Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 16

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Talentingas vedlys per vaizduotės pasaulius. Nobelio literatūros premijos laureatui José Saramago – 100

Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago 2004 m. EPA nuotrauka

José de Sousa Saramago (1922–2010) – ne vien pirmasis Nobelio literatūros premijos laureatas (1998 m.) portugalas, prozininkas, poetas ir dramaturgas. Tai vienas iškiliausių postmodernizmo atstovų, stovintis vienoje gretoje su Günteriu Grassu, Johnu Fowlesu ir Thomu Pynchonu. Priskiriant J. Saramago maginio realizmo krypčiai, jis sulyginamas su Lotynų Amerikos garsiais literatūros vardais: Jorge'u Luisu Borgesu, Julio Cortázaru, Gabrieliu García Márquezu.

J. Saramago rašyti pradėjo gana vėlai – būdamas 58-erių. Jo stiliaus nesupainiosi su niekieno kito: labai ilgų sakinių virtinės, įprastos skyrybos nepaisymas, retsykiais – ir herojų vardų atsisakymas. Išties J. Saramago – ironiškų, skaidrių ir šilumos kupinų romanų autorius. Lietuviškai jo knygas galima skaityti išleistas leidyklų „Kitos knygos“ ir „Odilė“.

„Evangelijos pagal Jėzų Kristų“ skandalas

Kaip ir įprasta aršiam komunistui, ateistui, J. Saramago kritikavo religiją, tačiau, skirtingai nei kiti panašiai mąstantieji, savo idėjoms jis suteikdavo unikalią literatūrinę formą.

Alternatyvus Evangelijos įvykių vaizdavimas kontroversiškame J. Saramago romane „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ (1991 m.), išverstame į daugiau kaip porą dešimčių kalbų ir bene dvidešimtį kartų perleistame tėvynėje, negalėjo nepapiktinti konservatyviosios katalikų bendruomenės – J. Saramago buvo kaltinamas „naiviu, ideologiniu ir manipuliatyviu Biblijos perskaitymu“. Anuomet Portugalijos valdžia, būgštaudama dėl dar didesnės Bažnyčios kritikos, net leido šiam romanui patekti į trumpąjį premijos „The Aristeion Prize“ sąrašą, įvardijusi šią knygą kaip žeidžiančią tikinčiųjų jausmus. J. Saramago labai skaudžiai priėmė šią cenzūrą, protestuodamas paliko gimtąją Portugaliją ir išvyko į Kanarus. Ten gyveno iki pat savo mirties 2010-aisiais, sulaukęs 87-erių.

1998-aisiais J. Saramago apdovanojamas garbingiausia literatūros premija – Nobeliu, tarytum palaikymo ženklu senstančiam rašytojui, nors remiamam prie sienos, bet tvirtai įsikibusiam į savo principus. Nobelio premijos komentaras buvo toks: „Už kūrybą, kuri parabolėmis, prisodrintomis vaizduotės, užuojautos ir ironijos, nepaliaujamai mums leidžia dar kartą suvokti iliuzinę tikrovę“.

Manoma, kad Nobelis J. Saramago skirtas būtent už „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“, romaną, kuris tam tikra prasme tapo jo, kaip socialinės-istorinės prozos ir maginio realizmo autoriaus, apibendrinimu. Daugelis literatūros žinovų laiko šią knygą rašytojo meninio talento viršūne.

Literatūros pasaulyje Nobelio skyrimas portugalų rašytojui nesukėlė jokios nuostabos – čia buvo įprasta jį vertinti kaip postmodernistą, plėtojantį lengvosios fantastikos ir maginio realizmo žanrą. Nobelio komitetas atkreipė dėmesį į savitą rezonansinį J. Saramago stilių ir bandymus užčiuopti iliuzinę realybę serijoje darbų, kurių kiekvienas paneigia kitus.

Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago 2008 m. EPA nuotrauka
Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago su žmona Pilar del Río 2009 m. EPA nuotrauka
Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago 2009 m. EPA nuotrauka

Kalba, perteikianti gyvo bendravimo įspūdį

J. Saramago kalbėjimo būdas ypatingas – tai buvo aptarinėjama literatūrologų ir jam gyvam esant, ir po mirties. Meninėje rašytojo manieroje justi modernistinio sąmonės srauto atgarsiai: J. Saramago tekstai – it monolitai, juose mažai skyrybos ženklų, nėra įprasto grafinio tiesioginės kalbos išskyrimo, aiškių pastraipų, skyrių. Užtat jo ilgi sakiniai, regis, srūva be pertrūkio puslapiais.

