Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 08

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Tarp eretiškumo ir tradicijos. Gyvasis avangardo klasikas – italų kompozitorius Salvatore Sciarrino

Kompozitorius Salvatore Sciarrino. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taip jau yra, kad šiuolaikybės žmogui lemta gyventi agresyvokoje garsų terpėje. Ir prieglobsčiu nuo garsų chaoso gali tapti tik muzika. Ne primenanti griaustinių trankymąsi, bet intymi, subtili, savita, savo minimalistiniu skambėjimu gebanti paliesti sielą. Pasižyminti ypatingu dėmesiu tylai, fizinėms instrumentų galimybėms ir kurianti empatišką santykį su klausytoju, paliekanti jam erdvės interpretacijos laisvei. Taip trumpai būtų galima apibūdinti italų kompozitoriaus Salvatore Sciarrino (g. 1947) kūrybos siekį.

Išties neabejotina – gyvojo avangardo klasiko unikali muzikinė kalba sutrikusiam ir savo tikrąją prigimtį dažnai pamirštančiam šiandienos žmogui padeda susivokti ir vėl atrasti save.

Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida 2022“ Salvatore Sciarrino paskelbtas kviestiniu kompozitoriumi. Nors savo atvykimu į Vilnių dėl ligos maestro nudžiuginti klausytojų negalėjo, pokalbis su žymiu Italijos muziku įvyko virtualiai (moderavo kompozitorius Kristupas Bubnelis, vertėjavo Dainius Būrė). Lapkričio 3 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje po šio susitikimo šiuolaikinės muzikos ansamblis iš Italijos „Icarus Ensemble“ pristatė įvairialypę ir išraiškingą S. Sciarrino kūrybos panoramą.

Skambėjo kompozicijos, sujungiančios dvi visiškai skirtingas S. Sciarrino muzikines kalbas – eksperimentinę, kaip pavadintų jis pats – eretiškąją, kurioje skiriamas didelis dėmesys tylos įspūdžiui. Kita programos dalis – tai kompozitoriaus kūryba, reprezentuojanti jo santykį su klasikinės muzikos tradicija, – pastarąją jis savaip perkuria, transformuoja.

Koncerte nuskambėjo ir ką tik sukurto S. Sciarrino kūrinio „Peizažas su griuvėsiais“ (Paesaggio con macerie), apmąstančio karo nuojautas, pasaulinė premjera. Tai triptikas, kurį sudaro trys dekonstruojamos Frédérico Chopino mazurkos. Trumpąsias pirmąją ir trečiąją dalį vienija tolumoje girdima F. Chopino melodija, kurią užkloja „griuvėsiai“ – garsai, panašūs į skleidžiamus pneumatinių kūjų. Ilgesnėje antrojoje dalis, kurią sudaro kone 400 taktų, tolumoje girdėti besikartojantys mazurkų motyvų žybsniai. Jie momentiniai ir staiga nutrūkstantys taip, lyg apimtų įspūdis dingus elektrai. Galų gale viskas susipina į sūkurį. Kaip viena „Peizažo su griuvėsiais“ koncepcijos dalių atliekant kūrinį pasitelkiamas griaustinio lakštas – instrumentas, labai dažnas S. Sciarrino kūryboje.

„Icarus Ensemble“. Silvios Perucchetti nuotrauka

Priešinimasis akademiškai muzikos tradicijai

Salvatore Sciarrino – vienas iš nedaugelio šiuolaikinių kompozitorių, kurį galima pavadinti garsenybe ne tik siaurame avangardo mėgėjų būryje. Tai vienas žymiausių ir dažniausiai atliekamų dabarties italų kompozitorių. S. Sciarrino muzika labai individuali, iškart atpažįstama, nuolat skambanti didžiausių pasaulio orkestrų ir kamerinių ansamblių aktualiuosiuose repertuaruose. Kompozitoriaus kūriniai atliekami Milano „La Scala“ teatre, „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“, Venecijos bienalės ir „Teatro La Fenice“ scenose, Genujos „Teatro Carlo Felice“, „Arena di Verona“, Štutgarto operos teatre, Briuselio „La Monnaie“ teatre, Amsterdamo „Concertgebouw“, Tokijo „Santory Hall“ scenose, Londono simfoninio orkestro programose ir kt.

