveikė koncertas Vilniaus kongresų rūmuose. Ten buvo gyvas garsas ir arti esantis klausytojas, su kuriuo buvo nepaprastai gera po tokios ilgos pertraukos užmegzti ryšį.

Verta atiduoti visą save

Norisi pažinti Jus kaip operos solistę. Kamile, kaip nusakytumėte operos meną?

Visų pirma opera man – gyvenimo būdas. Skaičiuoju jau dešimtmetį, kai savo gyvenimą pradėjau sieti su operos menu. Opera – ištisa menų sintezė: muzika, vaidyba, režisūra, scenografija, choreografija, kostiumai, grimas. Operos spektaklių kūrybinės grupės, jungdamos visus šiuos menus, kuria šedevrus ir džiugina klausytojų širdis. O man pačiai tai didelė laimė: patirti kito žmogaus mintis, emocijas, išgyvenimus ar tapti kitokiai, negu esi dabar – žavinčiai. 

Pamenate savo pirmąjį operos patyrimą? 

Manau, pirmuosius savo operos patyrimus traktuosiu nuo „Sarsuelų“ premjerų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei G. Puccini operos „Vilisės“ premjerų Pažaislio vienuolyne ir Vilniaus kongresų rūmuose. Plačiau ir papasakosiu apie pirmąją „Sarsuelos“ premjerą, kuri įvyko birželio 10-ąją.

Ant pečių krito daug atsakomybės, nes tai buvo ir asmeninis debiutas teatro scenoje. Situacijos nepalengvino ir pandemijos padiktuotos sąlygos, kai sceninės praktikos menininkai neturėjo bene metus. Nulipusi nuo scenos suvokiau, kad iš pasirodymo prisimenu tik vieną kitą vietą. Toks jausmas, kad protas buvo trumpai mane palikęs. Bet turiu pasidžiaugti, kad vėlesnėse premjerose pajaučiau neapsakomą malonumą. Gyvenau tuo, buvau ir Zara, ir Anna, per tokį trumpą laiką buvau ir beprotiškai įsimylėjusi, ir mirusi iš širdies skausmo. Tokie patyrimai ir išgyventos emocijos man yra dovana ir įrodymas, kad tikrai verta dėl to dirbti ir atiduoti visą save. 

Ką Jums apskritai reiškia spektaklis, galimybė dainuoti scenoje, sukurti savo balsu ir kūnu kitą?

Mano nuomone, atlikimo meno procese svarbiausia yra gyvas menininko pristatymas ir tikri jo kūno veiksmai, siekiant sukurti vaidmenį ir suteikti auditorijai efemerišką meno patirtį. Operos solisto profesija glaudžiai susijusi su aktoryste. Atlikėjas privalo ne tik gerai dainuoti, bet ir įtikinti savo aktoriniais gebėjimais. Kartais net pagalvoju, kad galbūt viena priežasčių, kodėl pasirenkame šią profesiją – noras tapti kitokia savo versija.

Man labai patinka kūrybinis procesas, kai ruošiu vaidmenį. Kuo daugiau išsikeliu uždavinių, tikslų sau, kuo šį etapą pasidarau sudėtingesnį, tuo rezultatas būna malonesnis. Būti scenoje man reiškia gyventi. Būdama scenoje tikiu, kad emocinė ir fizinė personažo tikrovė yra mano pačios. 

 Kelias tarp buvusių, esamų ir būsimų gyvenimų

„Le Villi“ meno mylėtojams savotiškai pažįstama iš Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“. Giacomo Puccini „Le Villi“ libretas yra paremtas Jeano-Baptiste’o Alphonse’o Karro trumpa apysaka „Les Villis“, pasakojančia apie dviejų jaunų žmonių meilę, išbandomą žavių sirenų gundymo. Kamile, koks Jūsų santykis su baleto menu? 

Pažintis su baleto menu įvyko, kai mokiausi vidurinėje mokykloje. Mano klasės auklėtoja, kasmet rengdama ekskursijas, mus veždavo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą stebėti baleto meno. Baleto artistai visą istoriją pasakoja kūno judesiu – man tai atrodo be proto sudėtinga. Tad visada baleto menas man simbolizuoja paslaptį, trapumą, subtilumą. 

Šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius straipsnyje „Šokti iki mirties. Šimtas septyniasdešimt aštuoneri baleto „Žizel“ metai“ („Bravissimo“, 2020 m., Nr. 2/3) žymi, kad Žizel vardas yra kildinamas iš senovės vokiečių aukštaičių kilmės žodžio gāsal – „įžadas“, o prancūziškas baleto pavadinimas Giselle, ou les Wilis vietoj dažnai vartojamo žodžio „vilisa“ skatina pasitelkti lietuvišką žodį „vėlė“. Įžado kontekste, sugrįžtant prie operos, Jūsų patyrimu, ką reiškia mokytis operos meno? Ko opera reikalauja, ką suteikia, ko neatleidžia, kuo apdovanoja?

Tai iš tiesų daug reikalaujanti profesija. Be to, kad turi turėti savitą, išskirtinį balsą, unikalų tembrą, dainavimo techniką, privalai įtaigiai vaidinti, gražiai atrodyti, mokėti bent kelias kalbas. Pasaulyje šiuo metu labai didelė konkurencija, tad turi tapti tikrai išskirtinis, kad būtum pastebėtas. Bet aš visada sakau ir tikiu, kad labai norint, smarkiai dirbant ir siekiant viskas įmanoma. 

Kai opera man tapo gyvenimo būdu, kai kitokios kasdienybės nebeįsivaizdavau, ėmiau pastebėti, kad nuovargis, nesėkmės, sunkumai tapo nebe tokie skaudūs. Opera mane kaskart apdovanoja naujomis istorijomis, išgyvenimais, patirtimis, žiniomis, būriu naujų žmonių, savo srities profesionalų, iš jų kiekvieną akimirką stengiuosi išmokti ko nors nauja.

Jūsų repertuare yra G. Puccini arijų, tad nusakykite G. Puccini kūrybą, jos išskirtinumą.

Tikrai esu G. Puccini kūrybos gerbėja ir turbūt turėčiau paminėti, kad ne vienas vaidmuo iš šio kompozitoriaus operų kūrybos yra mano svajonių sąraše. Kompozitorius yra pasakęs, kad vienintelė muzika, kurią jis gali kurti, yra mažos apimties kūriniai, suprasdamas, kad jo talentas – kurti ne didelius, grandiozinius kūrinius, bet dramas, jaudinančias kiekvieno širdį, alsuojančias švelnumu ir grožiu.

G. Puccini kūryba kupina elegancijos, o jo asmenybės lyriškumas kūryboje pasireiškė ypatingu švelnumu ir polėkiu. Visa tai man labai artima, turbūt todėl G. Puccini kūryba yra mano viena mėgstamiausių.