Teatras, ieškantis naujovių ir atgaivinantis klasiką. Pokalbis su LNDT meno vadovu O. Koršunovu

Šiame teatre dirbti pradėjai 1989 metais. Jau 1990-ųjų pradžioje sukūrei spektaklį „Ten būti čia“. Netrukus sekė visa Oberiutų trilogija. „Senė“ susilaukė net dviejų versijų, dadaistinė opera „Labas Sonia Nauji Metai“. Vėliau – teatro istorijai svarbūs spektakliai – „P. S. Byla O. K.“, „Roberto Zucco“. 1999 metais atskilai ir įkūrei savo teatrą – OKT. Tačiau didieji Tavo sukurti spektakliai ir toliau buvo vaidinami šiame teatre. Apie dešimt metų viename iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro kabinetų glaudėsi ir OKT administracija. Galima sakyti, kad Tu niekada nebuvai išėjęs iš šio teatro.

Taip, šito teatro duris aš varstau nuo 1989-ųjų. Faktiškai aš visą laiką buvau jame ir su juo. Labai svarbūs pirmieji spektakliai, bet šiame kontekste norėčiau išskirti ir man, ir tuo metu teatrui labai svarbų spektaklį „Labas Sonia Nauji Metai“. Tai buvo mano pirmas darbas su įvairiomis aktorių kartomis: ten dirbo ir Mažojo, ir tuometinio Akademinio dramos teatro aktoriai. Vėliau, kai susikūrė OKT, šiame teatre buvo dirbama skėčio principu. Nors OK teatras buvo atskiras, jis buvo ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro dalis, t. y. OKT repertuaras buvo dalis naujojo LNDT repertuaro.

Tuo metu, kai Rimas Tuminas pasiūlė Nacionalinio dramos teatro koncepciją, ji tokia ir buvo – šis teatras turi susidaryti iš keleto geriausių teatrų – „Meno forto“, Mažojo teatro, Nacionalinio dramos teatro, A|CH ir OKT. Tai buvo, beje, auksinis mūsų, OKT, laikas. Tuo metu mes pastatėme „Shopping and Fucking“, „Ugnies veidą“, „Vasarvidžio nakties sapną“ ir tokius didžiulius spektaklius kaip „Meistras ir Margarita“, „Oidipas karalius“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Ir visa tai buvo neatsiejama nuo Nacionalinio dramos teatro, nes trupė buvo mišri: vaidino ir naujieji, tuo metu dar jauni aktoriai – Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Airida Gintautaitė, Rytis Saladžius, Darius Gumauskas ir kiti, bet taip pat vaidino ir daug LNDT aktorių, tarp jų – Arūnas Sakalauskas, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė, Saulius Mykolaitis, Vaidotas Martinaitis, Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis.

Tuo metu buvo taip susiklostę, kad LNDT repertuaras nebuvo pats stipriausias, bet bendrai sudėjus šiame teatre veikiančius teatrus buvo stiprus. Dalis žiūrovų net ir nesusivokė, kuriam teatrui priklauso vienas ar kitas spektaklis, jie tiesiog ėjo į Nacionalinį dramos teatrą. Kol šiame teatre skėčio koncepcija buvo stipri, buvo gerai. Vėlesni meno vadovai šios koncepcijos atsisakė, mums tapo gerokai sunkiau: buvo pakeltos nuomos sąnaudos, bet mes vis tiek gyvenome tame teatre, ir vis tiek viskas tarpusavy sąveikavo. Įdomu tai, kad vėliau, išvaryti į tą dykumą, mes vis tiek likome gyvybingi, vis tiek išliko kūrybinė partnerystė su LNDT, nes aktoriai išliko bendri.

Kai 2010 metais LNDT generaliniu teatro vadovu tapo Martynas Budraitis, OKT intensyvių, itin stiprių meninių metų patirtis savaip persikėlė ir į LNDT. Palaipsniui į šį teatrą atėjo ir kai kurie kiti OKT žmonės. 2011 m. Tu iššovei spektakliu „Išvarymas“, vėliau sekė „Katedra“, „Kankinys“, „Eglė žalčių karalienė“, „Jelizaveta Bam“. Tai buvo ne formalus, bet labai ryškus Tavo sugrįžimas. Kaip Tu jį pajutai?

