Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 29

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.
Rež. Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ (LNDT, 2015 m.) pagal Thomą Bernhardą scena. Arūnas Sakalauskas – Lukas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2022 03 29

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Teatras – žmogaus pokalbis su savimi. Aktoriui Arūnui Sakalauskui – 60

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius ARŪNAS SAKALAUSKAS (g. 1962 m. kovo 29 d.) – gerai žinomas Lietuvos teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, kurio aktyvi kūrybinė veikla trunka beveik keturis dešimtmečius. A. Sakalauską žiūrovai įsidėmėjo nuo pat studijų laikų, kai jis pirmą kartą 1984 m. Valstybiniame (dabar – Nacionaliniame) Kauno dramos teatre suvaidino Kreontą Jeano Anouilh’o „Antigonėje“.

Kai A. Sakalauskas persikėlė į Vilnių, jam buvo siūlomi vis sudėtingesni vaidmenys, į jį kreipė dėmesį visi Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre dirbę režisieriai, o subtilus jo kuriamo vaidmens turinys ir įdomi forma atgaivindavo ne vieną kartais ir menkiau pavykusį spektaklį.

Jubiliejaus proga kalbamės su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi Arūnu Sakalausku.

Iš kur Tavyje aktorius? 

Aktorius many – iš ankstyvos vaikystės, iš svajonių. Tada gyvenimas Lietuvoje buvo nykus ir pilkas. Komunizmas, melas. Tad susikurdavau pasaulį, į kurį norėjosi pabėgti, kuriame būtų gera gyventi. Iš pradžių buvo tik svajonės. Vėliau jas pradėjo pildyti knygos, žaidimai… Savo pusbroliams ir pusseserėms pasakodavau įvairias istorijas – kaip tam tikrą serialą. Serialų tuomet nebuvo.

Pamenu, mano nenutrūkstama istorija buvo apie kažkokį Ričardą: kaip jis keliavo, kas jam atsitiko, ką ir kur susitiko. Viskas – iš nesamo pasaulio. Šalia to buvo ir įvairūs žaidimai, klaidžiojimai palei upę, plaukiojimai ant padangų, ant pripūstų ir surištų jų kamerų. Žaidimai indėnais, išsidažymai, – gyvenau kažkokį išgalvotą gyvenimą, kad būtų geriau. 

Kokia buvo vaikystė?

Gimiau Varniuose, bet gyvenau Tauragėje. Turėjau brolį ir dvi seseris. Į menus buvo linkusi tik vyresnioji sesuo, kuri baigė Vilniaus kultūros mokyklą, vėliau dirbo Kupiškio kultūros namuose, su vaikais režisavo spektaklius. Ji jau mirusi, tad dabar aš vyriausias. 

Mano mama buvo įžvalgi. Ji leisdavo man daryti viską ir sakydavo: „Atsimink, kad tau reikės gyventi, o ne man. Tai – tavo pasirinkimas.“ Pajusdavau, kad Mama kartais naktį nemiega. Ji žemaitiškai sakydavo „rūpesnis“, netardama „t“ raidės. Ji rūpinosi, kaip pragyventi. Jos mergautinė pavardė buvo Omelaitė, senelės mergautinė pavardė – Vėlaitė. Mamos dėdė – Vėlius, tėvas – Omelis. Tai – senos lietuviškos pavardės. Kažkada galvojau, kad vokiškos, bet ne – lietuviškos. 

Lankiau darželį. Nepamenu, ką padariau, bet mane uždarė rūsyje. Jis buvo labai didelis su mažučiais langeliais palubėje, pro kuriuos smelkėsi saulės spinduliai. O rūsyje buvo didelės geometrinės figūros – mėlyni trikampiai, geltoni stačiakampiai, raudonos piramidės, rutuliai, kaip iš Romeo Castellucci spektaklio. Langeliai apšvietė tas formas, aš sėdėjau ir žiūrėjau į jas. Tuose šviesos spinduliuose skraidė daug dulkių. Mane rūsyje išlaikė gerą valandą. Kai vėliau skaičiau Steveną Kingą, visa tai prisiminiau, betrūko, kad koks baisus klounas išlįstų. 

Šeima buvo prieglobstis, o aplinka – nemaloni. Miestelyje visi buvo susiskirstę į gaujas. Tauragėje vienas kvartalas kovodavo su kitu. Aš kažkodėl nepritapau nei prie vienų, nei prie kitų. Su neteisybe susidūriau ir mokykloje. Joje taip pat reikėjo griebtis svajonių. Buvo akivaizdi neteisybė: mes visi buvome priversti tapti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais.

