Tarnauti muzikai, kurią groji. „Grand Trio“ debiutas

Šių asmenybių suburtas „Grand Trio“ Paliesiaus dvare birželio 25-ąją padovanojo Johanneso Brahmso fortepijoninių trio premjerą. Prieš koncertą – pokalbis su muzikais. 

Kaip gimė „Grand Trio“ idėja? Kaip susibūrėte?

Petras Geniušas: Mes su Dalia šiais metais įrašėme lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę, ir toks bendradarbiavimas mums labai patiko. Iš tiesų jis tęsiasi jau labai seniai, nuo tada, kai Dalia buvo dar vaikas. Kalbėdamiesi apie muziką abu svarstėme, kad būtų smagu pagroti trio su kokiu nors violončelininku. Ir, aišku, pirma mintis buvo pati viršūnė – Davidas Geringas. Na, įkvėpėme oro ir paskambinome Davidui. Staiga jis sako: „Gerai.“ Tuomet kilo klausimas – ką grosim? 

Dar viena asmeninė istorija. Dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje mane iš užsienio pasiekė (tuo metu labai reta buvo gauti kompaktinių diskų) Philippe’o Hirschhorno, Davido Geringo, Aleksandro Rabinovičiaus dviejų Johanneso Brahmso trio, kurių nebuvau girdėjęs, įrašas. Buvau tiesiog apstulbęs, kokia tai graži muzika. Tada asmeniškai dar nepažinojau D. Geringo, nors, aišku, žinojau nuo vaikystės šią legendą. Iki šiol ši plokštelė yra viena mano mėgstamiausių. Tad pagalvojau: o jeigu šiuos trio pagroti su pačiu D. Geringu? Būtų tiesiog viršūnė! Ir staiga Davidas idėją priėmė džiaugsmingai. Taip mes dabar sėdim ir repetuojam su didžiuliu džiaugsmu.

Davidas Geringas: Kai Petras man paskambino ir pasiūlė pagroti šiuos du trio, labai apsidžiaugiau, ypač dėl to, kad jie nelabai dažnai grojami ir žadina mano atsiminimus apie Petro minėtą įrašą, apie tai, kaip atradau J. Brahmso trio.  

Hamburge yra Johanneso Brahmso institutas. Jo pradininkas, labai įdomus žmogus, rinko ir kaupė visas kompozitoriaus relikvijas, viską, kas priklausė J. Brahmsui – gaidas, laiškus, dokumentus… Plati kolekcija tapo muziejumi, kuris priklauso Liubeko aukštajai muzikos mokyklai. Joje aš dėsčiau dvidešimt metų. Tas žmogus buvo to muziejaus direktorius Liubeke, kur įsteigtas ir J. Brahmso institutas.

Vieną dieną jis priėjo ir pasakė: „Žiūrėk, institute turime Theodoro Kirchnerio archyvą, jame suradome du Th. Kirchnerio darbus: sekstetų perdirbimus į fortepijoninius trio pagal J. Brahmso pageidavimą. Tai buvo parašyta, išspausdinta prieš daugelį metų, originalūs egzemplioriai nebuvo platinami prekyboje, niekas to nežino. Th. Kirchneris atliko savo korekcijas, ir viskas. Ši medžiaga yra mūsų institute.“ O, kaip įdomu, pamaniau. Jis man padavė gaidas, ir aš kūrinį nuvežiau į „Lockenhausą“ – legendinį Gidono Kremerio muzikos festivalį Austrijoje.

Devintajame–dešimtajame dešimtmetyje „Lockenhausas“ buvo didžiulė naujovė, labai aukštu profesionalumo lygiu puoselėjanti kamerinę muziką. Vieną trio mes su A. Rabinovičiumi ir Ph. Hirschhornu pagrojome „Lockenhause“, vėliau keliuose kituose festivaliuose. Pamatėme, kad tai kažkas nepaprasto, mūsų sudėtis tikrai buvo nekasdienė. 

