Tavo Velykos

O iš tiesų, jau ir pats nežinai, kas tave palaiko. Vis dar kalbiesi su bendrakeleiviais – pusiau buitinėmis temomis, pusiau apie karą, geopolitiką, apie vaikus, apie orus, dar apie orus – visa tai tarsi asfaltinės kelio bangos, atrodo, palaidos, užpils, negrįžtamai, – taip, turbūt išsigelbėsi, bet kažkas tavyje bus jau neatpažįstamai pasikeitę.

Panašiai perkeičia ilgas žiūrėjimas į ugnį, vėjo judinamas eglės šakas, tvenkinio paviršių ribuliavimas, saulėlydis, saulėtekis…

Kai kurių dalykų jau nebesitikėjai sulaukti, nebesitiki, – bet vis vien eini, per tą didžiąją mažąją savaitę, kalbiesi su pažįstamais ir nepažįstamais. Taip, ir apie orą, ir apie jį.

Daug dulkių, pavasaris lyg pažadas ir priesakas budėti – jau kelintą parą nesumerki akių, – nors tai tik tau taip atrodo, iš tiesų sapnuoji, kad lauki, kad budi, sapnuoji, kad nieko neišdavei, – nei savęs, nei kitų, tiesiog eini, pats nesuprasdamas, kokios jėgos padedamas. Beveik bukai, linkčiodamas galva, taip, šaltas pavasaris, taip, tas karas, taip, tie visi baisūs įvykiai, bet jau oras oras, tas dar baisesnis…

Iš kur tas ėjimo ritmas, – nesibaigiantis, kai jau seniausiai nebeturi jokių resursų, turėjai sustoti kaip tas suvargęs laikrodis, rodyti vakarą – didžiąja rodykle pridengęs mažąją. Kokioje nors kryžkelėje nenumaldomai augs šešėliai, o tu vis eisi, taip ir neišsiaiškinęs, kur nepaprašęs leidimo ir atleidimo, dėl to žingsniai lyg girto, – netvirti, sunkūs.

Ir vis dėlto esi, kaip buvai tuos daugelį metų, kai nieko nežinojai apie tikėjimą, šventyklas, angelus, kai žvelgdavai į dangaus naktinius žvynus, kai kažkur paklysdavai, grįždamas iš mokyklos pro mišką, bijodamas ne pasiutusių lapių, o svetimų žmonių, vis dėlto ėjai tada, nors labai norėjai pasileisti bėgti, bet laikeisi, – kantriai, su tau vienam suprantamu užsispyrimu, – nepanikuoti, neprapulti, tiesiog eiti, tiesiog tikėtis ir tikėti, kad pasieksi namus.

Ir pasiekdavai, o kitomis dienomis vėl kažkur tekdavo išsiruošti, vėl tikėtis ir tikėti. Ir jeigu visus tuos kelius, takelius, žingsnelius sujungtum, suvyniotum, paridentum atgalios,–  tas kamuolys turbūt išaugtų iki visa traiškančio, todėl tu nieko nebandai sieti, verti ant to paties, tu tiesiog eini, tikiesi ir tiki, kad štai už tų medžių, to posūkio, tos kalvelės…

Ginčijiesi su savimi, protinguoju, su kitais, šiek tiek, geraširdiškai, ir vis apie orus… nes jei paklaustų apie kalbamės, tai nieko, išskyrus tai, negalėtum pasakyti. Gerai, kad neklausia niekas, bent negirdi, eini, beveik be jėgų, bet eini, ir jau greitai vakaras, bet dar nepasiekei tų medžių, to posūkio, kalvelės, dar nespėjai pasirūpinti nakvyne, šešėliai tuoj ilgės, vėl turėsi laikytis, kantriai laikytis, kad mažoji savaitė neužgožtų didžiosios…

Ir vis dėlto norėtum, kad tie pažįstami ir nepažįstami kelyje nepaliktų tavęs vieno su tuo liūdesiu, iš kurio niekaip neišbrendi jau valandą, pusdienį, dieną, savaitę, kad galėtume kalbėtis, eidami keliu, kaip ir visą gyvenimą, nebūtinai atpažindami, kas šalia, nenujausdami, o vis dėlto lydimi, su visom savo šnekom apie orą, dulkes, tais netvirtais žingsniais…

Norėtum, kad visa tai baigtųsi, norėtum, kad tai niekada nesibaigtų, – bent kol nepriėjote tų medžių, to posūkio, tos kalvelės, kol nesupratai, kas tave visą tą kelią lydėjo ir tebelydi, kol nesupratai, kad visą tą laiką, kol skundeisi oru, baisėjaisi pasauliu, tavęs klausėsi. Ir išklausė. Tereikia stabtelėti. Nuščiūti. Tyloje išgir̃sti, kaip tuksena, kaip beldžiasi į vartus širdis.

Ir tavo. Ir ne tavo. Visų einančių ir stabtelėjusių širdis viena. Ir tai širdžiai atsiveria viskas. Jai niekad nebuvo ir nebus dėl ko nors atsakyta. Ji yra viskas, ko reikia Velykoms.