Talentinga visgi buvo Kuzmickaitė

Sąlyginė ta egzistencija – gyvenimo mirksnis mano kompiuterio ekrane, peržvelgiant dokumentus, kažkada nufotografuotus kažkuriame iš archyvų. Ataskaita kažkokio sovietinės prekybos valdininko apie didžiausius iššvaistymus ir išgrobstymus.

Šioje ataskaitoje Kuzmickaitė – Kauno miesto 74-osios pard. vedėja. Dirbdama šioje ledų parduotuvėje ji per tris dienas išeikvojo 101 tūkst. rublių. „Tai jauna eikvojimų recidyvistė“, – įvertina ataskaitos autorius ir tęsia Kuzmickaitės biografiją: atleista iš Kauno „Paramos“, ji įsidarbino Vilniaus „Rūtoje“, čia išeikvojo dar 50 tūkst. rublių ir sėdo į kalėjimą. Iš kalėjimo pabėgo. Bėgdama susižeidė ir atsidūrė kalėjimo ligoninėje, iš jos vis vien pabėgo.

„Jauna, vos 24 m. sulaukusi mergina ir jau atlieka aferistines pasaulinio masto malversacijas“, – apibendrino visą paslaptingosios švaistūnės gyvenimo ataskaitą sukurpęs pilietis. Tai va tiek tos Kuzmickaitės.

Kas nors pasakytų, kad tiek Kuzmickaitės visai ir užtenka. Juk galėčiau ramia sąžine kur nors disertacijos tekste įrašyti: „O Kauno „Paramos“ 74-osios parduotuvės vedėja…“, įmesti išnašą į cituotą dokumentą – Kuzmickaitės gyvenamąjį arealą – ir Kuzmickaitę pamiršti. Ir neknisti sau proto, nemintyti apie Kuzmickaitės tolesnį likimą, taipgi ir ankstesnius motyvus, atvedusius prie amžino apsigyvenimo niekam neįdomiame archyviniame dokumente, o per (ne)laimingą mano pažintį su tuo dokumentu – ir šiame tekste. Galėjo juk Kuzmickaitė taip stambiai negrobstyti – nebūtų atsidūrusi tuomet nei dokumente, nei baltųjų meškų kompanijoje. Bet grobstė. Ir atsidūrė.

Teoriškai įmanomos dvi lygiavertės prielaidos. Pirmoji – kad Kuzmickaitė iki šiol gyva. Sako, žmonės gyvena ir po šimtą metų (taip sako). Antroji – kad jokios Kuzmickaitės niekada nebuvo, turiu galvoje, gyvos, kvėpuojančios, dirbančios, vagiančios, miegančios, besimylinčios – jokios Kuzmickaitės nebuvo.

Buvo tik LKP Kauno miesto komiteto Prekybos skyriaus vadovo ketvirtinė ataskaita, kurią reikėjo parengti. Buvo tik kažkokių pradingusių sumų iš tam tikrų įstaigų – Kauno ir Vilniaus – faktai, kuriuos reikėjo kažkam nurašyti. Ataskaitą rengęs tarnautojas siūbavosi ant kėdės prastai šildomame kabinete (prastai šildomame, nes sovietmetis), kėdė girgždėjo (sovietmečio įtaka), valdininko protą iš lėto paliko vakar išgerta degtinė (sovietmetis, niekaip kitaip), į kabinetą įlėkęs aukštesnis valdininkas rėkė ir keikėsi (žinoma, rusiškai – soviet…), skubino atiduoti ataskaitą.

Valdininkas žvelgė pro langą į niūrų Kauną (daugiau niūrų, nes sovietmetis ir mažiau, nes Kaunas) ir atsiminė gimtosios Baisogalos (čia Baisogala irgi pasirinkta neatsitiktinai, galbūt tai irgi kažkaip susiję su sovietmečiu) apylinkes, laukus, pavasarį ir vieną merginą, kuri nenorėjo su juo draugauti, ir ne tik. Kuzmickaitė buvo jos pavardė, atsiminė valdininkas, tebūnie ir čia bus Kuzmickaitė – užbaigė jis ataskaitą.