OKT teatre ne tik debiutavo daug naujų režisierių ir aktorių, bet ir M. Budraičiui tapus LNDT generaliniu direktoriumi dalis papildė šio teatro trupę. Taip atsitiko ne tik su aktoriais, bet ir su daugeliu technikų, kurie vėliau iš OKT perėjo į LNDT. Šie žmonės buvo pakviesti motyvuojant tuo, kad jie yra geriausi savo srities specialistai. Taip kad OKT simbiozė su LNDT visuomet buvo didelė, kūrybinga ir abipusiai naudinga. O aš visą laiką buvau arba teatro viduj, arba labai arti. Gyvai mačiau visą teatro raidą, jo visus pakilimus, nukritimus. Galėjau sulyginti, koks teatras buvo vadovaujant Jonui Vaitkui, Rimui Tuminui ir kitiems. Taip pat glaudžiai bendradarbiavau su Audroniu Liuga, kai jis buvo LNDT meno vadovas.

Apskritai, kai M. Budraitis tapo generaliniu teatro direktoriumi, manęs vėl prireikė Nacionaliniam dramos teatrui. Tuo metu aš daugiausia ir dirbau su šio teatro trupe. Mano statomi spektakliai, ypač tokie kaip „Išvarymas“, smarkiai prisidėjo prie naujos teatro trupės formavimosi. Taip teatre atsirado Marius Repšys, Monika Vaičiulytė, Kęstutis Cicėnas ir kiti.

O kaip bus su OKT?

OKT sukurtas ir egzistuoja su savo stipriais bruožais bei kriterijais. Jis jau egzistuoja pats savaime. Nei išėjus Martynui Budraičiui, nei kitiems, šis teatras iš esmės nepasikeis. Šiuo metu jame stato kiti režisieriai, į jį ateina jau antra mano rengtų aktorių ir režisierių laida. Taigi jis tikrai nepražus. Gerame teatre kaip gerame versle – sėkmingai paleista mašina pati savaime veikia.

Tau tapus LNDT meno vadovu, niekam šoko nėra, nes Tave pažįsta dauguma, Tu taip pat pažįsti visus – nuo trupės iki budinčiojo. Tavo vadovavimo patirtis gana didelė: dvidešimt metų buvai OKT meno vadovas, esi vienas iš tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ steigėjų. Dėl Tavo spektaklių OKT keliavo po visą pasaulį. Matei daug įvairių teatrų, kaip jie funkcionuoja, matei sėkmingų vadovavimo patirčių, stebėjai ir įvairių teatrų vadovavimo klaidas. Ką įsidėmėjai per šį intensyvų laikotarpį?

Taip, aš nesu koks „Kinder“ siurprizas, kai nežinai, ko galima tikėtis. Į šį teatrą atėjau paprašytas. Reikėjo gerokai pasistengti būti įkalbintam. Aš esu idėjinis žmogus, todėl negaliu formaliai atlikti vienų ar kitų pareigų. Žinau, kiek mane giliai įtrauks šis darbas. Kita vertus, tam esu gerai pasiruošęs.

Patirtis didelė. Per šį laikotarpį OKT nuolat buvo tarptautiniuose vandenyse, labai gerose pozicijose: visuomet buvome pagrindinių teatrų festivalių svečiai. Iš esmės nepriklausomą teatrą sugebėjau sukurti kaip repertuarinį, o tai – retas reiškinys. Jame kūrė daug režisierių, per dvidešimt metų suvaidino šimtas aštuoniasdešimt penki skirtingi aktoriai.

Taip pat didelę patirtį įgijau dirbdamas įvairiuose pasaulio teatruose. Gerai pažįstu skandinavišką teatrą. Gal dešimt spektaklių pastačiau Oslo nacionaliniame dramos teatre, Švedijos karališkajame teatre, Danijoje, Islandijoje. Nemažai esu statęs Lenkijoje, teko dirbti labai garsiuose teatruose: Paryžiuje – „Comédie-Française“, Londone – „Royal National“, Berlyne – „Schaubühne“, Sankt Peterburge – Aleksandros, Maskvoje – Dailės teatre (MCHATe). Taip pat Norvegijoje, Švedijoje, Italijoje stačiau operas.

