Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Tapytojo V. Viningo džiazas – žmonės, ryškios spalvos ir laisvė

Balerina pozuoja, dailininkas tapo.
Virginijaus Viningo tapybos performansas pozuojant balerinai Beatai Molytei. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2020 m. Nr. 2)

2020-ieji tapo iš Pasvalio kilusio menininko VIRGINIJAUS VININGO asmeninės ir profesinės sukakčių metais. Šešiasdešimties sulaukęs tapytojas didžiuosiuose Lietuvos miestuose pristatė kūrybos trisdešimtmetį apžvelgiančią parodą.

Nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo sulaukęs dailininkas taip apibendrino kūrybinius pokyčius, pristatė įsimintiniausius paveikslus bei pamažu į tapybą atėjusias ir jį iš kitų menininkų išskyrusias temas.

Tarp dailės ir sporto

V. Viningas pasakoja, kad piešia nuo darželio laikų. Tėvai sakydavo, kad bus dailininkas, nors ilgą laiką jis apie menininko kelią pats rimtai negalvojo. Vaikystė ir paauglystė ėjo kaip įprasta. „Miestelyje ką ten daugiau gali daryti? Su draugais po kiemus lakstydavom, futbolą žaisdavom, visokių šunybių prisigalvodavom“, – lakoniškai prisimena V. Viningas.

Būdamas dešimtoje klasėje jis nutarė rimčiau užsiimti sportu. Beveik kas antrą dieną važinėdavo treniruotis į Panevėžį. Kaip pats sako, pradėjo nuo sunkiosios atletikos (kėlė štangą), vėliau užsiėmė imtynėmis. Paklaustas, ar norėjo būti profesionaliu sportininku, sako: „Aišku, norėjau. Bet paėmė į sovietinę armiją, ir tuo viskas baigėsi.“

Grįžęs iš kariuomenės V. Viningas dirbo statybose, sūrių gamykloje, o prie piešimo prisėsdavo tik savaitgalį. „Sėdi ir matai, kad neįdomu į tą darbą eiti, norisi sėdėti prie to, kas tave iš tikrųjų traukia. Su draugu pradėjome patys tapyti, vėliau išvažiavau į Vilnių ruoštis, 8 mėnesius beveik kiekvieną dieną rengiausi stoti į tapybą. Tik buvo klausimas, ar įstosiu, nes vykdavo didžiausi konkursai, mokamų vietų nebūdavo. Į tapybą patekdavo tik kokie 7 žmonės, į skulptūrą – rodos, 5 ar 6, į grafiką irgi panašiai. Vienu žodžiu, tai buvo rimtos specialybės“, – teigia jis.

Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute V. Viningas pradėjo mokytis 1984 metais. Menininkas siekė išmokti gerai tapyti, o pabaigęs studijas – kurti. Tą laikotarpį jis prisimena kaip smagų ir labai darbingą. „Dauguma įstojusiųjų buvo po dailės mokyklų, tad man reikėjo labai daug dirbti, kad juos pasivyčiau ir pralenkčiau“, – kalba pašnekovas ir pabrėžia, kad mokslai tikrai nebuvo tik bohemiškas studentavimas.

1990 metais V. Viningas baigė jau nebe institutą, o senąjį vardą atgavusią Vilniaus dailės akademiją.

Portretas.
Dailininkas Virginijus Viningas. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka
Tapybos paroda.
Retrospektyvinės Virginijaus Viningo parodos „Trys dešimtmečiai“ atidarymas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Meno kūrinys.
Virginijus Viningas, „Nuotaika“ (akrilas, kartonas, 100 x 70 cm, 2020 m.). Paulės Stanislovaitienės nuotrauka

Kūrybos ašis – laisvė

Baigęs akademiją, V. Viningas persikraustė į Klaipėdą. Pats juokais save vadina „meilės emigrantu“ – iš uostamiesčio kilusi jo žmona. Kita svarbi aplinkybė – pasiūlytas darbas Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kurioje su pertrauka pasvalietis dirba iki šiol. Nors mokytojavimas ir nebuvo dailininko svajonė, tik po studijų tai buvo geras būdas užsidirbti pragyvenimui, įsitvirtinti, o ir darbas pasirodė besantis įdomus.