Turėjau draugą, su kuriuo buvome visiški marginalai. Skaitydavome daug. Pamenu, buvome net nubausti, nes rašydami rašinėlį pasirinkome temą apie dar neperskaitytus kūrinius, parašėme gerus tekstus, o mūsų tiesiog nevertino. Būtent tuo laiku išmokau būti ne realybėje, ne mokytis to, ką liepia, o pasinerti į savo pasaulį. 

Aktorių gyvenimo nesekiau. Gal tik buvau pastebėjęs vaikus, vaidinančius filmuose. Žiūrėdavau, ir man atrodydavo, kad galėčiau geriau suvaidinti. Kai jau suaugau, aišku, žiūrėjau tokius filmus kaip „Niekas nenorėjo mirti“, bet niekada neįsivaizdavau, kad kažkada susitiksiu su šiais aktoriais. Tai buvo kaip devintas dangus. Net negalėjau pamanyti, kad mūsų gyvenimai taip susipins.    

Viskas žmogui susiformuoja būnant penkerių–septynerių. Visi jo patirti įspūdžiai – labai svarbūs: kas tave myli, nemyli… Visa tai atsineši į savo tolesnį gyvenimą. 

Arūnas Sakalauskas vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorius Arūnas Sakalauskas. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Aktorius Arūnas Sakalauskas. Monikos Požerskytės nuotrauka

Kas lėmė, kad stojai į aktorystę?

Nebuvau linkęs į tiksliuosius mokslus, labiau traukė meniniai dalykai, įvairios nuotykių ir istorinės knygos. Mokykloje rašiau dienoraštį ir prie klasės laikraščio leidimo nemažai prisidėjau. Beje, dėl jo atvirų temų laikraščio leidybą sustabdė pats mokyklos direktorius. Tuo labiau kad ir taip buvome „prisidirbę“ – mokyklą aprašinėję „KGB“, „Laisvė Lietuvai!“ Baigus aštuonias klases auklėtojas norėjo mane išgrūsti į profkę (profesinę mokyklą). Grįžęs namo pasiguodžiau Mamai, o ji nuėjo į mokyklą ir pasakė, kad auklėtojas neturi teisės to daryti, jei vaikas nori mokytis. Mokykloje likau, bet auklėtojas mane stebėjo, todėl pradėjau rimtai mokytis. 

Į aktorinį įstojau iš antro karto. Vis dėlto yra kažkas yra antgamtiška. Kai stojau pas Algę Savickaitę, perėjau du turus, bet dingo noras, ir toliau nėjau. O kai stojau pas Joną Vaitkų, nieko nebuvau pasiruošęs. Visą laiką tik girdėjau: „Ačiū, ačiū, ačiū.“ Perėjau du turus, bet savo pavardės sąraše, skelbiančiame, kas turi ateiti į trečią turą, neradau.

Turėjau kažkokio užsispyrimo: kelias valandas palaukiau Vaitkaus ir tiesiai jo paklausiau, ar man reikia ateiti, ar ne. Režisierius, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė: „Nieko tas mano padėjėjas, pildęs popieriuje rezultatus, nesupranta. Tu būtinai ateik.“ Paskutinis turas buvo dainavimas. O klausą aš turiu, bet dainuoju šiaip sau. Vaitkus griežtai ir garsiai paklausė: „Ar gali kas nors pasakyti, ar jis turi klausą, ar ne?“ Stojo tyla, viskas sulėtėjo… Lėtai atsisukau į pedagogę Filomeną Ušinskaitę, kuri mėgino man pagroti „Stok ant akmenėlio“, o aš pamėginau pataikyti, bet nieko neišėjo. Dėstytoja pažiūrėjo tiesiai man į akis, pasisuko tiesiai į Vaitkų ir po pauzės tarė: „Turi, bet neišlavintą.“ Vaitkus pasakė: „Tada gerai.“ Beliko parašyti rašinį.  

Kūrybinėje biografijoje yra ir „nebylių“, ir daugiažodžių vaidmenų. Vienur remiesi plastika, kitur – teksto dramaturgijos analize. Ką Tu galvoji apie tokius skirtingus vaidmenis?

Repetuojant nepagrindinį ar pagrindinį vaidmenį darbas toks pats. Bet kai gauni nepagrindinį, „prisimatuoji“ ir pagrindinį vaidmenį. Repetuodamas supranti, kaip gerai, kad esi ne pagrindinis: arba tu jo nepadarytum, o jeigu darytum, tai būtų visiškai kitaip. Kadangi yra režisierius, tai kitaip ir nepadarysi. O atlikdamas nepagrindinį vaidmenį turi tam tikrą didesnę laisvę papasakoti apie kuriamą žmogų. 