Visi šie teatrai labai skirtingi, ir vadovaujama jiems labai įvairiai. Tad mačiau ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Esu susidūręs su labai gerais meno vadovais, kurie nemažai man padėdavo išleidžiant premjeras. Bet mačiau ir blogų vadovų. Taigi ši patirtis yra svarbi. Žiūrint pragmatiškai, aš turiu gerų pažinčių tarptautinio teatro arenoje, todėl mūsų ambicija kviesti gerus režisierius yra reali, nes kartais užtenka tik paskambinti. Tokiu būdu dabar į LNDT buvo pakviestas vienas įdomiausių lenkų režisierių Grzegorzas Jarzyna. Jis moka dirbti su aktoriais – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis statys spektaklį šiame teatre.

Mano pagrindinė misija ir būtų ne tik statyti gerus spektaklius, bet ir stengtis palaikyti tai, kas vyksta teatre, kad žiūrovas nematytų spektaklių lavonų. Tai – ne vien mano darbas. Dėl to bendradarbiauti pakviečiau ir Marių Ivaškevičių. Tai – daugiau vakarietiškas modelis, kai teatre yra dramaturgas.

Ką reiškia režisieriui tapti Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovu? Kažkada tai buvo būtinybė, bet jau dvidešimt metų jam vadovavo kompozitoriai, aktoriai, vadybininkai. Režisieriai – svarbiausias teatro dėmuo, tad Tavo tapimas šio teatro meno vadovu labai svarbus.

Aš tapau meno vadovu, bet neturiu tų įprastinių meno vadovo galių, kurios buvo anksčiau. Svarbiausi sprendimai vis tiek lieka Martyno Budraičio rankose. Žinoma, aš tikiuosi, kad irgi galėsiu daug kam daryti įtaką. Su Martynu mes esame sėkmingai bendradarbiavę OKT ir „Sirenose“.

Režisieriai Lietuvoje, galima sakyti, buvo išvaryti iš teatrų vadovų pozicijų, ir tai įvyko gana seniai. Tik dabar po truputį jie grąžinami į meno vadovus. Mano giliu įsitikinimu, režisieriams dera būti meno vadovais. Tokia jau jų profesijos specifika, nes režisieriai labiausiai suinteresuoti trupės pajėgumu, būtent aktorių trupė yra pagrindinis režisieriaus kūrybos įrankis. Geras režisierius bus suinteresuotas ir supras, kaip formuoti gerą trupę, kaip ją auginti. Režisierius žiūrės ne valdiškai, bet kūrybiškai. Jam labiausiai rūpi tiek disciplina, tiek kūrybinė laisvė. Jis visuomet jaus trupės pulsą, žinos, kaip vienam ar kitam aktoriui duoti naudingų patarimų ar laiku pasiūlyti tinkamą vaidmenį. Režisierius visada formuos repertuarą pagal trupės galimybes, suprasdamas, kad tik tada jis bus organiškas, auginantis teatro trupę.

Kažkada įvyko kaip Federico Fellini filme „Orkestro repeticija“, kai muzikantai nusprendė išmesti dirigentą. Teatrams norėjosi išsivaduoti iš režisierių autoritarinio vadovavimo. Bet tai buvo seni laikai. Važinėdamas po įvairius teatrus aš pastebėjau: kaip teatre – taip ir valstybėje, kaip valstybėje – taip ir teatre. Režimo laikais toks ir teatras buvo. Nenuostabu, kad toks buvo ir Juozo Miltinio teatras, panašiai funkcionavo ir anų laikų Kauno valstybinis akademinis (dabar – Nacionalinis) dramos teatras, kai jam vadovavo Jonas Vaitkus. Iš esmės tai – vieno režisieriaus teatras. Panašiai atsitiko ir su Jaunimo teatru: jame dirbo Dalia Tamulevičiūtė, bet viskas buvo sutelkta į Eimunto Nekrošiaus kūrybą.

Laikai, žinoma, labai pasikeitė. Šiais demokratiškais laikais tokie teatrai neįsivaizduojami. Aš pats esu demokratiškas ir liberalus žmogus. Istoriškai įvyko, kad OK teatras buvo pavadintas mano vardu. Taip sugalvojo Egmontas Jansonas, apie tai rašė kritikai, o kai atėjo laikas, Jūratė Paulėkaitė pasiūlė šitą pavadinimą. Taip šis teatras tapo OKT. Vėliau tapo „brendu“ naujuosius teatrus pavadinti jiems vadovaujančiųjų vardais. Nors iš tiesų OKT dirbo daug ir įvairių režisierių: Anželika Cholina, Lietuvoje debiutavo Yana Ross, statė Ericas Lacascade’as, taip pat jauni režisieriai Kamilė Gudmonaitė, Artūras Areima, Agnija Leonova, Paulius Ignatavičius ir daugelis kitų.

