Tas baisusis Helovinas: švęsti ar nešvęsti, štai kur klausimas

Pirmą kartą tekstas publikuotas 2020 m. spalio 31 d.

Čia remiamasi ir Šventuoju Raštu, ir Šėtono bažnyčios įkūrėjo Anthony La Vey ištara, kad krikščionys, švęsdami Heloviną, patys to nežinodami šlovina šėtoną. Negana to, kartais pabrėžiama, jog satanistai Heloviną paskelbė savo oficialia švente. Na, bet kai pagalvoji, maža ką jie paskelbia – juk nenustosim švęsti Kalėdų ar Velykų, jei kokia nors grupelė paskelbs, kad uzurpuoja šią šventę sau.

Taigi – švęsti ar nešvęsti? Pabandykime kartu pasižvalgyti po istoriją ir kitus šventės niuansus.

Trumpa Helovino šventės ir pavadinimo istorija

Helovino užuomazgos užgimė keltų žemėse dar iki krikščionybės atėjimo. Pradžioje tai buvo kalendorinė žemdirbystės šventė, neturėjusi nieko bendra su mirusiųjų minėjimu. Tokias šventes turi kiekviena tauta, juk galų gale ir Velykos turėjo panašią kilmę. Tuo metu Helovinas vadintas Samhain, kas reiškė „vasaros pabaigą“. Nėra žinoma, ar pagoniškais laikais ši šventė turėjo kokią nors ypatingą reikšmę, išskyrus kalendorinę. Vasaros pabaiga reiškė naujų metų pradžią. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją, o šventės išvakarėse būdavo šėlstama, kaip ir bet kurios kitos tautos, švenčiančios Naujuosius metus. Štai ir mes Naujuosius metus pasitinkame fejerverkais ir kitokiais šėlimais. Lygiai tokiu pat principu ir švęstas Samheinas.

Vėlesniais laikais į šventę integravosi ir mirusiųjų pagerbimas, kuris peraugo į pagrindinę šventės intenciją. Kas nors kiek gilinosi į religijų istoriją, ko gero, pastebėjo, kad reta kuri šventė neturi mirusiųjų atminimo dėmens. Panašu, jog mirusiųjų minėjimas Helovino metu atsirado į keltų žemes atsikėlus katalikų vienuoliams.

Pats Helovino pavadinimas yra krikščioniškos kilmės. Jis kyla iš anglų kalbos: All Hallows’ Eve arba All Saints’ Eve. Lietuviškai būtų „Visų šventųjų išvakarės“. Toks pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo 1556 metų grynai krikščioniškame kontekste. Pavadinimas ženklino Visų šventųjų minėjimą, kitaip tariant, vigiliją. Kai kurie krikščionys bando Helovino pavadinimą kildinti nuo angliško žodžio Hell tačiau dalis jų ir anglišką pasisveikinimą Hello kildina iš tos pačios šaknies. Deja, čia nesama etimologinio ryšio, tik panašus sąskambis. Taigi, vertindami pavadinimą, jį turėtume suprasti kaip Visų šventųjų minėjimo vigiliją, neprisigalvodami nebūtų dalykų.

Nors Samhaino šventės šaknys siekia gūdžią senovę, tačiau 800 metais Katalikų Bažnyčia šią šventę sukrikščionino. Katalikai turi tokią įkultūrinimo tradiciją, t. y. visa, kas neprieštarauja katalikiškam tikėjimui, gali būti integruota į liaudies pamaldumo bei kitas bažnytines praktikas. Taigi, šventė ir toliau buvo švenčiama, tik su kitokiu pavadinimu ir kitokia prasme. Tą dieną pradėtos švęsti specialios Mišios ir prisimenami visi mirusieji bei šventieji. Sukrikščioninus šventę, išryškėja pirmieji dabartinio Helovino bruožai. Tik XVI a. atsiranda tradicija prašyti saldainių, o persirengimo pabaisomis bei Džeko moliūgo tradicija susiformuoja tik XIX ir XX amžių sandūroje.

