2021 09 22

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Tarp Karpatų kalnų ir Voivodinos laukų

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Graikų apeigų katalikų Šv. Mikalojaus katedra Rusėnų Krstūro miestelyje atrodė kaip tipiškas sakralines architektūros pavyzdys, dažnai sutinkamas buvusioje Habsburgų monarchijos Vengrijos dalyje.

Pastelinėmis spalvomis dažytas bažnyčios pastatas, neobarokinė varpinė, rafinuotos formos kupolas, laikrodis ant bokšto, mušantis valandas tingią vasaros popietę, kai šešėliai gatvėje palaipsniui vis ilgėja.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Neaukšti namai išsirikiavę palei pagrindinę miestelio gatvę, iki šiol vadinamą maršalo Tito vardu, atrodė solidžiai, kai kurie iš jų tikriausiai prisimena monarchijos laikus ar bent jau pirmosios tarpukario Jugoslavijos karalystės laikus; nedidelėje aikštėje, netoli rotušės ir bibliotekos, kažkas pastatė kartonines dėžes, iš kurių nemokamai galima pasiimti senų žurnalų ir knygų – daugiausia rusėnų kalba. Paimu į rankas keletą iš jų – „Pionirska zagradka“ (Pionierių darželis), 1977 m. numeris, skirtas maršalo Tito 85-osioms metinėms. Iš puslapių žvelgia besišypsantys veidai, gausu dainų ir eilėraščių rusėnų kalba.

Kaip skamba rusėnų kalba?

Šiandien miestelio gatvėse vis dar skamba rusėnų kalba – kaip ir JSFR, tarpukario Jugoslavijos karalystės ir Austrijos–Vengrijos monarchijos laikais. Šia kalba šūkauja vaikai, lekiantys dviračiais DKD (Dunojaus–Tisos–Dunojaus) kanalo atšakos link, Rusėnų Krstūro pakraštyje, čia ja kalbasi dvi šeimininkės, lėtai turguje besirenkančios arbūzus, ir pardavėja mažutėje parduotuvėje, besikalbanti telefonu. Kalba skamba labai įdomiai ir… jaukiai pažįstamai – šiek tiek primena slovakų, daugeliu atveju ukrainiečių, gan keista, kad kai kurie žodžiai skamba beveik lenkiškai, sakinio pabaigoje dažnai pasigirsta žodelis „hej!“

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Mano puikiuoju kelionių vadovu Voivodinos rusėnų pasaulyje tapo Nikola Šanta – rašytojas, intelektualas, žurnalo „Ruski Kalendar“ („Rusėnų Kalendorius“) vyriausiasis redaktorius, o privačiai dar ir sodininkas bei bitininkas, gyvenantis Kucuroje – viename iš kaimų, esančių maždaug už 50 km į šiaurę nuo Novi Sado – didžiausio Voivodinos miesto. Kucura, Vrbas, Rusėnų Krsturas, Kule ir kitos vietovės sudaro šį savitą archipelagą, esantį Voivodinos regiono mikrokosmoso centre. Didžiausias rusėnų miestelis yra Rusėnų Krsturas – iš kurio daugiau nei 5000 gyventojų 85 % sudaro rusėnai.

Kas yra Vojvodinos rusėnai?

Paradoksalu, bet atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Į Voivodiną jie atsikėlė Austrijos imperatorienės Marijos Teresės kvietimu XVIII a. pab.–XIX a. iš teritorijų, kuriose jie iki tol gyveno, o iš dalies ir iki šiol gyvena – Rytų Karpatų kalnų regionų, šiandien esančių pietryčių Lenkijoje (čia jie buvo vadinami lemkais), Rytų Slovakijoje ir Zakarpatės srityje, Ukrainoje. Racionaliausias atsakymas, ko gero, būtų toks – ukrainiečių subetnosas, kuris dėl istorinių ir geografinių aplinkybių nedalyvavo ukrainiečių tautos kūrimosi procese, vykusiame dabartinės Ukrainos žemėse XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Borislavas Sakačas, Nacionalinės rusėnų tarybos pirmininkas (Национальни Совит Рускей Национальней Меншини), žemėlapyje, kabančiame jo biure Fruškogorska gatvėje, Rusėnų Krsture, parodo man rusėnų gyvenamąsias teritorijas. Žemėlapyje taip pat gana tiksliai parodytos vietos, esančios ties Karpatų vingiu, iš kurių rusėnai atsikėlė į Voivodiną.

Rusėnai į šias vietoves atsikraustė kaip naujakuriai, – patikslina ponas Borislavas, – keliomis bangomis, šį procesą XVII amžiaus antroje pusėje inicijavo imperatorienė Marija Teresė.

