Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

13 min

Tautybė – ne specialybė. Dr. H. Kobeckaitė – apie Tautybių departamentą

Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

„Džiaugiuosi, kad Tautinių mažumų departamentas šiandien mini trisdešimt metų. Anuomet jis buvo, galima sakyti – plyno lauko investicija. Nors jo istorija bei kelias nebuvo rožėmis kloti, vienu metu departamentas buvo panaikintas, nuo pat įkūrimo nuolat kelti klausimai – ar jis turi egzistuoti, kodėl jo reikia, gal panaikinti, gal sujungti“, – dabartinio Tautinių mažumų departamento, o tuomet – Tautybių departamento, istoriją apibendrina diplomatė, ambasadorė, karaimikos tyrėja ir saugotoja dr. HALINA KOBECKAITĖ, jam vadovavusi ketverius su puse metų – nuo 1990-ųjų iki 1994-ųjų.

Tolerancijos ir pagarbos įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių žmonėms puoselėtoja H. Kobeckaitė džiaugiasi, kad, nors virš departamento ir kybojo Damoklo kardas, nors jam buvo lemta patirti ne pačius maloniausius pokyčius – prieš penkerius metus jis vėl atkurtas.

„Labai simboliška, kad jis įsikūręs tose patalpose, kurias 1991 metais mudu su Vilniaus miesto meru Arūnu Grumadu suradome ir ten įsteigėme Tautinių bendrijų namus – pastate Raugyklos gatvėje, kurį tautinės mažumos labai gerai pažįsta. Džiaugiuosi, kad dabar departamente dirba kur kas daugiau žmonių negu pačioje pradžioje, kai ten buvome penkiese, įskaitant sekretorę ir vairuotoją, ir kad jie sugeba kompetentingai pasirūpinti tautinių bendrijų problemomis, kurių vienokių ar kitokių vis iškyla“, – kalba pirmoji Tautinių mažumų departamento vadovė dr. H. Kobeckaitė.

Klausydamiesi jos pasakojimo, nusikeliame į įvykius prieš Sąjūdį, t. y. 1987-ųjų pabaigą–1988-ųjų pradžią.

Diplomatė H. Kobeckaitė pasakoja, kad mėginant gaivinti ir saugoti tautinę, etninę kultūrą tuo metu buvo reikšmingas Lietuvos kultūros fondo, kurio direktoriumi buvo paskirtas profesorius Česlovas Kudaba, įkūrimas. Būtent profesoriui kilo mintis šalia lietuvių etninės kultūros gaivinimo susimąstyti ir apie kitų Lietuvoje gyvenančių tautų kultūros saugojimą. Ilgainiui į Kultūros fondo inicijuotą bendrą tautinės kultūros gaivinimo judėjimą įsiliejo įvairių tautybių kultūros rėmimo grupės: karaimų, kurios nariai buvo H. Kobeckaitė su savo vyru, ukrainiečių, baltarusių, vokiečių, rusų, azerbaidžaniečių, kitų.

„Aš tuo metu buvau Vilniaus inžinerinio statybos instituto Sąjūdžio grupės narė, karaimų tautinės grupės narė, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė. Ir mes, trylika atstovų iš įvairių tautinių grupių, susirinkome pirmajame Sąjūdžio suvažiavime“, – prisimena H. Kobeckaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Buvo įkurta speciali komisija, pateiktos pirmosios pagrindinės gairės tautinėms kultūroms gaivinti – tai pirmoji Tautinių mažumų departamento vadovė ir vadina tautinės politikos pradžia. Komisija tuo metu, anot jos, nutarė, kad reikalinga parengti Tautinių mažumų įstatymą, ir tam tikslui 1989 metų pavasarį prie Aukščiausiosios Tarybos suburta keliolikos asmenų grupė iš įvairių tautinių grupių atstovų, taip pat profesionalių teisininkų bei Aukščiausiosios Tarybos atstovų.

„Ši grupė gavo užduotį per vasarą sukurti Tautinių mažumų įstatymą – kokio dar Europoje niekur nebuvo. Ir mes tą darbą padarėme, – prisimena H. Kobeckaitė. – Rėmėmės savo pačių patyrimu, teisininkai peržiūrėjo su tuo susijusius kelis tarpukario teisinius dokumentus. Viename buvo parašyta, kad tautinių mažumų politika turi būti paremta sveiku protu ir deramu kitų žmonių suvokimu. Tuo mes ir rėmėmės – kad žmonėms, priklausantiems tautinėms mažumoms, būtų patogu, kad jie galėtų atgaivinti savo kultūrą. Kartu buvo svarbu numatyti, kad jie gerbtų kultūrą, kurios terpėje gyvena, kad iš esmės viskas valstybėje suvokiama ne per tautiškumą, o per pilietiškumą. Pilietis nepriklausomai nuo tautybės turi tas pačias teises, privilegijas, bet svarbiausia – tas pačias pareigas. Jeigu esi vienos ar kitos tautybės, bet eini vienokias ar kitokias pareigas, turi jas vykdyti ne kaip rusas, lenkas ar baltarusis, o kaip tos valstybės pilietis. Tai yra svarbiausia. Aš visą laiką sakau, kad tautybė nėra specialybė. Ir šios taisyklės mes stengėmės laikytis, ja vadovaudamiesi įstatymą ir sukūrėme.“