Kaip tik uostamiestyje įvyko pirmasis trijų retrospektyvinių parodų ciklo „Trys dešimtmečiai“ renginys – pristatydamas ekspoziciją menininkas surengė tapybos performansą. Jo metu vietoje tapė baleriną Beatą Molytę. Būtent šis paveikslas atspindėjo paskutinį V. Viningo kūrybos etapą, kuriame dominuoja ryškios spalvos, balerinų, sportininkų ir džiazo temos.

Kalbėdamas apie parodą, vėliau eksponuotą Vilniuje ir Kaune, V. Viningas sako, kad jai atrinkti darbai atskleidžia jo kūrybinę evoliuciją. Nuo to laiko, kai baigė Vilniaus dailės akademiją, pašnekovo paveikslai stipriai pasikeitė.

Sovietmečiu meno mokyklose netrūkdavo studentams primetamų politiškai angažuotų temų, kurių nestigo ir Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute. Tiesa, jame dėstė ir kūrybiškumą bei išsilaisvinimą iš sisteminių rėmų skatino dėstytojai, tapytojai Kostas Dereškevičius ir Augustinas Savickas. Norėdami mokytis iš pastarojo studentai net burtus traukdavo.

Pirmąjį kūrybos dešimtmetį, kaip teigia V. Viningas, jis siekė psichologiškai „išeiti“ iš akademijos, t. y. išsilaisvinti iš studijų metais įdiegtų metodų. „Norėjau būti laisvas, aišku, pasiėmęs visą bagažą, kurį sukaupiau, bet praktiškai darydamas viską atvirkščiai. Akademijoje buvo mada viską tapyti pilkai, kuo pilkiau, tuo geriau, neduok, Dieve, kokią raudoną įdėsi… Taigi, kol atradau savo ryškių spalvų paletę, dešimt metų tikrai praėjo“, – pasakoja V. Viningas.

Vėliau dailininkas tapė buities objektus, natiurmortus, kurie ilgainiui virto abstrakčiomis drobėmis. „Išsisėmęs“ pradėjo tapyti žmones. Portretai į pasvaliečio kūrybą atėjo iš gyvenimo situacijų. „Kadangi mano vaikai muzikantai, namuose nuolatos skambėdavo džiazas, tai ir pradėjau kreipti dėmesį, kaip groja, kaip atrodo. Po džiazo prasidėjo balerinos, vėliau boksininkai, kurie tęsiasi iki šiol“, – sako jis.

Balerinos įvaizdis dailininko sąmonėje įstrigo dar vaikystėje, kai iš Pasvalio moksleivius mokytoja veždavo į Vilnių žiūrėti operos ir baleto spektaklių. Boksu užsiimdavo V. Viningo draugai, jis pats domėjosi šia sporto šaka. „Lietuvos dailėje sporto tema iš viso neeksploatuojama. Ir ją imti rizikinga, nes turi rasti plastinę išraišką, pasiekti, kad paveikslai būtų įdomūs, ne vien boksavimasis“, – priduria menininkas.

Ir nors šios trys temos gali atrodyti gana skirtingos, iš tiesų balerinas, džiazo muzikantus ir boksininkus sieja daugiau, nei matyti iš pirmo žvilgsnio. Pirma – tam, kad pasiektų aukštumas, visų šių profesijų atstovai privalo sunkiai dirbti. V. Viningas matė, kiek pastangų ir laiko repetavimui skiria jo vaikai, o tiek balerinų, tiek boksininkų fizinis krūvis iš tiesų sekinantis. Nevertėtų pamiršti ir patiriamų traumų.

Kad ir kurį iš jų tapyčiau, stengiuosi atskleisti to žmogaus charakterį – per judesį, spalvą, galų gale pačią temą. Boksininkas gali kovoti, būti įsitempęs arba pagautas poilsio akimirką. Tapydamas muzikantą Johną Coltrane‘ą galvojau, kaip spalviškai išreikšti jo gabalą „Brazilija“. Girdi, bet kaip perteikti drobėje? Mėlyna, raudona? Kas labiau braziliška?“ – kūrybinius iššūkius įvardija V. Viningas.

