Tas rausvas nekrologų cinizmas

Po to jį pakavoja po žemėm. Po kurio laiko – kad tikrai neišlįstų – užrioglina šimtakilograminę granito plokštę (kuri it Damoklo kardas kada nors gali tapti kokio priklydusio girtuoklėlio ar bedūkstančio penkiamečio nuolatinio apsigyvenimo šiame sklype priežastimi). Nutyla kalbantys, neprabyla tylintys. Žiniasklaida velionį (tiksliau sakant, jo mirties faktą) pamiršta, panaikina specialią rubriką „Vardenio Pavardenio laidotuvės“, o visus keturiasdešimt straipsnių apie minėto piliečio baigtį apgyvendina interneto archyvuose. Kaip šiukšles kosmose.

Viskas? Taip – bet tik kurį laiką. Po to vėl kas nors numirs. Taip būna, sako – žmonės mirtingi. Kartais net žinomi. Kartais. Kartais nutinka įdomių dalykų: mirties faktas (tiksliau sakant, jo tiražavimas žiniasklaidoje) ima garsinti velionį – tarytum anas tebebūtų gyvas. Atrodo, buvo žmogus: kažką dirbo, kažką kūrė, kažką mylėjo, kažko nekentė ir – op! – numirė. Ir viskas staiga diametraliai priešingai – bet ne dėl to, kad nebegyvas, o dėl to, kad numirė. Gyvas nebuvo toks – o gal ir niekam – įdomus. Numirė ir sužibo. Pas mus taip dažnai nutinka.

Seniau buvo – tikiuosi, išnyko – tokia keista tradicija: sustatyti visus artimuosius prie velionio karsto ir fotografuoti. Kas ir kam tas nuotraukas išsaugodavo, kas ir kodėl peržiūrėdavo – niekas nežino. Nūnai ši keistoka tradicija mutavo – su sąlyga, kad velionis žinomas. Mutacija užpilti viešąją erdvę rausvais nekrologais – nekrologais plačiąja prasme: salsvais pasakojimais apie mirusiojo darbus bei pažiūras; skystais atsiminimais apie kažkokį prieš n metų buvusį bendradarbiavimą. Pastarosios dienos gan aiškiai parodė – bent man, kad mūsų viešuomenė linkusi mirties faktą paversti fotosienele: jei ne tiesiogine prasme (kaip tas artimųjų išdėliojimas nuotraukai), tai bent jau perkeltine (visokeriopas viešas maivymasis kito mirties spinduliuose).

Šioje vietoje norėčiau patikslinimo – kalbu ne apie senyvo, ilgą amžių nugyvenusio žmogaus, dažniausiai laipsniškai užgesusio, mirtį. Kalbu apie mirtį netikėtą. Dažniausiai – nenatūralią. Nelaimingą atsitikimą, žmogžudystę, savižudybę. Tokią, kuri iš tiesų sukrečia – savo nelauktumu. Normalu, kad tokie įvykiai sukrečia visuomenę – tą plačiąją visuomenę, tuos nebylius tūkstančius pasidalijimų socialiniuose tinkluose, tuos bereikšmius šimtus komentarų „Užuojauta artimiesiems“ – lyg artimieji (tie tikrieji) juos skaitytų ir kataloguotų.

Ir nenormalu kita – socialinės fotosesijos įvykus tragedijai. Tų pasipiarinimų aktyvių dalyvių norėtųsi užklausti kelių piktų klausimų: o ką tu – būtent tu – padarei, kad tavo nuostabaus bičiulio ir nepakartojamo scenos draugo kūnas dabar nešliaužtų siaurais metaliniais bėgeliais į vieną itin karštą krosnį vidury Lietuvos? Ar atėmei iš rankų n-tąją putokšnio taurę, kad jam neišsivystytų ūmus pankreatitas ir kepenų cirozė? Ar atėmei raktelius, kad girtas nesėstų prie šturvalo ir nelėktų ištardyt pakelėj augančių drebulių? Ar, kai pastebėjai, kad anas ilgą laiką liūdnas, nebylus ir koks tai ne toks – ar pasiūlei savąją pagalbą?

Nedrįstu sufleruoti jokių atsakymų į aukščiau paminėtus klausimus. Gali būti, kad išties – padėjo, bandė padėti. Gal net aktyviai. Gal tiesiog nepavyko. Gal tiesiog buvo per sunkus atvejis. Nenuspėjamas lemties pirštas – taip irgi būna. Tik abejočiau, ar tokiais atvejais bebūtų noras piarintis prie karsto. Drįsčiau manyti, kad tokiais atvejais tamstos būtumėte tie artimieji. Tie tylintys.

Bet nesate. Kalbate. Pozuojate. Šildotės. Kartais – net šypsotės. Nes įprasta šypsotis fotoobjektyvams. Net jei nereikėtų. Ir visa tai verčia nuoširdžiai liūdėti ir ironiškai džiaugtis vienu metu. Nuoširdžiai liūdėti, nes kaip niekad akivaizdu, kad mirtis – pati didžiausia paslaptis mūsų būtyje – žengia bulvaru. Geltonu geltonu bulvaru, kur žybsi veidrodinių fotoaparatų blykstės, pursloja pigus netikras šampanas ir oro bučinius siunčia botoksinės lūpos.

Ironiškai džiaugtis, nes bent taip tęsiasi gyvenimas: jūsų, kurie šildotės, ir to, kuris šildo. Bet tuoj nebešildys – duobė jau iškasta, raidės išrėžtos, granitas pjaunamas. Mirusieji – prastas kuras socialinei energetikai. Geriau būtų šildytis gyvaisiais – neleidžiant jiems per anksti išeiti.