Talento aristokratija ar nuopelno tironija?

Talento aristokratija

Ši idėja, anot knygos „Talento aristokratija“ autoriaus Adriano Wooldridge‘o, remiasi keturiais kertiniais principais. Pirma, meritokratija didžiuojasi tuo, kiek toli gyvenime gali nužygiuoti savo talentus išnaudojantys žmonės. Antra, per visuotinį švietimą ji stengiasi visiems sudaryti lygias galimybes. Trečia, meritokratija atmeta bet kokią diskriminaciją remiantis lytimi, odos spalva ar kitomis nereikšmingomis savybėmis. Reikšmingi yra tik talentas ir darbas. Galiausiai, ketvirta, darbai skirstomi remiantis atvirais konkursais, o ne nepotizmu ir protekcijomis.

Mirus karalienei Elžbietai II, su mokiniais per etikos pamokas diskutavome, ar šiandieniame pasaulyje yra vietos monarchijai. Dauguma moksleivių sakė, kad monarchija yra atgyvena. Kodėl? Todėl, kad kai kas vien savo gimimu gauna privilegijuotą poziciją, o visuomenė dar turi šią instituciją išlaikyti. Taigi mano mokiniai pasitelkė grynai meritorikratinį argumentą, kad pozicija visuomenėje turėtų būti ne paveldima, o užsitarnaujama. Tie, kurie nestokoja talento ir atkakliai siekia savo tikslo, turi kilti aukštyn, o stokojantys gabumų ar jų turintys, bet švaistantys vėjais, turėtų socialinėje hierarchijoje leistis žemyn.

Wooldridge‘as pelnytai laiko meritokratiją revoliucine idėja, visiškai pakeitusia tai, kaip mes mąstome apie pasaulį. Meritokratija išsprogdino senąjį pasaulį, kuriame žmonės paveldėdavo savo pozicijas pagal fiksuotą socialinę tvarką, kai nepotizmas buvo įprastas reikalas, o prestižinės pozicijos buvo perkamos ir parduodamos. Užkirsti kelią talentui ir sunkiam darbui yra ne tik neefektyvu, tačiau ir nemoralu, skelbia meritokratai.

Knygos „Talento aristokratija“ autorius pripažįsta, kad šiandienė meritokratinė sistema nėra tobula, tačiau jos didžiausias privalumas yra tas, kad ji geba reflektuoti savo ydas ir jas taisyti. Tačiau galbūt problema yra ne tik meritokratijos netobulas įgyvendinimas, bet ir pati idėja?

Nuopelno tironija

Būtent savaiminiu meritokratijos nederamumu yra įsitikinęs Harvardo universiteto profesorius Michaelas J. Sandelas. Savo knygoje „Nuopelno tironija“ jis teigia, kad šiandienėse Vakarų visuomenėse diskusija sukasi apie tai, kaip įtvirtinti meritokratiją, tačiau pati idėja nėra kvestionuojama. Trumpai tariant, vyrauja sutarimas, kad meritokratija yra siektinas idealas. Todėl mums telieka rūpintis, kad socialinę atskirtį patiriantys žmonės nestartuotų iš prastesnės pozicijos vien dėl to, kad gauna prastesnį išsilavinimą, neužmezga naudingų socialinių ryšių.

Vis dėlto profesorius akcentuoja, kad pati meritokratija yra problema, nes skatina puikybę tarp laimėtojų, o mažiausiai pasiekusiųjų gretose kursto pažeminimo ir nevilties jausmus. Esą laimėtojai pradeda manyti, kad viskas, ką jie pasiekė, yra tik jų pačių nuopelnas, ir užmiršta, jog kelyje juos lydėjo ir laimė bei sėkmė. Kitaip tariant, atsitiktinumas taip pat atliko savo vaidmenį.

Žvelgimas į visuomenę per nuopelnų prizmę, anot Sandelo, skatina laimėtojus iš aukšto žvelgti į tuos, kuriems pasisekė mažiau ir laikyti juos kaltais dėl savo likimo. Tobulai įgyvendinta meritokratija, pabrėžia Sandelas, suskaldo visuomenę į nusipelniusius laimėtojus ir nevertus pralaimėtojus, ir mes prarandame galimybę žvelgti vieni į kitus kaip suvestus bendro likimo. Tai esmingai keičia ir diskusiją apie gerovės valstybę, nes, užuot diskutavę apie solidarumą, šiandien esame labiau linkę kalbėti apie pralaimėtojų atsakomybę už savo nelaimę.

Be to, anot Sandelo, mes, kaip visuomenė, darome kelias esmines klaidas. Mes labiau vertiname vartojimą, o ne darbą. Todėl esame linkę manyti, kad kiekvieno indėlį į visuomenę apibūdina jo sukuriamų prekių ir paslaugų vertė, atspindima gaunamos algos. Taip indėlis atsiejamas nuo moralinio vertinimo.

Galiausiai mes neįsisąmoniname, kad tie, kurie neteko darbo ne dėl savo kaltės, jaučia nerimą ne tik dėl pragyvenimo šaltinio, bet ir dėl to, kad neteko galimybės įnešti savo indėlį į bendrąjį gėrį. Mat su darbu netenkama ir pripažinimo, kad esi vertingas pilietis. O būti pripažintam tų, su kuriais mus susieja bendras likimas, pasak Sandelo, yra fundamentalus kiekvieno žmogaus poreikis.

Neabejotina, kad į meritokratijos kritiką reikia įsiklausyti, tačiau čia verta prisiminti ir žymiąją Winstono Churchillio ištarą apie demokratiją, kuri esą yra blogiausia valdymo forma, neskaitant tų, kurios jau buvo išbandytos. Kitaip tariant, jei norime kažką atmesti, privalome galvoti apie alternatyvas ir ar jos nebus blogesnės nei tai, ko atsisakome. Kaip pabrėžia ir Wooldridge‘as, lengva atmesti meritokratiją akcentuojant jos trūkumus, tačiau ar jos vietoje turime pasiūlyti kažką geresnio, kas iš tiesų veiktų ir susilauktų plataus visuomenės pritarimo?