Galima ir trečia prielaida – Kuzmickaitė visgi buvo, bet buvo tik atpirkimo ožka: vargšė gera kaimo mergina, dar nacmečiu įstojusi į prekybininkų kursus, kuriuos naciai labai propagavo – reikėjo juk kažkam užimti išžudytų žydų vietą. Kursus baigė, paliko gimtąjį kaimą, išsikėlė į Kauną, grįžo sovietai, ir tapo Kuzmickaitė (be vardo ir tėvavardžio) Kauno prekybinės organizacijos „Parama“ 74-osios pard. vedėja. 74-oji pard. prekiavo ledais. Ledų nebuvo. Tris dienas. Po to atvežė kažkokias dėžes į sandėlį. Bet ten buvo mėsa. Šaldyta.

Kuzmickaitė ėmė ieškoti, kuriai parduotuvei ta mėsa galėtų priklausyti. Paskambino į „Paramos“ valdybą. Ten jai pasakė – jei yra mėsa, vadinasi, šaldyta, o jei 74-oji pard. turi prekiauti ledais, vietoj kurių yra šaldyta mėsa, – prekiaukit šaldyta mėsa. Ir Kuzmickaitė prekiavo šaldyta mėsa. Pardavė greitai, o po to paaiškėjo, kad mėsa visgi buvo 76-ajai parduotuvei – kažkas ne taip važtaraštį surašė. „Bet mėsos jau nebėra“, – įsivaizduojamu balsu, išplėtusi įsivaizduojamas rankas ir gūžčiodama įsivaizduojamais pečiais įsivaizduojamai sutriko Kuzmickaitė.

„Iššvaistymas“, – įsivaizduojamai šyptelėjo įsivaizduojamas inspektorius kažką įsivaizduojamo įrašydamas į įsivaizduojamą bloknotą.

Daug galima fantazuoti apie Kuzmickaitę. Viena vertus, spalvinga figūra – retas turi tokią įspūdingą biografiją, ypač atsižvelgiant į tai, kad tos biografijos viso labo septynios eilutės. Kita vertus, visiška nežinia – buvo ji iš tikro, ar nebuvo; išgrobstė tuos pinigus, ar kažkas sukorė ant jos jaunos galvelės visus šunis; pabėgo iš kalėjimo, o gal net nebuvo suimta; susižeidė, o gal simuliavo, kad vėl pabėgtų iš kalėjimo?

Kuzmickaitės istoriosofinė problema – taip galėčiau pavadinti viską, kas yra aukščiau, žemiau šio teksto ir aplink jį. Esmė tokia – ar galima pasitikėti informacija, kurios atsiradimo aplinkybės yra ne iki galo aiškios? Minėta Kuzmickaitės – talentingos grobstytojos – biografija daugiau sako ne apie ją pačią, o apie mūsų norą (ne)tikėti tokiais pasakojimais.

Po šio teksto pasirodymo galimas ir dar vienas scenarijus: atsiras kokių nors asmenų, teigiančių, kad pažįsta Kuzmickaitę, gali nurodyti jos vardą ir tėvavardį beigi visokiausias aprašomųjų įvykių aplinkybes. Bendraujant su tais asmenimis, neabejotinai imtų skleistis dar sudėtingesnis Kuzmickaitės paveikslas, pavyzdžiui, apie tai, kad ji nieko negrobstė, o tik norėjo padėti savo mylimajam X, kuris sirgo tuberkulioze ir kurio gydymui reikėjo pinigų, o visus kaltinimus jai sukūrė viršininkas Y, kuris tik ir tegalvojo įsitempti Kuzmickaitę lovon, tačiau ši jam atsakiusi ir sulaukusi nemalonės. Žinoma, labiau tikėtina, kad taip nenutiks, bet…

Kritiškas šio teksto skaitytojas galėtų pasakyti, kad jis apie nieką. Kad prisigalvoti galima daug ko apie bet kurį faktą. Arba apie tai, ką mes įsivaizduojame (norime įsivaizduoti) esant faktu. Mano nuomone, šis tekstas yra apie tikėjimą bei žinojimą ir tai, kad mūsų tikėjimas nesutampa su žinojimu, ir atvirkščiai. Kuzmickaitė gali būti tokia, kokia aprašyta cituojamame dokumente. Bet gali būti, kad Kuzmickaitės priešistorė, motyvai ir tolesnis likimas už dokumento ribų buvo visai kitokie nei dokumente. O baisiausia, kad jų gali ir nebūti – kaip ir pačios Kuzmickaitės.