Kai kūriau vaidmenį „Senėje“, gerai jutau, ko nori Oskaras Koršunovas. O jis pajuto, ką aš galiu. Išėjo geras spektaklis. Net ne geras, o lūžinis spektaklis ir jo, ir mano biografijoje. Panašūs procesai vyko ir susitikus su Gintaru Varnu. Visa tai jau įėjo į kraują ir nieko nepadarysi, neišmesi, kad ir kaip būtų.

Teatras yra žmogaus pokalbis su pačiu savimi. Aktorius kalba su žiūrovu ir kartu su savimi. Mes pasitikriname save. Žiūrovas taip pat pasitikrina: atėjęs į spektaklį jis taip pat kalbasi su savimi. Jausmais kalbasi – ką suvokia, kas jį jaudina…

Tu viską pradedi nuo nulio. Ir tai labai gerai matoma, juntama. Tu lyg vaikas scenoje, niekada į sceną nežengi kaip kažkur kažkada susiformavęs aktorius. 

Viskas visada prasideda iš naujo. Daug kartų susidūriau su situacija, kai turėdamas išankstinę nuomonę nudegiau. Išankstinė nuomonė uždaro naują pažinimą. Pradėdamas bet kokį darbą esi lyg studentas. Mes esame lygiai toje pačioje starto linijoje. Paskui įsijungia gyvenimo patirtis. Nesakyčiau, kad tai scenos patirtis, nes ji dar labiau pakiša koją. Tai sakau atsakingai, nes tai užkerta naują žinojimą, naują priėmimą, naują suvokimą. Jeigu remiesi savo scenine patirtimi, kai ką prarandi.   

Aktoriaus menas (technika) ir kūryba. Ar Tu skiri šiuos dalykus?

Tai labai skiriasi. Svarbu, ar suvoki tai, ką kalbi. Jeigu nesuvoki, o tik intonuoji, žmogus tiesiog nesupranta, apie ką pasakoji. Personažai, kuriuos mes vaidiname, turi padėti pasakoti, kad būtų įtikinama. Kuriamas personažas – lyg įpakavimo popierėlis. Personažas nėra siekiamybė, jis tik padeda žmogui geriau suprasti, kas kalba ir kas tas kalbantysis, kuris pasakoja savo istoriją, kalba apie save.    

Kas sudaro vaidmens kūrybos medžiagiškumą?

Medžiagiškumas – tai gebėjimas būti empatiškam ir suvokti gyvenimą, kuris buvo atsitikęs su manimi kaip su konkrečiu personažu. Jeigu tai nebuvo atsitikę, tai gal dar atsitiks. Tuomet yra tokia būsena, kad nesi nuo nieko apdraustas. Jeigu kažkada turėjai tokį gyvenimą, tuomet paprasčiau, gali ir apie save pasakoti. Medžiagiškumas yra mūsų gyvenimo esminių dalykų – tokių kaip laikinumas, trapumas, atjauta, gailestis ir kartu pyktis, pavydas – suvokimas.  

Ar aktorius kuria remdamasis savo asmenybe?

Reikia būti sąžiningam sau. Neatsitolinti nuo personažo, nekalbėti apie jį. Ką tenka vaidinti, mes visi turime tas savybes, tik jas reikia surasti.    

Kuo skiriasi persikūnijimo menas ir pasirodymo menas?

Tai yra skirtingi dalykai. Temą „pasirodymo menas“ susiaurinčiau, nes tai tolygu prisistatymui. Dar Michailas Čechovas rašė, kad labai svarbu, kada pirmą kartą pasirodai scenoje. Pirmo atėjimo negali praleisti. Čia net geriau tiktų žodis „prisistatymas“. Tu pasirodei ir dabar kalbėsi. Ką tu atsineši, kur tu ateini, kaip tu ateini, kokia tavo eisena, koks tempas… Visa tai gali keistis, nes mano nuotaikos taip pat keičiasi. Ir dar gali keistis nuo publikos, kuri klauso arba nesiklauso, nes tu kažką ne taip darai. Tai panašu į pokalbį: gali kalbėti ir pastebėti, kaip tavo pašnekovas žvilgčioja į laikrodį. 

O persikūnijimas yra tuomet, kai tu jau esi istorijoje, temoje, kai nėra laiko galvoti, kada persikūnijai, kada ne. Iš tikrųjų to laiko nėra.