Tuo labiau, kalbant apie LNDT, aš neketinu pasiglemžti jo repertuaro, noriu, kad teatras būtų įvairus, visapusiškas. To reikalauja ir laikas, tai ir darysiu. Aš nebijau kitų stiprių režisierių, stengsimės kviestis pačius geriausius iš Lietuvos ir užsienio. Kita vertus, svarbus faktas, dėl ko kažkada ir OKT sukūriau, supratau, kad būtina vykdyti spektaklių priežiūrą. Spektakliai gali gyventi tik tuo atveju, jeigu juos prižiūri patys režisieriai. Dėl to teatras turėtų jiems suteikti tokias galimybes, o to teatruose paprastai nėra, po premjeros su režisieriais tiesiog atsisveikinama.

Režisierius savotiškai spektaklį pagimdo, yra to spektaklio motina, dėl to turi jį ir žindyti, kitaip spektaklis negyvena. Turi vykti nuolatinis darbas, nuolatiniai aptarimai. Kažkas tam spektakliui turi būti veidrodis, o tai ir yra viena pagrindinių meno vadovo-režisieriaus misijų. Tik režisierius, gerai pažindamas trupę ir matydamas tuos spektaklius, gali duoti teisingų patarimų įpūsti gyvybės. Režisierius yra tarsi akumuliatorius, nuo kurio įkraunamas visas mechanizmas. Aš nemačiau nė vieno gero teatro, kuriam nevadovautų režisierius, – kalbu apie savo užsienio patirtis. Visiems geriausiems teatrams vadovavo geri ir protingi režisieriai, kurie žinojo, kaip puoselėti savo trupę, kokius režisierius kviesti, kad jie galėtų ne tik patys atsiskleisti, bet ir atskleistų naujus aktorinius potencialus.

Mano pagrindinė misija ir būtų ne tik statyti gerus spektaklius, bet ir stengtis palaikyti tai, kas vyksta teatre, kad žiūrovas nematytų spektaklių lavonų. Tai – ne vien mano darbas. Dėl to bendradarbiauti pakviečiau ir Marių Ivaškevičių. Tai – daugiau vakarietiškas modelis, kai teatre yra dramaturgas. Jis turi ir patariamąjį dramaturgo žodį tiek jauniems, ateinantiems dramaturgams, tiek inscenizacijų autoriams, taip pat vertinant spektaklius iš dramaturginio požiūrio. Jis turi stebėti, ar spektakliai neprarado dramaturgijos aštrumo, o tai dažnai teatruose nutinka. Taip pat dramaturgas atlieka didelį vaidmenį kuriant teatro repertuarą. Jis stebi bendras dramaturgines tendencijas tiek pasaulyje, tiek savo šalyje. Čia, beje, yra neblogas LNDT įdirbis – šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Matau šio projekto tęstinumą ir tobulinimą.

Prižiūrint spektaklius taip pat svarbu suburti stiprius asistentus, jaunus režisierius. Reikia turėti stiprų kūrybinį režisūrinį kolektyvą. Tokių žmonių jau dabar yra teatre. Kaip režisieriai ir kaip asistentai šiame teatre darbuojasi Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė. Tai svarbi pagalba aktoriams ir gera praktika režisieriams, svarbūs saugikliai spektakliams. Aš noriu sukurti tokią kūrybinę erdvę, kurioje visi jaustų savo kūrybinį indėlį į bendrus procesus. Tik tuomet žmonės pradės sirgti už savo teatrą, pradės kovoti už savo teatro meninę vertę. Apskritai bendra atmosfera yra viena iš meno vadovo regalijų.

Atmosfera turi būti gera, tik tada teatras bus kūrybiškas. Beje, dabar teatre vidinė atmosfera nėra pati geriausia, ypač šiuo karantininiu laikotarpiu. Reikia tiesiog daugiau bendravimo. Todėl planuoju dažniau rengti teatro susirinkimus. Tai turėtų būti ta geroji teatro rutina. Teatras yra ypatingas kolektyvas, jame turi būti ir dirbama, ir švenčiama. Kažkada šiame teatre dirbęs Rimas Tuminas yra kalbėjęs, kad teatras yra namai, o trupė – šeima. Žinoma, tai neturi tapti kažkokiu reikalavimu. Šeima – per daug sudėtinga institucija, bet draugiškumas, apskritai bendravimo ir darbo etika – labai svarbu. Ir ji, kaip sakė Stanislavskis, prasideda nuo smulkmenų – nuo rūbinių, grimerinių…