Dariau, bet tu gi istorikas, – galėtų priekaištą šauti man skaitytojas. Nueik, Dariau, į teismų archyvus, rask Kuzmickaitės baudžiamąją bylą, ir viskas bus aišku, – tęstų jis. Bet ar tikrai? Ar didesnis išnagrinėtų, bet vis tiek abejotinų dokumentų kiekis didina pačios istorijos patikimumą? Ar Kuzmickaitė bus labiau Kuzmickaitė, jei sužinosiu jos vardą, tėvavardį, gimimo vietą ir tikslią datą, pamatysiu nuotrauką ir pirštų atspaudus?

Ar tardymo protokolai, kai visagalis tardytojas likdavo vienas prieš vieną su bejėge siaubingomis nuodėmėmis kaltinama mergina, – patikimas informacijos šaltinis? O jei kažkokiu būdu rasčiau Kuzmickaitės artimuosius ir juos rūsčiai apklausčiau, kaip jie prisimena savo bedantę (nes dantis prarado Sibire) močiutę Kuzmickaitę, ar tai būtų labiau patikima? O gal jie man papasakotų, ką jie nori apie ją – bedantę močiutę Kuzmickaitę – įsivaizduoti? O aš tuo patikėčiau, parašyčiau apie tai mokslinį straipsnį ir tai taptų žinojimo dalimi? Apie ką?

Lenkiu prie to, kad mūsų žinojimas yra beprotiškai ribotas. Jis remiasi mūsų išankstinėmis žiniomis, įkalbėtais stereotipais bei tikėjimu – tikėjimu, kad turi būti taip, o ne kitaip. Tokia mūsų – visų šiame pasaulyje gyvenančiųjų – žinojimo ypatybe lengva pasinaudoti. Pasinaudoti turint ir gerų, ir blogų tikslų. Įtikinti mus elgtis vienaip ar kitaip, manipuliuoti mumis. Jei laiko patikrinta ir mažai informatyvi Kuzmickaitės istorija (arba tai, ką mes galime įsivaizduoti esant Kuzmickaitės istorija) kelia tiek klausimų, tai kiek klausimų mums turėtų kelti pavieniai šiandieną viešojoje erdvėje nuskambantys faktai, kurių patikimumo nepatikrino net laikas?

Norėtųsi, kad visi būtumėme kritiškesni: ne tik aplinkiniams ar sau, bet ir aplinkoje tvyrančiai informacijai. Kad nebijotumėme kelti klausimų – nepatogių klausimų: ar tikrai ta informacija, kurią girdžiu, yra patikima iki galo? Ar ją perteikiantis asmuo (asmenų grupė – kartais net valstybės dydžio) neturi užslėptų tikslų? Ar nesama alternatyvaus požiūrio į tą pačią situaciją ir ar tą požiūrį išsyk reikia atmesti kaip nepatikimą?

Negaliu garantuoti, kad šių klausimų kėlimas atves jus prie kokios nors metafizinės tiesos. Netgi klausimai gali sukelti galvos skausmą, nemalonias abejones ir vidinius konfliktus. Net dėdei Broniui, prie giminių baliaus stalo išreiškusio abejonę kovido pandemijos egzistencija, vienareikšmiškai ir tvirtai atsakyti negebėsite. Nepaisant šių nemalonumų, kritiškumas ves (turėtų vesti) arčiau tos metafizinės ir įsivaizduojamos tiesos. Tiesos apie gyvenimą, mirtį, Kuzmickaitę ir jus pačius. Mąstyti – vadinasi, gyventi.

Gyvenkite.