2021 04 23

Laisvė Radzevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Teatro sceną į vienuolyną išmainęs K. Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo: „Esu vien Amžinybės Prisiminimas“ 

Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Man teko rinktis – arba bomžynas, arba vienuolynas“, – tokia frazė nuskamba buvusio aktoriaus, dabar vienuolio KĘSTUČIO MARČIULYNO-BO HAENGAS SUNIMO neseniai išleistos knygos „Nabi, arba gyvenimo teatras“ epiloge. Knyga dosniai kloja jo mintis, prisiminimus, išgyvenimus, ir tik skaitytojas gali nuspręsti, ką kiekvienas iš jų kalbės jo paties širdžiai.

K. Marčiulyno-Bo Haengo Sunimo knygą „Nabi, arba gyvenimo teatras“ išleido leidykla „Alma littera“.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimas ir jo kelias – kitoks. Kaip jūs apibūdintumėte savąjį? 

Dabar rašau atsakymus į jūsų klausimus. Tai ir yra mano kelias. Šis momentas visada yra kelias… Nieko labai ypatingo.

Taip paprastai pasakėte, kad nuoširdžiai kyla noras sužinoti, kodėl savo gyvenimo patirtis nusprendėte sudėti į knygą.

Savo kalbose, bendraudamas su žmonėmis, kurie susirinkdavo manęs klausyti, naudodavau daug alegorinių pasakojimų. Užrašiau juos, manydamas išleisti knygą Korėjoje. Tačiau iškilo klausimas, kaip visa tai išversti į korėjiečių kalbą. Taigi knyga liko Lietuvoje. 

Esu vienuolis. Zen vienuolis. Natūralu, kad žinau ir suprantu tam tikrus kalbėjimo, bendravimo ir mokymo metodus. Taip jau nutinka, kad traukiu žmones, panašius į save, artimus savo išgyvenimais. Tikiu, kad knyga per mane susiras savo skaitytojus, o jie gal per knygą gaus kokią svarbią pamoką. 

Iš pradžių gyvenimiškas traumas intuityviai mėginau gydytis per kūrybą. Tačiau to neužteko. Nežinodamas, kur dėti savo gyvenimą, ieškodamas prasmės būti, sutikau Mokytoją. Pajutau, kad jis gali padėti mano situacijoje. Taip jau nutiko, kad Mokytojas buvo budistas iš Korėjos, nors konfesija man nebuvo svarbi. 

Tapęs vienuoliu, nuolankiai praktikuodamas, ilgai medituodamas, suradau visavertį gyvenimą. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Supratau, kad dvasinė praktika pirmiausia reikalinga man.

Skaitydama knygą, tarsi sekiau jūsų gyvenimą nuo vaikystės. Ar galite pasakyti, kodėl vaikystės patirtys taip stipriai veikia tolesnį mūsų gyvenimą.

Rašydamas išgyvenau vaikystės patirtis. Maloniai. Bet, bėgant laikui, visgi spalvas sutirštinu. 

Kai man sukako penkeri, mirė tėtis. Tuomet dar negalėjau suvokti, kas yra mirtis. Iš mamos verksmo supratau ją norint, kad kažkas būtų kitaip, bet nelabai suvokiau, kas būtent. Nes nieko taip ir neįvyko, nors ji labai verkė. Net norėjo įkristi į duobę. Aš stovėjau šalimais, ir mano dėdė, jos brolis su ūsais, laikė ją už rankų. Jai tebuvo trisdešimt dveji.

Gražus knygoje jūsų pasakojimas apie garsią Tylą mūsų viduje. Suprantu, kad tylos jūsų kelyje vėliau buvo daug. Ką tyla mums kalba? 

Tyla. Ji visuomet. Net ir pačioje triukšmingiausioje gatvėje. Ji yra grįžimas į save. Na, kad ir viduryje koncerto, kai net susikalbėti negali, staiga suvoki, kad kažkur palikai savo mobilųjį telefoną. Tas trumpas šokas – visuomet tyloje. Kaip ir klausimas – KUR? Menkas toks pavyzdys, bet vienuoliai klausimą „kas Aš?“ visada turi savo viduje. Jis yra tyla nuo to, kas trukdo būti dabartyje.

