2021 12 18

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Tarp politinių ir religinių verpetų: lietuvių draugo italo prel. L. Faidutti istorija

Prel. Luigi Faiduti, Gorizijos arkivyskupo sekretorius, Vienos parlamento narys. XX a. pradžia. Gorizijos Religijos instituto nuotrauka

Sukanka 90 metų, kai 1931-ųjų gruodžio 18 d. Karaliaučiuje amžinybėn išėjo Apaštalinės delegatūros reikalų vedėjas prel. Luigi Faidutti (g. 1861) ir gruodžio 20 d. Kauno šv. Petro ir Pauliaus arkikatedros kriptoje iškilmingai palaidotas šalia žemaičių vyskupų M. Valančiaus, M. L. Palilionio, F. G. Sirtauto ir (iki 1934 m.) apaštalinio vizitatoriaus arkivysk. J. Matulaičio.

Amžinajam poilsiui čia priglaustas pirmas ir vienintelis Šventojo Sosto atstovas. Jis Lietuvoje atliko pirmąją savo diplomatinę misiją, per 7-erius metus (1924–1931) Bažnyčios istorijoje paliko ryškių pėdsakų. Artimai bendradarbiaudamas su apaštaliniu vizitatoriumi J. Matulaičiu ir Lietuvos vyskupais, aktyviai dalyvavo kuriant Katalikų Bažnyčios Lietuvoje provincijos ir konkordato su Vatikanu projektus, savo asmeniniu pavyzdžiu skleidė Taikos Evangelijos šviesą.

Diplomatiniais sugebėjimais prašoko savo šefą

Prieš 100 metų, 1921-ųjų lapkritį, paskirtas pirmasis Šventojo Sosto atstovas Lietuvai t. Antonino Zecchini SJ į Kauną atvyko 1922-ųjų sausį. Kol mieste nebuvo jam skirtų patalpų, kurį laiką apsistojo pas Aukštosios Panemunės kleboną, Vasario 16-osios akto signatarą, Seimo vicepirmininką vysk. Justiną Staugaitį, kuris atsiminimuose taip rašė: „Kaip patyrėme, tėvas Zecchini buvo doras kunigas, uolus misionierius, gero vienuolio tipas, pamaldus, nuolankus, bet ne diplomatas… Mums, katalikams, juk būtų turėję užtekti, kad tas žmogus mums yra Šv. Tėvo atsiųstas. Bet, deja, daug kas pas mus to nesugebėjo, o kai kas gal nenorėjo suprasti. Nes reikia nepamiršti, kad dėl senosios Rusijos valdžios priespaudos subrendo stiprus mūsų nacionalizmas, net mūsų katalikiškumas liko gerokai sužalotas.“

Vėliau, kai arkivyskupu paskirtas A. Zecchini SJ gavo paskyrimą Lietuvoje eiti apaštališkojo delegato pareigas, 1924 m. balandį į Kauną atvyko jo sekretorius prel. dr. Luigui Faidutti. „Tai buvo didelio išsilavinimo ir ne mažesnio takto vyras, – atsiminimuose rašė vysk. J. Staugaitis. – Savo diplomatiniais sugebėjimais jis kur kas prašoko savo šefą.“ Reikėtų pridurti, kad, vykdamas į pirmąją savo diplomatinę misiją, didelį autoritetą savo gimtajame krašte pelnęs dvasininkas į Lietuvą atsivežė ilgametę pastoracinės, krikščioniškosios socialinės ir politinės veiklos patirtį.

Prel. Luigi Faidutti Lietuvoje, apie 1924 m. Gorizijos Religijos instituto nuotrauka

Šv. Leonardo (Scrutto di San Leonardo) vietovėje, esančioje Šiaurės Rytų Italijos Friulio–Venecijos–Džiulijos regione, 1861 m. balandžio 11 d. L. Faidutti gimė friuliečio ir slovėnės šeimoje. Besimokantį Udinės kunigų seminarijoje, eilėraščius kūrusį lotynų, italų ir slovėnų kalbomis bendramoksliai Luigį vadino „trijų kalbų poetu“. Vėliau gabumais pasižymėjęs jaunas perspektyvus kunigas buvo išsiųstas studijas tęsti Vienos universitete, kur subrendo dvasiškai ir intelektualiai; ten Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ įtakoje formavosi jo krikščioniškais pagrindais grįstos politinės pažiūros.

