2021 12 29

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Tas kaustantis išmoktas nuolankumas

Rasa Baškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mano kartos žmonės nuo mažens buvo auklėjami besąlygiškos pagarbos vyresniesiems dvasia. Buvome įpratinti taikstytis su nuolat pažeidinėjamomis mūsų asmeninėmis ribomis, su mūsų norų ir jausmų nepaisymu, privalėjome išlikti mandagūs ir paklusnūs netgi sulaukę neadekvačios kritikos ar bausmės. Tokie terminai kaip psichologinis smurtas, mobingas, bulinimas, pasyvi agresija dar visai neseniai egzistavo už mano bendraamžių suvokimo ribų. Dėl nuosavų emocijų atpažinimo (to mokomi dabartiniai vaikai) niekas nekvaršino sau galvos – svarbu buvo tik išorinis paklusnumas, kurio stygius lėmė vyresniųjų pyktį ir prievartą.

Tokia dresūra, kurią pavadinčiau išmoktu nuolankumu, išugdė ne vieną su prarastu vidinio orumo jausmu, kurio skiriamasis bruožas yra rūpintis kito žmogaus savijauta, nepaisant savosios, dėl ramybės šeimoje, darbe, giminėje. Tokį elgesio modelį psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė vadina instaliuota į smegenis nepavaldžia valiai programa, leidžiančia taikstytis su žeminimu ir įžeidinėjimais. Kiekvienas turbūt esame sutikę savo kelyje žmonių, be užuolankų ir šiurkščiai drebiančių į akis „teisybę“, kuriai pasipriešinti dažnai negalime, nes stovime ant žemesnio hierarchijos laiptelio tiek amžiaus, tiek profesiniu požiūriu. Nesustabdę tokio elgesio pirmą kartą, rizikuojame pakliūti į uždarą psichologinio smurto ratą, kurį nutraukti bus vis sunkiau.

Turėjau tetą, šokdinusią visus giminaičius dėl įvairiausių menkniekių. Tiesiog visi žinojome, kad jos toks būdas, ir nuolankiai kentėme visas priekabes bei žeminimą. „Nusileisk, nesiginčyk, ji vyresnė, su charakteriu, bet užtat linkinti gera…“ Ir tas giminėje išmoktas nuolankumas vėliau mane paralyžiuodavo, kai susidurdavau su vyresnio už mane žmogaus psichologine agresija. Užuot stabdžiusi puolimą tik jam prasidėjus, aš sustingdavau. Kažkodėl įsivaizduodavau, kad svarbiausia yra paisyti išorinio mandagumo, nuoskaudas nuryti, neužgauti kito, nors tave ir įžeidinėjančio, žmogaus.

Man ir į galvą neateidavo mintis pasakyti, kad jaučiuosi blogai, kai su manimi taip elgiamasi, jog nenorėčiau tokio bendravimo. Kartais netgi didžiuodavausi savo gebėjimu išlikti susitvardžiusi ir mandagi bet kokiomis sąlygomis. Pakęsdama nelaimingo ir pikto žmogaus užgaules manydavausi ugdanti savyje krikščioniškąjį nuolankumą, nors po tokio bendravimo jausdavausi tiktai sutrikusi ir pažeminta.

„Vieną kartą nesustabdžius tokio elgesio, kitą kartą jis puls kitą žmogų. Žmonės didžiuojasi, kad gali rėžti „tiesiai šviesiai“, bet išeina „tiesiai tamsiai“, žmogus pažeminamas, sužalojamas, čia nėra jokios meilės…“ – tvirtina psichologė.

Bet ar tokia turėtų būti tikrai krikščioniška laikysena? Ar teisinga leistis būti nuplikytam kažkieno verdančiu pykčiu tik dėl to, kad tas kažkas, išliejęs dalį savo tulžies ant tavo galvos, pasijustų geriau?

Nuolaidžiaudami ir stengdamiesi išlaikyti status quo su nuolat mus žeminančiu žmogumi rizikuojame pakenkti patys sau, nes psichologiškai smurtaujančiam asmeniui mažiausiai rūpi, kokią reakciją sukels jo žodžiai. Kažin ar taikstytumėmės su fiziniu spyriu kad ir į koją? O su psichologiniu smurtu taikstomės, nors jis ir nepalieka matomų žaizdų ar mėlynių.

Savo išmoktu nuolaidžiavimu mes užsiauginame psichologinius smurtautojus, kuriuos psichologė L. Vėželienė vadina provokatoriais, kurie moko aplinkinius suvokti tai, kas vyksta, nes nėra teisinga nutylėti, pataikauti, nuryti nuoskaudas. „Vieną kartą nesustabdžius tokio elgesio, kitą kartą jis puls kitą žmogų. Žmonės didžiuojasi, kad gali rėžti „tiesiai šviesiai“, bet išeina „tiesiai tamsiai“, žmogus pažeminamas, sužalojamas, čia nėra jokios meilės…“ – tvirtina psichologė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bendraudami su agresiją skleidžiančiu žmogumi turėtume pasidomėti, kiek turime vidinių resursų tokiam santykiui. Jei bendravimas kelia nuolatinį stresą, jei nepavyksta kalbėtis ir elgtis civilizuotai, tokio bendravimo reikėtų atsisakyti. Ne vienas pasakytų, kad lengva kalbėti, bet sunku padaryti: dažnai bijome prarasti darbą, saugumą, senus ryšius. Bet mūsų gyvenimas yra kur kas svarbesnis nei iškreiptas santykis ar dabartinė darbovietė, kurioje viršininkas pro ausis leidžia nusiskundimus dėl kolektyve įsisenėjusio mobingo, kurį kartais ir pats mielai skatina. Jei jaučiame, kad santykiai darbe pradeda alinti sveikatą, išdrįskime tokią darbovietę pakeisti. To nepadarę rizikuojame tapti aukomis su pažeista saviverte arba agresoriais, tik pasyviais. Po truputį kaupdami susitvenkusį pyktį jausimės „neišsipildę“ ir nelaimingi. O nelaimingas žmogus savo bloga savijauta užkrečia kitus, dažnai niekuo dėtus žmones. Ir tas agresijos ratas sukasi toliau.

Šiuolaikiniai vaikai jau moka pasakyti, kad jiems liūdna, įvardydami sukėlusią tą liūdesį priežastį. Norintiesiems išsikapanoti iš iškreiptų santykių ar manipuliacijų liūno teks mokytis imti pavyzdį iš vaikų, o tai nėra paprasta. Psichoterapeutai rekomenduoja neužsisklęsti savyje, pasakoti apie elgesį su jumis bičiuliams, rašyti dienoraštį apie tai, kas vyksta. Gali prireikti netgi psichologo pagalbos. Gali tekti priimti sunkius sprendimus.

Tik mes patys turime teisę vertinti savo elgesį, mintis bei emocijas ir atsakyti už pasekmes. 

***

Dėkoju psichologei Linai Vėželienei už pagalbą, mokant nemeluoti sau pačiam.