2020 10 10

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Tegul jį karklynas, tą gyvenimą…

Pjauna burokus.
Veronika Apalinskienė. Viktoro Krasausko nuotrauka

Iš rengiamos spaudai knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“.

Nesakau, kad tie kraštai – Antariškiai, Pučionys, Lokėnai, Liepeliai, – linksmi ir patrauklūs kiekvieno ten užsukusio žmogaus širdžiai. Kad ten niekas negirtuokliauja ir nekelia barnių, kad ten nėra vienatvės ir skurdo. Kad naktys ten trumpos, nebaugios, skalaujamos ramių ir šviesių sapnų, kad ten niekas neužklysta vidurnakty ir nepakelia iš lovos atgrasiu, reikalaujančiu kuo greičiau įsileisti vidun beldimu.

Gerai, jei esi vienas iš tų, kurį supa gausi šeima, kurioje kiekviena vakarienė tampa bendravimo džiaugsmu, ir jaukiai dega gryčioje geltonas žiburys… Tačiau šiuos kraštuos kaip tik daugiau gyvena vienišių. Ypač moteriškių. Skuba apeiti gyvulius su šviesa ir sėdi prie žioruojančios žarijomis krosnies, net žiburio nedega. Ir vakarieniauja spengiančioj gryčios tyloj. Kartais ir kasdienės duonos kąsnis su vakarykščia burokėlių sriuba, ir virta bulvė, kad ir su skaniu smetonos ir spirgučių padažėliu, nelenda burnon. Sprangus atrodo tas kąsnis vienišam žmogui.

Užu langų rudens vėjai laužo nuplikusias medžių šakas, į stiklą beldžiasi pajuodęs, pavasarį mėlynai žydėjęs alyvų krūmas. Daug tokių vienišų žmonių gyvena šiame krašte, nes reta kurioj troboj visa šeimyna. Vis po vieną, jeigu ir dviese, tai žiūrėk, motina su sūnumi. Tas sūnus glaudžiasi po motinos namų stogu todėl, kad išsiskyręs, neturi kur prisiglausti. Kitas, gyvenantis vienkiemyje atokiau nuo kaimo, ir jaunas dar, ir grožio užtenka, o visai nevedęs savo gyvenimo moters. Mat geria. Anot senojo Liepelių sodžiaus, prieškary vadinto Stimburiais, senolės Veronikos Apalinskienės, tegul jį karklynas, tą gyvenimą!

***

Birželio viduryje, prieš šventą Joną, kai prasideda šienapjūtė ir ima žydėti Liepelių kaimo liepos, senas sodžius tarsi pavirsta bičių aviliu ir pakvimpa medumi. Šviesūs, skubūs darbai užverda žemėje ir ore: valstiečiai tvarko šieną, o bitės liepose dūzgendamos renka medų. Darbymetis visai Dievo kūrinijai! Tačiau štai atėjo ruduo – šienas jau sukrautas vazaunėse, bitės spiečiasi į kamuolius aviliuose, o liepos stovi belapės, bežadės, šakomis susiėmusios savo juosvuojančius rudens ūkanose liemenis.

Liepeliečiai gi – vieni aukštumėlėse aria dirvas, kiti doroja burokus, kamaroje perrenka jau nukastas, pradžiūvusias bulves, prižiūri dar dieną laukan išvedamus gyvulius, o treti, kurie jau nebeturi sveikatos užsiimti žemės darbais, sėdi prikūrentose gryčiose ir žiūri pro nedidelius trobų langučius: kas dedasi lauke, kas praeina ar pravažiuoja pažliugusiu keliu. Gliaudo pupeles, šiuose kraštuose vadinamas fasuoliais. Ateina šeštadienis, ir ryto aušroj žmogus nusitraukia nuo laktos pavasarinį gaidį, ką tik sugiedojusį paskutinę savo giesmę, ištempia jo kaklą ant kaladės skiedryne, ir blausiai sužvilga pakelto kirvio ašmenys. Ir visa tai atrodo kaip atnašos išeinančiai saulei… O sekmą dieną po Šventų vidudienio mišių, kurias kaimietis dažnai atkalba ne bažnyčioje, o gryčios kertėje, po šventaisiais paveikslais, žiūrėk, pajuodusiame puode jau linksmai kunkuliuoja gaidiena su fasuoliais ir bulvėmis. Gardžiausias kaimo žmogaus priešadventinis viralas.