Pavyzdžiui, LNDT neliko tarnybinio bufeto, o, kaip pastebėjau, tai – svarbus, vienijantis dalykas. Visuose geruose teatruose yra ir gerų tarnybinių bufetų. Valgymas gerai veikia bendravimą. Teatre turi būti poilsio oazių, nes dažnai aktoriai teatre prabūna nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Beje, dabar visa tai teatre ir vyksta: rekonstrukcija, kurią, žinoma, sunkiai išgyvena trupė, netrukus baigsis. Teatras turės ne tik naujas scenas, bet ir grimerines, restauruotas ir naujai pastatytas fojė, švarius koridorius, skaityklą, restoraną. Tad atsiras erdvių, kuriose bus galima rengti meno parodas, koncertus, susitikimus su žiūrovais. Tai buvo daroma ir anksčiau, bet dabar, atsiradus naujoms galimybėms, bus plėtojama dar labiau. Tai turėtų smarkiai pagerinti teatro atmosferą tiek viduje, tiek naujai ateisiantiems žiūrovams. Teatre svarbiausia – kūrybinė terpė.

Laikai pasikeitę. Daug kas kalba apie režisieriaus epochos pabaigą, bet iš tiesų tai – ne režisieriaus kūrėjo, bet režisieriaus diktatoriaus laikų pabaiga. Režisieriui kūrėjui ateina geri laikai. Perfrazuosiu Kristupo Saboliaus pelkės metaforą. Teatre svarbu sukurti kūrybinę pelkę, kurioje gali gimti viskas – nenumatyti ir gražūs dalykai. Teatras turi būti pasiruošęs viskam. Kaip Ventės rage tinklai, kurie visada išskleisti ir į juos įskrenda paukščiai. Visa tai, kas gražiausia, įskrenda, ir jiems uždedami žiedai, – visa tai užfiksuojama. Toks turi būti ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras – pasiruošęs patiems geriausiems teatro įvykiams. Ir tam didele dalimi turi padėti meno vadovas.

Kas šiame teatre buvo gero ir ko nebuvo?

Atėjus Martynui Budraičiui teatras labai atsinaujino. Pirmiausia labai sėkmingai atnaujinta teatro vadyba ir viešieji ryšiai. Ši sritis buvo užkalkėjusi. Teatras pradėjo komunikuoti. Be to, atsirado nemažai stiprių spektaklių, tokių kaip „Visuomenės priešas“, „Išvarymas“, „Didvyrių aikštė“, „Borisas Godunovas“, „Oidipo mitas“. Toliau teatre dirbo svarbūs režisieriai – Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas. Teatrui buvo svarbūs Yanos Ross spektakliai, jai pačiai – taip pat. Pradėjo dirbti geri užsienio režisieriai – Krystianas Lupa, Árpádas Schillingas, Kirsten Dehlholm, Jo Strømgrenas, Łukaszas Twarkowskis. Teatras neužmiršo ir tradiciškai gerų dalykų, kurių vyko ir anksčiau, ir kartu pradėjo eiti su laiku.

LNDT tapo visų eksperimentų pačiame avangarde. Bet ilgainiui eksperimentavimas persvėrė balansą. Šis teatras suko į jaunimą, į šiuolaikinę dramaturgiją, į postdraminį teatrą. Tai yra gerai, bet kartu tai tapo ir tam tikra problema, susmulkėjimu. Daug teatro spektaklių tapo nišiniai. Dabar vis aktualesnis tampa ganėtinai naujas terminas „amžizmas“. Jis aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: vyresni žmonės išlieka kūrybingi, jie negali likti už borto. Tai susiję ir su žiūrovais: jauni žmonės eksperimentuoja, bet tie eksperimentai įdomūs gan siauram žiūrovų ratui.