TYLOS baimė, kūnui nueinant pagaugais, buvo saldi, gundanti. Kiek kartų pats ėjau ir vesdavau klasiokus į naktines ekskursijas po kapines, kurias pažinojau kaip savo penkis pirštus. Ypač patikdavo netikėtai pasilabinti. Jų prožektorių spinduliukai ieškodavo manęs, o patys tyliai šaukdavo: „Kkkęęęsssssstttuuutttiiiii“, bijodami pažadinti numirėlius. O aš, nubėgęs prie koplyčios, atidarydavau vartus. Tas metalo girgždesys ir mano žingsniai tuščioje patalpoje… Jei viduje tyliai nusikosėdavau, aidas, atrodė, sklisdavo šimto kilometrų spinduliu. Girdėdavau klasiokių klyksmą, kojų trepsenimą link vartų. O ten jau aš, apėjęs aplink, jų laukdavau ir nekaltai klausdavau: „Kas atsitiko?“ Sakydavau, kad šlapintis kapinėse nemandagu, todėl tekę subėgioti į miškelį. Klausydavausi jų pasakojimų – iliustruojamų garsais ir numirėlių kvapais, kai ką kažkas tamsoje net manėsi palietęs… Baisu. O kito šeštadienio naktį, dažniausiai po šokių, ir vėl vesdavau ten ekskursantų grupę. Ekskursiją į TYLĄ, kuri garsi tik mūsų viduje…

Kęstučio Marčiulyno-Bo Haengo Sunimo asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstučio Marčiulyno-Bo Haengo Sunimo asmeninio archyvo nuotrauka

Knygoje dalijatės savo prisiminimais. Kartu sakote, kad tai kelias į… kažką. Ar prisiminimai kuria mus kitokius? 

Esu girdėjęs tokį posakį: „Aš jau per senas ką nors prisiminti…“ Kiti sako: „Kol esi jaunas, patirk kuo daugiau, bus ką prisiminti senatvėje.“ Aš esu vien tik Amžinybės Prisiminimas. Tai ką jau ten – mano mintys, kai visa informacija glūdi ląstelėse, kurioms – milijardai metų. Tik kol kas neegzistuoja kompiuteris, kuris visa tai perskaitytų. 

Prisiminimai sukelia emocijų. Juose močiutės sodinta slyva visuomet mezga skaniausius vaisius. Juose – ir Darius, nuskendęs upėje. Ir Arvydas, kuris užspringo ir numirė. Prisiminimuose ir jie, ir aš vienodai negyvi. Kaip ir tie iš praeities, kurie tebegyvena, tačiau jei jų nesutinku, jie man kaip mirę. Mirusi praeitis. Iškasti ir pagarbiai palaidoti. Užrašius praeities vardą ant granito. Ir ši idėja – jau praeitis. 

Tas praeities jausmas gimtinėje toks stiprus! Ypač jei buvai ilgam išvykęs iš šalies. Prisimenu seną porą, kurie po ilgo gyvenimo svetur grįžo į gimtus kraštus numirti. Savo žemėje jautėsi savi. Atsivežė du šuniukus. Nusipirko automobilį, nes iki parduotuvės buvo toli, vienas kilometras kelio. Čia jiems buvo sava žemė. 

Kas tas prisiminimas? Kaip jį paliesti, paglostyti, pamyluoti ar apipykti? Ar tai močiutės rykščių skausmas pakinkliuose? Gurkšnis upės vandens, o krantas dar toli? Baimė nuskęsti? 

Aš myliu savo kraštą. Tad kodėl nejaučiu jo meilės atsako? Tampu dar vienišesnis.

Ar renkate kitų žmonių istorijas? Kaip jums pavyksta jas išsaugoti? Užsirašinėjate? 

Istorijas aš girdžiu, iš jų mokausi. Juk tai – tikri perlai, tie keli pasakymai… Kaip vandens tekėjimas. Gerai įsiklausęs, gali išgirsti žmonių kalbas. Būna, mieste, daugiabutyje, stoviu po dušu, vanduo teka, o aš girdžiu, kaip kalba kaimynai. Man tai – poezija…

Visi einame tuo pačiu galybės ėjusiųjų numindžiotu keliu, tačiau pirmieji mūsų žingsniai mums išties pirmi. Bučiuojasi jauna pora – ir mums gražu. Primena jaunystę… Ar po trisdešimties metų ir jie jausis taip, kaip mes dabar? Ne dėl to, kad nebegalėtume bučiuotis, o dėl to, kad viską sujaukėme, sušikome. Ir dabar jau žinom – negrąžinamai! Tačiau jiems tai – pirmasis kartas. Ech, kaip pavydu! Gerai, kad dar jaučiam malonumą nors ledų suvalgę.

Iš vaikystės atėjusį tradicinį tikėjimą šiandien pakeitusios kitokios maldos. Kaip nuėjote šį kelią? 

Tradicinis tikėjimas visuomet yra toks pat. Kitame matyk tai, ko sieki pats. Juk esi tarp žmonių. O koks esi? Čia ir visas tikėjimo rezultatas. Net nereikia žinoti, kuo žmogus tiki. Jei tik jis yra žmogus.

