Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų. Kelios įžvalgos apie savivaldos rinkimų pirmąjį turą

Vilnius. Pagrindinis klausimas sostinėje buvo toks: kas pateks į antrąjį turą kovoje dėl mero posto? Ar save išsikėlęs buvęs konservatorius Mykolas Majauskas gali atimti balsų iš Valdo Benkunsko? O gal veikiau jis artimesnis Artūrui Zuokui ir elektoratu dalinsis būtent su juo? Asmenybių kova kiek užgožė Tarybos mandatų dalybas. O rezultatai čia irgi labai svarbūs, nes Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai kartu su Laisvės partija užsitikrino 28 vietas iš 51-os ir gali galvoti apie valdančiosios koalicijos formavimą.

Į antrąjį mero rinkimų turą patekęs TS-LKD kandidatas V. Benkunskas kalba ir apie Socialdemokratų partijos, iškovojusios keturis mandatus ir sugrįžusios į sostinės Tarybą, įtraukimą į koaliciją. Toks siūlymas socdemams gali būti motyvuojamas ir antrojo turo kovos dėl mero posto taip siekiant prisitraukti jau iškritusių kandidatų balsus. 

Antrajame ture dėl mero posto grumsis V. Benkunskas ir A. Zuokas. Visos apklausos rodė, kad pirmajame ture pirmas turėtų būti A. Zuokas. Tačiau lygiai taip pat visos apklausos turėjo ir platų paklaidos diapazoną. Kalbant apie apklausas, būtina pasakyti, kad jos ne tiek atskleidė esamą vaizdą, kiek buvo pačių kandidatų pasitelkiamos rinkėjų nuomonei formuoti. Pavyzdžiui, Nacionaliniam susivienijimui apklausos buvo svarbios siekiant įtikinti rinkėjus, kad už šį politinį darinį atiduoti balsai nebus išmesti veltui. Ir štai rezultatas – trys vietos miesto Taryboje. Tam pačiam A. Zuokui apklausos, kurių rezultatai netapo realybe po pirmojo turo, buvo naudingos siekiant formuoti naratyvą, kad miestiečiai nori permainų ir būtent jį mato kaip permainų garantą po Remigijaus Šimašiaus valdymo.

Antrajame mero rinkimų ture svarbi bus ne tik mobilizacijos „už“, tačiau ir mobilizacijos „prieš“ korta. V. Benkunskui korta tiesiog pati įkrenta į rankas. Jo pusėje visi, kurie paprasčiausiai nenori A. Zuoko sugrįžimo. Savo ruožtu A. Zuokas žaidžia korta, kad jo misija užkirsti kelią TS–LKD kandidatui. Taip jis taiko į tuos, kurie pirmajame ture balsavo už Valdemarą Tomaševskį, veikiausiai ir Vytautą Sinicą, galbūt net Rasą Budbergytę.

Kaip pagrindinę liberalią jėgą vilniečiai mieste mato Laisvės partiją ir už borto paliko Liberalų sąjūdį, kurio kandidatė į mero postą labiausiai pasižymėjo tuo, kad prisišnekėjusi socialiniuose tinkluose nesugebėjo deramai atsiprašyti ir manė, kad galima išsisukti tiesiog ištrinant įrašą. Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo patekimas Tarybon suteikia šiai partijai darbinę platformą ruoštis ateities kovoms ir plėsti savo rinkėjų bazę. Galima tikėtis, kad tokiu atveju, jei daugumą Taryboje formuos TS–LKD ir Laisvės partija, būtent Nacionalinis susivienijimas bus vienas iš garsiausių daugumos kritikų, ypač kalbant apie istorinės atminties politiką, viešąsias erdves. 

Kaunas. Daugumos prie balsadėžių sekmadienį suskubusių kauniečių nuo balsavimo už Visvaldą Matijošaitį nesulaikė nė tai, kad jis iki šiol neišvedė savo verslo iš Rusijos, kad veikiausiai būtent dėl to nesugeba atsakyti į klausimą, kam priklauso Krymas, savivaldą sunkiai skiria nuo verslo administravimo, politinius oponentus vadina kvailiais, o savo paties darbuotojus, darinėjančius žuvį, laiko kažkokiais antrarūšiais. 