Pavasarį buvau pakviestas į LNDT aktorių atestaciją. Žinoma, jiems nereikėjo vaidinti, šokti ar dainuoti. Atestaciją paverčiau pokalbiais. Su kiekvienu aktoriumi kalbėjomės apie pusvalandį ar net ilgiau. Kaip aktoriai, taip, manau, ir žiūrovai pasiilgę klasikos, pasiilgę rimtų pastatymų, rimto darbo su patyrusiais režisieriais. Nacionalinis dramos teatras to pradėjo stokoti. Šis teatras neįsivaizduojamas be klasikos pastatymų, kaip neįsivaizduojamas ir aktorinis augimas be stiprios klasikinės dramaturgijos. Beje, kaip ir be šiuolaikinės dramaturgijos, ir be tų pačių eksperimentų. Teatre reikalingas balansas. Tai labai svarbu galvojant ne tik apie trupę, bet ir apie žiūrovą. Teatras turi būti platus, jis skirtas visiems – tai yra labai svarbu. Mes tikrai sieksime, kad LNDT būtų išskirtinis Europos teatro žemėlapyje. Jis beveik toks ir yra. Dėl to reikia ne tik kviesti patyrusius, garsius režisierius, bet ir suteikti galimybę jauniems ir patiems jauniausiems.

Dabar pas mus yra gan ryški vidurinė režisierių karta. Jeigu šis teatras gerai tarpininkaus jų sumanymams, mes turėsime įdomių spektaklių. Ši „y“ karta atėjo su savo pasaulėžiūra, savo teatro samprata. Žinoma, kaip ir minėjau, mes turime galvoti ir apie pačius jauniausius, apie debiutus. LNDT turėsime labai dėkingą situaciją, kur visa tai galės skleistis, – turėsime Didžiąją, Naująją ir Mažąją scenas.

Mažoji scena nebus tokia maža. Joje tilps apie šimtą žiūrovų. Čia kurs jauniausi režisieriai debiutantai, jauni aktoriai. Sėkmingi spektakliai bus perkelti į Naująją sceną. Ši scena – didelė, joje tilps beveik keturi šimtai žiūrovų. Jos pavadinimas – Naujoji – susijęs ne tik su tuo, kad ji naujai pastatyta; čia turėtų vykti naujausi eksperimentai, drąsiausi teatro atradimai, tai bus kūrybiškai mobiliausia scena. O Didžioji yra Didžioji. Stengsimės, kad šioje scenoje gimtų stiprūs, kokybiški spektakliai. Čia turėtų dirbti garsiausi Lietuvos ir užsienio režisieriai, statoma lietuviška ir užsienio klasika. Žinoma, ne tik. Nors šią sceną įsivaizduoju labiau klasikinę, bet kiekvienas geras spektaklis visuomet yra savitas eksperimentas, laužantis kanonus.

Teatras turi būti kūrybiškas, įvairus ir, aišku, kokybiškas. O už tą kokybę aš savaip ir būsiu atsakingas. Kas ta atsakomybė? Tikrai žinau, nes tai esu ir pats patyręs, – daryti viską, kad režisierių darbai šiame teatre būtų jų geriausi darbai. Tada režisieriai norės šiame teatre dirbti.

Kiekvienam atrodo, kad gyvenimas tame specifiniame burbule ir yra visas pasaulis, bet iš tikrųjų taip nėra. Tai tik jo sukurtas arba aplink jį susikūręs burbulas. Teatre tie burbulai turi sprogti. Teatras yra kolektyvinis išgyvenimas. Teatras visuomet turėjo vienijantį aspektą. Antikinis teatras sugebėdavo aprėpti visą savo polį.

Ko tikisi šio teatro trupė?

Svarbu natūrali eiga. Teatre nieko negalima nuleisti iš viršaus. Svarbu tai, kas vystosi organiškai. Svarbu, kaip užimti dabartinę aktorių trupę. Viena iš LNDT bėdų – čia buvo per daug kviestinių aktorių, jų turi būti, bet ne per daug, nes yra daug puikių etatinių aktorių, bet jie neužimti. Ši tema yra pati aktualiausia ir, matyt, pati skaudžiausia teatrui. Matau didelį LNDT trupės potencialą. Mes stengsimės, kad atvykę režisieriai daugiausia užimtų šio teatro aktorius. Tik tokiu būdu bus galima formuoti stiprią trupę. Kalbėti apie jos pajėgumą įmanoma tik tuomet, kai ji pakankamai užimta ir scenoje visa tai matosi.

Svarbu suteikti didesnę galimybę ir per tai tą trupę kurti. Tik tuomet pati savaime ji organiškai reformuosis. Žinau, kad nemažai iniciatyvų kyla iš pačių aktorių, jie turi svajonių, pjeses, kurias nori realizuoti, patys režisuoti. Šios iniciatyvos labai svarbios, jų negalima ignoruoti. Bet, žinoma, ir atranka turi būti. Ir tai turi būti sprendžiama per diskusijas.