Veronika Apalinskienė darže rauna burokus. Deda į krūvas – kur gumbai, ten gumbai, kur lapai, ten lapai. Užtat nebereikės tų lapų plauti ir bus vakare ko pamesti žalajai – prie sauso šieno gabanos skanus žalumynas. Veronika jau kadai kadės karvę nakčiai veda punėn. Tvarto šilumoj atsigulęs ant šiaudų gyvulys visai kitaip pailsi ir pieno duoda daugiau. Pamėgink dabar išstovėt visą naktį tokioj drėgmėj ir pavietrėj. O Veronikos karvė gera, pieninga. Vienintelė jos maitintoja, priedas prie menkos pensijos. Tokios daug pieno duodančios žalosios visados būna opesnės darganai ir šalčiui. Palik nakčiai ant šlapios, jau atšalusios žemės – atsiguls, dar gaus tešmens uždegimą. Argi šiais laikais išsimokėsi daktarui? Moters guminiai batai aplipę moliu, rankos žemėtos. Šalta.

– Vaikai šeštadienį suvažiuos, tada pabaigsim. Sudorosim viską. Ale va – radau laisvą valandėlę, sakau, pradėsiu raut pati. Bus greičiau. Ir karvei buroklapių reikia, nebereikės skinti atskirai, – sako Veronika Apalinskienė, trindama į šlapią žolę kojas. Šalia daržo pririšta sumūkia plačiasnukė, tamsiai žala karvė, liūdnom vandeningom akim palydėdama trobon nueinančią savo šeimininkę. Gryčioje neseniai pakūrenta, jauku. Iš senoviškos duonkepės krosnies sklinda gera namų šiluma. Krosnis tamsiame gryčios kampe boluoja lyg sniego pusnis. Savos rugienės duonos Veronika nebekepa, bet ajerų prisidžiovina, labai pataiso gryčios kvapą. O šiaip kiek čia reikia vienai, dar dviem jos šuneliams – dzvaneliams. Be to, duonos ir vaikai atveža, ir pati kartais nusiperka autoparduotuvėje, kuri atvažiuoja į kaimą, kol neprilyta be saiko.

– Prapultis būtų, jeigu neatvažiuotų ta autolavkė – nubrisk tu į Jakutiškius kone tris kilometrus, ypač žiemą. Pas mus vietos slėsnos, tai kaip užpusto, kaip užvaro – sniego būna iki juosmens, – sako aštuntą dešimtį įpusėjusi Veronika. Bet taip būdavo seniau. Besikalbant prisimena tuos laikus, savo gyvenimo kelius ir vargus. Džiaugsmingų dienų buvo mažiau negu to vargo. Per visą gyvenimą nešė savo kryželį. Ir kitam nešančiam dar padėjo. Tada buvo jauni, ką tik edę, dar nė dukrų nebuvo, kai šeimą ištiko nelaimė. Vieną žiemą Bronius, jos vyras, išvažiavo į mišką talkon, kur pjovė egles. Nupjautas medis pasviro, bet užsilaikė ant kitų medžių šakų. Vyrai mėgino patraukti eglę ir spėjo pabėgti šonan, o jos Bronių griūdamas medis užkabino, parmušė ir sutrupino koją.