Toks autoriaus sumanymas byloja ne vien apie norą taikliau perteikti vidinį personažų pasaulį. J. Saramago žongliruoja šnekamosios kalbos tradicijomis, oratorinėmis priemonėmis, meistriškas jo gebėjimas įtikinti, įkalbėti, o retsykiais ir hipnotizuoti, užliūliuoti skaitytojus. Jis perteikia gyvo bendravimo įspūdį, ir kartais toks jausmas, kad nė pats nežino, kaip pasibaigs vienas ar kitas sakinys. J. Saramago patinka vedžioti skaitytoją klystkeliais, sukuriant, pavyzdžiui, iliuziją ar pasitelkiant pasakotojo išpažintį, ar į dialogą įpintą netiesioginę veikėjų kalbą. Visa tai – J. Saramago vizitinė kortelė.

„Kai mirtis nusišalina“ – vėlyvosios kūrybos deimantas

Išgarsėjo J. Saramago, kai jam jau buvo per penkiasdešimt. 1982 m. pasirodė jo romanas „Vienuolyno kronika“ (netrukus lietuviškai jį turi išleisti leidykla „Kitos knygos“). Išvertus jį į keletą kalbų, būtent tada prasidėjo J. Saramago kaip rašytojo kelias. Beje, „Vienuolyno kroniką“ ketino ekranizuoti Federico Fellini, pavadinęs šią knygą vienu įdomiausių šiuolaikinių romanų.

Devintajame dešimtmetyje, kurį J. Saramago atsidėjęs skyrė literatūrai, išėjo dar keletas jo romanų, tarp kurių – „Rikardo Rejišo mirties metai“, „Akmeninis plaustas“ ir „Istorija apie Lisabonos apsiaustį“. Iki visą savo laiką skirdamas rašytojystei J. Saramago buvo spėjęs padirbėti automobilių mechaniku, korektoriumi, žurnalistu ir vertėju.

Daugeliui portugalo Nobelio premijos laureato knygų būdingi neįprasti, fantastiniai siužetai. Pavyzdžiui, „Akmeniniame plauste“ įvykiai plėtojami Pirėnų pusiasalyje, atsiskyrusiame nuo žemyninės dalies ir pasileidusiame laisvai plaukioti. Romane „Aklumas“ vienos šalies gyventojus staiga užklumpa paslaptinga aklumo epidemija, dėl kurios ima trūkinėti visuomenės ryšiai. „Praregėjimą“ J. Saramago nelaikė „Aklumo“ tęsiniu, tačiau ryšio tarp dviejų romanų esama: veiksmas vyksta tame pačiame mieste praėjus ketveriems metams po keistosios epidemijos. 83 procentai gyventojų parlamento rinkimuose palieka savo balsavimo lapelius tuščius. Valdantieji šokiruoti. Jie siekia sustabdyti šį pavojingą reiškinį ir izoliuoja miestą paskelbdami jame apsiaustį.

„Kitą dieną niekas nemirė“ – tokiu sakinius pradedamas J. Saramago kūrinys „Kai mirtis nusišalina“ – ko gero, geriausias Nobelio literatūros premijos laureato romanas, vadinamas jo vėlyvosios kūrybos deimantu. Nedidelėje nežinomoje šalyje, nors išties nesudėtinga atpažinti Portugaliją, žmonės staiga liaujasi mirę, dėl to visuomenėje kyla gyventojų pertekliaus problema. Ritualinių paslaugų įmonės lieka be darbo, ir įkuriama pogrindinė organizacija, dirbtinai marinanti senus žmones. Pasirodo, Mirtis, knygoje veikianti kaip personažas, pasijutusi įžeista nepagarbaus elgesio su ja, paskelbia streiką.

Pirmojoje romano dalyje, parašytoje pagal fantastinės literatūros kanonus, J. Saramago aprašo visus galimus buitinius, ekonominius ir politinius padarinius, sukeltus sutrikusio žmonių gyvenimo ciklo. Antrojoje dalyje kalbėjimo tonas keičiasi, ir fantastinis siužetas virsta meilės pasakojimu, kur veikiančiais personažais tampa vėlgi toji pati Mirtis ir senstantis muzikantas. Mirtis pagaliau pamiršta pyktį ir susigrąžina gailestingumą.

Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago 2010 m. EPA nuotrauka
Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago rankraštis. EPA nuotrauka

Daugiaspalvis ir talentingas

Kaip vieną iš alegorinių priemonių J. Saramago pasitelkia alternatyvios realybės sukūrimą. Ypač tai ryšku jo romane „Rikardo Rejišo mirties metai“, kuriame rašytojas atgaivina poeto Fernando Pessoos alter ego, ir knygoje „Istorija apie Lisabonos apsiaustį“, kurios pagrindinis herojus, knygos apie miesto apgultį korektorius, įtraukia į ją vieną žodelį „ne“, visiškai pakeičiantį knygos prasmę.

Politinės ir religinės pažiūros išgarsino J. Saramago vardą ne mažiau nei jo literatūrinė karjera. Jis įstojo į Portugalijos Komunistų partiją būdamas 47-erių ir liko jos nariu iki gyvenimo pabaigos. 1975 m., po Gvazdikų revoliucijos, jo narystė partijoje tapo priežastimi jį atleisti iš komunistų laikraščio „Diário de Notícias“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigų. Ilgainiui šiuos įvykius rašytojas ėmė vadinti didžiausia savo gyvenimo sėkme, kai esą jam atėjo laikas sustoti ir pagalvoti. Ir gimti kaip rašytojui.

J. Saramago nuosekliai kritikavo vakarietiškos visuomenės šiuolaikinį modelį, pareikšdamas: „Žmonės – racionalios būtybės, tačiau elgiasi jie iracionaliai. Jeigu būtų atvirkščiai, pasaulyje nebūtų bado.“ Jo griežti pareiškimai ne sykį sulaukdavo ir kolegų intelektualų, ir politikų kritikos strėlių. Skandalingiausiu J. Saramago visuomeninės veiklos epizodu tapo vizitas į Palestinos autonomiją 2002 m. Lankydamasis Ramaloje J. Saramago šį blokados siaučiamą miestą palygino su nacių koncentracijos stovyklomis.

„Gyvendami Holokausto šešėlyje izraeliečiai galvoja, kad jiems atleistina viskas, nes jie patyrė didelę tragediją. Tokia pozicija man atrodo veidmainiška. Jų tėvų ir senelių kančios nieko jų neišmokė“, – pareiškė J. Saramago po metų nuo išvykos į Ramalą. Po šių savo žodžių jis buvo paskelbtas antisemitu, liūdnai skambėjo ir kai kurios antraštės žiniasklaidoje, pasklidus žiniai apie jo mirtį: „Mirė Nobelio premijos laureatas ir antisemitas“, „Mirė portugalų rašytojas, kuris Izraelį palygino su nacistine Vokietija“.

J. Saramago pasisakymai buvo išties išsišokėliški ir aršūs, ir netgi tie, kurie gerbė jo literatūrinį talentą, prabildavo apie politinį rašytojo nebrandumą. Vis dėlto toks jau buvo J. Saramago – juoda jam reikšdavo juodą, ir dvejopos nuomonės turėti jis negalėjo. Štai amerikietis literatūros kritikas Haroldas Bloomas, pasmerkęs minimą J. Saramago pareiškimą, vis tiek negailėjo pagyrų jo literatūriniam talentui, teigdamas, kad J. Saramago buvo itin daugiaspalvis – ir talentingas šmaikštuolis, ir rašytojas, gebantis būti šokiruojamai nuoširdus ir sardoniškai kandus.

„Pelniau Nobelio premiją. Ir kas iš to?“

J. Saramago nebuvo itin mėgstamas Portugalijoje. Daugelis tėvynainių jį laikė arogantišku ir atšiauriu žmogumi, vis dėlto jo knygas skaitė visi. Ir kai 1998-aisiais J. Saramago pelnė Nobelį, šis jo pasiekimas tėvynėje buvo sutiktas labai entuziastingai. Pats J. Saramago savo prieštaringą reputaciją vertino abejingai. „Aš nesu blogas žmogus. Jeigu ir galiu pakenkti, tai tik žodžiu“, – yra sakęs jis. Į apdovanojimus, laurus, kurių buvo pelnęs apsčiai, rašytojas irgi žiūrėjo abejingai.

„Aš nesu genijus. Tiesiog dirbu savo darbą“, – yra pareiškęs viename iš paskutinių duotų interviu. Kitame, irgi iš paskutinių, jis kalbėjo: „Neturiu kuo skųstis. Gyvenime užtektinai dalykų, kuriems teikiama didelė reikšmė, tačiau išties jie nėra tokie ir vertingi. Pelniau Nobelio premiją. Ir kas iš to?“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.