S. Sciarrino kūryba žanriškai itin plati ir ilgainiui pelniusi platų pripažinimą. 1969–2004 m. jo kūrinius leido žinoma „Ricordi“ leidykla, nuo 2005 m. leidžia „Rai Trade“. Plati S. Sciarrino diskografija apima daugiau nei 100 albumų, išleistų geriausių tarptautinių leidybinių firmų ir sulaukusių įvairiausių apdovanojimų. S. Sciarrino ne tik komponuoja, bet ir kuria savo operų libretus, rašo straipsnius, esė (daugelis jų sugulė į knygą „Carte da suono“, 2001 m.). Kompozitorius dėstė Milano, Perudžos ir Florencijos muzikos akademijose, per 20 dvidešimt metų vedė meistriškumo kursus Umbrijos Città di Castello mieste, kuriame ir gyvena.

S. Sciarrino pelnė daugybę apdovanojimų, tarp kurių – 2016 m. Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“ už viso gyvenimo nuopelnus.

S. Sciarrino gimtasis miestas – Palermas. Vaikystėje jį vienodai traukė ir vaizduojamasis menas, ir muzika, vis dėlto pirmenybę ilgainiui jis ėmė teikti pastarajai.

„Aš pradėjau piešti ir tapyti dar būdamas ketverių, nes piešimas man buvo tarsi būdas išsigryninti santykį su realybe. O tapydamas iškart linkau į abstrakciją, modernų lygmenį, – susitikime su Lietuvos klausytojais pasakojo S. Sciarrino. – Būnant dvylikos perėjimas prie muzikos vyko natūraliai, atsispiriant nuo tapybos patirties. Nebuvo taip, kad pasakiau, jog noriu būti muzikantas – ne, tačiau iš karto žinojau, kad noriu būti kompozitorius. Noriu komponuoti garsus – panašiai kaip spalvas.“

Iš to, pasak S. Sciarrino, galbūt ir kilo savotiškas jo eretiškumas – pasipriešinimas egzistavusiai muzikos tradicijai, kuri jam atrodė ne tiek modernistinė, kiek akademiška. Pasipriešinimas tam tikroms įsigalėjusioms sąvokoms, koncepcijoms, pavyzdžiui, partitūrai kaip komponavimo tikslui. Atsigręžimas į tradiciją, į šaknis, orientavimasis į klausytojo percepciją tapo kūrybiniu S. Sciarrino tyrimų lauku.

Kompozitorius Salvatore Sciarrino. Wikipedia.org nuotrauka

Ties tylos slenksčiu

Savo pirmuosius kūrinius maestro parašė dvylikos, o būdamas penkiolikmetis surengė pirmąjį viešą koncertą. Nors, kaip yra prisipažinęs, lankė privačias pamokas pas Turi Belfiore ir Antonino Titone, į kompozicijos meno studijas įstojo savo jėgomis.

Baigęs universitetą gimtajame mieste, S. Sciarrino paliko Siciliją ir 1969 m. atvyko į Romą. Čia lankė elektroninės muzikos paskaitas Nacionalinėje šv. Cecilijos akademijoje (Accademia Nazionale di Santa Cecilia) pas Franco Evangelisti. Šiuo laikotarpiu ir parašė savo pirmuosius muzikinius scenos kūrinius (vienaveiksmę operą „Amūras ir Psichė“, zingšpylį „Aspern“), taip pat pradėjo kurti instrumentinę muziką. Štai, pavyzdžiui, 1976-aisiais S. Sciarrino parašė Kvintetiną klarnetui ir styginių kvartetui – grakščią, lakonišką pjesę, kurios skambėjimo trukmė neviršija nė keturių minučių. Muzikos žinovų pristatoma, kad pirmoji jos dalis užburia subtiliomis tembrinėmis sampynomis, instrumentams vaizdžiai atliepiant vienam kitą, o veržlioje antrojoje dalyje, atliekančioje kodos vaidmenį, nevaržomas styginių šešioliktinių judėjimas savotiškai rezonuoja su solo klarneto garsais.

