Tarp nacionalinio ir viešojo intereso: ar politikoje yra vietos asmeniui?

Šis Rusijos „interesas“ normatyviniu požiūriu niekaip įvertintas nebuvo, ir tai joks atsitiktinumas. J. Mearsheimeris, kaip ir daugelis kitų neorealistų, nacionalinį interesą supranta kaip absoliutų, abstraktų ir monolitišką. Dėl jo negalima daryti jokių kompromisų – nei priešo, nei moralės atžvilgiu. Jis yra anapus gėrio ir blogio, todėl dviejų šalių interesai – šiuo atveju Rusijos ir Ukrainos – neorealisto akimis yra nesulyginami. Nė vienas iš jų nėra nei geresnis, nei teisingesnis, o kuris iš jų laimės – parodys istorija.

Tokią griežtą skirtį tarp intereso ir moralės brėžė ne viena tarptautinių santykių mąstytojų karta, tačiau ypač ją išryškino būtent neorealizmo mokyklos atstovai. Jie interesą, kaip ir galią, supranta kaip fundamentalų tarptautinę politiką formuojantį dėmenį, kuris užima aukščiausią vietą politinių veiksnių hierarchijoje. Tai reiškia, kad dėl intereso gali būti aukojama viskas. Karo atveju – tai piliečių gyvybės, jų turtas ir šalies materialiniai resursai; netiesioginio konflikto atveju, pavyzdžiui, įvedus sankcijas – ekonominis augimas, kai kuriais atvejais prieiga prie tam tikrų prekių ar paslaugų. Politiniai sprendimai yra vainikuojami pasakymu: „Tai darome dėl mūsų nacionalinio intereso.“ Būtent toks pasakymas argumentų grandinėje yra galutinis ir nereikalaujantis išsamesnio paaiškinimo.

Sąmoningas pasirinkimas į politiką žiūrėti iš pirmojo asmens perspektyvos, tai yra piliečio akimis, gali netikėtai atskleisti, kad interesas ne tik neprieštarauja moralei, bet ir yra ja paremtas.

Tokiu būdu formuluojama intereso sąvoka yra visiškai nuasmeninta. Ji referuoja į valstybę kaip vientisą politinį vienetą, tam tikrą abstrakčią fikciją – kaip Hobbesso leviatanas. Tokia valstybė, nors yra sudaryta iš žmonių, pašalina bet kokį asmeninį santykį su piliečiais, iš asmenybių paversdama juos individais, turinčiais tam tikrų teisių ir pareigų. Priėmus tokią poziciją, visi moraliniai argumentai atrodo per silpni ir dažnu atveju idealistiški. Jei pagrindinis tikslas yra išsaugoti save kaip valstybę ir bet kokia kaina didinti savo galią, kodėl reikėtų atsižvelgti į moralinius sumetimus ar galvoti, kad veiksmai gali būti neetiški?

Tačiau toks požiūris, kad ir koks paplitęs, nėra vienintelis įmanomas. Sąmoningas pasirinkimas į politiką žiūrėti iš pirmojo asmens perspektyvos, tai yra piliečio akimis, gali netikėtai atskleisti, kad interesas ne tik neprieštarauja moralei, bet ir yra ja paremtas. Pažvelgus atidžiau, paaiškėja, kad valstybės – jos suverenumo, nepriklausomybės ir laisvės – išsaugojimas nėra niekuo priešingas etikai, o veikimas savo žmonių naudai ar gerovei yra tuo labiau moraliai teisingas.

Atidi intereso analizė prasideda nuo paties žodžio ir jo etimologijos. Hannah Arendt yra pastebėjusi, kad interesas tiesiogine šio žodžio prasme yra tai, kas yra tarp žmonių (iš lotynų kalbos inter–est – „yra tarp“), todėl gali juos suvienyti ir susieti. Jeigu interesą suprantame būtent taip – kaip kylantį iš žmonių tarpusavio sąveikos, o ne atskirto nuo populus, – moralė nėra jam priešinga, o kaip tik tampa jo aukščiausiu standartu. Tam būtina į politikos sampratą grąžinti asmenį, nes būtent per sąveiką tarp asmenų gimsta ir pati politika, o su ja – ir viešasis valstybės interesas.

Moralinės taisyklės veikia tik ten, kur yra asmeninė sąžinė.