Ir tikrai, bekalbant maldą, pasigirsdavo atidaromų priemenės durų garsas ir įeidavo ji. Nešina lauko kvapu ir baronkomis iš miesto. Kaip būdavo smagu, kaip gera. Ir kaip sunku būdavo jos vėl laukti kitą vakarą, prisiminimus tą vakarykštį sugrįžimo džiaugsmą. Ir vėl laukti. Ir taip begalybę vakarų. Tas „geros ateities laukimas“ vieną kartą baigėsi… beldimu į langą. Kaimynas Juozukas pasakė: „Mirė tavo mama. Lauk namuose, atvyks dėdė Pranas.“ Siaubinga… To nenorėjau… Bet kaip tik tądien ir nesimeldžiau. Iki šiol smerkiu save, taip netikėtai tokios akimirkos užkluptą. Be maldos…

Kalbate apie tai, kad dvasinėje kelionėje būtinai reikalingas Mokytojas. Kur jį radote? Kurį iš tų daugelio galite pavadinti Mokytoju? 

Mokytojas, kuris buvo atvykęs į Lietuvą ir kurio dėka aš atradau man tinkančią kryptį, šiais laikais yra vertinamas ne visai teigiamai. Tačiau jis mane įkvėpė, suteikė mano gyvenimui impulsą. Šiuo metu mokausi iš kokių šešių Meistrų. Būtina save patikrinti, jog nesugalvotum patikėti, kad jau kažką svarbaus pasiekei. Lazda yra gėris, nes vėliau gali būti per vėlu. 

Priėjęs tam tikrą gyvenimo etapą, reikiamu laiku sutikau mokytoją. Kai tokie dalykai susieina, tiesiog bandai daryti tai, ką ir kiti. Važiuoji į Lenkiją, žiūri, daug panašių žmonių susirinkę. Dvasingumo paieškos – populiaru, kažkas naujo, įdomaus. Privažiavę bendraminčių iš įvairių šalių, dažnai – turtingesnių. Jie kitus remia, teikia dovanų. Pamaniau, gal ir mane parems. Gal kaip pirmas lietuvis šioje visiškai naujoje srityje kažką pasieksiu, tapsiu lyderiu… Visokių minčių tada būta. Tik po kurio laiko pradedi suvokti, kas ir kaip. O juk noras lyderiauti, vadovauti – egoistinis. O jei nepavyksta, pridarai klaidų – tave atstumia ir vėl sėdi kamputyje. Tačiau vis vien eini pradėtu keliu. Nes sėkla jau pasėta. Tada nusprendi tapti vienuoliu ir išvažiuoji. Korėjoje – išvis nulinė situacija. Tai, kad užsivelki vienuolio rūbą, iš esmės nieko nekeičia. Ilgai mokaisi ir tik tada imi šiek tiek kitaip į pasaulį žiūrėti. Ir tuomet tau pasakoma: gyvenime nesiblaškyk, rinkis vieną ir praktikuok, nes visi keliai veda į tą kalną.

Sakote, dvasinis tobulėjimas visada reikalauja aukos, tik dar pradžioje nežinome, kokios. Ar jūs jau sužinojote, kokia buvo jūsiškė?

Mano auka – skaudantys keliai. Juk pradėjau rimtai medituoti po 10 valandų kasdien jau sulaukęs 40-ies. Kūnui buvo šokas. Dabar, po 20 metų, vis dar galiu sėdėti meditacijos poza, tačiau nėra taip lengva kaip jaunesniam. Taigi vienuolio kelią svarbu pradėti kuo jaunesniame amžiuje. 

Gailestingumas, Meilė, Užuojauta – paprasti žodžiai, pagal kuriuos gyventi beveik neįmanoma. Bet kažkas, matyt, įvyko tokio, kad taip sunkiai tenka išbūti be pykčio, abejingumo. Po manęs nors ir tvanas. Sunaikinkime septyniasdešimt procentų žmonių, gyvūnų, ir mums bus ramu. 

Kiek idėjų kyla. Tačiau ne emocija turime tikėti, o stengtis išlaikyti Ramų Kasdienį Protą, aiškų ir išmintingą. Tada seka veiksmas. Tad kasdienė praktika – būtina. Nors dešimt minučių. Todėl kartais susirenkame draugėn – kad būtų lengviau praktikuoti. 

Tuomet prieš akis atsivers aiškus, realus pasaulio vaizdas. Ir mes žinosime, ką turime daryti. Būtina tai suvokti, nes šiuo metu matome tik signalus, kad esame tingūs, abejingi ir teisindamiesi dar labiau tolstame nuo to, kas padarė mus Žmonėmis… Ir suteikė labai aiškią gyvenimo kryptį. 

Kodėl tuomet nesiseka? Nenustokime bandyti ir tikėti iki paskutinio iškvėpimo, nes tuo taip pat niekas nesibaigia. Toks ramus ryžtingas protas jau yra Taika, esanti ir širdyje. Linkiu, kad ta liepsna kuo daugiau žmonių apšviestų Ramybės Šviesa.