Etninė mozaika prie Osmanų imperijos ribų

Tuo metu Voivodinos teritorija buvo Vengrijos karalystės, priklausiusios dualistinei Austrijos–Vengrijos monarchijai, pietinis pakraštys, besiribojantis su Smederevo sandžaku (kitaip žinomu kaip Belgrado pasalikas) kitame Dunojaus krante, kuris priklausė Osmanų imperijai (po 1830 m. kaip autonominė Serbijos karalystė). Tai buvo retai apgyvendintos ir daugiausia pelkėtos žemės, kuriose Tisos upė plačiai išsiliedavo laukinėse pievose. Imperatoriškosios vyriausybės Vienoje sprendimu čia buvo atkelti žemę mokėję dirbti kolonistai iš kitų monarchijos sričių – daug vokiečių, taip pat ir slovakų, čekų bei rusėnų. Kolonizacija iš tikrųjų truko iki pat XIX amžiaus pabaigos, o drauge su kitais čia apsigyveno ir ukrainiečiai bei lenkai iš Galicijos, ir rumunai iš netoliese esančio Banato. Taigi šalia vengrų ir serbų – dviejų didžiausių Voivodinos tautų – šioje žemėje vienas šalia kito iki pat Antrojo pasaulinio karo gyveno ir dar kelių tautų atstovai. Viena iš gausesnių (daugiau nei pusės milijono žmonių) ir pasiturinčių vietos bendruomenių buvo vokiečiai, kurie buvo ištremti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Taip pat buvo daug vengrų, serbų, kitų tautų atstovų.

Skubėk ne liežuviu, bet su darbais

Rusėnai buvo darbštūs, jie uoliai mokėsi iš vokiečių kolonistų, todėl laikui bėgant jiems pavyko įsisavinti pelkėtas pievas ir paversti jas derlingais laukais su puikiais pasėliais. Rusėnų prisirišimą prie darbo – tokį retą „Balkanų“ pietuose – liudija folkloras – populiari patarlė teigia „Skubėk ne liežuviu, bet su darbu“ (Не понагляй з язиком, але з роботу).

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Šiandien rusėnai yra kompaktiška, nors ir negausi bendruomenė – šiek tiek daugiau nei 15 000 žmonių, gyvenanti keliuose Rusėnų Krstūro apylinkių kaimuose. Nepaisant to, jie gali pasigirti pasiekimais, kurių iki galo neįgyvendina daug gausesnės tautinės mažumos daugelyje kitų šalių.

Jie turi savo mokyklų sistemą – nuo pradinės mokyklos iki Rusėnų kalbos fakulteto Novi Sado universitete, apie kurio darbus man aistringai papasakojo Helena Papuga – rusėnų švietimo projektų kuratorė, prižiūrinti vadovėlių leidimą rusėnų kalba. Rusėnai taip turi savo vietinę televizijos programą ir radijo laidų redakciją Novi Sade, savo leidyklą ir kultūros žurnalus. Jie kuria literatūrą ir poeziją savo kalba, kuri yra leidžiama, skaitoma ir verčiama į serbų kalbą, o kartais ir į kitas kalbas – apie tai man papasakojo Novi Sade veikiančios leidyklos „Ruske Slovo“ („Rusėnų žodis“) redaktorė, rašytoja, vertėja ir literatūros tyrinėtoja Olena Plančak-Sakač, pristačiusi man savo išleistas knygas, daugybę publikacijų, vertimų – tarp jų ir, pavyzdžiui, iš slovėnų kalbos.

Panonijos pabaisos dvasios

Kai kartu su Nikola Šanta lankėmės Kucura kaime, kuriame jis gyvena, rašytojas parodė man savo sodą su slyvmedžiais, kriaušėmis ir obuoliais, o su ypatingu pasididžiavimu – savo bityną. Jo sename name ant sienos kabo barometras, kurį pagamino meistras Gáspáras Teltschas Zombore – mieste, esančiame Voivodinos šiaurės vakaruose, už 30 km nuo Kroatijos Osijeko miesto kitame Dunojaus krante. Valgėme Nikolos žmonos Melanijos paruoštą obuolių pyragą ir kalbėjomės apie tai, ką reiškia būti rašytoju, rašančiu kalba, kuria potencialiai skaito vos 15 000 žmonių.

Iki šiol garsiausias Nikolos Šantos romanas, kurio pirmoji skaitytoja ir recenzentė buvo jo dukra Irina – „Panonijos pabaisa“ (serbų kalba „Panonska neman“). Nikola parašė ir išleido jį serbų kalba, siekdamas, kad jis visų pirma pasiektų serbų skaitytoją. Nes, kaip sako Nikola: „Tiesą apie save mes sužinome tik tada, kai šalia gyvenantys žmonės sako tiesą apie mus.“ Jo noras – kad visi Voivodinos regione gyvenantys žmonės – ypač serbai, nors ir ne tik jie – sužinotų tiesą apie save, pasakytą savo kaimynų lūpomis. Savo romane, kuriame jis aprašo tikruosius Vukovaro apgulties, trukusios nuo 1991 m. rugpjūčio iki lapkričio mėn. įvykius – kiekviena kariaujanti pusė turi savo tiesą, galbūt todėl rusėno požiūris į šį karą naudojamas kaip savotiškas objektyvas, per kurį parodomi kardinaliai skirtingi požiūriai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Audros aidai

