Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Tarp naujienų ir amžinybės

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Ši sena nuotrauka turbūt iššifruojama perskaičius datą: 1940 m. rugpjūčio 16 d. Vos prieš mažiau nei dvi savaites iš Maskvos parvežta Stalino saulė.

Lietuva – LTSR, Lietuvos senos nebėr, – ta proga surimavo vienas iš saulės vežėjų, poetas ir šnipas, pirma netapęs per plauką kunigu. Laisvės, teisybės, naujo gyvenimo patosas. Pirmyn, vergai nužemintieji! Nesunku suprasti moteriškės norą nusifotografuoti užsilipus į sakyklą. Dar ne to bus per ateinančius metus. 

Turbūt smalsu, kur žiūri bažnyčios šeimininkai, kodėl leidžia kažkam savivaliauti? Pas mus, pavyzdžiui, ant laiptelių į sakyklą kabo grandinė ir ženklas, kad lipti draudžiama. Bažnyčia šioje nuotraukoje tuščia lyg per karantiną. Visi ilsisi po Žolinės atlaidų, laukia sekmadienio? O gal tai klebono svečiai, gal pats jis sumanęs paišdykauti? Maža kas šauna į galvą ir kunigams. Bet moters veidas rimtas, ryžtingas. Į dvasines tolumas nukreiptas žvilgsnis. Kaip iš homiletikos vadovėlio. Matyt, nejuokauja. Profesionalių ateizmo lektorių tą vasarą kol kas nebuvo. Dar kiek, ir nugriaudės pamokslas. Apie ką jis bus? 

Užrašyta, jog tai Birštono bažnyčia. Patikrinau. Sienos šiek tiek pasikeitusios, bet sakykla ta pati. Po stogeliu sklendžia paauksuotas Šventosios Dvasios balandis. Ten pat vėliau pamokslaus Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, dar kiti iš garsios kankinių ir kovotojų gvardijos. Bažnyčia, kai reikia, mokėjo pavedžioti režimą už nosies, sumėtyti pėdas. Kariauti hibridinį karą. O Birštono miestelis buvo ypatinga vieta, daug kartų keršijusi už 1940 metais atvežtą saulę. Balys Sruoga ir jo tragiškos meilės posmai iš Birštono sanatorijos irgi buvo keršto aktas. Neturėjo būti jokių kitų saulių.

Ar šiandien, pamatęs bažnyčios sakykloje moterį, skambintum į policiją, šauktum, kad šventovė išniekinta? Jaučiu, kad ne. Patiktų moters drąsa. Ir dar per abu karantinus pasiilgau bažnytinių akibrokštų. Nebaisu, kad Dievo namai ims taip lengvai ir išnyks.

Mano karta prisižiūrėjo sočiai uždarytų, suniokotų bažnyčių. Ir pas mus, dar kai buvo LTSR, ir kitur. Pro langus ar stogą galėjai patekti į vidų. Būdavo be galo graudu, bet dar labiau aišku, kad išplėšti altoriai, begalvės šventųjų skulptūros ir išdaužyti vitražai nežinia kodėl yra Dievo buvimo įrodymas. Pats stipriausias. Gal kad tos žaizdos – irgi tarsi kūniškos, lyg būtų paties Jėzaus. Visas milžiniškas pamaldumo į Viešpaties kančią blokas katalikybėje – tai tik žinia, kad kūnas buvo tikras. Kad skaudėjo. Kad iš tiesų mirė. Žymus Biblijos pranašas savo giesmėje taip subjauroja gelbėtojo figūrą, kad neįmanoma nei jos atpažinti, nei ja grožėtis. O dar sunkiau suvokti, ką visa tai turi bendra su gelbėjimu, išgydymu, Dievo šlove. Reikėjo mums palikti bent vieną mažą koplytėlę, kur mintis apie dievišką meilę ir gailestingumą giminiuotųsi su griuvėsiais ir tikru klausimu: „Kodėl mane apleidai?“ 

Tuoj po anos likiminės Sausio 13-osios Kaune, Laisvės alėjos vitrinoje, buvo visiems rodomos tų įvykių nuotraukos. Žuvusiųjų kūnai. Peršauti, sumaitoti tankų. Nieko daugiau. Tai kodėl vis dar esame, kodėl alėja – laisvės vardu? Absurdas dabar lyginti aną naktį su viruso proveržiu. Nuolat prikaišioti naujajai kartai dėl sąmoningumo ir solidarumo stokos. Arba kai televizija ima įkyriai kvosti, ar šiandien tauta stotų ginti nepriklausomybės. Tą naktį danguje pasirodė arkangelas Mykolas, ir mažoji kaimenė nugalėjo. Pasirodys ir vėl, jeigu gaus nurodymą. Minia juo labiau paklus komandai.

Istorijos pamokos ir praneša, kad viskas būna ne taip, kaip siekia ir tikisi stiprioji pusė. Planuok neplanavęs. Galima pavadinti tą aplinkybę kokiu nori vardu. Naujametine išdaiga. Bet mažiausiai tinka, kai rimtu veidu tariesi kažko nusipelnęs ar apdovanotas amžinu teisumu ir palaiminimu. Žiūrėk, ir nelieka.

Kur pasisuksi dabar – bažnyčios arba uždarytos, arba tuščios. Jei nori – lipk į sakyklą, ant altoriaus, sėskis klausyti išpažinčių. Tik nelabai kam įdomu. Nejuokinga. Neliko intrigos. Išsisklaidė bažnytinės paslaptys. Mes tik žmonės, – kartoja kunigai, išmokę būti žavūs sekuliariame pasaulyje. Ar bent niekam neužkliūti. Bet ar reikia užkliūti, nepatikti, laidyti akibrokštus? Tik dėl vienos priežasties – kad neatsidurtum stipriųjų pusėje.

„Štai aš viską darau nauja“, – žadėjo tas, kuris pavadintas istorijos Viešpačiu. Tuoj po Kalėdų netyčia ištryniau telefone trejus metus laikytas SMS žinutes. Visa brangių, svarbių įvykių kronika, su iliustracijomis. Būtų išėjusi knyga. Nusiminęs meldžiau pažįstamus kompiuterininkus, kad kaip nors išgelbėtų, atkurtų. Gal ir įmanoma. Bet supratau galiausiai, kad čia viskas dėl to pažado daryti nauja. Todėl tebus įvykių kronika kita, nuo pradžių.

Amžini tik mandarinai ant stalo. Ar ypač ant sniego. Tas nuostabus baltos ir oranžinės derinys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien