Tarpukariu užgimusi ir lietuvio širdy teberusenanti muzika. Maestro Danielius Dolskis

1927 m. į Kauną atvykęs artistas nusprendė į lietuvių kultūrą įnešti gaivališkų vėjų ir sulietuvino savo vardą – iš Danijilo tapo Danieliumi. Kaip D. Dolskis, būdamas žydų kilmės, iš pradžių net nemokėdamas lietuvių kalbos ir artistinę kelionę pradėjęs toli nuo Lietuvos – Sankt Peterburgo žemėse, atsidūrė laikinojoje sostinėje ir tapo lietuviškosios šlagerių kultūros pradininku?

Artistas gimė žydų verslininko šeimoje Vilniuje, vėliau įstojo į Sankt Peterburgo universitetą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse baigė teisės studijas ir buvo gabus poliglotas – mokėjo lotynų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, vėliau išmoko ir lietuvių. Be to, studijuodamas Sankt Peterburge lankė teatro studiją ir dalyvavo aristokratiškuose vakarėliuose. Jaunuoliui tebuvo 23 metai, o reklamos leidiniuose jis jau būdavo apibūdinamas Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtiniu. 

Daina su Rasputinu

Iki 1917 m. bolševikų perversmo D. Dolskis dainavo ir caro šeimos numylėtinio Grigorijaus Rasputino pamėgtame prabangiame Sankt Peterburgo restorane „Villa Rode“. Justas Paleckis savo knygoje „Paskutinis caras“ pasakodamas apie Rasputiną užsiminė ir apie D. Dolskio pasirodymus: „Vieną vakarą linksminosi, ūžė Rasputinas „Villa Rode“ restorane. Gerokai įsismaginęs, jis užmiršo atsargumą ir perėjo su kompanija girtuokliauti į bendrą salę. Čia jis smarkiai vaišinosi ir žiūrėjo kabareto programos. Karštai jis plojo jumoristiniams D. Dolskio anekdotams ir pasakojimams. Uždainavus romansų dainininkui, Rasputinas pareikalavo sudainuot populiarų tada romansą „Jamščik ne goni lošadei“ ir pats silpnu aukštu tenoriuku traukė kartu tą dainą, priminusią jo paties vežikavimo laikus ir tolimo Sibiro kelius.“

Visi keliai veda į Kauną

D. Dolskis po revoliucinių pokyčių šalyje buvo priverstas palikti Rusiją, kaip ir daugelis to meto talentingų artistų. Pirmiausia keliai jį nuvedė į Rygą, paskui ir Vokietiją, kur esą legenda vedė to meto žymią rusų kilmės aktorę Olgą Čechovą. Tačiau meilė netruko ilgai, ir naujasis kelias jau vedė į Kauną. 

D. Dolskio kontrastingos programos ir repertuarų gausa kaustė žmonių dėmesį, o svarbiausia – iki širdies gelmių žavėjo lietuvių kalbos skambesiai. Kalbą D. Dolskis išmoko nepaprastai greitai. „Šis vienintelis atsibastėlis iš svetur labai greitai išmoko lietuviškai. Tuo jis papirko mus. Nebūtų papirkęs, jei nebūtų turėjęs pasakotojo, jumoristo gryno talento“, – rašyta viename iš tuometinių laikraščių. 

Lietuviškos D. Dolskio programos skambėdavo „Versalio“, „Metropolio“ restoranuose, Palangos kurhauze, kinuose ir įvairiose kavinėse, kur virė kultūrinis gyvenimas. Tai buvo mažųjų scenų atstovas, žinomoms melodijomis pritaikęs lietuviškus žodžius. Taip gimė kūriniai, kuriuos ir dabar iš pirmųjų akordų ar žodžių atpažintų ne vienas lietuvis: „Onyte, einam su manim pašokti“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Lietuvaitė“ ir kiti.

To meto klausytojai džiaugėsi pagaliau galėdami suprasti artisto atliekamus kūrinius. D. Dolskis jautė, kaip svarbu kaupti lietuviškąjį repertuarą. Ne tik dainomis jis judino svietą, bet ir humoristinėmis parodijomis, monologais bei anekdotais kvietė juoktis. Taip pat puikiai valdė gestų ir mimikos meną. D. Dolskis gebėjo perprasti tuometinio lietuvio būdą, visuomenės aktualijas ir jas atliepti savo lingvistiniu įtaigumu bei charizmatiška asmenybe. 

Širdis užgeso, bet muzika liko gyva

Deja, D. Dolskis nespėjo įgyvendinti visų savo kūrybinių planų. Maestro širdis užgeso vos sulaukus keturiasdešimtmečio. Tai buvo staigi netektis – sušilęs po pasirodymo kavinėje jis išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu. Kova už gyvybę tetruko keletą dienų. D. Dolskis mirė Kaune 1931 m. gruodžio 3 d.  Sakoma, kad atsisveikinti su šia šviesia asmenybe atvyko daug įžymių žmonių. Lietuviškosios estrados pradininkas palaidotas Senosiose Kauno žydų kapinėse. 

Lietuvoje nebuvo atlikėjų, kurie propaguotų žanrų įvairovę, būtų demokratiški ir prieinami daugeliui žmonių – tai atnešė D. Dolskis. Šlagerių pradininkas paliko ypatingą žymę kultūros lauke ir neįkainojamą meno liudijimą – šešiolika Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ įrašytų plokštelių. Tarp jų – ir repertuarą iš Sankt Peterburgo laikų. Artistas gebėjo jausti, ko trokšta tarpukario žmogus. Kaip teigė muzikologas Liudas Šaltenis, nors tuo metu gal nebuvo galima kitaip rašyti apie D. Dolskį, tai buvo „vienas iš žymiausių ikikarinės lietuvių estrados kūrėjų ir atlikėjų, kuris laiku pastebėjo nacionalistines lietuvių buržuazijos nuotaikas“. 

Prieš kadaise gyvybe alsavusį „Metropolį“, kur sociumą džiugindavo Danieliaus Dolskio meistriškas įtaigumas ir balso skambesys, 2007 m. pastatytas jam skirtas paminklas. Bronzinės 1,75 metro skulptūros autorius – Romas Kvintas. Įamžinimo idėją finansavo Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA nariai – pramoginės muzikos atlikėjai ir fonogramų gamintojai.

Tekstas parengtas pagal Nijolės Tallat-Kelpšaitės knygą „Jį pažino laikas. Knyga apie Antaną Šabaniauską ir Lietuvos estradą nuo Dolskio laikų iki šių dienų“ (2005 m., „Žuvėdra“) ir Danieliaus Dolskio kompaktinių plokštelių brošiūros informaciją.

Dėkojame Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.