Paskirtas Gorizijos arkivyskupo sekretoriumi kun. L. Faiduti XIX a. paskutiniajame ir XX a. pirmajame dešimtmečiuose tapo ryškiu krikščioniškojo visuomeninio judėjimo lyderiu, jis organizavo naujų permainų laukiančių kaimo žmonių švietimą, kartu su pasauliečiais kūrė pirmą kaimo banką ir kitas socialines-ekonomines draugijas. Kunigas buvo Gorizijos savivaldybės tarybos narys, mokyklos tarybos narys ir provincijos parlamento pirmininko pavaduotojas, Friulio žemės ūkio konsorciumų federacijos pirmas prezidentas, spaustuvės ir „Geros spaudos“ draugijos pirmininkas.

L. Faidutti kunigystė, kaip pažymėjo jo biografas prof. Ferruccio Tassinis, „buvo ne variklis, leidžiantis reikštis įvairiomis aplinkybėmis, bet jungiamasis audinys viso jo veikimo, kurio tikslas buvo sielas atvesti pas Dievą“.

Ar ne todėl ir Lietuvoje prelatas visai kitomis akimis nei A. Zecchini SJ žiūrėjo į žemės ūkio reformą, suprato žemės ūkio ministro kun. M. Krupavičiaus entuziazmą? Kartais jie, neoficialioje aplinkoje susitikę, pasidalydavo savo patirtimi. Nesunku įsivaizduoti prel. Faidutti besišypsančiomis akimis, kun. Krupavičiui pasakojant, kaip ministerijoje verkianti moteris skundėsi, kad dvarininkai Krupavičių laiko bolševiku. Tačiau suprato, jog toks ministras, kurio laukiamajame ir kabinete pakabinti kryžiai, negali būti bolševikas.

Sugebėjo prisitaikyti prie jaunos tautinės valstybės kompleksų

„Lenkijos ministeris Grabskis jau sėdėjo Romoj ir tarėsi su Vatikanu dėl konkordato, – rašyta vysk. J. Staugaičio atsiminimuose. – Mūsų politikams parūpo, ką Vatikanas lenkams pasakys ginčijamų teritorijų klausimu. Kas bus su Vilnium, kurį lenkai juk yra iš mūsų užgrobę?“

Tačiau 1925 m. vasario 10 d. pasirašydamas konkordatą su Lenkija Vatikanas pagal galimybes atsižvelgė į lietuvių politines aspiracijas. Nors Varšuva priešinosi, Šventasis Sostas Vilniaus vyskupiją pakėlė iki arkivyskupijos ir taip iš esmės užtikrino lietuvių teritorijų tiesioginį pavaldumą Romos kurijai. Lietuvos atstovui Vatikano užsienio reikalų sekretorius Francesco Borgongini pabrėžė: „Tarp Vilniaus arkivyskupo ir Šventojo Sosto nėra jokio prelato Lenkijoje tarpininkavimo… Vilniaus arkivyskupas tiesiogiai ir išimtinai priklauso Šventajam Sostui.“

Kun. Mykolas Krupavičius (1885-1970). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tačiau Kaunas, liaudiškai tariant, liko kurčias ir aklas. 1925 m. kovo pradžioje laikinojoje sostinėje kilo masinės manifestacijos prieš Šventojo Sosto politiką ir jo atstovą Lietuvoje arkivyskupą A. Zecchini. Štai ką atsiminimuose liudija vysk. Pranciškus Būčys MIC: „Advokatas Zigmas Toliušis Kaune kovo 9 dieną suruošė manifestaciją, kurios dalyviai iš Rotušės aikštės ėjo į Donelaičio gatvę ir mėtė akmenis į Zecchini buto sienas. Arkivyskupas Zecchini man sakė, kad vienas akmuo įkritęs per langą į vidų. Akmenimis demonstrantai tikrai mėtė į sienas. Tai buvo sekmadienį. Teologijos fakultetas buvo suruošęs viešą paskaitą apie šv. Tomą Akvinietį, ir aš grįžau iš tos paskaitos.“