Rež. Erico Lacascade spektaklio „Dėdė Vania“ (LNDT , 2011 m.) pagal Antoną Čechovą scena. Arūnas Sakalauskas – Dėdė Vania. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Didysis kelias“ (LNDT, 2020 m.) pagal Augustą Strindbergą scena. Arūnas Sakalauskas – Mokytojas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Adomo Juškos spektaklio „Fikcijos“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2019 m.) pagal Jorge’o Luiso Borgeso apsakymus scena. Arūnas Sakalauskas – Rašytojas. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Borisas Godunovas“ (LNDT, 2015 m.) pagal Aleksandrą Puškiną scena. Arūnas Sakalauskas – Šuiskis, Algirdas Gradauskas – Puškinas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dabar labai populiari dokumentinio aktoriaus sąvoka – vaidinti nevaidinant. Ar tai ne savęs apgaudinėjimas? 

Paradoksas: garsiai šaukiantis aktorius, besiskeryčiojantis, smarkiai gestikuliuojantis kartais būna organiškesnis negu nieko nevaidinantis aktorius. Žiūrovas nepastebi jo balso, vaidybos… Jį be jokių mikrofonų laisvai girdi septyni šimtai žiūrovų, nes tai yra teatras, ir tu į daug ką nekreipi dėmesio. Tuomet žiūrovui nereikia žiūrėti į žmones (aktorius), kurie tyliai kalba į ant skruosto pritvirtintą „lavalier“ mikrofoną. Atrodytų, kad visi net gali išgirsti, ką jie galvoja, kai nevaidina. Tas nieko nevaidinantis gali vaidinti labai stipriai. Viskas priklauso nuo aktoriaus, ne nuo stiliaus. 

Kas bus, jei visi pradėsime vienodu stiliumi čiuožti? Panašiai dabar vyksta su režisieriais: daugelis iš jų čiuožia vienodai. Ateini ir matai vaizdo projekcijas, aktorius su mikrofonais ir pan. Ir kam visa tai, kai gali pasakyti balsu? Suprantu, kai reikia kalbėti už scenos ar šnabždėti ypač svarbius dalykus. Per visus tuos mikrofonus mes prarandame žiūrovus. Kaip kažkada kalbėjome, ant plakatų reikia rašyti: „Spektaklyje nenaudojami mikrofonai ir nėra vaizdo projekcijų.“

Ir bilietai turėtų būti dvigubai brangesni.

Iš tikrųjų, kam mes tuos ketverius metus atlikome pratimus: „mi mi mi, mū mo mū, a-a-a“? Ir kam dabar dėstoma scenos kalba, kai gali šnibždėti, o tave per mikrofonus girdės kitoje Gedimino prospekto pusėje. Tokio tipo teatrui reikėtų ruošti aktorius, kaip reikia elgtis su naujausiomis technologijomis, nes dabar arba rėkiama į mikrofonus, arba taip prislopinami balsai, kad nebesigirdi, kas sakoma. 

Teatre neatsimenu Tavęs dainuojančio, bet esi labai muzikalus aktorius. Tavo vaidmenų muzikalumas priklauso nuo sugebėjimo įsiklausyti į bendrą spektaklio partitūrą. Ar tiesiog esi pavyzdinis spektaklių aktorius mokinys, ar tai priklauso nuo Tavo autentiško požiūrio į kūrybos procesą apskritai? 

Taip išeina. Bruožas toks, viskas natūralu. Kartais sakau, kad nejaučiu spektaklio. Būtent prieš pat spektaklį. Tada pradeda imti baimė. Bet, kai išeini į sceną, viskas normalizuojasi, imi jausti. Visa tai susiformavo dar senojoje mokykloje. Mes dalyvaudavome visame spektaklio kūrimo procese, viską girdėdavome. Nebuvo dabar populiaraus skirstymo, kas nuo kada dalyvaus repeticijose, kai tik finale sujungiamos skirtingos scenos, įvyksta montažas.

Anksčiau mes visą kūrinį pajusdavome nuo pražios iki pabaigos. Mes žinodavome, kur reikia įstoti, kaip groti. Kartais spektaklį reikia traukti, kartais lėtinti. Būna ir taip, kad visi pradedame taip lėkti, negalėdami sustoti, arba pradžioje viską taip nutildome, kad vos vos įsivažiuojame. Bet spaudžiant, greitinant spektaklį gali būti dar blogiau. Klausa tam ir reikalinga, kad išgirstum, suprastum žiūrovus bei partnerius.  

Posakis „repeticija – mano meilė“ Tau tikriausiai netinka?