Baisieji Helovino simboliai

Helovino šventėje esama simbolių, kurių daug kas baidosi. Dalis jų turi senovines šaknis, kurių mes nebematome – nes jos paskęsta dabartiniame vulgariajame šventime.

Štai moliūgas Helovine atsirado iš tradicinio keltiško žibinto. Tikėta, kad jis padėdavo mirusiesiems atrasti kelią į Skaistyklą. Graži liaudies tikėjimo išraiška. Tiesa, iki moliūgo, tokią kelrodžio funkciją atliko ropė. Daržovė kita, bet principas tas pats. Moliūgas Helovino šventėje atsirado tik šventei persikėlus į JAV. Pirmieji moliūgai fiksuojami 1837 metais. Tuo metu ši daržovė dar vertinta labiau kaip žemdirbystės šventės detalė ir su Helovinu nebuvo siejama iki pat antrosios XIX a. pusės. Nuo tada moliūgas imtas vadinti Džeko šviestuvu (angl. Jack o’ lantern).

Pirmieji Helovino kostiumai fiksuojami tik nuo 1895 metų Škotijoje ir nuo 1900-ųjų JAV. Ir ši šventės detalė buvo labiau sietina ne su Helovinu kaip tokiu, o su amerikiečių pomėgiu karnavaliniams persirengimams. Iki dabartinių kostiumų atsiradimo pagrindiniai puošybos akcentai buvo rudens detalės (na, kaip mūsų mokyklose švenčiama Rudenėlio šventė). Pamėklės ir baidyklės atsirado iš tradicinio puošybos elemento, pvz., elementarios kaliausės. Pačius persirengėlius vadino guisers, šis žodis reiškia kaukės nešiojimą, persirengimą, turint tikslą papokštauti. Tad mes, kad ir norėdami, negalime karnavalinio persirengimo raganomis ir demonais tradicijos sieti su pirmine šventės prasme – nes persirengimo tradicija gimė jau krikščioniškame pasaulyje. Kita vertus, to meto žmonės praktiškai bet kokios šventės metu kuo nors persirenginėdavo.

Saldumynų prašymą per Heloviną istorikai sieja su viduramžiais egzistavusiu kalėdiniu šventimu, kurio metu vargšai vaikščiojo po namus prašydami vaišių, vadinamų dvasiniais pyragėliais. Vėliau toks paprotys atsirado ir Helovino šventėje. Tik šiuo atveju šventės dalyviai skanumynų gaudavo, jei pažadėdavo pasimelsti už vaišintojo mirusiuosius giminaičius.

Krikščionys ir Helovinas

Dalis krikščioniškų konfesijų Heloviną vertina kaip satanistinę šventę. Tai dažniausiai kyla iš protestantiškų fundamentalistinių krikščioniškų bažnyčių. Šių bendruomenių ištaros kartais persikelia į kitas denominacijas. Jų mintys tarpsta kaip nedidelių judėjimų pozicija. Tokios bendruomenės dažnai rengia visokias antiheloviniškas akcijas, rašo propagandinio pobūdžio straipsnius ir visokiais būdais gąsdina tikinčiuosius, demonizuodami Heloviną. Sociologai tokią veiklą vadina socialine panika. Ir iš tiesų tai jokios naudos neatneša, išskyrus sumaištį ir visuotinį pasipiktinimą. Čia paradoksaliausia, kad šia, iš protestantizmo atkeliaujančia, žinia mielai dalinasi katalikai. Stebėtina, kad, besidalindami žinute apie Heloviną kaip magijos praktikavimą, tikintieji neretai pasidalina ir tuo, jog bet kokios maldos už mirusiuosius yra spiritizmo forma. Būtų pravartu vis dėlto pasigilinti, kokią žinią neša kitų bažnyčių teiginiai. Ar jie kartais nesikerta su tavo Bažnyčios žinia?