Viskas, ką tomis sunkiomis dienomis matė, žinojo ir išgyveno prel. Luigi Faidutti, sugulė į Kaune rašytą jo dienoraštį, kuris, kaip ir jo archyvas, saugojamas Goricijoje (Istituto diStoria Sociale e Religiosa di Gorizid). Žinome, kad prelatas pritarė žemės ūkio ministrui kun. M. Krupavičiui, kuris siūlė prezidentui bei kolegoms ministrams nesikarščiuoti, nepulti į kraštutinumus ir jokiu būdu nenutraukti diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu. Jo įsitikinimu, diplomatinių santykių nutraukimas nieko pozityvaus Lietuvai neatneš ir Vilniaus problemos ar ten gyvenančių lietuvių padėties tikrai nepagerins.

„Viešpats ir laikas išgydys“, – dažnai kartodavo du kartus į Vienos parlamentą rinktas prel. L. Faidutti. Jis, anot prof. F. Tassinio, kaip katalikų dvasininkas labiau nei bet kuris kitas politikas ypač sąžiningai laikėsi teisingumo italų ir slovėnų atžvilgiu, pažymėdamas, jog katalikiškoji programa įpareigoja rasti kontaktą su visomis Italijos tautomis. O Gorizijoje vesdamas seminarą įvairių vyskupijų teologijos studentams, tarp kurių buvo bohemiečių ir vengrų, prel. L. Faidutti, aiškindamas priemones taikai ir drausmei atkurti, dėstė: „Kuo daugiau kontaktų ir abipusės atjautos atrasti tarp skirtingų tautybių mokinių, su didžiausiu atidumu stengiantis išsaugoti visiems lygybę ir nešališkumą.“

„Jaunų nacionalizmų (slovėnų ir italų) sankirtos patirtis padėjo jam gerai suvokti nacionalinių konfliktų keliamus pavojus, – rašė istorikas prof. dr. A. Streikus, – kuriuos jis mėgino įveikti kovodamas už multi etninio regiono apsisprendimą teritoriniu pagrindu ir jo autonomiją imperijos sudėtyje. Taigi ir Lietuvą kamavusios problemos L. Faidutti nebuvo svetimos, todėl jis daug geriau nei jo buvęs viršininkas, (beje, irgi kilęs iš to paties krašto, tačiau gana anksti atitolęs nuo jo realijų) gebėjo prisitaikyti prie jaunos tautinės valstybės kompleksų.“

Arkivyskupui A. Zecchini nepavyko rasti bendros kalbos su tuometine Lietuvos politine ir bažnytine valdžia, todėl jis greit perleido Lietuvos reikalus savo sekretoriui, o pats labiau rūpinosi Latvijos ir Estijos katalikų reikalais. Kai 1926 m. pavasarį A. Zecchini galutinai buvo nušalintas nuo atstovavimo Šventajam Sostui Lietuvoje, diplomatinio atstovavimo spragas energingai ėmėsi užpildyti delegatūros reikalų vedėju paskirtas prel. L. Faidutti.