Miestui, kuris mėgsta save pristatyti kaip alternatyvą liberaliam ir daugiakultūriam Vilniui, visad drąsiai bus galima priminti, su kokiu kvapeliu žengia tas skelbiamas tautiškumas, tradicinės vertybės ir pan. 

Kalbant apie Kauną, svarbu akcentuoti, kad ir Taryboje daugumą – 26 mandatus iš 41-o – toliau turės V. Matijošaičio judėjimas „Vieningas Kaunas“. Ne paslaptis, kad šio darinio rinkimų sąrašas yra sudaromas siekiant užsitikrinti maksimalią vienasmenę kontrolę ir nenukrypimą nuo mero diktuojamos linijos. Kitaip tariant, tų, kurie nekels nepatogių klausimų, nesuabejos meru, patys nesiims iniciatyvų, o bus tik klusnūs vykdytojai.

Tačiau, man regis, Kauno atveju svarbu pabrėžti, kad prie V. Matijošaičio pergalės jau pirmajame ture prisidėjo ir jo oponentai. Taip, galima juoktis, kad Laisvės partija Kaune į rinkimus apskritai numojo ranka ir iškėlė politinį trolį, patraukusį vietinį negausų hipsterių kontingentą. Galima klausti, ar valstiečiai su Aurelijumi Veryga tikrai padarė viską, kad mestų rimtesnį iššūkį V. Matijošaičiui. Visgi dėl Kauno labiausiai skaudėti turėtų TS–LKD.

Vytauto Juozapaičio rezultatai dar prastesni, nei prieš ketverius metus pasiekti Jurgitos Šiugdžinienės. Pačios partijos šaltiniai kalba apie tai, kad stinga nuoseklaus darbo Kaune kuriant viziją, pritraukiant žmones, galinčius formuoti vietinį partijos branduolį. Strategija statyti kampaniją ant „antimatijošaitinės“ kortos gali padėti tik iš dalies, bet vizijos, kuri sutelktų miestiečius, tai nepakeis. 

Nežinau, ar efektyvi gali būti strategija dabar visą atsakomybę suversti kauniečiams, kurių dauguma iš tiesų nesugeba vertinti grėsmių nacionaliniam saugumui, kurie trumpalaikius interesus iškelia aukščiau ilgalaikių. Nori nenori, tačiau teks darbuotis ne su kokiu nors kitu, bet būtent su šiuo elektoratu, kurio nuostatas būtina keisti. Tam reikia ne sudeginti visus likusius tiltus, o kaip tik juos atkurti. Tad ir klausimas turėtų būti kitas – kaip apskritai įmanoma rasti bendrą kalbą su miestiečiais? Nuoširdi refleksija visų pirma turėtų prasidėti ne nuo klausimo, kas kaltas, o ką mes patys darėme ne taip. Pasirengimas kitiems savivaldos rinkimams turėtų prasidėti nedelsiant.

Vis dėlto gerų tendencijų yra ir Kaune. „Vieningam Kaunui“ nepriklausančių Tarybos narių skaičius nuo 8 išaugo iki 15-os. Pats V. Matijošaitis neteko 20 procentinių punktų paramos. Didelės permainos gali įvykti lėtai.

Klaipėda. Vytauto Grubliausko eros pabaiga – tokia antraštė taikliausiai apibūdina rinkimų uostamiestyje rezultatus. Mero neišgelbėjo perbėgimas į kitą stovyklą. Pridurčiau dar daugiau – vienas iš jį paskandinusių dalykų būtent ir buvo bandymas išsivynioti teigiant, kad jokių vertybių jis neišdavė, kad toliau laikosi liberalių nuostatų, kad gal ir partijos nepakeitė, nes juk buvo nepartinis. Tokių kalbų niekaip kitaip kaip tik rinkėjų kvailinimu nepavadinsi.