Tomis karštomis 2021 m. rugpjūčio dienomis, kai Nikola man rodė mažąjį Voivodinos rusėnų pasaulį, netoliese, Kroatijos sienos pusėje, buvo ruošiamasi švęsti dvidešimt šeštąsias operacijos „Audra“ (kroat. „Oluja“) metines. 1995 m. rugpjūčio 4–7 d. sėkmingai įvykdė karinę operaciją, kurios pagrindu Kroatijos kariuomenė susigrąžino vadinamosios „Srpska Krajina“ – Kroatijos teritorijų, kurias iki tol kontroliavo serbų karinės pajėgos, kontrolę. Taip pat buvo minimos mūšio dėl Vukovaro pradžios metinės. Grįžęs iš Voivodinos į Belgradą, žiūrėjau Vukovaro iškilmių tiesioginę transliaciją per kroatų HRT televizijos kanalą, o vėliau, kai išėjau pasivaikščioti į miesto centrą, prie Šv. Morkaus katedros staiga atradau paminklinį akmenį, skirtą įamžinti „serbų aukoms, nukentėjusioms nuo 1991–2000 m. karų buvusios Jugoslavijos teritorijose“, šalia jo gulėjo vainikai, apjuosti nacionalinių spalvų kaspinais, ir šviežių gėlių puokštės. Nikola buvo teisus, tautų tiesa apie save Vukovare ir Belgrade iki šiol turėjo labai skirtingus veidus.

Vidurio Europos likimas

Nenuilstamai keliaudamas per rusėnų kaimus, aš sutikau įvairių žmonių nuo Novi Sado iki Vrbaso ir Rusėnų Krsturo, klausiausi rusėnų pasakojimų apie juos pačius, apie žemę, daugiau nei prieš 200 metų tapusią jų tėvyne, apie Serbiją, Jugoslaviją, apie politiką ir įprastą kasdienybę. Apie tai, ką reiškia priklausyti mažai tautai, kuri visada ir visur yra mažumoje. Ši kelionė vedė keliais tarp geltonų saulėgrąžų ar kukurūzų laukų, užtvindytų vidurdienio saulės spindulių, pakeliui pravažiavome senas gaisrines, bendruomenės centrus, vadinamuosius „tautos namus“, kartais pastatytus dar Austrijos–Vengrijos monarchijos arba Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės (SHS) laikais, koplyčias, bažnyčias, stebuklingais laikomus vandens šaltinius, Dunojaus–Tisos–Dunojaus kanalą ir kelio ženklus – geltonas lenteles su vietovių pavadinimais, parašytais keliomis kalbomis – serbų ir slovakų, vengrų arba rusėnų, priklausomai nuo vietovės ir joje gyvenančios vietos bendruomenės.

Kelyje galvodavau apie tai, kad rusėnai, gyvenantys čia, Voivodinoje – tarp šių laikų ir lygumų, kuriose susiduria Balkanai ir Vidurio Europa – su savo neįprasta istorija, likimu, kalba ir kultūra, ko gero, patys galėtų būti laikomi tam tikra prasme Vidurio Europos simboliu.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Jože Plečnik tarp Voivodinos kukurūzų ir saulėgrąžų laukų

Lankantis graikų apeigų katalikų Šv. Mikalojaus katedroje Rusėnų Krstūre, vietos kunigas Mihajlo – Nikolos sūnus, žinodamas apie mano domėjimąsi ir ryšius su Slovėnija, paslaptingai nusišypsojo ir nuvedė mane už ikonostaso, kur parodė į altorių.

„Atkreipk dėmesį į tai“, – pasakė jis, rodydamas į tabernakulį ir įspūdingą žvakidę ant altoriaus.

Atlikimo stilius man pasirodė keistai pažįstamas, ir kai šalia pamačiau dvi išskirtines puošnias kolonas, klausiamai pažvelgiau į Mihajlą.

„Taip, taip.“ Jo akys šypsojosi už akinių: „Visus šiuos elementus mūsų katedrai padarė žymus slovėnų architektas Jože Plečnikas.“

Susitikimas su Plečniko kūryba, esant taip toli nuo Tromostovjės (trigubo tilto) ir Liublianicos krantų, šiame mažame miestelyje, pasiklydusiame kažkur tarp saulėgrąžų ir kukurūzų laukų, savaime buvo itin nepaprasta patirtis.

Lygiai taip pat kaip ir visa Voivodinos rusėnų istorija, kuri vis dar laukia didesnio susidomėjimo ir atradimo.