Vysk. Justinas Staugaitis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Kaune kairiųjų jėgų kurstoma rėksminga spaudos kampanija, nukreipta prieš popiežių ir jo atstovus Lietuvoje, baigėsi oficialiais diplomatiniais demaršais. Straipsnyje „Lietuva Šventojo Sosto akimis (1922–1939 m.): naujų šaltinių atodangos“ prof. dr. A. Streikus pažymėjo, kad, susiklosčius tokioms aplinkybėms, kuomet nesimatė jokios perspektyvos, jog artimiausiu metu Lietuvos bažnytinės administracijos sutvarkymo reikalai gali būti sureguliuoti valstybės ir Šventojo Sosto derybomis, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos vyskupai, raginami Kaune likusio prel. Luigi Faidutti, kuris tikėjosi, kad taip bus ne tik daug greičiau išspręstos Bažnyčios apaštališkajai veiklai opios problemos, bet ir sumažinta įtampa, tvyrojusi Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiuose.

Pirmas žingsnis iš aklavietės buvo žengtas 1925 m. spalio 29 d., kuomet prel. L. Faidutti iniciatyva prel. Justino Staugaičio namuose Aukštojoje Panemunėje susirinkę vyskupai Antanas Karosas, Pranciškus Karevičius ir Juozapas Skvireckas bei lietuviškosios Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kan. Juozapas Kukta nusprendė kreiptis į popiežių, prašydami įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Po keturių dienų parengtame laiške buvo išdėstyta ir susirinkimo dalyvių sutartinai priimta vizija, kaip naujoji metropolija turėtų atrodyti.

Jurgio Matulaičio geriausias patarėjas ir bendradarbis

„Reikia dėkoti Dievo Apvaizdai ir tėviškam Šventojo Tėvo rūpestingumui, kad nauji metai šiame žemės lopinėlyje prasideda geresniais ženklais; ir nors jo pirmtako palikimas trukdo, Jo Šventenybės pasiuntinio [arkivysk. J. Matulaičio] intensyviai ir išmintingai vykdomas atkūrimo darbas šen bei ten pradeda reikštis gerais sumanymais“, – kardinolui P. Gasparri raporte rašė prel. L. Faidutti. Jis taip pat patyrė nuoširdų apaštalinio vizitatoriaus arkivysk. Jurgio Matulaičio palankumą: prašė Šventąjį Sostą, kad visais Lietuvos bažnytiniais reikalais ateity būtų kreipiamasi tiesiog į vizitatorių arba per Apaštalinės delegatūros reikalų vedėją, „nuolatinį žmonių gynėją ir guodėją“ prel. Luigį Faidutti, kurio asmenyje rado „geriausią patarėją ir bendradarbį.“

Šventojo Sosto apaštališkasis vizitatorius arkivysk. J. Matulaitis. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

„Su Faidutti labai sutikdavau. Mačiau ir giliai įsitikinau, kad jis gerai suprato Lietuvos politinę ir bažnytinę padėtį, – rašė artimas J. Matulaičio pašaukimo brolis, vienas pirmųjų jo atnaujintos Marijonų kongregacijos vienuolių t. Pranciškus Būčys. – Jis nesigirdamas parodydavo daugiau veiksmais nei žodžiais tikro ir naudingo palankumo. Ruošiant Lietuvos bažnytinę provinciją, jis darbavosi nesigailėdamas nei laiko, nei pastangų ir atlikdamas begales sunkaus darbo, labai palengvindamas Matulevičiaus-Matulaičio veiksmų našumą. Vyskupams besitariant bažnytinės provincijos reikalais, Faidutti visada dalyvaudavo pasitarimuose ir teikdavo labai daug naudingų patarimų, nuodugniai pateikdamas sumanymų detales. Jis buvo geras juristas.“

Lietuvos bažnytinės provincijos planuotojams, iškilus dar vienam jautriam klausimui dėl tolesnio Klaipėdos krašto katalikų likimo, iš tiesų labai pravertė Apaštalinės delegatūros sekretoriaus žinios ir jo patirtis. Paaiškėjus, jog išpildyti daugumos Klaipėdos katalikų pageidavimą likti Varmijos vyskupijos jurisdikcijoje neįmanoma, prel. Faidutti kardinolui P. Gasparri pateikė tokį sprendimą: „Vieni turėtų atsižvelgti į sunkumus, susijusius su rebus sic stantibus (lot. „daiktai taip stovi“), su užsienyje esančio vyskupo jurisdikcijos vykdymu, į būtinybę nutildyti Lietuvos vyriausybės prieštaravimą tam; kiti turėtų priimti autonomijos postulatus, kurie kyla iš etninio ir lingvistinio Klaipėdos gyventojų daugumos pobūdžio, ir, be to, suprasti būtinybę parūpinti tokią dvasinę administraciją, kuri neturėtų kitų tikslų, išskyrus sielų gerovę.“