Į politiką iš pirmojo asmens perspektyvos siūlo žiūrėti prof. Alvydas Jokubaitis, dr. Simas Čelutka ir dr. Aistė Noreikaitė greitai pasirodysiančioje knygoje „Politika ir moralė: ontologinė perspektyva“. Monografijoje siekiama naujai permąstyti politikos ir moralės santykį, polemizuojant su dominuojančia mąstymo tradicija, teigiančia, jog politika ir moralė yra ontologiškai nesuderinamos.

Knygos autoriai samprotavimus apie politiką ir moralę pradeda ne nuo abstrakčių teorijų ar principų, o nuo asmens, jo savivokos ir pamatinių patyrimo struktūrų. Asmuo turi būti suprantamas kaip politikos pradžia ir pabaiga. Mat tikroji politika nėra ta, apie kurią dažniausiai kalbama žiniasklaidoje ir socialinėse medijose. Tikroji politika yra ne institucijos, jų (ne)veikimas ir viešojo administravimo klausimai, o tai, kas gimsta iš asmens politiškumo, jo įgimto socialumo ir visą gyvenimą mezgamų santykių su kitais.

Toli gražu nebūdamas moralės filosofu, vienas žymiausių XX a. tarptautinės politikos mąstytojų Hansas J. Morgenthau teigė: „Moralinės taisyklės veikia tik ten, kur yra asmeninė sąžinė.“ Su juo sutiktų ir prof. Alvydas Jokubaitis, knygoje nagrinėjantis kantiškąją asmens moralumo sampratą ir jos sąsajas su politika. Moralė, nors kiekvienam asmeniui duota ir veikianti per kategorinį imperatyvą, žmonių nepadaro etiškai tobulų – klaidos, daugiau ar mažiau skausmingos, liečiančios ne tik asmeninį, bet ir kolektyvinį gyvenimą, yra neatskiriama kasdienės patirties dalis. Todėl ir politika neatskiriama nuo moralinių klaidų. A. Jokubaitis mums primena Immanuelio Kanto pastebėjimą apie tai, jog politika ne tik kyla iš pačių žmonių prigimties, bet ir egzistuoja tam, kad kiek įmanoma ištaisytų jų tarpusavio santykių netobulumus.

Būtent dėl šios priežasties į politiką būtina žiūrėti per asmenį, o į politinius fenomenus – kaip iš asmens kylančius ir jam pajungtus. Kitaip politika gali virsti brutalia ir destruktyvia jėga, nukreipta prieš žmogų. Tai, kas nuasmeninta ir abstraktu, kaip minėtasis leviatanas, yra pavojinga kaip tik dėl asmeniškumo stokos – jei nėra asmens, vadinasi, nėra ir moralės brėžiamų ribų tarp to, „kas galima“ ir „kas negalima“, nėra asmeninės atsakomybės už padarytas blogybes.

Apie tai kalba Hannah Arendt „Totalitarizmo ištakose“. Pasak jos, totalitarinės ideologijos užglaisto tikrovę, padaro žmones aklus ir, prisidengdamos lozungais bei klišėmis, naudodamos prievartą ir terorą, brutaliai diegia vienos žmonių klasės interesą. Čia išryškėja svarbi skirtis tarp viešojo ir priespauda paremto intereso – ne viskas, kas pristatoma kaip „mūsų“ interesas – pavyzdžiui, nacių tikslas surasti Vokietijai „vietą po saule“ – iš tikrųjų atitinka „mūsų“ kaip visų piliečių tikrąjį interesą.

Tam, kad suprastume, kas yra ir iš kur kyla minėtasis viešasis interesas, būtina atkreipti dėmesį į paties politiškumo ištakas. Kitu atveju skirtumas tarp „viešojo“ ir „nacionalinio“ intereso būtų tik lingvistinio pobūdžio. Knygos „Politika ir moralė: ontologinė perspektyva“ autoriai didele dalimi sutiktų su H. Arendt siūlomu politikos apibūdinimu. Ji aiškiai teigia, jog tikroji politika egzistuoja ne tarp institucijų, o tarpasmeninėje terpėje: intersubjektyvioje „tarp“ (inter-est) erdvėje tarp asmens ir bendruomenės.

Šią erdvę kartu ir kuria, ir perkuria tikrasis politinis veiksmas, pasireiškiantis per dialogą ir tarpasmeninių santykių tinklo kūrimą bei puoselėjimą. Politika neįmanoma be asmens, todėl ir intereso (inter-est), kuris yra kertinis politikos pačios savaime elementas, sąvoka negali būti nuasmeninta.

Savo tikrąjį asmeniškumą atskleidžiame tik per santykį su kitais – pažindami juos kaip subjektus ir asmenis, o ne objektus ar priemones.