Aleksandras Rabinovičius – labai savitas pianistas: jis viską grojo atvirkščiai, pradėdamas nuo maksimumo ir paskui nuimdamas tai, ko nereikia. Kaip prancūzų skulptorius Auguste’as Rodinas yra sakęs: „Nuimti, ko nereikia“, taip ir A. Rabinovičius muzikavo. O paprastai muzikai dirba atvirkščiai: pradeda skaityti gaidas, mokytis, vieną gaidą pridėdami prie kitos, stengdamiesi prisitaikyti prie partnerio. Ir taip auga, kol pasiekia galutinį rezultatą. A. Rabinovičius dirbo priešingai ir tuo visus gąsdindavo. Kita vertus, jis parodė, ką galima pasiekti – kokią emocinę įtampą, kokį ekspresyvumą, ir kartu – kad galima būti darnioje harmonijoje su kitais.

Klaidinga manyti, kad jis neklauso ir negirdi kitų. Ne! Jis irgi prisitaiko, tik iš pradžių galimi dideli konfliktai. Paprastai muzikantai taip galvoja: neturime daug laiko repetuoti, tad mums reikia pasiklausyti vieniems kitų, išmokti partijas ir eiti koncertuoti, atiduodant visa geriausia: talentą, mokėjimą, technikos įvaldymą, kūrinio pajautą. O su A. Rabinovičiumi – atvirkščiai, dėl to su juo nutikdavo visokių istorijų. Kadangi jį gerai pažinojau, nes Maskvoje su mano žmona mokėsi vienoje klasėje nuo šešerių metų, visada stengdavausi jį apginti. 

Kartą „Lockenhause“ su juo grojome Césaro Franko kvintetą, pirmasis smuikas buvo labai žymus Šveicarijos profesorius, pripažintas jau garbaus amžiaus muzikas. Atėjo A. Rabinovičius ir pradėjo viską groti atvirkščiai, kilo didžiausias konfliktas. Tačiau po dviejų dienų – tiesiog nepaprastas, nepamirštamas kvinteto atlikimas. Sulaukiau festivalio vadovo Gidono Kremerio padėkos, kad suvaldžiau situaciją ir išgelbėjau koncertą. O viskas dėl to, kad tiesiog žinojau, kaip dirbti su A. Rabinovičiumi. 

Nutarę įrašyti J. Brahmso fortepijoninius trio su A. Rabinovičiumi ir Ph. Hirschhornu, kuris irgi yra labai savita asmenybė – smuikininkas individualistas, – mes kalbėjomės, ginčijomės rusiškai, o įrašinėtojas nemokėjo rusų kalbos, tad nesuprato, ką vienas kitam sakome, bet jam atrodė, kad nieko gero neišeis, kad greitai susipyksime, išsibėgiosime po atskirus kambarius ir visas darbas baigsis. Todėl užrakino abejas duris, kad negalėtume pabėgti. Kai pasiekėme ginčo kulminaciją, ėmėme juoktis, ir visa įtampa išsisklaidė.

Galiausiai sėkmingai įrašėme tuos trio. Kai įrašas buvo išleistas, pasirodė, kad tai kažkas nepaprasto. Įraše juntamas didžiulis įkvėpimas, vidinė inspiracija, kūrybinis aukštos įtampos nervingumas. Mes nebijojome groti, tas nervingumas – tai gilus pasinėrimas į muziką, katarsinis muzikavimas. Tas nervas, man atrodo, labai reikalingas muzikoje. Jeigu nervo nėra, tada tikriausiai nuobodu klausytis. Praėjo labai daug metų, bet iki šiol klausantis šio įrašo mane inspiruoja atsiminimai, darbas su dviem fantastiškais muzikais ir mano vaidmuo. 

Dėl to visada norėjau tai pakartoti. Metai eina… Pernai sugrojau apie dvidešimt įvairių fortepijoninių trio, įrašiau daug įrašų ir staiga sulaukiu Petro kvietimo grįžti prie J. Brahmso. Labai nudžiugau, kad vėl galėsime groti šią muziką. Ji gyvuoja grojama. Reikia, kad mes ją grotume, kad žmonės girdėtų, kad liktų sujaudinti. 

Viena, kai tokią muziką groja šeši žmonės – sekstetas. Net jeigu ir labai geras kvartetas gros su dviem svečiais, vis vien bus tikimybė pagroti akademiškai. Kvarteto menas yra specifinis, sudėtingas, reikalaujantis daug darbo dėl teisingos, tikslios intonacijos. Styginiai instrumentai kelia specifinių sunkumų, o kai ateina dar du žmonės, prisideda papildomų problemų. Galiu pasakyti, kad sekstete groti išties sudėtinga, ypač dėl harmonijos, nes daug žemo tembro instrumentų. 

