2021 06 02

Augustas Kalinauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius. Antano Sutkaus fotografija (fragmentas)

2021 06 02

Augustas Kalinauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Tapytojas A. Stasiulevičius: „Aš juk mačiau gulinčius partizanus Kėdainių miestelio aikštėje, ir tokioje situacijoje menas buvo tarsi kažkas švento“

Dailininkas ALOYZAS STASIULEVIČIUS (gimė 1931-ųjų birželio 2-ąją, taigi šie metai tapytojui jubiliejiniai) kuria jau 65 metus – nuo 1956-ųjų iki šiandien. Dabar jį žinome kaip XX a. lietuvių dailės reformatorių, kuris 6–7 dešimtmetyje kūrė naują plastinę kalbą. Jo darbai žymi moderniosios lietuvių dailės traukimąsi nuo vyravusio akademinio natūralizmo kanonų. Ieškodamas autentiškos raiškos, jis vienas pirmųjų Lietuvoje išbandė koliažo techniką. Taip pat jo kūryba pasižymi ypač jautriu ir išlavintu spalvų pojūčiu, muzikaliomis linijomis bei novatorišku paveikslo faktūros suvokimu.

Su A. Stasiulevičiumi susitikome aptarti ne tik jo retrospektyvinę parodą, bet ir jo įvairialypio gyvenimo epizodus – vaikystę tarpukario Lietuvos kaime, kūrybinio kelio pradžią apgriautame ir nebeištrinamu karo įspaudu paženklintame pokario Vilniuje, tolesnę kūrybinę bei pedagoginę veiklą brandaus sovietmečio metais ir tai, kas menininką įkvepia ir lydi šiandien.

Mums kalbantis, vieną akimirką dailininkas atkreipė dėmesį į savo naujausią darbą – į sieną atremtą Vilniaus peizažą, nutapytą prieš keletą savaičių – ekspresyvūs mėlynų ir sidabrinių dažų, spaustų tiesiai iš tūbelės, ruožai atkartojo Vilniaus kontūrus. „Matai, nė karto nepanaudojau teptuko tapydamas šį darbą“, – pasidžiaugė dailininkas.

Vieną A. Stasiulevičiaus tapybos ir piešinių parodą „Stasiulevičius 65“ iki gegužės pabaigos buvo galima apžiūrėti Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Sinchroniškai vyksta ir kita retrospektyvinė A. Stasiulevičiaus paroda Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, kurią bus galima apžiūrėti iki rudens.

Kodėl tapyba? Ar dar prisimenate tą momentą, kai nusprendėte būti tapytoju? O gal viskas įvyko savaime?

Tai tarsi vizija… Įsivaizduok, Kėdainiai, po karo, aš grįžtu iš kažkur, labai vėlus vakaras, siaučia siaubinga pūga – visur vėjas, sniegas. Ir staiga iš vieno garsiakalbio, kurių buvo daug likę po karo, užgroja Balio Dvariono Koncertą smuikui. Aš lieku pritrenktas, kaip gerai groja!.. Ir ta muzika sutampa su pūga. Tą akimirką man tapo aišku, kad menas yra didžiulė galia ir kad aš tikrai eisiu menininko keliu. Tai buvo tarsi tam tikra vizija, ir jau nuo tada mano kelionės su broliu į Peterburgą, Ermitažo lankymas buvo sąmoningi pasirinkimai. 

Tuo metu man buvo svarbus dar vienas dalykas – neseniai pasirodęs prancūzų autoriaus Romaino Rolland’o romanas „Žanas Kristofas“, kurio pagrindinis herojus man buvo labai artimas. Kadangi buvau paauglys, ta knyga man padarė didžiulį įspūdį, tarsi nurodė kelią, kuriuo reikia eiti. Tai iš tikrųjų nulėmė mano likimą. Aš ir dabar šią knygą turiu, ją skaitau ir žaviuosi. Rolland’as tarsi prikėlė Beethoveną. Jis parodė, kad ir XX a. gali būti Beethovenas, kad menas yra svarbiau už politiką ir už daugelį kitų dalykų. Ir kad menininkas buvo reikalingas ne tik praeityje, bet yra reikalingas ir dabar. Todėl būti menininku buvo mano idealas. Žanas Kristofas buvo žmogus, kuris aukojosi dėl meno. Man tai liko kaip didžiulis pavyzdys.