2018 metais menininkas pagerbtas svarbiausiu Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimu – Auksiniu ženkliuku. Taip V. Viningas įvertintas už ekspresyvių potėpių ir spalvų džiazą drobėje (bei ilgametį darbą šios organizacijos taryboje). Taigi vienas esminių bruožų, leidžiančių atpažinti dabartinius dailininko paveikslus, yra dideli, ekspresyvūs potėpiai ir dažų nutekėjimai. Net jei tokia tapymo maniera iš pradžių gali atrodyti grubi, anot V. Viningo, tokia tapyba jam yra laisva. „Nutekėjimas išlaisvina paveikslą, jis yra nesuvaržytas kaip džiazo improvizacija. Aš specialiai nevarvinu, tiesiog palieku tuos nutekėjimus, kurie man yra reikalingi – žvelgiu, tinka kompozicijai ar ne“, – sako tapytojas.

Balerina ir dailininkas prie nutapyto darbo.
Virginijaus Viningo tapybos performansas pozuojant balerinai Beatai Molytei. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Tapybos darbas parodoje.
Retrospektyvinės Virginijaus Viningo parodos „Trys dešimtmečiai“ atidarymas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Meno kūrinys.
Virginijus Viningas, „Pavasaris“ (akrilas, kartonas, 100 x 70 cm, 2020 m.). Paulės Stanislovaitienės nuotrauka

Neriboja nei laikas, nei erdvė

Tapyba turi veikti žmogų emociškai, iš vidaus“, – atsako V. Viningas, paklaustas, ar jam rūpi nūdienos aktualijos, įvairūs socialiniai klausimai (yra nemažai menininkų, įkvėpimo ieškančių visuomenės problemose). „Tai vienadieniai dalykai“, – mano jis ir priduria, kad asmeniškai nėra atitrūkęs nuo Lietuvos kasdienybės, dalyvauja rinkimuose balsuodamas, tačiau yra giliai įsitikinęs, kad tapyba turi būti atsieta nuo politikos.

Kaip vienus mėgstamiausių dailininkų V. Viningas išskiria anglų tapytoją Francį Baconą, amerikietį Andrew Wyethą, britą Lucianą Freudą. Matyt, neatsitiktinai jo meno autoritetų sąraše dominuoja užsienio kūrėjai. „Daug kas yra rašęs ir sakęs, kad mano tapyba nėra lietuviška. Aš to ir nesiekiu. Gal per skambiai nuskambės, bet noriu būti pasaulio tapytojas“, – teigia V. Viningas.

Pastaruosius trisdešimt metų dailininkas gyvena Klaipėdoje, tačiau, kaip pastebi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, „jo paties kūryba, bent jau tematiškai, su jūra, bangomis ar pušimis visiškai nesusijusi. Autoriaus neįkvepia nei pajūrio smėlis, nei į bangas besileidžianti saulė, nei vėjo ištemptos burės, nei audros debesys virš jūros, molas ar žuvėdros. Nei išties turtinga ir įdomi Klaipėdos istorija.“1 Pasak V. Viningo, tai nereiškia, kad jūra ir pats uostamiestis jo neveikia emociškai ar psichologiškai. Tiesiog jis yra laisvas – neprisiriša prie konkrečių objektų, vietų ar temų.

Šiaip esu tapęs peizažus, jų neatsisakau ir turbūt darysiu ateityje. Tačiau nėra taip, kad, va, dabar būtinai turiu nutapyti molą. Jei nutapysiu – bus molas, jei ne – kažkas kitas“, – pabrėžia menininkas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Trumpai

Virginijus Viningas gimė 1960 metais Pasvalyje. 1984–1990 metais studijavo tapybą Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute / Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 1988 metų, gyvena Klaipėdoje. Kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje2.

1 Virginijus Viningas. Apie kūrybą. Modernaus meno centro interneto svetainė [interaktyvus] [žiūrėta 2020-11-21]. Prieiga per internetą.

2 Virginijus Viningas. Trumpa biografija. Ten pat.