2021 07 01

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Tarnaitės pasakojimas“, IV sezonas: stiprus, bet neefektyvus serialas apie tai, ką daro fanatizmas (religinis irgi)

Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, 2019 m., III sezonas) kadras

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios serialo siužeto detalės.

Gileadas grįžo į žiūrovų gyvenimą. TELIA PLAY platformoje galima žiūrėti visas interneto televizijos „Hulu“ serialo „Tarnaitės pasakojimas“ ketvirto sezono serijas.

Aštuoniomis „Emmy“ premijomis iš trylikos nominacijų JAV TV kritikų pagerbtas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale, scenarijaus autorius ir prodiuseris Bruce’as Milleris) tapo vienu svarbiausių šio pusmečio TV serialų: premjerinės naujausio sezono serijos perkopė visus „Hulu“ originalių serialų ir filmų žiūrimumo rekordus.

Pirmasis „Tarnaitės pasakojimo“ sezonas pasirodė 2017-aisiais ir siužetiškai atkartojo to paties pavadinimo kanadietės rašytojos, prestižinės „Man Booker“ premijos laureatės Margaret Atwood knygą, parašytą 1986 m. Tuomet serialas buvo sutiktas taip pat, kaip ir jo pirminis literatūrinis šaltinis – nors distopiniame kūrinyje yra akivaizdžių užuominų į šiuolaikybę, retas įsileido mintį patikėti, kad taip gali vykti iš tiesų. Nors jau vyko. M. Atwood, feministei, aplinkos apsaugos aktyvistei, tyrimų objektu pasirinkusiai visuomenės veikimo modelius totalitarinėmis, okupacinėmis sąlygomis, buvo svarbu parodyti, kad nuo šiuolaikinių Amerikos Valstijų iki Gileado (pagal rašytojos romaną, distopinė valstybė, sukurta krikščionių fundamentalistų) – keli žingsniai. Serialas tapo ne tik gyvu JAV visuomenės, kuri pradėjo radikalėti į valdžią atėjus Donaldui Trumpui, atspindžiu, bet ir lengvai projektuojančiu analogijas su tuo, kas vyksta kitose šalyse.

Rašytoja M. Atwood yra pabrėžusi, kad jos knyga nėra gryna antiutopija, kad kai kurių režimo spaudžiamo Gileado bruožų ji pastebėjo jau praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje Amerikos visuomenėje ir savo knygoje juos hiperbolizavo.

Nuo antro sezono TV serialo kūrėjai atitrūko nuo literatūrinio šaltinio ir toliau scenarijų plėtojo laisvai, pagal savo fantaziją, įkvėpimo distopiškiems siužetams semdamiesi iš to, kas vyksta Amerikos realybėje, o to buvo per akis: abortų draudimas, imigrantų šeimų ardymas, kylanti siena pasienyje su Meksika ir t. t., ir pan.

Ketvirtas „Tarnaitės pasakojimo“ sezonas, kaip ir daugelis kitų TV projektų, buvo atidėtas dėl koronaviruso pandemijos, tačiau galbūt toks užsitęsęs jo laukimas tapo esmine grįžusios sėkmės priežastimi. Naujas sezonas tapo ir Elisabeth Moss, pagrindinio vaidmens aktorės, režisūriniu debiutu – ji nufilmavo trečią seriją. Komentuodama, kaip sekėsi, minėjo, kad sunkiausia buvo režisuoti scenas pačiai sau – aktorei, kuri garsėja savo reiklumu.

Prodiuserio Bruce’o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, „Hulu“ televizija, 2021 m., IV sezonas) kadras
Prodiuserio Bruce’o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, „Hulu“ televizija, 2021 m., IV sezonas) kadras
Prodiuserio Bruce’o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, „Hulu“ televizija, 2021 m., IV sezonas) kadras
Prodiuserio Bruce’o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, „Hulu“ televizija, 2021 m., IV sezonas) kadras