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Architektas Algimantas Nasvytis ir dailininkas Aloyzas Stasiulevičius 2010 m. Šarūno Mažeikos / „Fotobanko“ nuotrauka
Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius. Antano Sutkaus fotografija

Ar pasitaikė abejonių? Juk praėjus keleriems metams ar net dešimtmečiams jaunystės pasirinkimai gali atrodyti jau nebe tokie tinkami… 

Ne, niekada. Menas tuo metu buvo kaip stebuklas. Tarybų valdžia, tai, kas tuo metu vyko miške ir mieste… Aš juk mačiau gulinčius partizanus Kėdainių miestelio aikštėje, ir tokioje situacijoje menas buvo tarsi kažkas švento. Tai, kas taip pat buvo labai arti bažnyčios. Aš juk patarnavau bažnyčioje, grojau vargonais, pavadavau tėvą. Bažnyčia buvo mano namai. Ji tuo metu atliko labai didelį vaidmenį – mūsų namuose vyko choro repeticijos, rinkdavosi choristai, nuolat buvo giedama, mano brolis taip pat dažnai vargonavo, visuomet giedodavo. Tad aš esu užaugęs šventoriuje.

Mano šeima taip pat buvo labai arti bažnyčios. Kai mama grįždavo iš pamaldų – ji visa tarsi šviesdavo. Tad tam paprastam žmogui tokioje aplinkoje tikėjimas buvo labai svarbus. Ypač tada, kai prasidėjo vežimai į Sibirą ir visi kiti siaubingi dalykai. Tikėjimas tuo metu buvo užuovėja. Užuovėja ir fronto sąlygomis – mes juk slėpėmės bažnyčioje. Prisimenu, rusai iš tankų šaudė į Vytauto bažnyčią, o ji puikiausiai atlaikė. Sviediniai vos prisilietę nulėkdavo į šalį. Plytos juk buvo geros, Vytauto plytos… 

Grįžkime prie Jūsų kūrybinio kelio. Kokia buvo jo pradžia? 

Baigiau Vilniaus dailės institutą 1956-aisiais, o pirmą parodą surengiau tik 1970-aisiais. Taigi reikėjo beveik 15 metų labai rimto darbo, kad tapčiau dailininku. Baigęs institutą pirmiausia išvažiavau į Telšius, bet negalėjau gyventi be Vilniaus, todėl grįžau. Kadangi neturėjau kur gyventi, gyvenau Dailininkų sąjungoje, tuo metu ji buvo šalia Čiurlionio mokyklos, kitoje gatvės pusėje. Todėl svarbiausiomis vietomis mano kūrybai greitai tapo Trijų kryžių kalnas, taip pat Bekešo kalnas, nes jie buvo visai šalia. Ir aš ėmiausi labai rimtai tapyti Vilnių, paišyti ir taip toliau. Tai buvo visas dešimtmetis itin intensyvaus darbo.

Kodėl nepasilikote Telšiuose?

Pajutau, kad negaliu ten gyventi. Aš esu miesto vaikas. Buvau ten vienas, neturėjau draugų. Būdavo, kad penktadienį vakare sėdu į traukinį ir važiuoju į Vilnių. Žinoma, mokiniai buvo geri, aš ten atlikau reikalingą darbą, nes pedagogai, kurie ten tuo metu dirbo, buvo ne itin kūrybingi, tad įnešiau šiek tiek vėjo. Bet ilgiau negalėjau likti. Tuo metu Dailininkų sąjunga man labai padėjo – paskyrė į Palangos kūrybos namus, buvusius dabartiniame Gintaro muziejuje, Tiškevičiaus rūmuose. Tuo metu jie buvo labai apleisti, nes po karo buvo atiduoti saugumui – ten buvo kalėjimas.

Šiuos rūmus išgelbėjo tuometinė Dailininkų sąjungos pirmininkė Liuda Vaineikytė, o tam reikėjo didžiulių pinigų. Ji pateikė Dailės institutui labai konkretų pasiūlymą – jai atiteks šie rūmai, ten bus galima gyventi, kurti, ilsėtis, jei tam bus skirti reikiami pinigai. Ir buvo surasta reikalinga suma – keli milijonai rublių, nes reikėjo atlikti didžiulius restauracijos darbus. Ir tik pabandyk įsivaizduoti – mes, dar beveik studentai, neseniai baigę mokslus, atvažiuojam į rūmus, mus pasitinka žemaičių moterys, mes galėjom ten laisvai dirbti – atskiras kambarys, nuostabus maitinimas. 

Prisiminiau dar tokią detalę. Mes atvažiuojame, o prieš mus čia dirbo visasąjunginė grupė – armėnai, gruzinai – puikūs dailininkai. Vienas skulptorius – jį dažnai matydavau pro savo studijos balkoną – dirbdavo su didžiule jėga, su nepaprastu pasiryžimu. Ir kai jis savo darbą baigė ir sunešė viską į ekspozicijų salę, pakvietė lietuvių dailininkus pasižiūrėti. Tos skulptūros buvo labai drąsios, labai temperamentingai padarytos. Tai buvo ir medis, ir lietas metalas. Ir staiga į salę įėjo kažkoks akademikas iš Maskvos, nes kai kurie akademikai ten galėdavo išsinuomoti butą vasarai. O armėnas tuo metu kaip tik kalba, rodo savo darbus. Ir akademikas staiga pakėlė balsą: „Jūs esate ne tam kely, čia vien tik formalizmas, nėra jokio realizmo!“ – jis be proto smarkiai įsikarščiavo.