Tais pat metais S. Sciarrino, įkvėptas smuikininko Salvatore Accardo meistrystės, sukūrė kompoziciją, kurią vadina vienu populiariausių savo kūrinių – Kaprisus smuikui solo. Kaip yra prisipažinęs, keturi kaprisai buvo sukurti akimoju, tačiau ties paskutiniu, penktuoju, darbuotis teko kone du mėnesius. Ilgainiui penkis kaprisus papildė dar vienas, tapęs antruoju, paremtas S. Sciarrino Sonatinos smuikui ir fortepijonui muzikine idėja. Pirmuoju kaprisų interpretuotuoju, žinoma, tapo jų įkvėpėjas S. Accardo, o vėliau juos į savo repertuarus įtraukė daugelis smuikininkų – muzikantus žavi kaprisų virtuoziškumas ir gyvas sceninis išraiškingumas.

1977-aisiais S. Sciarrino – jau gana garsus kompozitorius. Persikraustęs į Milaną čia pradėjo dirbti konservatorijoje. Dėstytojavo iki 1982-ųjų ir, žinoma, per tą laiką sukūrė pluoštą kompozicijų. S. Sciarrino – labai produktyvus kompozitorius, visuomet kuriantis subtilų muzikinį audinį, kuriame balansuojama ties tylos slenksčiu. Tokia, pavyzdžiui, jo opera „Putpelės sarkofage“ (Cailles en sarcophage), sukurta 1980-aisiais.

Susitikime su maestro pokalbį moderavęs kompozitorius K. Bubnelis priminė, kad S. Sciarrino tylą geriausiai iliustruoja jo išrastas muzikinis simbolis – crescendo kreivė su burbuliuku al niente – „į niekur“. Tai nauja, konceptuali garso perspektyva.

Tiesa, pats S. Sciarrino patikslino, kad šiuo atveju veikiau būtų linkęs vartoti sąvokas „garsas“ ir „fonas“. „Nes absoliuti tyla yra tai, kas iš tiesų neegzistuoja, – pabrėžė jis. – Jeigu mes iki galo suvoktume absoliučią tylą, ji, ko gero, virstų triukšmu. Garsas yra pirmaplanis, tačiau dar yra antras planas, kurį galime vadinti fonu.“

Nevaržomos instrumentų skambėjimo galimybės

Kurdamas instrumentinę muziką S. Sciarrino eksperimentuoja su instrumentų skambėjimo galimybėmis, kaip rašo muzikos žinovai, pasitelkdamas styginiams retai naudojamą flažoletų (švelnus garsas, išgaunamas pirštu lengvai liečiant muzikos instrumentų tam tikras stygos vietas) įvairovę; lygiai tokias pat neįprastas koloristines priemones jis pasitelkia ir pučiamiesiems.

Neįprasti ir kompozitoriaus S. Sciarrino įkvėpimo šaltiniai. Pavyzdžiui, kūrinyje „Introduzione All’oscuro“ dvylikai instrumentų garsai ima pulsuoti primindami žmogaus kūno fiziologijos ritmus: kvėpavimą, tvinksėjimą, širdies dūžius. Ir tik paskiros dainų reminiscencijos primena apie abejingą žmogų supantį pasaulį. Beje, žodis „introdukcija“ šio kūrinio pavadinime šiuo atveju nereiškia to, kaip įprastai šį terminą suprastume – kaip įstojimą; introdukcija čia simbolizuoja amžiną laukimą.

Niekur nevedančio amžino laukimo, panirimo į savo vidų motyvai būdingi ir S. Sciarrino operai „Lohengrinas“ (1984 m.). Jos žanrą autorius apibūdina kaip „nematomą veiksmą“. Kompozitoriui ne tiek svarbu, kas vyksta scenoje, kiek tai, kas glūdi garso materijoje. „Patys garsai savaime yra teatras“, – yra teigęs S. Sciarrino.