Teatras galingas tada, kai turi galingą trupę. Dabar valstybiniai repertuariniai teatrai dažnai būna tam tikros išgyvenimo bazės. Aktoriams jos yra tam tikri pragyvenimo garantai, kad ir minimalūs. Savo uždarbius ir kūrybinį kapitalą jie dažnai didina kituose teatruose, laisvuose, nuo teatro nepriklausomuose projektuose, televizijose ar vadinamosiose „chaltūrose“. Taip pas mus jau susiklostė istoriškai. Bet reikia padaryti taip, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriams darbo ir kūrybos prioritetas būtų šio teatro scenos. Aš nieko prieš aktorių darbus televizijoje, o tuo labiau kine, nes tai yra svarbios kūrybinės zonos, tai svarbu ir patiems žiūrovams. Kitas dalykas, kai etatiniai aktoriai dirba kituose teatruose. Jiems prioritetas turėtų būti savasis teatras, bet tai yra greičiau ne reikalavimas, o siekiamybė.

Pandemija: kaip reikės išeiti iš jos?

Čia – sudėtingiausias iššūkis. Visų pirma mes nestabdome darbo. Teatras niekada nebuvo smarkiai pristabdęs darbo: ir per pandemiją buvo išleistos net šešios premjeros. Jai prasidėjus padaryta didelių ir svarbių darbų – „Respublika“ ir „Didysis kelias“. Tai puikus derinys, vienas spektaklis – labai šiuolaikiškas, kitas – atstovaujantis lietuviško teatro klasikiniam modernizmui. Kai kalbu apie repertuaro įvairovę, tai būtent taip jį ir įsivaizduoju.

Prieš kelias dienas pradėjau repetuoti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Miegantys“. Būtent dabar labai svarbu galvoti ir strateguoti apie tai, kaip elgtis artimiausioje ir tolimiausioje ateity. Tikimės, kad jau pavasarį pradėsime rodyti spektaklius. Šiuo metu net apmažinome numatytų premjerų skaičių, kad tik atsidarę galėtume rodyti neparodytus spektaklius, nes kiekvienos premjeros repeticijos savotiškai sustabdo teatrą; gerai paruošti premjerą reikalingos trys savaitės sceninių repeticijų. Dabartiniame LNDT repertuare gana daug spektaklių, o aktoriai yra starte – jie pasiruošę ir labai nori vaidinti, o žiūrovai nori matyti. Dėl to tik atsidarę iškart pradėsime rodyti keletą spektaklių.

Labai gaila, kad šiek tiek nusikėlė Naujosios scenos atidarymas. Ši scena turėjo atsidaryti su „Miegančiais“ dar pavasarį, deja, dėl pandemijos sukeltų priežasčių viskas atsidėjo. Greičiausiai ji pradės funkcionuoti birželį. LNDT galvoja apie tai, kad reikia išnaudoti vasarą, organizuojant spektaklių rodymą aikštėse. Aišku, tikimės lengvesnio rudens, negu buvo praėjęs. Prošvaisčių jau matosi, tiesiog tam reikia labai gerai pasiruošti, pasitikti ateinančią aušrą. Pandemijai negalima pasiduoti. Tik atsidaręs LNDT turi pradėti intensyvų spektaklių rodymą. Galbūt reikia daryti tam tikras atrankas, atrinkti tai, kuriuos spektaklius būtų galima rodyti intensyviau, nes to nori ir žiūrovas, to reikia ir patiems spektakliams. Negalima gerų spektaklių rodyti retai. Repertuarinė strategija – labai svarbu.

Koks, Tavo požiūriu, šiuolaikinis žiūrovas, kokie jo lūkesčiai?

Visi pasiilgę įvykių. Teatras gyvena tais įvykiais, tais spektakliais, kuriuos aptarinėja, į kuriuos sunku papulti, kurie tampa tam tikra teatro švente. Reikia ir sukrėtimų, ir tragedijos, ir komedijos. Teatras negali būti nešiuolaikiškas. Bet kartu jis kaip vynas – kuo daugiau subrendęs, tuo geresnis. Tai ir yra dabarties lūkesčiai: ir aktoriai nori rimtų darbų, ir žiūrovai to laukia.