Ir tada armėnas taip pat parodė savo charakterį – pradėjo šaukti ant akademiko: „Mano darbai bus ir Luvre, ir Ermitaže, o tavo nebus niekada, tu esi menkysta!“ Tas rusų akademikas labai išsigando ir tik traukėsi, traukėsi prie durų, galiausiai išbėgo. 

Ir su tokiais žmonėmis Jūs leisdavote laiką?

Taip. Juk, žinai, jis tiek daug širdies į tuos darbus įdėjo, ir kai tas šitaip suniekino – jis davė oho kokį atkirtį.

Aloyzas Stasiulevičius, „Šv. Jonų bažnyčia“ (1989 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Kristoforas“ (1966 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Erdvės motyvas“ (1980–1996 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar jūsų kūrybai didelę įtaką darė žmonės, buvę aplink?

Matai, Kūrybos namai globojo ir vyresnio amžiaus dailininkus. Todėl ten labai dažnai lankydavosi scenografas Liudas Truikys, taip pat dažnai būdavo ir tapytojas Antanas Gudaitis. Jie ten vaidino didžiulį vaidmenį – mes vakarais daug bendraudavome, jie kalbėdavo apie savo gyvenimą, kūrybą, būdavo ir daugiau vyresnių žmonių. Kai pasirodydavo Truikys, visi iškart pasitempdavo.

Tuo metu dailėje juk buvo įsitvirtinęs socrealizmas ir natūralizmas, visai nieko bendra neturintis su to meto žmonių tikrove – miškuose dar tebevykstančiomis kovomis ir miesto žmonių būtinybe prisitaikyti prie naujos santvarkos. Mieste gyvenimas juk tekėjo tarsi sava vaga – studentai tapė natiurmortus, vyko paskaitos… Kaip šie paradoksai atsispindėdavo Jūsų kūryboje? 

Aš miestą paverčiau savo kūrybos šaltiniu. Kadangi tuo metu jau gyvenau Vilniuje, į Palangą atsiveždavau piešinių, nuotraukų, albumų, taip pat labai dažnai įvairių sumanymų. Man Vilnius naktį, jo kiemai ir gatvės – buvo tiesiog kupini  dramos, ypač istorinės dramos. Kai aš žinau, kad toje vietoje buvo žudoma… O Vilniuje labai daug tokių vietų. Ne veltui ant buvusių KGB rūmų yra surašytos partizanų pavardės.

Miestas – tai gyva istorija. Miesto sienose yra įrašyta šimtametė išmintis arba drama… Kai aš einu per Vilnių, tarsi keliauju per istoriją – labai lengvai įsivaizduoju Žygimantą ir Barborą Radvilaitę. Man Radvilos taip pat yra labai artimi, ypač Jonušas Radvila, kuris, kaip ir aš, yra kilęs iš Kėdainių. Dėl to padėjau pastatyti jo paminklą Kėdainiuose. Kartą ten rengiau parodą ir Kėdainių televizijai pasakiau: „Gerbiami kėdainiečiai, kai aš čia gyvenau, girdėjau, kad Kėdainiai – agurkų žemė, tačiau tai yra neteisybė – Kėdainiai yra Radvilų žemė.“

Iš esmės paskutinis etapas prie drobės – pats svarbiausias. Atrodo, kad jau nebe tu tapai, o tarsi Dievas tave kreipia. Bet kad tai įvyktų, privalai atitinkamai gyventi. Jeigu savęs neugdysi, nedirbsi – nieko nesukursi.

Jei gerai suprantu, netgi būdamas Palangoje tapydavote Vilnių?

Taip.

Bet juk tai – didžiulis paradoksas…

Kodėl paradoksas? Ar manai, kad dailininkas būtinai tapo tik tai, ką mato aplink? Jis juk būtinai turi turėti savo pasaulį – pasaulį, kuris nieko bendra neturi su aplinka. Kur iš tikrųjų yra dailininko vertė? Jis privalo matyti daugiau, turėti ne tik buitinį, bet ir dvasinį gyvenimą. Žiūrėdamas į gamtą jis būtinai turi matyti daugiau – ne vien tik atskirus objektus ir spalvas. 

O kas tuo metu Jums padėjo matyti daugiau? 