– Dar karo metais Ukmergėj buvo garsus daktaras Dumbrys, vardo jau nebežinau. Tai jis tris kartus Broniui pjovė koją. Mat jau buvo įsimetus gangrena. Ale vis tiek išgelbėjo. Ot, buvo daktaras, – ištraukė manąjį iš mirties. Kiek vargo aš turėjau, nenorėkim to žinot, – prisimena Veronika.

– Kad jauna būčiau, dabar mokėčiau gyvent ir kitam da pasakyčiau, kaip tą daryt. Sunku buvo, Dieve mano, kaip sunku, ale delto išgyvenom. Da ir dukrų susilaukem. Paskum Bronius išsveikęs išmoko siūt. Turėjo tą patraukimą. Siūdavo kailinius, kostiumus, paltus. Žmonės nepeikdavo jo darbo, nes buvo iš tikro geras siuvėjas. Ir tam daktarui paltą pasiuvo kaip dovaną, bet jis vis tiek užmokėjo. Ir šiaip krapštydavos apie namus, pečiuką pakūrendavo. O man visi kiti darbai – ir vaikai, ir kolchozan eit, ir savi gyvuliai da apžiūrėt. Ale sunkiausia buvo vėliau, kai pasenom, ir vyras atsigulė ant patalo. Trejus metus išslaugiau, niekur negalėjau atsitraukt. Tik gyvuliai ir ligonis. Baisu kartais darydavos, nenorėkim to žinot, kaip baisu, – prisimena Veronika Apalinskienė.

Senoji Liepelių gyventoja sako, kad tik kaimelio žmonių ir kaimynų pagalba ją palaikydavusi. Visi žmonės jai buvę geri. Ypač geru žodžiu mini Pučionių krašte, vienkiemyje gyvenantį ūkininką Vladą Timinską.

– Kada tik pas jį benueičiau, ko beprašyčiau – niekados man neatsako. Ar ką suvežt reikia, ar suart – neatsisakys. Karvė pradeda veršiuotis, tai aš ir lekiu pas Timinską. Jis – kaip daktaras, viską supranta apie gyvulį. Ir ranką moka įleist – teliukui padėt, jo galvytę pataisyt. Toks žmogus kaime – tai gabalas aukso. A kad ir Dūdienė – mes abidvi kaip vienos motinos vaikai. Mano šulinys išdžiūvo, tai pas ją einu vandens. Pasišnekam, pasiskundžiam, pasiguodžiam viena kitai, o kartais ir pasidžiaugiam gyvenimu – ir geriau pasidaro…

***

Sakalauskų troba su patrešusia tvora ir šimtamete liepa palangėj – pirmutinė nuo vieškelio, einančio Lokėnų pusėn. Čia ir prasideda senasis Liepelių kaimas. Kadaise jį vadino Stimburiais. Troba – kaip įprasta anų laikų gatviniame kaime – ilga, dviejų galų, su atvirom gonkom, baltom langinėm ir didžiule priemene viduryje, kuri dar atitverta lentiniu uždurėliu rūkytiems lašiniams, taukinei, taip ir mušančiai karčiuoju pipiru bei žolelėmis, išrūkytoms dešroms sukabinti bei raugintiems kopūstams ar agurkams pasidėti. Sakalauskai ne visai čionykščiai, o atsikėlę iš numelioruoto Trainių kaimo, kuris anapus Kauno plento, už gerų trijų kilometrų. Gyveno jie Trainių kaimo pakrašty, visai šalia Bobiškio miško, šalia moliu raudonuojančios didžiulės kalvos kurios viršūnėje riogsojo medinis kariškas majakas. Seniau tame Bobiškio miške buvo gausu baravykų, tad nuo rugpjūčio Sakalauskų namai, ypač priemenė, kvepėdavo džiovintais grybais, daugiausia baravykais, kurie būdavo suverti ant lininio, storo siūlo. Rudeniop ant Sakalauskų gryčios aukšto raudonuodavo samanose supilta didžiulė spanguolių krūva. Virtų ir džiovintų grybų kvapas, sumišęs su naminės duonos kvapu, buvo justi vos atidarius priemenės duris.