Taip Klaipėdos krašto parapijas prie būsimos Telšių vyskupijos buvo numatyta prijungti ne paprasto dekanato, o savarankiškos prelatūros statusu, tokiu būdu užtikrinant daugiau garantijų šio regiono katalikų autonomiškumui.

… Didelio džiaugsmo apimtas, apaštalinis vizitatorius arkivysk. J. Matulaitis 1926-ųjų balandžio 6-ąją arkivysk. J. Skvireckui rašytame laiške pranešė, kad Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo bulė „Lituanorum gente“, kurios tekstą parengė prel. L. Faidutti, jau spausdinama Acta Apostolicae Sedis (kaip oficialus Šventojo Sosto leidinys).

Tačiau po Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir naujų vyskupų konsekracijų iškilmių, vizitatoriui ark. J. Matulaičiui išvykus į Čikagoje vyksiantį Eucharistinį kongresą, Apaštalinės delegatūros reikalų vedėją prel. L. Faidutti užgulė naujas sunkus rūpestis. Tai Lietuvoje suformuotos koalicinės valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės vykdoma politika, ypač tiesiogiai prieš Bažnyčią nukreipti jos veiksmai: vyriausybė nepripažino įsteigtųjų diecezijų, nė joms paskirtųjų vyskupų. Todėl išsyk, arkivyskupui Jurgiui į Kauną sugrįžus, ir tarėsi abu, kokių žygių, dabartinei Bažnyčios padėčiai esant, imtis.

Būtina spalio 7 ir 9 dienomis sukviesti Lietuvos vyskupų konferenciją ir prezidentui K. Griniui įteikti memorandumą. Baigiamojoje jo pastraipoje buvo taip sakoma: „Šiuos vyriausybės žygius negalima laikyti kitokiais, kaip pradėtuoju karu prieš Bažnyčią. Mes to karo nenorime ir numatome visą jo žalingumą ir pavojingumą ne tik Bažnyčiai, bet ir mūšų tautai ir mūsų jaunai valstybei, bet mes vieni neturime galimybės jų sustabdyti…“

Pirmojeje eilėje sėdi iš kairės: Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas, generolas Pranas Tamašauskas, vyskupas Kazimieras Paltarokas, arkivysk. Riccardo Bartoloni, prel. Luigui Faidutti, prel. Jonas Grabys ir kt. Panevėžys. 1928.10.07. VKPA nuotrauka

Prabėgus keliems mėnesiams po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, prel. Faidutti su neslepiamu palengvėjimu kardinolui P. Gasparri rašė: „Tebūnie pagarbintas Dievas taip pat už tai, kad pagrįsti nuogąstavimai dėl Bažnyčios laisvės Lietuvoje tuo tarpu išsisklaidė. Pačiuose naujausiuose nuverstos partijos pareiškimuose, paskelbtuose šio mėnesio 15 d., būta išpuolių prieš Bažnyčią, Šventąjį Sostą ir katalikus, pristatomos prieš dvasininkus nukreiptos naujos persekiojimo priemonės, todėl artimiausios ateities perspektyvos buvo labai liūdnos. Dabar, viena visų nuomone, šis pavojus išnyko, o kai kas sako, kad netgi galutinai.“

Ir apaštalinis vizitatorius J. Matulaitis, kaip matyti iš laiško kun. K. Rėklaičiui, lengviau atsikvėpė: „Gal dabar prie naujos valdžios greičiau pavyks man bažnytiniai reikalai atlikti.“ Iš tiesų ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras tuoj pasiūlė derybas dėl konkordato, ir jos buvo pradėtos. Rengiamas dokumentas buvo persunktas J. Matulaičiui tipiška taikos ir sutarimo dvasia, kad ateityje iškilę nesutarimai būtų sprendžiami taikiu būdu.