S. Sciarrino kūryboje įprasta rinktis neįprastą instrumentų sudėtį, pavyzdžiui, „Baltos tyrimas“ (Esplorazione del bianco, 1986 m.) skirtas mušamiesiems. Kaip yra sakęs S. Sciarrino: „Balta spalva turi paslapčių, kurių įprastu žvilgsniu žvelgdamas neatversi.“

Savitu žvilgsniu jis apmąsto ir klasikinės muzikos tradiciją – ji jam tokia pat svarbi, kaip ir jo muzikai būdingas novatoriškumas. Pavyzdžiui, S. Sciarrino kūrinio fleitai solo pavadinimas „Padėkos giesmė“ (Canzona di ringraziamento) – tai nuoroda į vieną iš Ludwigo van Beethoveno styginių kvartetų, kurių viena dalių pavadinta taip pat. Taigi, nors šiame kūrinyje ir nėra tiesioginių muzikinių analogijų su L. van Beethoveno muzika, tačiau giminingos juk gali būti vien idėjos. Beje, teigiama, ši kompozicija, kurianti polifoninius efektus vienbalsiam instrumentui, atvėrė naujus kelius fleitų technikos plėtotei.

S. Sciarrino: „Muzikos tikslas – ištirti žmogaus emocijų teritorijas“

Susitikime K. Bubnelis kreipdamasis į S. Sciarrino svarstė: „Tylos intervalai, susiejantys muzikinius įvykius, kuria erdvę klausytojui. Viename pokalbyje esate užsiminęs, kad jūsų muzikos radikalumas slypi siekyje naujai atskleisti garso percepciją. Taip pat teigėte, kad jūsų muzikinė kalba sykiu ir labai archajiška, ir labai moderni. Regis, tai paradoksas dviejų labai skirtingų jėgų: viena vertus, tam tikro kultūrinio pertekliaus, kita vertus – poreikio nuo jo atsiriboti ir ieškoti natūralesnės prieigos prie garso. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti archajiškumo ir modernumo santykį savo kūryboje?“

S. Sciarrino atsakė tuodu vienas su kitu sugyvenančius pradus puikiai jaučiąs. „Pirmasis – sąsaja su klasikine muzika, yra ypač svarbus man kaip dėstytojui. Nes dėstytojaudamas, galima sakyti, pamokslauju klasikinę muziką. Tačiau kaip kompozitorius peržengiu jos ribas, ir šį savo siekį priartėti prie muzikos apibūdinčiau ne kaip archajišką, o kaip pirmykštį. Tai noras patirti pirmykštę instrumento esmę, sakyčiau, netgi antropologiniu požiūriu. Tačiau tuo pat metu suvokiu, kad tai nėra iki galo įmanoma, nes instrumentas jau egzistuoja ir kaip tradicijos dalis. Pats jo buvimas sąlygojamas daugybės tradicijos elementų: kūrinių, kompozitorių“, – svarstė maestro.

Tyrinėdamas instrumento fiziologinę dimensiją S. Sciarrino siekia psichologiškai ir emociškai sužadinti klausytoją. „Iš tiesų toks ir turėtų būti muzikos tikslas – ištirti psichologiškumo, žmogaus emocijų teritorijas, kitaip instrumentas tampa tik tikslu pats sau, ir mes nepataikome į taikinį. Tarsi turėtum ferarį, tačiau naudotum jį tik nuvažiuoti į prekybos centrą apsipirkti“, – kalbėjo S. Sciarrino.

Svarstydamas apie šiuolaikinės muzikos situaciją, kompozitorius kalbėjo manantis, kad šiandien muzika yra pernelyg izoliuota nuo kitų meno rūšių, todėl praranda vaisingumo galimybę. „Man atrodytų, kad mes, kompozitoriai, turėtume ir geriau vienas kitą girdėti, būti vieningesni, suvokti savo bendrystę. Kita problema yra mokykla, čia aš vis dar ieškau teisingos formulės, kaip žinias perteikti mokiniui. Nes mokiniui nereikia mūsų idėjų, jam reikia energijos, postūmio“, – aiškino jis.

Jauniems šių dienų kompozitoriams, dar tik ieškantiems savo balso, S. Sciarrino pirmiausia nori palinkėti nepuoselėti didelių iliuzijų ir kovoti ne su tuo, kas yra išorėje, o su pačiu savimi. „Stengtis ieškoti savo tikrojo „aš“, per daug nekreipiant dėmesio į tai, kad yra didžių ar mažų kompozitorių. Metras aštuoniasdešimt ar metras šešiasdešimt – visi ūgiai yra svarbūs, ir visi vienodai reikalingi“, – sakė kompozitorius, akivaizdu, nestokojantis puikaus humoro jausmo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.