Taip, man norisi vaidinti iš karto. Ir kuo greičiau pabaigti. Nemėgstu repeticijų. Dažniausias klausimas aktoriui: „Kaip jūs išmokstate šitiek teksto?“ Kažkada galvojau – iš tikrųjų, kaip? Dabar dar dažniau sugrįžta tas „kaip“. Man atrodo, jau galiu sakyti, kad jo net nemoku. 

Ar galvoji apie savo profesijos prasmingumą?   

Teatras yra žmogaus pokalbis su pačiu savimi. Aktorius kalba su žiūrovu ir kartu su savimi. Mes pasitikriname save. Žiūrovas taip pat pasitikrina: atėjęs į spektaklį jis taip pat kalbasi su savimi. Jausmais kalbasi – ką suvokia, kas jį jaudina… Kurdamas vaidmenį pasikalbi su savimi. Nežinau, kas tai yra, ar terapijos seansas, ar kažkas kitko. Kas yra teatras, aš ir šiandien nesuprantu. Tai – visiškas fenomenas.

O kas yra aktorius?  

Lygiai taip pat neįmanoma atsakyti. Aktorius sau gali užsidėti lyg mesijo aureolę, bet tai – neteisinga. Aktorius yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir sėdintysis salėje, tik jis turi galimybę pasakoti istoriją, nes yra tos profesijos. Nei aš, nei žmogus, sėdintis salėje, nekalbame apie savo profesijas, bet spektaklio metu surandame bendrus sąlyčio taškus – kas mus vienija, kas mums abiem rūpi.  

Ar jauti, kada esi tik aktorius, o kada virsti personažu?

Jaučiu šiuos skirtumus. Būdamas scenoje dažnai pagalvoju apie įvairius dalykus, nesusijusius su konkrečiu spektakliu, bet tai manęs neišmuša iš vėžių. Aš esu toje pačioje spektaklio situacijoje. Aš matau žiūrovų akis, kaip jie apsirengę, kaip jie žiūri, ar jiems nuobodu, ar nenuobodu, ar jie gailisi, kad atėjo. Matau vyrus, kurie suveržti kaklaraiščiais ir kurie beveik knapsi, o žmonos, pasilenkusios į priekį, įtemptai žiūri. Akivaizdu, kad šiems vyrams daug smagiau būtų sėdėti kokiame nors alaus bare, o ne žiūrėti į scenoje lakstančius ir šūkaujančius žmones. Viskas kiaurai matosi. Jeigu žmogus sėdi tamsoje, jis galvoja, kad jo nesimato. Matosi!

Kada įvyksta persikūnijimas? 

O persikūnijimas yra tada, kada tu skrendi. Apie tai tiksliai sakoma Ronaldo Harwoodo pjesėje „Aprengėjas“. Tai aš puikiai pajutau vaidindamas Nikolajaus Gogolio „Revizorių“. Šiame spektaklyje aš skraidydavau. Kartais toks šišas užeidavo… Lyg juokautum prie stalo negalėdamas sustoti. Jau artimieji įspėja, kad baigtum, bet tu negali sustoti, vis skrendi, skrendi, nes būni stipriai užsivedęs.     

Kokios aktorinės technikos savybės svarbiausios: balsas, dikcija ar kažkas kitko?

Garsus Alo Pacino posakis: „Aktoriui reikia dviejų lentų ir aistros.“ Ir tau visiškai bus nesvarbi tavo dikcija. Tik turėk, ką pasakyti, ir visa kita bus nesvarbu. 

Ar būna taip, kad vidinis vaidmens veiksmas neaiškus, o turi vaidinti? Nuo ko tai priklauso? 

Nuo susikalbėjimo su režisieriumi. Pagrindinis dalykas yra komunikacija. Jeigu režisierius neiškomunikuoja, ko jis nori, tada būni paliktas likimo valiai ir vaidmenį turi pasidaryti pats. Lygiai tas pats, jei režisierius mato, kad aktorius neiškomunikuoja, jis turi teisę jį pakeisti. Nuo to niekam nebus blogiau. 

Režisieriai dažnai prašo, kad aktoriai paruoštų namų darbus. Kodėl, tarkim, aktoriai neprašo, kad režisieriai ateitų pasiruošę? Aktoriai iškart tai pamato, bet tik režisieriai iš tavęs reikalauja namų darbų. Kodėl? Aš nieko nekaltinu, tiesiog taip yra.   

Ar teisinga aktorius priskirti vienam ar kitam amplua? Mano nuomone, Tu esi tragikas-protagonistas.

Aktoriai turi savo amplua. Kartais jis gali aktoriui pakišti koją, bet tai nėra blogai. Kartais aktoriai galvoja, kad vienas amplua yra geresnis už kitą, ir pradeda matuotis svetimą amplua. Bet jis vis tiek lieka savo tikrajame amplua. Tuomet išeina paradoksas: aktorius rimtai vaidina ir nesupranta, kodėl žiūrovai juokiasi.