Klaipėdoje labiausiai kelia nerimą Remigijaus Žemaitaičio, kuris jau buvo pradėjęs tikėti savo galimybėmis apskritai laimėti, gauti balsai. Daryčiau prielaidą, kad antrajame ture šie balsai nukeliaus į Arvydo Vaitkaus kraitį, tad TS–LKD kandidatui Audriui Petrošiui tenka labai sunki užduotis turint omenyje ir tai, kad šiuo atveju stipriai veiks ir negatyvi mobilizacija balsuoti prieš konservatorių kandidatą.

Šiauliai ir Panevėžys. Daug ko apie šiuos miestus nepasakysi. Abiejuose rinkėjai tvirtai stojo už tęstinumą. Be to, abu jie atstovauja rinkiminiams komitetams, o tai vėlgi demonstruoja menką partijų skvarbą į šiuos miestus ir kartu negebėjimą formuoti vietos lygmeniu mobilizuoti galinčios vizijos. Panašu, kad čia nusistovi tam tikra tendencija, kurią pavadinčiau susitaikymo su status quo situacija, kai rinkėjai yra linkę rinktis tęstinumą, jei tik meras vykdo savo žadėtus darbus, turėdamas tam savo rankose visus instrumentus, o tai suvokdami oponentai ir nededa pernelyg daug jėgų siekdami pokyčio. 

Galiausiai, kalbant ne apie atskirus miestus, o apie bendras tendencijas ir savivaldos rinkimų laimėtojus bei pralaimėtojus, svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius dalykus, kuriuos akcentavo politologas Mažvydas Jastramskis. Kalbėdamas apie laimėtojus, jis išskyrė Lietuvos socialdemokratų partiją, kuri, nors didžiuosiuose miestuose toli gražu nesužibėjo, tačiau net 10 merų postų užsitikrino jau po pirmojo turo, o dar 20 delegavo į antrąjį.

Atkreipia dėmesį politologas ir į Vilniaus rajoną, kuriame vyks antrasis turas. Nuo savęs pridėsiu, kad socdemų kandidatas Robertas Duchnevičius savo paramą padidino 13 procentinių punktų, ir tai yra puikus ilgalaikio, strateginio įdirbio pavyzdys. Pavyzdys, kurį sukūrė jaunoji socdemų politikų karta. Prie rinkimų laimėtojų M. Jastramskis prideda ir partinę sistemą partijoms susigrąžinus dalį pozicijų prieš nepriklausomus kandidatus ir politinius komitetus.

Kalbėdamas apie rinkimų pralaimėtojus, greta Laisvės ir teisingumo partijos politologas atkreipia dėmesį į svarbų faktorių – konkurenciją. Net 26 merai išrinkti pirmajame ture, o tai net šešiais viršija 2015 metų rekordą. Mažiausiai pageidautinas būtų toks scenarijus, kai matydamos tendencijas nelaimėjusios partijos dar labiau apleistų miestus ir rajonus, kuriuose manosi neturinčios daug šansų. Taip konkurencija tik dar labiau menktų.

Prie pralaimėtojų M. Jastramskis prideda ir Artūrą Orlauską. Akivaizdu, ne tik kaip konkretų pralaimėjimą patyrusį kandidatą, tačiau ir kaip tam tikros platesnės tendencijos iliustraciją. O ta tendencija skelbia apie tai, kad visi tie, kurie maršuose, socialinio tinklo burbuluose garsiai skelbėsi kalbantys tautos vardu ir žarstėsi kaltinimais, kad jų kaip tautos atstovų štai niekas negirdi, iš tiesų patys dar kartą pasirodė besantys tiesiog mažas, nors ir triukšmingas būrelis, negalintis pasiūlyti nieko daugiau nei apokaliptinius scenarijus, kaltųjų sąrašus ir nulinį realių problemų išmanymą.