Kita dalis konfesijų į Heloviną žiūri teigiamai. Štai, pavyzdžiui, didelė Anglikonų Bažnyčios dalis Heloviną vertina kaip vieną iš Visų šventųjų dienos minėjimo elementų. Kai kurios protestantų atšakos Heloviną mini kaip Reformacijos dieną, kuri švenčiama spalio 31-ąją. Štai katalikų egzorcistas Gabrielis Amorthas mano, kad, jei vaikai juokaudami per Heloviną persirengia baidyklėmis, tai nėra nieko bloga. Daugelis tikinčiųjų tai priima tiesiog kaip linksmą šventę vaikams. Katalikų Bažnyčia Helovino nelaiko religine švente, tačiau vertina ją kaip turinčią ryšį su krikščionišku Visų šventųjų paminėjimu – todėl draudimo ją švęsti nėra. Jei kažkas mano priešingai, tai tėra jo asmeninės pažiūros.

Lietuviškas (ne)šventimo paradoksas

Dalis lietuvių nešvenčia Helovino, nes tai yra Lietuvai nebūdinga šventė, toks savotiškas amerikonizmas svetimas mūsų kultūrai. Užtat lietuviai švenčia Užgavėnes. Tai sava etnografinė šventė. Užgavėnes mielai pamini ir tūlas lietuvis katalikas ir protestantas, neretai net ir tas, kuris nuoširdžiai piktinasi Helovinu kaip nekrikščioniška švente.

Dar kartą pagalvokime: pas mus švenčiamos Užgavėnės, nors tai yra pagonybės reliktas, išlikęs krikščioniškoje šalyje. Helovino ir Užgavėnių principai tapatūs. Ir vienur, ir kitur persirengiama velniais, groteskiškomis kaukėmis; akcentuojama gėrio ir blogio kova: Helovine – bandant apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, o Užgavėnėse – kaunantis senoviniams dievukams Kanapiniui ir Lašininiui; abi šventės mena pagoniškus laikus; abiejose prašoma skanumynų – saldainių ir blynų; abu pavadinimai atsirado krikščioniškame kontekste. Skirtumas tik tas, kad Užgavėnės nebuvo taip smarkiai įkrikščionintos kaip Helovinas. Tad gana keista, kad tūlas katalikas ar protestantas jomis nesipiktina. Kaip minėta, ši šventė yra sava, pažįstama. Dėl to ir ramu.

Helovino panašumų su kitomis pas mus praktikuojamomis šventėmis taip pat gausu. Tarkime, dažnas žino paprotį po Kūčių vakarienės palikti maistą ant stalo, nes naktį vėlės ateina aplankyti savo namiškių ir, žinoma, pasivaišinti. Tikėta, kad Helovino naktį mirusiesiems taip pat leidžiama trumpam sugrįžti aplankyti savo artimųjų. Kitas niuansas, kuris pristatomas kaip neigiamas: Helovino metu šėlstama. Tačiau juk šėlstama ir Naujųjų metų naktį. Daugelyje archajinių kultūrų Naujųjų metų naktį vykdavo maskaradas, kai būdavo persirengiama karnavaliniais kostiumais. Taip pat ir triukšmo kėlimas būdavo neatskiriama šventės dalis. Triukšmauta tam, kad piktosios dvasios, išsigandusios šio šėlsmo, išsilakstytų.

Taigi, kad ir kaip būtų paradoksalu, pas mus gausu priešhelovininių pasipiktinimų, o priešužgvėninių nesama. Bet juk, kad nebūtų dvigubų standartų, derėtų piktintis visomis panašaus pobūdžio šventėmis.

Pabaigos pamąstymai

Helovinas, nors šiuo metu ir įgavęs visiškai neatpažįstamą bei vulgarų pobūdį, savo esme yra krikščioniška šventė. Ar reikia jo bijoti? Ko gero, ne. Ar reikia švęsti? Čia jau priklauso nuo asmeninių įsitikinimų – svarbiausia nesmerkti ir nesipiktinti tais, kurie jį švenčia ar nešvenčia. Ar smerktina kuri nors pozicija? Ko gero, ne. Tiesiog reikia suprasti, kad vieni Helovino nešvenčia, kiti švenčia, ir dėl to žmogus netampa geresniu ar prastesniu krikščionimi.