Kiek svarbi dramaturgijos analizė? Ar aktorius padeda analizuoti dramą, ar tai daro tik režisierius? Man atrodo, tai yra silpniausia lietuviškos režisūros vieta.

Tai turėtų daryti režisierius, jeigu jis tai moka. Pripažinkim, yra blogos ir geros pjesės. Nesiimu nieko vertinti, bet yra tam tikros taisyklės, atskira disciplina – dramaturgijos nagrinėjimas, jos suvokimas. To režisieriai turi būti mokomi. Jie turi sugebėti atskirti pagrindinius įvykius nuo šalutinių.

Dabar vis dažniau režisieriai nori keisti pjesių pagrindinius įvykius, ir tampa neaišku, kodėl būtent viena ar kita drama pasirenkama. Juk ne apie tai buvo parašyta! Neseniai perskaičiau: „Jauna režisierė pasirinko kardinaliai radikalų Shakespeare’o pjesės sprendimą.“ Nesuprantu, kam tada imti vargšą Shakespeare’ą, kuris ne apie tai rašė?

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Jelizaveta Bam“ (LNDT, 2015 m.) pagal Daniilą Charmsą scena. Arūnas Sakalauskas – Elgeta Einšteinas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rolando Atkočiūno spektaklio „Gyvūnas (Ku Kū)“ (LNDT, 2016 m.) pagal Agnesę Rutkevičą scena. Arūnas Sakalauskas – Janis, Remigijus Bučius – Arnoldas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“ (VVMT, 2001 m.) pagal Nikolajų Gogolį scena. Arūnas Sakalauskas – Chlestakovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Stepančikovo dvaras“ (LVADT, 1998 m.) pagal Fiodorą Dostojevskį scena. Arūnas Sakalauskas – Ježevikinas (Šv. Kristoforas už geriausią sezono vaidmenį). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kiek aktoriui svarbi kaita? Dažnai kalbama, kad aktorius nesikeičia, o kai kurie aktoriai skelbia, kad būtina save keisti. 

Laikas be pėdsakų nepraeina. Atrodo, kad nesikeiti, o iš tikrųjų keitiesi. Gyvenimas be naujų patirčių nepraeina. Vis ką nors patiri, įgauni. Viskas keičiasi – spektakliai, režisieriai, interpretacijos, problemos… Nors gerai pagalvojus problemos visada tos pačios. Tiesiog neatsiranda žmonių, kurie sugebėtų parašyti taip kaip Shakespeare’as – dabar ir apie dabartį.  

Kaip pavyksta išeiti iš vaidmens? Pamenu, po vieno spektaklio, kuris labai sujaudino, eidama namo tarpdury sutikau Tave – linksmutį, žvalų. O atrodė, kad Tu turėtum nepaeiti. Kaip viskas vyksta? 

Tie, kas užsiima energetika, rašo apie psichologinius dalykus, turėtų tuo pasidomėti. Niekur nesusidūriau su straipsniais, skirtais šiai būsenai. Štai, tarkim, grupė „The Rolling Stones“, senukai, kuriems per aštuoniasdešimt, taip energingai laksto po sceną. Galėtum sakyti, kad jie „užsimeta“ psichoaktyvių medžiagų, bet taip nėra, nes jie jau garbingo amžiaus, jie viską jau perėję, pabandę. Bet kokia energija gaunama iš to šimto tūkstančių žiūrovų, kurie atėjo paklausyti, kurie klykia visa gerkle. Kaip žmogus gali užmigti po tokių energijos audrų? 

Teatre septyni šimtai žmonių žiūri į tave, tris valandas lakstantį po sceną, ir jie tave irgi užveda, įaudrina, įkaitina. Keisti dalykai vyksta: galva pavargusi, padedi ją ant pagalvės, bet kūnas toliau bėga. Vaistai tokiais atvejais nepadeda, jų išgėręs dar blogiau išsimiegi. Aktoriai patiria stresą. Aišku, anksčiau ar vėliau užmigsi, nes kūnas savo padaro.  

Gyvenime esi gana uždaras, santūrus, bet papuolęs į tam tikras situacijas atsiveri. 

Būtent taip geriau jaučiuosi tarp visų. Paniurėlių yra labai daug. Antoine’as de Saint-Exupéry sakė, kad liūdėdamas liūdesiu užkreti kitus. Nėra ko liūdėti, aš labiau atsipalaiduoju pliurpdamas bet ką. Tai yra savotiška poilsio forma.  

