2021 06 09

Giedrė Barčkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tarp piligrimystės ir vartojimo: tarptautinė mokslinė konferencija „Keliavimo paradigmos kaita XXI a.: vartotojai ar piligrimai?“

Jūratė Micevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau šį penktadienį, birželio 11 d., įvyks tarptautinė mokslinė konferencija „Keliavimo paradigmos kaita XXI a.: vartotojai ar piligrimai?“ Konferenciją atidarys mokslininkė, vertėja, publicistė dr. Jūratė Micevičiūtė su pranešimu „Piligrimystės kaip ryšių kūrimas: einantieji ir priimantieji“. Paprašėme pranešėjos pasidalinti keliomis mintimis apie artėjančią konferenciją.

Konferencijos tema gana provokuojanti. Kaip Jūs apibrėžtumėte šią skirtį tarp vartotojo ir piligrimo? Ar tikrai galima kalbėti apie kažkokį ryškų pokytį piligrimystės tradicijoje būtent XXI a.?

Konferencijai temą padiktavo tikrovė. Ji pilna paradoksų, o ypač jų gausu religinės praktikos srityje. Neseniai teko skaityti prisipažinimą: „Nuo to laiko, kai nepriklausau Bažnyčiai, lankau daugybę bažnyčių.“ Kitaip tariant, uždarius tikėjimą į privačią asmens sferą, išorinės jo apraiškos gali būti vertinamos tik kaip kultūros produktai. O produktus mes vartojame. Tai yra kone vienintelis mums pažįstamas santykis su tikrove, o kitus – religinį (garbinimo), kontempliatyvų, estetinį – esame primiršę. Tad būtų naivu tikėtis, kad nuo šios tendencijos išsigelbėja einantieji į tradicines piligrimystės vietas. Pavyzdžiui, prieš pandemiją Šv. Jokūbo keliu traukė šimtai tūkstančių – mada jį pavertė populiariu produktu, ir čia slypi nemažas pavojus tiek einantiesiems, tiek ir priimantiesiems.

Apie jį ir siekia perspėti provokuojantis šios konferencijos pavadinimas ir svarstomos temos. Jomis siekiama padėti suvokti, ką piligrimystė iš tiesų gali duoti. Aišku, yra puiku pabūti gamtoje, išbandyti save fiziniu krūviu, susipažinti su žmonėmis, pažiūrėti kultūros, paragauti vietinio alaus, vyno ir maisto, bet tuo „užsižaidę“ galime pražiopsoti nepalyginamai geresnių dalykų. Dabar ne vienas elgiasi kaip vaikas, kuris išmeta saldainį ir pasilieka blizgantį popieriuką – nuotraukas Instagrame, „postus“ socialiniame tinkle, „ypatingus“ ritualus „jėgos vietose“… Ko tik žmonės neprisigalvoja.

Ir taip – ne tik XXI amžiuje. Visais laikais lengviau būti vartotojais nei piligrimais. Pavyzdžiui, konferencijoje girdėsime pranešimą apie piligrimę Egeriją, keliavusią į Šventąją žemę IV a. Savo dienoraštyje ji pasakoja, kaip garbinant Kristaus kryžiaus medį Jeruzalėje būta atvejų, kai piligrimai net dantimis bandydavę atsiplėšti nuo jo skiedrelę, nes tikėjo maginėmis relikvijos galiomis. Arba šv. Jeronimas, antroje gyvenimo pusėje apsigyvenęs Betliejuje, skundėsi, kad po šv. Elenos kelionės tapus madingoms šventosioms vietoms jas ėmė gausiai lankyti ponios, kurios ten važiavo, regis, vien pasipuikuoti savo apdarais, tarnų gausa ir puotomis. Taigi piligriminių vietų vartotojų būta visais laikais. Kai XX a. pabaigoje po penkis šimtmečius trukusių karų ir suiručių į Vakarų pasaulį grįžo piligrimysčių pomėgis, drauge sugrįžo ir seni kaip žmonija klystkeliai.

Piligrimystę paprastai įsivaizduojame kaip Dievo ir žmogaus susitikimą, keliavimą drauge ir artėjimą vienas kito link. Jūsų pranešime netikėtai atsiranda dar ir trečias „veikėjas“ – priimantieji. Kas jie? Kodėl šis ryšys taip pat tampa svarbus?

Žmogus niekada nėra vienas – be kitų žmonių mes tiesiog negalėtume išgyventi. Ši tiesa mums nepatinka, tad linkstame ją pamiršti ir įsivaizduoti esą kaip Robinzonas Kruzas, bet ir jis nebūtų išgyvenęs savo saloje be anksčiau iš kitų žmonių išmoktų įgūdžių. Kai žmogus išeina į piligrimystę, o ypač tokią ilgą kaip tradicinės, trunkančios savaites ir mėnesius – pavyzdžiui, šimtai Jokūbo kelio kilometrų – tai jis ypač aiškiai pajunta, kaip jam reikia kitų žmonių. Aišku, kai prieš penkis šimtmečius šv. Ignacas Lojola leidosi į jo gyvenimą pakeitusią beveik 700 km piligrimystę – šiemet šios sukakties proga paskelbti jubiliejiniai metai – sąlygos buvo kitokios. Tikrieji piligrimai keliaudavo elgetaudami, miegodami prieglaudose – piligrimystė buvo proga pirštu prikišamai įsitikinti, kad galima išgyventi iš grynos Dievo malonės.

Dievas labai realiai pasirūpindavo savo piligrimais per priimančius žmones: kai tau iš paprasčiausio širdies gerumo paduodavo duonos kriaukšlį, vandens, parodydavo kelią, aptvarstydavo žaizdas, priimdavo pernakvoti… O kaip kitaip galime bendrauti su Dievu, jei ne per sutinkamus žmones? Žinoma, kažkiek mums „kalba“ gamta, pakelės bažnyčių paveikslai, atvaizdai, bet tobuliausias Dievo atvaizdas visada yra žmogus. Ir pats šv. Ignacas tą pajuto, kai leidosi į antrąją savosios piligrimystės dalį: nuo Barselonos iki Jeruzalės jis nusigavo ir grįžo kaip bevardis elgeta. Tačiau pirmąją dalį nuo Lojolos iki Monserato vienuolyno jis keliavo ant mulo, apsirengęs savo puošniais dvariškio rūbais ir nešinas pilnu pinigų kapšeliu – kaip mes dabar su savo kreditinėmis kortelėmis ir mobiliaisiais telefonais.

Žinoma, esame mažiau priklausomi nuo priimančiųjų malonės, kai GPS mums padeda orientuotis, o bookingas – užsisakyti vietą piligrimų namuose ar net susirašinėti su savaisiais ir tvarkyti reikalus tarsi nė nebūtume išvykę. Tačiau galimybė užmegzti ryšį išlieka, tik klausimas, kiek ja pasinaudojama.

Tad priimantieji yra svarbūs, o pagundų jiems kyla tų pačių kaip ir senais laikais Dideli žmonių srautai reiškia didelius pinigus, tad nenuostabu, kad einantiesiems imamos siūlyti paslaugos, sunkiai suderinamos su piligrimystės esme – nuo kuprinės pavėžėjimo ir palydėjimo iki degustacinių turų.

Mūsų laikais prisideda dar viena problema: vietos valdžia siekia globoti šį naują pajamų šaltinį ir kartais dėl neišmanymo perlenkia. Juk jiems piligrimystė yra tik dar viena keliavimo forma. Čia slypi iššūkis priimančioms piligrimus vietos bažnyčioms: viena vertus, padėti vietos valdžiai išlaikyti piligrimystės specifiką, o kita vertus, „skaityti“ šią madą kaip laiko ženklą. Piligrimysčių populiarėjimas yra iššūkis pasinaudoti galimybe liudyti tikėjimą – kad į bažnyčią antspauduko užėjęs gauti žmogus suvoktų pirmąkart gyvenime įžengęs į Bažnyčią.

Už lango – nuostabi vasaros pradžia, puikus oras. Kodėl vis dėlto verta praleisti penktadienio popietę prie kompiuterio ir nuotoliniu būdu dalyvauti konferencijoje?

Kaip tik geras oras ir skatina giliau pasidomėti piligrimyste – juk mes taip menkai pažįstame, kas tai yra, ir tas mūsų žinojimas pilnas stereotipų. Natūralu, kad birželio pradžioje kyla praktiškas klausimas: kaip gauti daugiau naudos iš prasidedančios vasaros? Maudytis, eiti pasivaikščioti, auginti pomidorus ir agurkus yra puiku. Aš pati labai mėgstu ir būti gamtoje, ir kapstytis darže, tad galiu iš savo patirties pasakyti, kad ir toji kita nauda, kurią vadiname dvasine, yra ne mažiau apčiuopiama. Ir šios konferencijos pranešimai gali duoti minčių, kur tos, „kitokios“, naudos ieškoti – kur galime rasti mažiau pramintų ar mums nepažįstamų takų ir išradingiau pasinaudoti šia vasara, pagaliau žadančia kiek daugiau laisvės po pusantrų pandemijos metų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Daugiau informacijos apie konferenciją bei dalyvių registraciją rasite čia.