Baigęs šį projektą, sukvietė vyskupus ir prel. L. Faidutti jį aptarti. Vyriausybė jį priėmė kaip formalių derybų pagrindą. 1927 m. sausio 21 d. arkivysk. Matulaitis Vatikanui parašė pranešimą ir gale pridėjo: „Manau, kad mano misiją Lietuvoje tenka laikyti kaip pasibaigusią.“ O sausio 27-osios rytą, gaudžiant Kauno bažnyčių varpams, pasiekė žinia, jog amžinybėn iškeliavo apaštalinis vizitatorius, arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC. Sausio 28 dienos vakare vėl sugaudė Kauno bažnyčių varpai. Iš Šv. Gertrūdos bažnyčios gedulo procesija, kurios priešakyje žygiavo Apaštalinės delegatūros reikalų vedėjas prel. L. Faidutti, pajudėjo į arkikatedrą baziliką…

Kai liūdėjo katalikai, džiaugėsi masonai, bolševikai ir kiti priešai

1927 m. rugsėjo 27 d. Romoje iškilmingoje aplinkoje, popiežiaus Pijaus XI ir prezidento A. Smetonos įgalioti, konkordatą pasirašė kardinolas prof. P. Gasparri ir prof. A. Voldemaras. Ratifikuoti konkordatą su Lietuva Šventasis Sostas sutiko tik po to, kai iš Kauno gavo prel. L. Faidutti išvadas, patvirtinančias tezę, jog, neveikiant Seimui, Respublikos prezidento ratifikavimas nebūtų nesuderinamas su 1922 m. Konstitucija bei visa Lietuvos konstitucine sąranga. Šventasis Tėvas konkordatą ratifikavo gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo dieną, o gruodžio 10-ąją – Švč. Mergelės iš Loreto dieną – įvyko pasikeitimas ratifikacijos dokumentais.

Geros iš Vatikano atplaukusios žinios kuriam laikui nuskaidrino Lietuvos katalikų gyvenimo padangę. Tačiau neilgam, nes 1928 m. pavasarį prel. L. Faidutti parengė išsamų pranešimą, jog tautininkų režimas, siekdamas įtvirtinti savo vienvaldystę, palaipsniui pradėjo mažinti Bažnyčios įtaką švietimo srityje ir varžyti organizuotą katalikų veikimą visuomenėje. Apibendrindamas išdėstytus faktus, jis taip apibūdina ligtolinio katalikų veikimo būklę: „Buvo prikurta daug, tačiau paskubomis, kartais stokojant aiškaus supratimo, kokie turėtų būti vienos ar kitos organizacijos prigimtis ir tikslai; dar svarbiau tai, kad, užuot pasikliovus savo ištekliais, buvo remtasi vyriausybės, politinių frakcijų ar atskirų asmenų teiktomis piniginėmis subsidijomis. Todėl būtina siekti užsitikrinti nepriklausomybę, taip pat ir nuo šito dumblo.“

Iš kairės: Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, internuncijus arkivysk. Riccardo Bartoloni, prel. Luigi Faidutti, 1930 m. Dariaus ir Elenos Staugaičių asmeninio archyvo nuotrauka

1928 m. liepos 21-ąją Lietuvon atvyko internuncijus arkivysk. Riccardo Bartoloni, kuriam pakeliui (Kybartuose ir Vilkaviškyje) žmonės kėlė ovacijas. Dar iškilmingiau internuncijus pasitiktas Kaune. Kaip atsiminimuose rašė vysk. J. Staugaitis: „Italui atrodo, kad čia gyvena geriausi katalikai, katalikiškiausios vyriausybės vadovai. Gera internuncijaus nuotaika dar pagerėja, kai jis 1929 m. gegužės 27 d. buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Gedimino ordinu. Internuncijus virsta vyriausybei gratissima persona (lot. labai pageidaujamu asmeniu). Jis dalyvauja ne tik visuose vyriausybės rengiamuose pokyliuose, bet ir privačiuose salonuose laukiamas kaip labai malonus svečias.“