Tu net anekdotėlius mėgsti suskelti prieš sudėtingus vaidmenis, nors režisieriai norėtų, kad medituotum. 

Kiekvienas turi savo kelią. Medituok kiek nori, bet vaidinti vis tiek reikės. 

Taip, už mus dabar žūsta, bet gal ir mes už ką nors žūsime, ką gali žinoti. Taip sukurtas šitas pasaulis, tokios jo taisyklės.

Kaip manai, kada vaidmuo yra baigtas? Kiek tai priklauso nuo režisieriaus, kiek nuo Tavęs?

Tai priklauso nuo abiejų. Vaidmuo vystosi. Vaidinu spektakliuose, kurie rodomi jau daug metų, ir iš tikrųjų pastebiu, kaip vaidmenys vystosi. Kartais vaidmuo būna sukurtas idealiai, o kartais jis vystosi, auga kartu su tavimi. Pradedi suvokti kai kurių frazių naujas prasmes, potekstes. Supranti, kiek daug buvo pasiūlęs pjesės autorius, nors iš pradžių viskas atrodė daug paprasčiau.  

Kiek Tavo vaidmenims turi įtakos skirtingi režisieriai? Dirbai ir dirbi su mokytoju Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Rimu Tuminu, Eimuntu Nekrošiumi, Krystianu Lupa, Tomi Janežičiumi. 

Kiekvienas režisierius daro skirtingą įtaką. Nuo jų daug kas priklauso. Kartais ir pats stebiuosi, kodėl jie mane pasirenka vienam ar kitam spektakliui. Kartais apie režisierių sužinai tik pradėjęs kartu dirbti, nors atrodė, kad neblogai jį pažinojai.   

Kas Tau svarbiausia yra teatre, kodėl Tu jame?

Teatras – tai neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kai žmonės sako: „Aš save visą atidaviau teatrui“, mane net nutvilko, nes akivaizdu, kad tai melas. Dabar galvoju, kad teatre aš slėpdavausi nuo tikro gyvenimo, nes tikras gyvenimas yra sunkesnis už teatro gyvenimą.  

Ar teatras yra būsena, ar tam tikra prasme pragmatiškas siekis realiai egzistuoti kitų pasąmonėje?

Pragmatizmo čia negali būti. Tai ne Robertas Wilsonas, kuris gali kurti operas su asistentais sėdėdamas prie kompiuterio. Žinoma, būna išimčių, bet aš kalbu apie dramos teatro esmę.  

Ar keitėsi ir kaip keitėsi Tavo požiūris į teatrą?

Taip, keitėsi, nes aš pats keičiausi. Norėčiau, kad ir šiame pokalbyje kiekviena mano frazė skambėtų ne kaip baigtinis procesas, nes aš galiu klysti ir nežinau, kaip ir kas bus rytoj.  

Kiek Tau svarbus partneris?

Man labai svarbus partneris. Kartais jis svarbesnis už režisierių. Juk režisierius su manimi nevaidina. Partnerio niekada negalima nuvertinti. Viskas atsispindi akyse – ir mano, ir partnerio. Reikia būti sąžiningam ir su savimi, ir su kitais, nes jeigu scenoje rūpinsiesi tik savimi, viskas ims byrėti.   

Sakoma: „Šiandien spektaklis gerai eina.“ Nuo ko tai priklauso? 

Būna, kad spektakliai neina, ir viskas, tiesiog nesiseka. Spektaklis – gyvas organizmas, ir jį sudaro daugybė komponentų. 

Ką aktoriui reiškia mokytojas? Ar jis yra vienas, ar tai kintanti sąvoka?

Tai yra kintanti sąvoka, bet pirmasis mokytojas visada bus pirmasis. 

Kiek Tau yra svarbi žiūrovų reakcija? 

Labai svarbi. Lietuviai – labai santūrūs žiūrovai, bet dažniausiai tą santūrumą pavyksta ištirpdyti, jis dingsta. Tarkim, vaidinant „Dėdę Vanią“ į sceną turiu įeiti su gėlėmis. Kai spektaklis prasideda, žiūrovai būna įsitempę, paskui aš iš žiūrovų salės pasirodau scenoje. Ir kai stoviu ant laiptelių, vedančių į sceną, manęs niekas nepastebi, nes žiūrovai jau būna taip giliai įsitraukę… Vien dėl tokių akimirkų verta dirbti. Tu matai laimingus, užsimiršusius žmones. Kai pamatai, kad žmogus įsijautęs – didžiausia laimė.    

Daug aktorių režisuoja, kodėl Tu nebandai?