Melioracijai nugriovus namus, Sakalauskai pirkosi iš Liepelių senolio Juozo Žižio sodybą, kuri graži pažiūrėti ir patogi gyventi: didžiulis klojimas, dvejų durų klėtis, geras, erdvus tvartas gyvuliams, didelis žolėtas atšlaimas. Už klojimo – senas bent šimto obelų sodas. Tvarkingas ūkininkas buvo Juozas Žižys, bet atėjo senatvės negalia ir išsikėlė pas vaikus į miestą. Nebeilgai ten pagyveno ir numirė, o sodybą ir nusipirko Sakalauskai, čia atsikraustę su gausia savo šeimyna. Abu trobos galai buvo gyvi žmonėmis, ir tvarte pasijuto ankštuma gyvuliams. Juk dvi šeimos. Viename gryčios gale į gatvės pusę įsikūrė Edvardas ir Domicelė Sakalauskai su sunūmi Antanu ir dukra Aldute.

Kitą namo pusę užėmė neištekėjusi Damutės sesuo Ona Rimšaitė su motina Rimšiene – mažaūge, kurčia ir silpnai bematančia bobulyte. Gyveno, kaip sakoma, išvien. Vyrai nudirbdavo vyriškus darbus, moterys padarydavo savo. Bet ir laikas padarė savo: pamažu vienas po kito šeimynykščiai išmirė – senoji Rimšienė užgeso senatve, nukrito kaip rudenėjant liepos lapas. Aldutė išėjo tarsi gyvenimo šalnos pakąsta – dar jauna mirė nuo užleistos, įsisenėjusios cukraligės. Paskui ją iškeliavo Onelė, jaunystėje buvus labai gražaus veido, juodbruvė – gyva pagunda vyrams, bet taip ir nepatyrusi „laimės nutekėjimo“. Neišsirinko. Po kurio laiko mirė ir Edvardas, visų vadinamas Edvardziuku, apylinkėj garsėjęs savo linksmumu ir pomėgiu pašnekėti, išgerti naminio alaus, kaip jis sakydavo, „palyginti pilvelį“. Visus juos užpylė Veprių kapinių smėliu. Iš didžiulės šeimynos paliko tik dviese – Damutė, motina, ir sūnus Antanas, aukštas, gražiai nuaugęs, gražios eigasties vyras. Tik jau girtuoklis. Jis dar tėvui gyvam esant vedė Deltuvos eigulio Tereko dukterį Genovaitę, susilaukė ketverto vaikų, tačiau nežiūrėjo šeimos, nesidžiaugė tuo, ką turi, pykosi su uošviais, ir žmona ilgai neištvėrė kartu ir išsiskyrė – jis parėjo gyventi pas motiną. O motina argi nepriims savo vaiko atgal namo, juolab kad viena gyveno didžiulėje gryčioje, be to, ir senatvė artėjo. Žinoma, skauda širdį dėl nenusisekusio sūnaus gyvenimo, dėl paliktų anūkų ir marčios. Kažin ar kada nors jie aplankys savo bobutę. O kad ir atvažiuos kada, tai trumpam. Be tos meilės ir globos jausmo, kurį paprastai savo senolėms jaučia anūkai, kai jie užauga kartu vienoje šeimoje.

Pradarau priemenės duris. Asla dvelkteli žiemiška, nemalonia vėsa. Neįprastai aukštas gryčios slenkstis ir žengi lyg duobėn. Virtuvėje irgi asla. Nors pats pietų metas, tačiau krosnis dar nekurta, šalia jos guli tik keli žabeliai. Mus pasitinka senatviškai išblukusių ir liūdnų, pavargusių akių moteris. Domicelė Sakalauskienė, buvusi Domicelė Rimšaitė. O šiaip jau vadinama Damute. Eidama per nelygią aslą, ji remiasi lazda, nes smarkiai šlubuoja. Jai labai sopa reumato susuktą koją.

