Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Sugrąžinkime katalikybei keistumą. Vartotojiškumas ir autentiškas tikėjimas

Procesija
Cathopic.com nuotrauka

Tekstas verstas iš katalikams vyrams skirto amerikiečių tinklaraščio „The Catholic Gentleman“ su redakcijos sutikimu. Originaliu pavadinimu „Make Catholicism Weird Again: On Consumerism and Authentic Faith“ šis Samo Guzmano tekstas pasirodė 2019-ųjų rugpjūtį. Iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis.

Neseniai „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad tikėjimas Jungtinėse Valstijose – beveik žlugęs. Faktai gniuždantys. Tik 26 procentai jaunesnių nei 40 metų katalikų JAV tiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.

Jei Eucharistija yra mūsų tikėjimo šaltinis ir viršūnė, versmė iš kurios srūva Bažnyčios gyvenimas, šis tyrimas – tikras pasmerkimas. Eucharistija yra plakanti tikėjimo širdis ir visgi septyni iš dešimties jaunų apklausoje dalyvavusių katalikų tuo netiki. Jei tai tiesa, jie neturi katalikų tikėjimo jokia reikšminga prasme.

Daugelį – ir pagrįstai – ši statistika išgąsdino. Nors mūsų žlugimo priežastys daugialypės, tikiu, kad vieną iš svarbių nesunku identifikuoti – tai moderni vartotojiškumo religija.

Naujoji globali religija

Visa kultūra kyla iš cultus – garbinimo. Visas autentiškas garbinimas – iš pačioje gyvenimo širdyje glūdinčios šventos paslapties pojūčio. Tai simboliškai vaizduoja bažnyčios, stovinčios viduramžių Europos kaimų centre – aplink jas, kaip saulės spinduliuojama šviesa, telkiasi žmonių gyvenvietė. Garbinimas buvo svarbiausia veikla viduramžių Europos gyvenime. Be credo, įkūnyto Dievo garbinimo akte, be šventos aukos, visa kita neturėjo prasmės.

Keletas spėrių žingsnių mūsų laikų link, ir štai globalus kaimas turi naują centrą – ne bažnyčią, o prekybos centrą. Vartotojiškumas tapo naująja globalia religija. Pagrindinė vartotojiškumo skelbiama tiesa – neribotas pasirinkimas ir neribota laisvė atneša laimę. Šis pasirinkimo kultas tapo radikalios autonomijos dogma, kurią prieš šimtmetį aiškiai suformulavo pagarsėjęs satanistas Aleisteris Crowley: „Daryk, ką nori.“

Realybė tuomet privalo paklusti mūsų valiai. Neriboti pasirinkimai, neribota laisvė, neribota asmeninė autonomija – tai pagrindinės doktrinos, kuria remiasi moderni kultūra. Niekas negali stoti prieš neribotą pasirinkimą – mūsų galią perkurti pasaulį pagal savo paveikslą. Šiam besočiam dievui aukojame netgi savo vaikus.

Šis modernus neriboto pasirinkimo credo girdimas ir piktuose už teisę į abortą pasisakančiųjų šūkiuose: „Mano kūnas – mano pasirinkimas“. Jie save vadina visai taikliai – „pro-choicers“ (angl. „už pasirinkimą“).

(…)

Be to, visos kliūtys neribotam pasirinkimui privalo būti sunaikintos. Viena iš svarbiausių kliūčių – autentiškas tikėjimas. Žmogus, priėmęs transcendentines tiesas, gyvena pagal vertybes, kurios neišvengiamai konfliktuoja su asmeninės autonomijos dogma. Taigi tikėjimas arba turi pasitraukti į antrą planą, arba dingti apskritai.

Turtingų korporacijų galia – matoma marketinge, reklamoje ir medijose – be poilsio dirba naikindama tai, kas transcendentiška ir šventa, kreipdama mūsų akis į šio pasaulio karalystę. Rinka turi viešpatauti – tai varžovų netoleruojantis dievas.

Cathopic.com nuotrauka

Sprendimas – kontrrevoliucija

Ko galime imtis, susidūrę su radikalią autonomiją garbinančia kultūra?

Galbūt geriausias kelias atmesti modernybės vergovę yra grįžti prie tradicijos teikiamos gyvybės. Tai kraštutinis revoliucinis veiksmas.

Šiandien daugelis painioja tradiciją su išsikvėpusiu praeities formulių ir veiksmų kartojimu. Mažai kas galėtų būti toliau tiesos. Tai dinamika, praeities vidinė energija, besitęsianti šiandien. Be tęstinumo neįmanomas gyvenimas. Senstu, tačiau lieku tokiu pat žmogumi, koks buvau vaikystėje – mano vidinis gyvenimas tęsiasi be pertrūkio. Štai ką reiškia tradicija.

Modernus vartotojas klausia: „Ko žmogus nori garbindamas?“ Tradicionalistas klausia: „Koks garbinimas verčiausias to, kas dieviška?“ – ir atiduoda save jam. Modernybė pradeda nuo žmogaus, o tradicija – nuo Dievo.

Jei norime veiksmingai evangelizuoti, mūsų gyvenimas ir Dievo garbinimas turi kalbėti apie kitą tvarką, atmetančią vartotojišką pasirinkimo šlovinimą ir skelbiančią, kad transcendentinė tikrovė – tikra. Tai darome pagerbdami relikviją bučiniu, nusižeminę parpuldami prieš Eucharistiją auksinėje monstrancijoje, meldžiantis atiduodami save malonės veikimui, šlovindami Viešpatį šventa kalba, prisimindami savo mirtį, priklaupdami ir persižegnodami prieš tabernakulį, aukodami akimirkos troškimus bei užgaidas dėl amžinybės, garbindami Dievo Motiną, eidami miesto gatvėmis su džiaugsmingais šūkiais ir smilkalais, išpažindami nuodėmes.

Visi šie garbinimo veiksmai pasaulio akimis – keisti, net absurdiški. Jie keisti ir pritrenkiantys, nes rodo atsidavimą kaži kam didesniam ir kilnesniam nei mes patys, kaži kam, ko patys nesukūrėme savo pasirinkimu. Garbinimas kalba apie vertę pranokstančią rinką, dvasinį pasaulį, išsiliejusį į materijos pasaulį. Garbinimas atveria langą į tai, kas dieviška.

Žengčiau dar toliau sakydamas, kad jei mūsų tikėjimas nėra keistas pasaulio akims, tuomet daugiau ar mažiau, bent iš dalies mes praradome tikėjimą. Jei garbinimas tampa uždaru ratu, jei gręžiasi į žmogų ir žmogaus troškimus, jis pradeda mirti. Turime būti panašūs į tris Šventajame Rašte aprašytus jaunuolius, nesutikusius nusilenkti karaliaus Nabukadnecaro pastatytam stabui. Kai visi lenkėsi prieš jį, trys vyrai liko tiesūs, kaip dangun rodančios strėlės – jie garbino tik Dievą.

Ir mes turime nusižeminti prieš Dievą ir Karalių Šventojoje Komunijoje bei priimti jį su baime ir drebėjimu. Turime gyventi tarsi Jis būtų realesnis nei visi praeinantys šio gyvenimo šešėliai – nes taip ir yra. Turime grįžti prie tradicijos teikiamos gyvybės versmės, nes tai – sukilimas prieš modernų žmogaus autonomijos kultą. Trumpai tariant, turime padaryti katalikybę vėl keistą, nes taip tapsime liudytojais nuvargusiam ir žaizdotam pasauliui, besiilginčiam Dievo.