Serialo „Tarnaitės pasakojimas“ veiksmas plėtojamas išgalvotoje totalitarinėje, teokratinėje respublikoje kažkur Šiaurės Amerikoje – vietoj buvusių Jungtinių Valstijų. Radikalus krikščionių fanatikų judėjimas ne tik užgrobia valdžią, bet ir primeta visuomenei savo ultrapatriarchalinius įstatymus visose gyvenimo srityse, žiaurius, visiškai nepaisančius žmogaus teisių. Eretikai ir laisvamaniai nuteisiami myriop, prasikaltusieji dėl menkiausios smulkmenos siunčiami į perauklėjimo stovyklas. Sunkiausia tokioje valstybėje gyventi moterims, joms uždrausta dirbti ir gyventi savarankišką gyvenimą. Visuomenė padalyta į kastas. Kadangi smarkiai smukęs gimstamumas, nes daugelis moterų negali susilaukti vaikų, vaisingos merginos, vadinamosios tarnaitės, Gileade paskiriamos į tarnybą vadų šeimose. Jų funkcija – būti inkubatoriais. Viena tokių tarnaičių – pagrindinė herojė Džun Osborn (akt. Elisabeth Moss). Jos užsispyręs žvilgsnis iš padilbų ir kietai sugniaužtos lūpos tapo ikoniniu serialo įvaizdžiu.

Iki ketvirto sezono daug kas įvyksta, ir tiems, kurie serialo dar nežiūrėjo, bet galbūt tai padarys (net ir skaičiusieji M. Atwood knygą), bus ką veikti mėginant perprasti herojų psichologiją.

Trečio sezono pabaigoje Džun pavyksta sėkmingai perskraidinti Gileade tarnaičių pagimdytus vaikus ir mortas (namų ūkio prižiūrėtojos, nevaisingų moterų kasta) į Kanadą, tačiau pati ji sunkiai sužeidžiama per susišaudymą. Pasprukusios tarnaitės kartu su sužeista Džun slapstosi. Nors ankstesniuose sezonuose „Tarnaitės pasakojimas“ gaudavo pelnytos kritikos už siužeto pakartojimus, kai Džun, eilinį kartą kentusi pažeminimą, vėl stebuklingai pasprukdavo iš skriaudikų nagų arba kai košmarai pasiglemždavo tik antraeilius serialo veikėjus, ketvirto sezono pradžioje vėl trypčiojama vietoje: Džun – nesunaikinama kankinė, partizanė, kovojanti su Gileado režimu, ją vėl pričiumpa, o ji vėl pabėga.

Kita vertus, įpusėjęs ketvirtas sezonas pradeda dinamiškėti, scenarijaus autoriai liaujasi žiūrovus kamavę katės ir pelės žaidimu, betiksle tarnaičių prievarta, smurtu, kentėjimais ir renkasi naują kryptį – išplečia įvykius ir herojų charakterius. Serialo pasaulis tampa realistiškesnis ir pilnesnis. Vėl pasidaro įdomu. Džun asmeninės dramos istoriją keičia bendresnė tema – Gileado karas su vidiniais ir išoriniais priešais. Pabėgusi nuo sargybos, Džun kartu su bičiule Džanin (akt. Madeline Brewer) juda Kanados pasienio link, joms prieš akis – ištuštėję miestai, žmogėdriški įstatymai išgyvenusiųjų Bostone, klastinga Gileado armijos ataka.

Pirmąsyk pasitvirtina, kad tarnaitės ir jų pasipriešinimo judėjimas „Mayday“ niekada nekovojo su režimu pavieniui. Kova vyko, tik kažkur žiūrovams už kadro. Tačiau net kai Džun jau matome laisvą Kanadoje, karas tebesitęsia ir čia: pagrindinių Džun kankintojų – vado Fredo Voterfordo (akt. Josephas Fiennesas) ir jo žmonos Serenos (akt. Yvonne Strahovski) teismo salėje, kur vardijant jųdviejų nusikaltimus Džun vėl tenka išgyventi savo traumą; namuose su savo vyru, terapijos susitikimuose, priešiškų pusių derybose. Ir Kanadoje užtenka tikinčiųjų bei palaikančiųjų Gileado režimą, ir čia visuomenė susiskaldžiusi.

Įdomiausia ketvirtame sezone, ko gero, stebėti, kaip skirtingi personažai elgiasi panašiose situacijose. Iškalbinga scena, kaip Džun mėgina kirsti Kanados sieną humanitarinės pagalbos laivu. Kanados taikdariai, paslėpę laive Gileado nusikaltėlę, rizikuotų tolesniu abiejų šalių bendradarbiavimu. Tačiau nė vienas nesiryžta išduoti Džun, nors jos vienos gyvybė gali kainuoti tūkstančius kitų, likusių režimo gniaužtuose. Šis moralinis pasirinkimas iškyla ir vėl, kai jau pati Džun gauna pasiūlymą susigrąžinti dukterį iš Gileado mainais į dešimt kitų vaikų Kanadoje.

