2021 07 13

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Tapatybė be įvaizdžio parodoje „Čiabuvių pasakojimai“

Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905). Vaitkūnų kaimo valstiečiai. Vaitkūnų k., Vilkmergės apskr. (dabar – Ukmergės r. sav.), 1902 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Nuo liepos 17 d. Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje veiks unikalius, mažai žinomus fotografijos ir etnografijos eksponatus sutelkusi paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“.

Nuo seno Lietuvoje gyvena lenkai, žydai, gudai, rusai, karaimai, totoriai, tačiau senbuviai, iš čia kilę ir čia savo gyvenimo medį auginę autochtonai, be abejonės, yra lietuviai. Jų savireprezentacijos arsenalas nemenkas, tačiau pagrindinis, kone esminis tautinio ir valstybinio identifikavimo kodų šaltinis išlieka kaimas, tiksliau, kaimo liekanos – materialusis ir nematerialusis paveldas.

Viso šio bendro ir apibendrinto turto pagrindu kuriami romantizuoti, neretai ir politizuoti pasakojimai apie lietuvių tautą, formuojami lietuviško identiteto stereotipai ir jų vizualizavimo schemos. Liepos 17 d. atidaromos didžiosios Nacionalinės dailės galerijos vasaros parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Margaritos Matulytės kuruotas projektas aktyvuoja autentiškus vietinių, čiabuvių, pasakojimus ir patirtis.

Juozo Gruodžio sodybos piešinys. Nežinomas autorius. Kalbutiškių k., Dusetų vls. (dabar – Radviliškio r. sav.), 1937 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje bei socialinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais pagrįsti ir paskleisti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė kaimo socialinę realybę. Išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę.

Čiabuvių samprata, deformuota kolonijinių ekspansijų procese, iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką.

Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį. Reikšminga, pasakojimus praturtinanti parodos dalis yra Mariaus Juknevičiaus sukurta garso instaliacija – autentiški čiabuvių pasakojimai, atrinkti iš unikalios lietuvių liaudies folkloro fonogramų kolekcijos, 2008 m. įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Ekspoziciją išryškina ir papildo Briuselyje gyvenančios ir dirbančios kraštovaizdžio architektės Sigitos Simonos Paplauskaitės parodos architektūra bei specialiai šiai parodai kurta kolektyvo „Less Table“ instaliacija „Rupus laikas“.

Parodą lydi veiklos už NDG ribų: S. S. Paplauskaitės instaliacija „Laikų laukas“ – šalia galerijos, Konstitucijos pr., kylantis miežių laukas, atliepiantis parodoje keliamus tapatybės ir atminties klausimus bei M. Juknevičiaus garso projektas „Čiabuvių fonogramos“ Vilniaus viešosiose erdvėse, Kaune ir Palangoje. „Čiabuvių pasakojimai“ pristatys plačią edukacinę programą: menotyrininko, kuratoriaus Adomo Narkevičiaus paskaitą; šiuolaikinę provincijos realybę nagrinėjančią kūrybinių dirbtuvių programą „Kas aš esu?“ su režisieriumi, teatro pedagogu Gildu Aleksa ir skirtingomis Lietuvos vietos bendruomenėmis; „Atvirųjų fotografijos dirbtuvių“ veiklas su Gintu Kavoliūnu.

Paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“ veiks iki rugsėjo 26 d.

LNDM informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien