2022 04 17

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Tarsi pirmą kartą

Romualdas Rakauskas, „Žydėjimas, 126“ (1982 m.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Paeinu palei Vyžuoną apie tris kilometrus, o sustoju prie septynių gandralizdžių. Nuostaba: aš smalsiai žiūriu į paukščius, kurių taip laukiau sugrįžtant, jie turbūt su nepasitikėjimu – į mane.

Gervės, gandrai, vieversiai – koks grožis. Tik žiūrėti, žiūrėti, tarsi pirmą kartą matytum. Ir šalpusniai geltonuoja, žibutės tai ne čia, bet prie Lukno ežero. Įsidėmėtinas žemės plotelis: vienoje vietoje gražiai sutvarkyta, ir būtent čia jau prieš kelias savaites pamačiau tą mėlynumą. Tada rūpėjo dukrai pranešti: Utenos krašte jau žydėjimas.

Gervės, žąsys priminė praėjusių metų laiką apie Vėlines. Man pranešė, kad mirė gabioji bendrakursė Regina. Galvodamas apie tai girdėjau gerves. Bendrakursė? Ne, taip bėgu nuo savęs. Vienu metu buvome labai geri draugai. Bičiuliai. Praėjo 50 metų, bet nuvažiavęs į Vilnių dar atgaminu mūsų pasivaikščiojimus po senamiestį bei lėtą grįžimą į Čiurlionio gatvės bendrabučius. Kaip šviesiai kalbėjom, kaip gražiai tylėjom – su dėkingumu įmanoma viską prisiminti.

Tai buvo patirta, tai ne kartą sušildė. Gal kada nors papasakosiu Ūlai, Baliui, Vakariui, kaip senelis labai anksti atsikėlęs vaikščiojo po Vingio parką ir skynė gėles. Jų turėjo būti tiek, kiek tądien sukako Reginai, jos turėjo būti skirtingos. Neįmanoma tiek rasti, gelbėjo mielos pievų žolytės. Gal papasakosiu, kaip norėjau Reginą nusivežti į tėviškę, kad parodyčiau, kuo gyvenau iki studijų. Ėjimas pabėgiais, vieškeliais, takeliais – beveik poezija. Poezija? Žinoma, kadangi tuomet labai mėgau deklamuoti eilėraščius.

Ko gero, prisiminiau Justiną Marcinkevičių, Onę Baliukonytę, Marcelijų Martinaitį. Tikiu, jog mus, kelis studentus lituanistus, tikrai įsidėmėjo Paukšteliškių klevai, liepos – šioje žemėje nebuvo iki tol tokių atvirų išpažinčių. Anūkai imtų klausinėti, o aš kalbėčiau, kaip vasaros vieną mėnesį kasdien išsiųsdavau po laišką į Varnius ir kasdien pats gaudavau. Turėjom net savo abėcėlę-slaptąjį kodą.

Tada parašiau tokį tekstą Zarasų rajono laikraščiui. Atsimenu epigrafą:

Visus sudūlančius atstumų akmenis

peršoka meilė,

kaip saulė su nukirsta galva,

ieškanti skausme tiktai saulėlydžio.

Nelės Zaks eilėraščio sakinys.

Kunigas Alfonsas Merkys labai labai subtiliai suabejojo, gal taip atvirai apie savo intymius išgyvenimus nereikėtų rajono laikraštyje skelbti. Gerasis kunigas, kurio įtaką dažnai jaučiu. Užeinu į kleboniją ir atsiduriu visai kitokiame pasaulyje. Man atrodydavo, kad gyveno kaip vienuolis. Kambary knygų lentynos, už jų sudedamoji lovelė. Pokalbiai apie humanizmą, meną. Kunigas saugojo mane, globojo. Kartą pasiūlė nueiti į bažnyčią – pagros vargonais. Bet aš juk komjaunuolis, o man nuoširdžiai primenama: „Juk nesijuoksi ten.“

Kai atsiveždavau bendrakursius į tėviškę, būtinai aplankydavome Alfonsą Merkį. Išgyvendavome aukštąsias akimirkas, apie kurias rašė Vytautas Mačernis. Dabar, būtent dabar mėginu prisiminti, kuriuos šio poeto eilėraščius moku atmintinai. Ir sąmonė pražysta eilėmis. Ne vien Mačernio, žinoma.

Staiga sustoju – priešais aukštas vienišas beržas. Galiūnas. Pasikartojanti nuostaba: kokia jėga išlaiko tokius didelius medžius. Gal penktoje klasėje mokytoja Adelė Petrokienė aiškino mums tai. Tuomet viskas buvo aišku, tačiau vėliau vis didėjo neaiškumų. Bet pasirodo kelios stirnos ir prasideda gamtos spektaklio nauja scena.

Turiu grįžti namo. Mūsų daugiaaukštis namas renovuojamas. Vis matau statybininkus ukrainiečius. Esu kelių paklausęs, iš kur jie. Vienas paaiškino, jog gyvena 30 kilometrų nuo Baltarusijos, kitas tyliai pridūrė: „Iš Odesos, kur karas.“ Ten pavasario ir dvasios atgimimas apšaudomas. Ir žydėjimas apšaudomas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.