Džun ilgainiui suvokia esanti tik kauliukas, kuriuo lošia kiti savo politiniuose pinkliuose žaidimuose – vieną dieną teisingumas jos pusėje, kitądien jau nuolaidžiaujama nusikaltėliams mainais į strategiškai naudingą informaciją. Atpažįstama dabartiniuose politiniuose kontekstuose: Kanados valdantieji nenori pyktis su Gileadu, o išorinis pasaulis nepasirengęs kištis į svetimos valstybės reikalus, netgi žinodamas apie minių kančią. Amerikiečių apžvalgininkai šias serialo scenas linkę lyginti su potrauminių JAV padėtimi.

Ketvirtame „Tarnaitės pasakojimo“ sezone – jau ne tik karas, bet ir jo padariniai. Džun būdama laisva nebemoka grįžti prie taikaus, humaniško gyvenimo, pamiršti skriaudą, atleisti, ją kamuoja potrauminis sindromas. Gileadas jai įvaręs įprotį visas problemas spręsti prievarta, spaudimu, principu „akis už akį“. Ketvirto sezono finale netikėtai prasiveržęs tiesiogine žodžio prasme gerklę draskantis, necivilizuotas kerštas vargu ar grąžins skriaudą jaučiančiajam ramybę. Bet tą akimirką, matyt, kitoks teisingumo kelias neįmanomas. Ar tik dėl to Džun neteks prarasti visko, kas jai likę brangiausia? Beje, jau pranešta, kad laukia penktas, paskutinis, „Tarnaitės pasakojimo“ sezonas.

Serialas buvo toks lėtas ir išilgėjęs dėl pasikartojimų, betikslių kankinimo scenų, užsižaidimo kostiumų detalėmis ankstesniuose sezonuose (na kiek galima kartoti, kaip n-ąjį sykį pričiupta Džun ir vėl perrengiama raudona tarnaitės uniforma, kaip jai maukšlinamas ant galvos baltas kykas arba kaip tetulė Lidija ir vėl eilinį kartą blaškosi pasiklydusi savo moraliniuose orientyruose), kad siužeto posūkiai paskutinėse ketvirto sezono serijose atrodo net per staigūs. Lyg serialo kūrėjai specialiai spartintų įvykių atomazgas net prieštaraudami logikos dėsniams.

Kita vertus, šio serialo neįmanoma pradėti žiūrėti nuo bet kurios vietos, tai vientisa istorija apie tai, kur prasideda ir kur atveda fanatizmas – su puikia pradžia, atkartojančia M. Atwood romaną, vangiu viduriu ir dinamiškai trūkčiojančia pabaiga su nauja siužetine kryptimi.

Man asmeniškai ketvirtame sezone pritrūko vizualinės atmosferos, sumanesnių estetinių sprendimų. Serialo pradžioje jo autoriai primygtinai vizualine kalba akcentavo: jūs žiūrite distopiją. Štai kodėl pirmieji sezonai tiesiog įsiurbdavo pirmykščių, kontrastingų spalvų stilistika (niūriame Gileado fone raudonus apdarus ir baltus kykus vilki tarnaitės, turkio suknias – vadų žmonos), tiesiomis linijomis, geometrinėmis figūromis ir jų kompozicija, simetrija, aiškumu, griežtumu, švara. Įspūdingomis iš paukščio skrydžio nufilmuotomis scenomis su tarnaičių procesijomis arba tapybiškais, vermejeriškais apšvietimais interjeruose. Visi tokie kadrai su estetiškų vaizdų simboliais bylojo, kad Gileado gyventojų veiksmai surežisuoti lyg fantasmagoriškame teatre. Vizualiką paįvairino ir verbalinė herojų raiška – religinės įžvalgos, pamokymai, pasisveikinimai, mandagybės.

Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2019 m., III sezonas) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, 2019 m., III sezonas) kadras
Prodiuserio Bruce'o Millerio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid's Tale“, „Hulu“ televizija, 2017–2020 m.) kadras

Tačiau pradedant antru sezonu, liovusis sekti knygos siužetu, serialas pradėjo vizualiai kisti, blukti, mažiau panoraminių vaizdų, daugiau stambių veidų planų, kol galų gale ketvirtą sezoną dailininkai pavertė tamsiu, purvinu, su beformiais siluetais nuobodžiose, migla aptrauktose uždarose patalpose. Galbūt tai lėmė sudėtingos filmavimo sąlygos dėl koronaviruso situacijos, sunku pasakyti, kita vertus, oro, erdvės, šviesos, spalvų ir gyvybingumo trūkumas kadre yra derantis naujos siužetinės trajektorijos atspindys.

Serialą „Tarnaitės pasakojimas“ galite žiūrėti TELIA PLAY platformoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien