2021 05 14

Artuma

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tėčio liudijimas: „Vaikai augina mane kaip žmogų“

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Obuolio laimė – būti suvalgytam“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. gegužės mėn. numerio.

Bažnyčioje švenčiame Šventojo Juozapo ir Šeimos – Amoris laetitia metus. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta ir suprantama. Bet ką šių laikų vyrui reiškia būti keturių vaikų tėčiu ir šeimoje laukti penktos atžalos? Sūnus, vyras, tėvas, inžinierius, kaimynas – viskas viename. Atviras pokalbis su Andriumi Baltakoju apie tai, kokiu tėvu norisi būti, kokia yra realybė ir kas joje padeda.

Andriau, kai dar neturėjote vaikų, ar įsivaizdavai, koks tėtis būtum?

Lengviau būtų prisiminti, kaip įsivaizdavau savo būsimus vaikus. Maniau, pasakysiu vaikams, kad jau laikas eiti, ir jie eis, – ne iš prievartos, o sąmoningai, nes tėvas pasakė. Jei ko prireiks, ateis, nusišypsos, paprašys kartą kitą, ir aš maloniai duosiu. Įsivaizdavau, kaip kartu prie kokio nors mano atliekamo darbo tupinės ir tyliai domėsis, ką darau. Įsivaizdavau save visada santūrų, pailsėjusį ir gerai nusiteikusį.

Save tėvu įsivaizdavau pagal vaizdus, matytus romantiniuose filmuose, gyvenimo poetinius vaizdelius. Ankstyvesniame savo amžiuje – kaip žaidžiu su vaikais, kaip visi juokiamės ir gerai jaučiamės, važiuojame dviračiais, lenktyniaujame ar kažką kitą veikiame. Beveik kaip vaikystėje, su draugais, tik šį kartą aš suaugęs ir dabar jau manęs visi klauso. Ne pats sveikiausias įsivaizdavimas. Vėlesniame amžiuje – jau įsivaizdavau save kaip galintį dėl vaiko kažką gero padaryti. Gal papasakoti nuotykį, pamokyti, sukalti lentyną, ant kurios vaikas galėtų atsisėsti ir atsistoti. O karnizus ir užuolaidas pritvirtinti taip, kad jais galėtų laipioti. Taip, kad nereikėtų kartoti: „neliesk – sulaužysi.“ Tik žaidimų įsivaizdavime neliko. Juk aš „suaugau“.

O realybė yra labiau proza nei poezija. Tiesa, meilė abiem atvejais reikalinga.

Kokie yra didžiausi tėvystės sunkumai? Kas Tau padeda juos ištverti?

Pagrindinis tėvystės sunkumas – atsisakyti savęs ir tapti tėčiu. Tuo pat metu išlikti savimi, su visais savo rūpesčiais, darbais, pomėgiais, hobiu ir poilsiu, bet visa tai – per tėvystės prizmę. Jei dirbu, tai nebambėti. Jei mokausi, tai rasti laiko, kada triukšmo namie nėra; jei užsiimu hobiu, tai tokiu, kuriame noriai dalyvauja ir mano vaikai arba kuriuo aš rodau gerą pavyzdį. Jei myliu moteris – tai tik žmoną ir dukrą. Reikia kovoti su savo puikybe ir noru būti svarbesniam, reikšmingesniam, didesniam už kitus. Jei suklupau, stotis, atsiprašyti ir toliau eiti.

Unsplash.com nuotrauka

Neseniai dariau vaikams dviračius. Prie jų sugaišau kur kas ilgiau, negu kad vaikai naudojosi. Tikėjausi, kad jie ilgai važinėsis, džiaugsis, bus laimingi. Bet juk svarbu ne ką padarau, o kiek kartų pats su vaikais išvažiuoju, juokiuosi, išdykauju ir būnu vyresniuoju broliu – tėvu.

Nežinau, kaip Dievas leido man netobulam auginti daug vaikų. Labai sustiprina malda, tačiau neužtenka su ja pradėti dieną. Malda mane turi lydėti nuolat. Ir išeinant pro duris ryte, ir vakare po darbo grįžtant. Jei esu tėvas, turiu įžengti į namus su malda. Nusiauti batus, pasikabinti striukę, pasidėti kuprinę ir toliau, kol dar atsimenu, kad esu tėvas vaikams ir vyras žmonai, bendrauti, mylėti. Geriausia kiekvieną veiksmą pradėti nors trumpa malda. Tai labai rimtas palaikymo šaltinis. Ar sėdu prie stalo, ar einu pas vaikus arba žmoną paklausti, kaip sekėsi, ar einu dirbti, ar miegoti. Tik taip pavyksta būti tėvu ir vyru.

Vis dėlto nelengva prisiminti, kad galima kreiptis į Jėzų, į savo šventąjį globėją, į vaikų šventuosius. Džiugu būna, kai vakare galiu Dievui pirmiausia pasakyti „ačiū už šią dieną“, o ne „atleisk, vėl pridariau“.

Geras dalykas yra literatūra tėvams, tėvystės kursai, gaires nubrėžia, kaip elgtis pataria. Kasdienybės prozoje tai labai lengvai pasimiršta. Ačiū Dievui, kad šeimą kuria ne vienas vyras ar viena moteris. Net jei abu labai netobuli, jie yra skirtingi ir vienas kitą papildo ir pataiso. Ačiū žmonai už jos akis, ausis ir kantrybę man ir kad sako, ką mato esant ne taip. Palaiko ir bendravimas su kitomis šeimomis ir jų liudijimai, iš kurių suprantu, kad ne aš vienas klystu. Matydamas kitas šeimas, prisimenu, ko mokiausi ir ką skaičiau. Nors dažniausiai su draugais nebendraujame tiesiogiai apie vaikų auginimą, tačiau vyksta neformalus ugdymasis per vieni kitų stebėjimą ir pavyzdį. Labai gerai susitikti su kitomis šeimomis ilgesniam laikui.

„Viešpatie Jėzau, Tu leidai man vaikų turėti. Dabar man reikia Tavo pagalbos.“ Tai suteikia vilties, kad vaikai užaugs geresni už mane.

O kokie džiaugsmai? Ką Tau kaip tėvui duoda vaikai?

Vaikai augina mane kaip žmogų, formuoja mano asmenybę. Buvau ne toks kantrus, kai neturėjau vaikų. Taip pat į studentus praktikantus darbe žiūriu kitaip – kaip į vaikus.

Džiaugiuosi, kad vaikai iš mūsų, tėvų, perima gerus dalykus, tobulėja. Juk juos moko du suaugę žmonės, mokykla, giminės, artimieji, draugai. Gera matyti, kad vaikai išmoksta daugiau, negu aš rodžiau, ir net mane aplenkia.

Džiaugiuosi, kai pavyksta įsitraukti į vaikų veiklą ar vaikus įtraukti į savo. Pavyzdžiui, bėgti žiemą basomis aplink namą. Pasikaitinam kojas, apibėgam aplink namą per sniegą ir vėl kišam kojas į karštą vandenį. Vaikams svarbu, kad tėvas veikia kartu su jais. Iš karto išsisprendžia autoriteto klausimas, ir visi grįžta namo smagūs ir pilni įspūdžių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Niekas nesakė, kad bus lengva, bet turbūt kaip obuolio laimė būti suvalgytam, taip tėvo laimė – būti tėvu su vaikais. Manau, geras tėvas būnu, kai su vaikais žaidžiu slėpynių, kai kartu maudausi, drauge remontuojame namus, kai vaikams nesakau „atstok nuo manęs“, kai ne baru, o rodau pavyzdį, kai dalyvauju. Tuomet esu ir pats labai apdovanojamas, o ir vaikai nurimsta, ir man būna laiko saviems reikalams.

Kad galėtum pasirūpinti kitais, turi pasirūpinti ir savimi. Ar turi laiko sau, skirto ne darbams, ne vaikams?

Laikas sau – tai miegas ir ryto valandos, kol šeima miega. Neseniai žiūrėjau vaizdo įrašą, kuriame žmogaus klausė, kaip jis viską suspėja. Atsakymas buvo – kai planuoji, spėji. Aš šiuo metu gyvenu tarpe tarp reikalų ir vaikų. Kol būnu su vaikais, stengiuosi nuo jų atsiriboti ir grįžti prie darbų. Kai dirbu, graužia sąžinė, kad nesu su šeima. Su malda ir planuojant laiką galima ir su vaikais pabūti, ir savo reikalus suspėti, ir paskaityti, pasivaikščioti.

Šventojo Juozapo metais ko galėtume iš jo pasimokyti? Kaip jis gali padėti tėčiams?

Apie šv. Juozapą žinių yra nedaug. O gal ir įpročio nėra ieškoti šventųjų užtarimo ir palaikymo. Anksčiau melsdavausi: „Šventasis Juozapai Darbininke, dirbai ir Jėzų vaiką globojai, užtark ir mane reikaluose ir tėvystėje.“ Dabar kažkaip pasimiršta.

Ką Tau reiškia būti geru tėčiu?

Jei esu tėvas, tai esu juo visada, sąmoningai, net kai miegu. Esu viskas kartu: ir sūnus, ir vyras, ir tėvas, ir inžinierius, ir kaimynas. O jei Dievas man pirmoje vietoje – tuomet viskas savo vietoje.

Kalbino ir tekstą parengė Eglė Jakutienė