J. Brahmso sekstetai – nepaprasti kūriniai, tiesiog fantastiški. O kai susipažinome su Th. Kirchnerio perdirbtais trio, pasirodė, kad fortepijonas suteikia daug kitų spalvų. Styginiai dažnai groja tas pačias gaidas, šiuo atveju smuikas irgi groja tas pačias gaidas, kaip ir sekstete; violončelė negroja tų pačių gaidų, ji groja ir alto partiją. Kai grojame sekstete, dažnai sakome: „O, kodėl J. Brahmsas parašė altui tokias gražias melodijas?“ Pagaliau šiuose trio galime patys ją groti. Čia tarytum išsipildžiusių svajonių skambesys. Šie abu trio yra labai melodingi, ekspresyvūs. Jie leidžia kiekvienam instrumentui atsiskleisti. Nors pianistai sako, kad fortepijono partija nėra itin išplėtota, kaip kad tikruose J. Brahmso trio, bet šiuose kūriniuose muzika, skirta fortepijonui, yra brandi, labai gili, teikianti daug inspiracijos pianistui.

Labai džiaugiuosi, kad galiu groti J. Brahmso trio Paliesiaus dvare. Tikiuosi, kad grosime ir toliau, ir jaudinsime publiką. 

Kaip jaučiatės Paliesiaus dvare? 

P. Geniušas: Lietuvoje nėra daug tokių erdvių. Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje, yra senos dvarų kultūros tradicijos. Nebūtinai miestuose vyksta aukščiausio lygio koncertai, kur skamba puikūs instrumentai. Lietuvoje tai reta, todėl ypač branginame tokias aukščiausios kokybės sales kaip Paliesiaus dvare. Čia labai gražu, pro didžiulį langą matosi laukai. Iš tiesų ypatinga atmosfera. Dabar ši vieta jau tapo madinga, daug įrašinėjama muzikos, koncertuoja pasaulinės asmenybės. Išties džiugu nuvažiuoti ir netrukdomiems groti. 

D. Kuznecovaitė: Man taip pat labai džiugu, dar ir dėl to, kad tai – mano debiutas šioje salėje. Seniai norėjau nuvykti ir groti, bet iki šiol taip ir neteko. O dargi ir mūsų, naujo kolektyvo „Grand Trio“, debiutas, ir mano pirmasis kartas muzikuojant su maestro Davidu Geringu, nes su Pertu Geniušu jau ne kartą esu kartu grojusi. Be galo džiaugiuosi visomis prasmėmis. 

Kas „Grand Trio“ yra pirmoji styga, klavišas, nata ir jos garsas?

P. Geniušas: Mes visi esame skirtingų kartų muzikantai, bet mūsų tarpusavio muzikinė chemija veikia. Su Dalia abu džiaugiamės, kaip įdomu groti su tokiu muzikantu kaip Davidas Geringas. Man asmeniškai kiekvienas grojimas su Davidu yra šventė. Niekada nebuvo problemos, kad kuris stipriai vadovautų ar lyderiautų. Repetuodami kartkartėmis smalsiai Davido paklausiam: „O kaip čia? O kaip čia?“, nors, aišku, kiekvienas turime savo požiūrį, šių kūrinių viziją.

Kai pirmą kartą grojau su Davidu, irgi buvau nustebęs; iki tol ilgą laiką galvojau, kad gal jis išvis mėnulyje gyvena… Jis buvo emigrantas, kurių tais laikais negalėjome pamatyti, gyvai susitikti, jie buvo gyvosios legendos, apie kurias buvo kalbama tik pašnibždom, bet apie juos kalbėjo visi. Ir kai pirmą kartą su juo grojau, nustebau, koks jis tolerantiškas, kolegiškas žmogus – jokio autoritarizmo. Grodamas su Dalia, nors ir esu dukart vyresnis, niekada nemokau.

D. Geringas: Kamerinėje muzikoje nėra jokių vadovų. Kamerinė muzika yra kaip draugų pokalbis. Svarbiausia sutarti, atrasti, kaip būtų visiems priimtiniausia. Tada galime tarnauti muzikai, kurią grojame.