– Untana nėra. Išvažiava Kedainiuosin pas sūnų. Vakar išvažiava, a šiandien gal jau sugrįš. Turėtų parvažiuoti, – Damutė kalba lėtai, žodis po žodžio, keistai juos ištempdama. Kai kuriuos žodžius taria aukštaitiškai, o šiaip kalba lyg skaitytų iš rašto. – Kaimynė atėjo, perkėlė ganykloj telyčią, a Untana nėra. Išvažiava. Gal parvažiuos…

Tamsioje netvarkingos virtuvės palangėje stovi cerata dengtas stalas, pasienyje aukštas ir platus uslanas. Ant jo atsisėdus, kojomis nepasieksi įdubusios aslos. Skurdas ir nešvara lenda iš visų kampų – nuo pečiaus, nuo kampe pakabintos, gėlėta užuolaida uždengtos lentynos ir iš kito tamsaus uždangstytais langais kambario, matyt, miegamojo.

– Kaži ar gaučiau invalidumą, jeigu nuvažiuočiau pas daktarą? Taip sunku gi pragyvent, pensija nedidelė. Ir karvės nebeturime. Jai kraujas sugedo, ir turėjom parduot. Dabar telyčią prisiauginam. Ir Untaniukas saka, kad reikia karvės, – pasirėmusi ant lazdos, stovėdama pasieny, guodžiasi Domicelė Sakalauskienė, prisimindama, kad anksčiau buvo daug linksmiau gyventi. – Ir Edvardas buvo gyvas, turėjom daug gyvulių. Ir kiaulių laikydavom, tai buvo ko valgyt. O dabar visko reikia pirkt. Tik ta pensija labai maža ir ją atneša gale mėnesio. Taip prailgsta laukt.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atšlaime, po langais, stovi surūdijęs, nevažiuojantis sunkvežimis. Tarsi koks paminklas šiandienos kaimo skurdui ir tamsybei. Gautas iš sugriuvusio kolūkio už pajus. Už kelių žmonių viso gyvenimo vargą. Prie šulinio ganosi pernykštė juodmargė telyčia, patvartėj užkudakuoja kiaušinį padėjusi višta. Tokia keista vienkiemio tyla – deginanti gyvenimo aitrumu. Gaila, kad nebėra sodybos šeimininko Edvardo Sakalausko. Edvardas mėgdavo ir mokėdavo pajuokauti. Buvo geras pasakorius, linksmaveidis, juodbruvas, geraširdis žmogus. Savo krašte visų šaukiamas Erdvardziuku arba Sakaliuku. Dar sveikas būdamas, šiek tiek išgėręs, anot jo paties, „palyginęs pilvelį“, pokštaudamas sakydavo apie savo pačiutę ir jos seserį: „Onelė – mokytoja, Damutei – visa žemė.“ Pasakydavo tai, tarytum kažką nukirsdamas linksmu rankos mostu, paryškindamas paskutinius žodžius. Atseit taip buvo numatęs jo uošvis – senasis Trainių Rimša. Tačiau Rimšos žodžiai išsipildė tik iš dalies: Onelė neišėjo į mokytojas, liko neištekėjusi ir visą gyvenimą dirbo kolchoze. O „visa žemė“ iš tikrųjų atiteko Damutei, nes atėjo toks laikas, kai ji atsiėmė tėvų žemę ir kampą gero, jau suaugusio buvusio Rimšų miško savo gimtinėje Trainių kaime. Tik vargu kas dirbs tą žemę – nėra nei traktoriaus, nei arklio, nei padargų. Juoba, pasak motinos, sūnus Antanas nelinkęs prie žemės darbų. Jis – dailidė. Kai atsiranda darbo, eina pas žmones ir taip pelnosi duoną…