Jei žvelgtume į klasiką – yra van Gogho matymas, yra Matisse’o matymas, bet kuris prancūzų klasikas mato savaip. Prancūzų mokykloje dailininkas pasirenka vieną ar kitą motyvą, jis turi papildyti tą motyvą tuo, ką atranda savyje. Kitaip tariant, dailininkas nėra gamtos ar aplinkos perteikėjas, dailininku jis tampa tada, kai per gamtą, per aplinką sugeba perteikti savo išgyvenimą, savo skausmą, savo ilgesį, liūdesį, džiaugsmą.

Kodėl Čiurlionis taip išsiskiria? Jis juk yra muzikantas. Jis tapo pušis, o virš pušų yra karūnos – taigi jis mato daugiau. Žiūrėdamas į gamtą jis suvokia šią paslaptį. Juk jeigu kalbėtume rimtai, tai kiekvienas medis – ryšys tarp dangaus ir žemės. Ir tai yra esminis dalykas, ką reiškia būti menininku. Pavyzdžiui, poetui taip pat labai reikia tokio išgyvenimo, tokios patirties. Tarkime, Salomėja Nėris rašė: „Be baigos atvangos dunda jūra gili ir banga iš bangos atliūliuoja toli.“ O juk ji tiesiog stovi prie jūros! Čia yra gero poeto savybė – mokėjimas pamatyti, pajausti. 

Ir iš tikrųjų klausimas – kaip pradėti, kaip užsivesti, visada aktualus. Pavalgei pusryčius, eini į savo studiją, išgeri dar kavos ir kas toliau? Paveikslo pradžia yra labai sudėtinga. Turi eskizus, turi medžiagą ir jau imi tapyti ant drobės, atitaikai formatą, o paskiau jau reikia rizikuoti. Juk kas nerizikuoja, negeria šampano. Man labai patinka šis posakis. Iš tikrųjų rizikuoti reikia. Ši rizika yra neišvengiamas elementas. Tu apgalvoji spalvas, formą ir staiga imi ir viską pakeiti – imi kitą dažą, rizikuoji, ir tada staiga pavyksta.

Iš esmės paskutinis etapas prie drobės – pats svarbiausias. Atrodo, kad jau nebe tu tapai, o tarsi Dievas tave kreipia. Bet kad tai įvyktų, privalai atitinkamai gyventi. Jeigu savęs neugdysi, nedirbsi – nieko nesukursi. Kai aš atsistojau po Michelangelo freskomis Siksto koplyčioje, po tuo dangumi – supratau, kad tai jau nebe žmogaus darbas, tai Dievo darbas. Žiūrėdamas į Michelangelo freską „Paskutinis teismas“, pajutau, kad tarsi mane teisia, o dar kai stovi salėje keli šimtai žmonių, groja Bachą… Čia jau Dievas kalba. Gerai man yra pasakęs Saulius Sondeckis: „Žinai, Mozartas yra beveik Dievas, o Bachas, Bachas – Dievas.“ 

Ar būna, kad ir dabar nepavyksta?..

Taip! Žinoma, o kaip manai… Visada yra galimybė, kad nepavyks.

Kokie Jūsų planai šią vasarą?

Važiuosiu į kaimą, į Labanorą, ši vasara bus darbo vasara. Reikia jau pradėti apie tai galvoti, ruošti piešinius, eskizus, kad tapydamas galėčiau pagal juos improvizuoti. Tad jei bus gera sveikata, dar labai norėčiau padaryti šį tą naujesnio. Man dar labai rūpi Valančius ir jo piešiniai. Juk tai tokia naujiena, kad Valančius paišė, kad buvo dailininkas. Tad, jeigu Dievas duos, dar labai noriu šį bei tą naujo šią vasarą nutapyti.

Aloyzas Stasiulevičius, „Vilniaus panorama nuo Gedimino kalno“ (2019 m. drobė, akrilas, 80 x 100 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Pilka diena“ (2019 m. drobė, akrilas, 42 x 70 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Vilniaus barokas. I“ (2019 m. drobė, akrilas, 60 x 80 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Vilniaus barokas. II“ (2019 m. drobė, akrilas, 60 x 80 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Noktiurnas“ (2000 m. drobė, akrilas, 66 x 92 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Krištolinė erdvė II“ (2013 m., drobė, akrilas, 80 x 100 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Vakariniai fleitos garsai“ (1998 m. drobė, akrilas, 60 x 80 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Dvi laukiančios“. Iš ciklo „Vilniaus baroko skulptūros“ (2019 m. drobė, akrilas, 80 x 100 cm). Pylimo galerijos nuotrauka
Aloyzas Stasiulevičius, „Besišypsanti“. Iš ciklo „Vilniaus baroko skulptūros“ (2019 m. drobė, akrilas, 80 x 100 cm). Pylimo galerijos nuotrauka