Visuomenė poliarizavosi: jauni žmonės–vyresni žmonės, dešinė–kairė, visokių rūšių liberalai ir visokių rūšių radikalai, labai skirtingos, kartais visiškai nesutaikomos pasaulėžiūros. Mes gyvename socialinių tinklų epochoje. Kaip pastebėjo garsus sociologas Zygmuntas Baumanas, tie socialiniai tinklai, kurie turėjo sujungti visuomenę, iš tiesų ją poliarizavo, sukurdami specifinius burbulus. Viskas buvo kuriama lyg žmonėms suartinti, bet iš esmės visi išsiskyrė, gyvena tuose skirtinguose burbuluose: elitas – vienuose, ne elitas – kituose ir t. t.

Kiekvienam atrodo, kad gyvenimas tame specifiniame burbule ir yra visas pasaulis, bet iš tikrųjų taip nėra. Tai tik jo sukurtas arba aplink jį susikūręs burbulas. Teatre tie burbulai turi sprogti. Teatras yra kolektyvinis išgyvenimas. Teatras visuomet turėjo vienijantį aspektą. Antikinis teatras sugebėdavo aprėpti visą savo polį. Tas pats buvo ir šekspyriškajame teatre. Jo apačioje stovėjo liaudis su alaus bokalais, šonuose – sponsoriai ir teatro mylėtojai, balkonuose – aristokratija, o specialioje vietoje – karalienė su karaliumi. Ir tame pačiame spektaklyje visi pamatydavo ir gaudavo tai, kas jiems specifiškai aktualu. Todėl šekšpyriškasis teatras iki šiol yra toks daugiasluoksnis. Toks teatras iš esmės ir turi būti.

Atsimenu, kai mes su OKT „Hamletu“ iš mažos erdvės perėjome į didelę – Teatro areną. Vyko šio perkelto spektaklio didžioji premjera. Aš stovėjau viršuje ir žiūrėjau, kokie žiūrovai renkasi. Atėjo dreduotas neformalus jaunimas ir susėdo ant žemės, matėsi Dailės akademijos ir Teatro fakulteto, Vilniaus universiteto studentai, vyresniųjų klasių mokiniai ir jų mokytojai, nepasiturintys, vidurinė klasė, verslininkai, politikai, žvaigždės, intelektualai, šeimos, artumo neslepiančios porelės – heteroseksualios ir neheteroseksualios; galų gale šiek tiek pavėlavę atėjo apie dešimt vienuolių. Salėje matėsi visas mūsų visuomenės pjūvis, ir visiems tas spektaklis buvo įdomus. Tai ir yra siekiamybė, būtent tokio norisi LNDT repertuaro ir žiūrovo.

Suprantama, turi būti ir nišinių spektaklių. Ir tokių LNDT bus. Štai jau dabar bus pradėtas repetuoti George’o Orwello „Gyvulių ūkis“, kuris galėtų sudominti ir retai į teatrą užsukančius paauglius. Taip pat labai svarbu ir spektakliai vaikams arba spektakliai šeimai. Tokios turėtų būti „Robotų pasakos“, sukurtos pagal to paties pavadinimo Stanisławo Lemo kūrinį. Būna ir tokių spektaklių, kurie yra aukštos meninės vertės, bet nesulaukia žiūrovo, savotiškai aplenkia laiką. Tokius spektaklius svarbu išskirti, suprantant jų vertę, stengtis juos išlaikyti, netgi jei jie nelabai ir lankomi.

Dėl to svarbiausia teatre turėtų būti meniškumas. Čia, žinoma, svarbų vaidmenį atlieka teatro kritikai ir teatrologai. Dabar stipriai jaučiama atskirtis tarp teatro praktikų, žiūrovų ir teatro kritikų. Čia būtina jungtis. Teatras turi išmokti kviesti kritikus į dialogą. LNDT turi atliepti tai, kas naujausio ir įdomiausio dabar vyksta Europoje. Man rūpi teatras – neužsikonservavęs, neužsidaręs nuo filosofinių, socialinių, politinių tendencijų. Teatras – eksperimentuojantis, statantis šiuolaikiškiausią dramaturgiją ir klasiką, tiek lietuvišką, tiek užsienio, sugebantis kurti inscenizacijas pagal lietuvių ir kitų šalių literatūros kūrinius. Teatras – vaidinantis, šokantis, dainuojantis, nevengiantis naujovių, tarpdisciplininis, postdraminis, griaunantis kanonus ir atgaivinantis klasiką. Teatras – su stipria trupe, įdomiu repertuaru, geidžiamas žiūrovų.