Viena iš knygos autorių dr. Aistė Noreikaitė kaip tik įrodo neišvengiamą žmonių pliuralumą ir jų tarpusavio santykių svarbą. Remdamasi vokiečių filosofo Roberto Spaemanno mintimi apie tai, kad asmenys negali egzistuoti atskirai vienas nuo kito (filosofas asmeniui apibrėžti naudoja daugiskaitą – persons). R. Spaemannas parodo, kad savo tikrąjį asmeniškumą atskleidžiame tik per santykį su kitais – pažindami juos kaip subjektus ir asmenis, o ne objektus ar priemones, pajungtas mūsų tikslams ar norams. Mūsų ir kitų asmeniškumai, sudarantys politikos esmę, atsiskleidžia per bendravimą (draugišką ar konfliktišką), bet nėra duoti iš anksto. Panašiai kaip kitą pažįstame per sąveiką su juo ar ja, taip ir valstybės interesas iškyla per santykį, todėl ir nėra nepaneigiamas, nekintantis monolitas, kuriuo politiniai režimai galėtų bandyti pateisinti savo veiksmus.

Patys piliečiai yra vedami ne tik politinių, bet ir moralinių paskatų. Akivaizdžią politikos ir moralės jungtį asmeninio pasiaukojimo akte įžvelgia dr. Simas Čelutka. Istoriją kūrė ir kuria žmonės, kurie įveikia savo savanaudiškumą ir pragmatiškumą ir geba paaukoti tai, kas jiems brangu, kartais netgi gyvybę, dėl to, ką vertina dar labiau – valstybės laisvę, orumą, ateinančių kartų gerovę. Žvelgiant, tarkime, į Lietuvos pokario partizanų ar šiandienes ukrainiečių kovas, akivaizdu, kad moralė ir valstybės intereso gynimas sutampa.

Visiško pasiaukojimo aktai, be abejo, patenka į politinių stebuklų kategoriją. Jų nenutinka kasdien, tačiau nutikę jie patvirtina politikos autentiškumą – nepaneigiamą ryšį tarp asmens ir politinės bendrijos.

Pasiaukoję herojai, iš pasyvių objektų ar stebėtojų tapę aktyviais subjektais, ne tik patvirtina savo laisvę ir orumą, bet sykiu savo veiksmais įkūnija ir politinės bendrijos laisvę ir orumą. Tokiu būdu pasiaukojimo aktai suvienija moralę ne tik su politika, bet ir su interesu – kai mano asmeninis interesas sutampa su kolektyvo (valstybės) interesu, galime pagrįstai kalbėti apie glaudžią politikos ir moralės jungtį.

Asmuo yra būtent tas dėmuo, kuris leidžia konstruktyviai sujungti moderniojoje politinėje mintyje griežtai atskirtas politiką ir moralę. Tarptautinių santykių plotmėje asmens sugrįžimas reikštų radikalius pokyčius: tektų atsisakyti populiaraus, bet realybę pernelyg supaprastinančio neorealistinio požiūrio į nacionalinį interesą. Jis nebūtinai yra a priori duotas, nepajudinamas ir amoralus. Valstybės interesas, suprantamas kaip viešasis interesas, piliečiams gali ne tik atrodyti tikras, bet iš tiesų toks būti – atliepiantis jų politinį patyrimą, vertybines nuostatas ir ateities viziją.

Žvelgiant iš politikos ir moralės sąsajos perspektyvos, tampa aiškiau, kodėl J. Mearsheimerio komentaras yra klaidingas. Tai, kas yra pristatoma kaip Rusijos „nacionalinis interesas“, nebūtinai sutampa su tikruoju, viešuoju interesu, kuris kyla iš pačių žmonių tarpusavio santykių terpės.

Kovodami už tautos egzistenciją ir valstybės suverenumą, ukrainiečiai aukoja savo gyvybes ir taip patvirtina savo politinio – nors ir tragiško – patyrimo vienovę su asmeniniu. Ukrainiečių viešasis interesas yra šiuo metu kaip niekad akivaizdus ir vos ne kūniškai apčiuopiamas – tai laisvė ir orumas, siekis būti savimi savo namuose. Būtent šis moralinis pagrindas ir padaro jų viešąjį interesą tikruoju. Jo neįmanoma prilyginti plika ir brutalia prievarta paremtam rusiškajam „nacionaliniam interesui“ – kad ir kaip to norėtų neorealistai.

Publikacija parengta pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Modernioji moralės ir politikos santykio problema: Vakarų ir Lietuvos filosofijos iššūkis“ (sutarties nr. S-MOD-21-6).