Prel. L. Faidutti, stebėdamas naujo savo šefo džiaugsmingą entuziazmą, kartais tyliai šypteli, tačiau pamažu bando jį atvėsinti. Bet, anot J. Staugaičio, tai tuščias darbas. Internuncijus Vatikanui praneša, kad valdžia gera, o Faidutti ir vyskupai klysta. Bet kai nuncijus, gyvo temperamento žmogus, mielai dalyvaudamas katalikų draugijų konferencijose, pradėjo rėžti karštas kalbas, tai „ponams tautininkas netiko“.

Visais atvejais dėl katalikų veikimo akcijos ir kitų pažeidimų nuncijus R. Bartoloni užsienio reikalų ministrui turėjo daryti demaršų dėl Konkordato nuostatų laužymo. O 1930 m. rugsėjo 17 d. italų arkivyskupas premjerui Juozui Tūbeliui įteikė specialią notą. Tada ministras D. Zaunius ištarė dažnai cituotą garsią frazę: „Popiežius kariuomenės neturi, tai jo nereikia bijot.“ Kaip rašė istorikas V. Žalys knygoje „Lietuvos diplomatija XX“ amžiuje: „D. Zauniaus konfliktas su Vatikano nuncijumi Bartolloni’u Kaune jau buvo peraugęs į anekdotą, pasakojamą visose Europos sostinėse.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuo baigėsi įsiplieskęs konfliktas? Čia vėl reikėtų pacituoti vysk. J. Staugaitį: „Įvyko negirdėtas skandalas: katalikiškoji Lietuva išvijo Šv. Tėvo atstovą. Užsienio spauda apie tai plačiai rašė. Džiaugėsi masonai, bolševikai ir kiti Lietuvos priešai. Liūdėjo Lietuvos katalikai, kurie pasijuto smarkiai užgauti. Smetonos vyriausybė triumfavo.“ Turbūt aišku, kas dėjosi Lietuvą visa širdimi pamilusio prel L. Faidutti širdyje, kai birželio 5 dieną, internunciatūroje priimdamas atneštą notą, liūdnai ištarė: „Kur mes einame?.. Man labai gaila, ponas Girdvaini, kad tai Tamstai teko tokią misiją atlikti.“

Kaip didelio takto ir ne mažesnio kantrumo žmogus prel. L. Faidutti palaikė šiokius tokius santykius su tautininkų vyriausybe. Bet sveikatai prastėjant dažnai važinėdavo į Karaliaučių, seserų elzbietiečių ligoninę, gydytis. 1931 m. gruodžio 6 d. ten nuvažiavo paskutinįkart. Gruodžio 18-ąją iškeliavo amžinybėn.

Įrašas virš Kauno arkikatedros kriptos. Kauno arkivyskupijos nuotrauka

Įdomu, kad, tvarkant jo asmeninius daiktus, piniginėje buvo aptiktas nedidelės Marijos Lussari šventovės Tarvisio mieste – Trijų tautų šventovės – paveikslėlis. Ir popieriaus lapelis, kuriame buvo parašyta: „1930 m. lapkričio 2 d. Tepadeda man Viešpats įgyvendinti šiuos tris nutarimus: 1) Absoliutų atsiribojimą nuo pasaulio garbės, turtų ir malonumų, 2) Tikslų savo valstybės pareigų vykdymą, 3) Visišką atsidavimą ir pasitikėjimą Dievo globa toje vargo žemėje, kurioje pasėta mano gyvybė. Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija Skausmingoji, šv. Aloyzas Gonzaga ir mano angelas sargas suteikia man laimingos mirties malonę. Sac. Luigi Faidutti.“