Matyt, dar ne laikas. Be to, kai režisuoja aktoriai, visą laiką prisimenu „Stepančikovo dvarą“. Generolas sako: „Aš papasakosiu istoriją“, ir papasakoja. O Foma Fomyčius atšauna: „Ar jūs dabar patenkintas? Jūs atėjote ir sutrukdėte intelektualų pokalbį tam, kad patenkintumėte savo menkutę savimeilę.“ Kodėl turėčiau statyti spektaklius? Tik tam, kad patenkinčiau savo savimeilę? 

Bet nenoriu priekaištauti aktoriams, kurie stato. Jokiu būdu. Jeigu jauti, jeigu darai, tai ir daryk. Gal aš neturiu tiek jėgų, kad išdrįsčiau to imtis. Nors man atrodo, kad tai yra skirtingos profesijos.

Rež. Igno Jonyno filmo „Sekmadienis, toks, koks yra“ (studija „Sinevera“, 2002 m.) kadras. Arūnas Sakalauskas – Saulius, Regimantas Adomaitis – Tėvas.
Rež. Andriaus Šiušos filmo „Ir jis pasakė jiems sudie“ (VJS kino studija, 1993 m.) kadras. Arūnas Sakalauskas – Marius.
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Senė“ (LVADT, dabar – LNDT, 1992 m.) pagal Daniilą Charmsą scena. Arūnas Sakalauskas – Rašytojas, Eglė Mikulionytė – Jaunoji moteris. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Gintaro Varno spektaklio „Svetimas“ (LVADT, 1994 m.) pagal Albert'ą Camus scena. Arūnas Sakalauskas – Merso. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Gintaro Varno spektaklio „Publika“ (LVADT, 1996 m.) pagal Federico Garcíą Lorcą scena. Arūnas Sakalauskas – Režisierius, Arlekinas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Edipas karalius“ ( LVADT, 1998 m.) pagal Sofoklį scena. Arūnas Sakalauskas – Tarnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Meistras ir Margarita“ (OKT, 2000 m.) pagal Michailą Bulgakovą scena. Arūnas Sakalauskas – Katinas Begemotas, Dainius Gavenonis – Poetas Benamis, Vaidotas Martinaitis – Berliozas. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Pati pradžios pradžia“ (LNDT, 2002 m.) pagal Joną Meką scena. Arūnas Sakalauskas – Žmogus. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Helverio naktis“ (LNDT, 2003 m., apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi) pagal Ingmarą Villqistą scena. Arūnas Sakalauskas – Jis, Jolanta Dapkūnaitė – Ji. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ (LNDT, 2005 m.) pagal Fiodorą Dostojevskį scena. Arūnas Sakalauskas – Karmazinovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Gintaro Varno spektaklio „Nusiaubta šalis“ (LNDT, 2011 m.) pagal Tankredą Dorstą, Ursulą Ehler scena. Arūnas Sakalauskas – Merlinas (vaidmuo atnaujintame 2004 m. spektaklyje). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ (LNDT, 2015 m.) pagal Thomą Bernhardą scena. Arūnas Sakalauskas – Lukas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ar Tu vaidmenis pritrauki prie savęs, ar atsisakai, kai jauti, kad tai – ne tavo vaidmuo?

Atsisakau, kai jaučiu, kad ne mano. Taip yra buvę. Ne kartą atsisakiau ir didelių vaidmenų. 

Tu vaidini ir kine. Koks skirtumas kuriant kino ir teatro vaidmenis?

Kine nėra tokių vaidmenų, kuriuos galėčiau suvaidinti, kuriuos norėčiau suvaidinti. Tai, ką man siūlo, yra tik menkutės kino savimeilės patenkinimas. O vaidinti bet ką tiesiog gaila laiko. Be to, visada atsiras žmonių, kurie geriau tai galės padaryti. 

Karo akivaizdoje mes turime…

…dirbti savo darbą, nesiblaškyti, nes tik tai padės išgyventi šitą laiką. 

Bet kai už mus dabar žūsta žmonės, kai gedulas viską baigia užtemdyti…

Taip, už mus dabar žūsta, bet gal ir mes už ką nors žūsime, ką gali žinoti. Taip sukurtas šitas pasaulis, tokios jo taisyklės. 

Šitame įtemptame fone linkiu kuo šviesesnės ne tik asmeninės šventės, bet ir visos ateities! 

Pakalbėjau, perskaičiau ir pamačiau save kaip niurzglą. Bet taip nėra. Nieko nenorėjau įžeisti. Viskas, ką ir kaip mes visi dirbam, turi prasmę. Gyvenimas yra nuostabus.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.