Diplomatė, rašytoja, vertėja, žurnalistė Halina Kobeckaitė. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

„Įtariu, istorija jums siūlys vaidmenį“

Vienas esminių punktų Tautinių mažumų įstatyme, pasak jį kūrusios H. Kobeckaitės, skelbė būtinybę Vyriausybėje steigti specialią įstaigą, kuri rūpintųsi tautinių mažumų kultūra ir kitomis jų problemomis. Tuo remiantis 1989-ųjų rugsėjį priimtas nutarimas įkurti Tautybių departamentą prie LR Vyriausybės.

H. Kobeckaitė prisimena 1989 metų spalį gavusi kvietimą atvykti į Centro komitetą pas Algirdą Brazauską. Savo bičiulės teatrologės Irenos Aleksaitės žodžių „Įtariu, istorija jums siūlys vaidmenį“ palydėta, ji išvyko į susitikimą. A. Brazauskas pranešė apie steigiamą Tautybių komitetą ir H. Kobeckaitei pasiūlė tapti jo pirmininke.

„Lapkričio keturioliktą dieną buvau paskirta Tautybių komiteto pirmininke, ir jau lapkričio 23-iąją pristatėme įstatymą Aukščiausiojoje Taryboje“, – pasakojo ji.

Kas tuo metu visoms tautinėms bendrijoms buvo svarbiausia? H. Kobeckaitė visų pirma mini apie galimybę tautinėms bendrijoms vartoti savo kalbą.

„Buvo įvairių su tuo susijusių problemų. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 1953 metų steigta daug lenkiškų ir rusiškų mokyklų. Lenkų ir rusų tautybių žmonės turėjo galimybę mokytis savo tautinėse mokyklose ir gauti vidurinį išsilavinimą. Be to, kai kuriose aukštosiose mokyklose būdavo vadinamųjų rusiškų grupių – ne visose specialybėse, bet daugumoje. Tačiau tokios grupės steigtos ne tam, kad žmonės vystytų savo tautinę kultūrą, o kaip tik priešingai – jos buvo rusifikacijos elementas, kurtas kaip noras rusifikuoti šalį ir visas Baltijos valstybes“, – aiškina H. Kobeckaitė.

Taigi svarbus klausimas, kurį reikėjo išspręsti – kaip žmonės, gyvenantys Lietuvoje, gali išsaugoti, atgaivinti ir išreikšti savo tautinį tapatumą, išlikdami Lietuvos piliečiais ir nepažeisdami savo valstybės įstatymų.

„Kita problema tuo metu buvo tautiškumo ir pilietiškumo santykis, – pasakoja diplomatė. – Tai buvo labai opus klausimas, ypač svarstomas tarp kitataučių. Nemažai jų buvo išsigandusių dėl sklandžiusių kalbų, esą prasidėjus Sąjūdžiui reikės kalbėti tik lietuviškai. Buvo maniusiųjų, kad jeigu žmogus nemoka lietuviškai, turės išvažiuoti iš Lietuvos. Nors iš tikrųjų niekas jiems nei grasino, nei liepė kur nors važiuoti.“

Tautinių mažumų įstatymas, H. Kobeckaitės teigimu, turėjo skelbti, kad kiekvienas turi teisę kalbėti savo gimtąja kalba, tačiau kiekvienas, norintis valstybėje eiti reikšmingas pareigas – mokėti valstybinę kalbą.

Pasakodama apie tautinių bendrijų tarpusavio santykius, H. Kobeckaitė prisimena tuometę įtampą tarp didžiausios tautinės mažumos lenkų ir netgi ne lietuvių, o Lietuvos valstybės: „Tuo metu atsirado ryški lenkų autonomijos idėja, bet, mano supratimu, tai buvo ne tautinis, bet ideologinis klausimas, ir tokiu atveju tautinis klausimas tampa korta, kuria žaidžiama, o ją paleisti į apyvartą, kaip kad gerai žinome ir šiandien, labai paprasta. Ir tada aš sakiau: pirma, tautybė nėra specialybė, antra – protas nuo tautybės irgi nepriklauso.“