Kęstučio Marčiulyno-Bo Haengo Sunimo asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kęstutis Marčiulynas-Bo Haengas Sunimo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Savo knygoje rašote: „Atėjau iš Dulkės, Dulke buvau ir likau Dulkė…“ Kiek metų turėjo praeiti, kad tai suprastumėte? Ir gal žinote, kodėl žmonės šiandien taip nori būti Kažkuo? Viskuo?

Dulke… Taip. Bet visgi tai – alegorija. Juk skaitydamas lyg ir priešiniesi tam, kas parašyta. Kokia čia Dulkė?! Net nupurto suvokimas, kad esi dulkė, kelio, žvyrkelio dulkė. Dar blogai kvepianti… Būtent, jei su šypsena perskaitėte, ką pasakiau, jau yra didelis pasiekimas. Tai – jaukas, kuriuo gaudau skaitytoją. Juk net Dulke save vadinti yra didžiulė prabanga! 

Iš dulkės atėjęs, į dulkę pavirsi! Pirmą kartą, išgirdęs tą frazę, žvilgtelėjau į kaimo keliuką,
tokį dulkėtą, kad pravažiavus mašinai nuo dulkių kamuolių norėdavosi sprukti… Bet taip ir likdavau stovėti visas dulkinas, ranka burną užsidengęs. Dulkių būdavo ir ant namų aslos, palangės. Mokykloje krisdavau ant dulkėtos žemės – išvengdamas įvarčio sugaudavau kamuolį, nors kelius iki kraujo nusibrozdindavau į akmenukus… Dulkės buvo stipresnės už mane. Aš nebuvau jų draugas. Mėgdavau vandenį, patikdavo žemė ar pieva po lietaus. Praėjus daug laiko, ir aš pats esu Dulkė. Nieko neturiu, nieko nereikia, nieko nesiekiu. Esu žemiausias sluoksnis visoje Visatoje. Gimiau, kad gyvenčiau kaip Dulkė. Nusižeminęs prieš bet ką. Atėjau iš Dulkės, Dulke buvau ir likau Dulkė. Matyt, tai artina prie Amžinybės. Nes juk neegzistuoja nei Pradžia, nei Pabaiga. Nebijai prarasti, nes nieko neturi. Gimimas tolygus Mirčiai. Ir taip kasdien.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip jums pavyksta atsiriboti nuo kasdienybės, nuo pasaulio, kuris dabar, rodos, visu greičiu lekia į susinaikinimą? Ar įmanoma tai, kas vyksta, pakeisti? Išgelbėti? 

Pasaulis yra ne tai, ką mes matome. Pasaulis yra tai, kas mums duota. Kvėpuoti. Pirmiausia – kvėpuoti. Koks instrumentas yra šis kūnas? Juk aš ir esu tas pasaulis. Tai ir išnaudok momentą teisingai, o ne stumdykis su kitais dėl vietos po saule. Neišmanymas yra visų bėdų šaltinis.

Gimimo ištakos, vaisiaus užuomazga… Tolesnis mūsų visų gyvenimo kelias. Mėgaujamės juo, užmiršę tikrąją savo paskirtį. Neprisimename, kad esame Oro uoste ir laukiame skrydžio… Maisto vis mažiau. Neturėdami, ką veikti, pasiskirstėme tautomis, nusibrėžėme ribas, kalbame skirtingai. Vieniems jau baigėsi vanduo, o kiti juo nesidalija. Vieni gyvena gerai, kiti, taip pat to trokštantys, blogai. Pluša laukuose už vartų. Vienų maistas jau baigėsi, kiti turi tiek, kad galėtų pamaitinti kelių Oro uosto kampų žmones, tačiau neduoda, naudoja trąšoms, pūdo. Labiau vienas kitam įgrisusieji – kariauja, pamiršę laikiną tremtį Oro uoste. Atlikę bausmę, susipratę, prašom, grįžkite į pradinę savo vietą, Rojų. Net instrukcijos yra… Tačiau patys instruktoriai jas naudoja tik siekdami valdyti kitus. Visatos Energija visa tai stebi. Jei ir toliau bus taip gyvenama, Oro uostas bus mūsų pačių sunaikintas.

Ar ilgitės teatro? Man kartais atrodo, kad dvasiniai vadovai, kad ir kokioje šventykloje jie būtų, lyg ir primena aktorius scenoje. 

Teatras visuomet šalia manęs. Prisimenu, kartą į Seulą atvyko teatras „Derevo“ iš Vokietijos. O ten – mano pažįstami. Užėjau į grimo kambarį, o jame – senas sovietinis grimas juodose dėžutėse. Sakau, duokite pauostyti… Geras aktorius nevaidina, jis gyvena. Tik tada juo tikime. Tad ir visur reikia šimtaprocentinio momentinio tikrumo… Tada vyksta Gyvenimo Teatras!