2022 03 09

Milda Vitkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Teisingo karo doktrina (I): išlikti neutraliam didelio blogio akivaizdoje būtų nuodėmė

Ukrainos kariai saugo Kijevą. EPA nuotrauka

Šv. Augustinas yra pasakęs, kad išlikti neutraliam didelio blogio akivaizdoje būtų didelė nuodėmė, teigia VDU Teisės ir Katalikų teologijos fakultetų dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas. Nors yra manančiųjų kitaip, krikščionybė nėra pacifistinė religija ir yra situacijų, kuomet pradėti karą būtų teisinga.

Katalikų Bažnyčioje teisingo karo principai pradėti formuluoti jau IV a. Po Antrojo pasaulinio karo teisingo karo principai tapo šiuolaikinės tarptautinės karo teisės dalimi. Su teisininku dr. V. Malinausku aiškinomės, kaip Bažnyčioje atsirado teisingo karo doktrina ir kokios teisingo karo normos galioja šiandien.

Dabartinėje tarptautinėje teisėje išskiriamos dvi teisingo karo sritys: ius ad bellum, nustatančios, kokiomis aplinkybėmis galima karą pradėti, ir ius in bello, nurodančios, kokie kariniai veiksmai priimtini karo metu. Pirmoje straipsnio dalyje aptarsime teisingo karo principus, kuriais reikia remtis prieš pradedant karą (ius ad bellum), bet pirmiausia apžvelgsime pirmųjų krikščionių nuostatą karo atžvilgiu ir dabartinį Bažnyčios mokymą šiuo klausimu.

Pirmieji krikščionys nebuvo pacifistai

Yra teigiančiųjų, kad pirmaisiais amžiais krikščionys buvo pacifistai, bet tai paneigia turimi istoriniai duomenys, teigia dr. V. Malinauskas. Nemažai krikščionių, tarp jų ir kankinių, tarnavo kariuomenėje: tai šv. Jurgis, šv. Sebastijonas, šv. Mauricijus. Taip pat žinomas faktas, kad krikščionių persekiojimai prasidėdavo ir kariuomenėse, pavyzdžiui, imperatorius Diokletianas iš savo kariuomenės šalino krikščionis.

V. Malinauskas primena, kad iš pagonių pirmasis atsivertė šimtininkas (šimto kareivių vadas) ir prieš atsiverčiant jam nebuvo iškelta sąlyga palikti karinę tarnybą. Viena iš seniausių atrastų bažnyčių yra karinės romėnų tvirtovės Megide teritorijoje, o jos grindų mozaiką fundavo šimtininkas. „Tai tik keli iš faktų, kurie patvirtina, kad nemažai pirmųjų amžių krikščionių buvo kareiviai, kurie dalyvavo karo veiksmuose“, – teigia V. Malinaukas.

Požiūris, kad pirmųjų amžių krikščionims buvo draudžiama stoti į kariuomenę, kilo dėl III a. Bažnyčios teologo Tertulijono, kuris turėjo griežtą poziciją ne tik kareivių bet ir apskritai valstybė tarnyboje dirbančių krikščionių atžvilgiu. Tertulijonas gyveno Pax Romana laikotarpiu, kuomet Romos imperija buvo galinga valstybė, turėjo profesionalią kariuomenę ir nepatyrė užpuolikų grėsmės.

„Iš Tertuliono pasakymo negalima daryti visiems krikščionims tinkančio apibendrinimo, – teigia V. Malinauskas, – tuo labiau kad jis prieštarauja mano paminėtiems faktams, jog pirmaisiais amžiais tarp karių buvo didelė tikimybė surasti krikščionį, kariuomenėje atsivertimai vykdavo ir žmonės toliau likdavo kariais.“

Teisingo karo principų kilmė

Teisingo karo terminą pirmasis pamini šv. Augustinas. „Jis ne tik pasako, kad karas gali būti iš principo teisingas, bet ir pabrėžia, jog neutralumas didelės neteisybės akivaizdoje gali būti sunki nuodėmė. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, atsisakymas kariauti gali tapti nuodėme. Jei matai žmogų, prieš kurį smurtaujama ir tu galėtum jam padėti, bet, nenorėdamas turėti problemų, nueini, darai nuodėmę. Kare panašiai – jei matai, kad kas nors skriaudžiamas, plėšiamas, puolamas ir galėtum padėti, bet to nedarai, tai irgi yra nuodėminga.“

V. Malinauskas aiškina, kad ši šv. Augustino mintis paremta prigimtine teise, kuri kyla iš sveiku protu suprantamų teisingumo reikalavimų.

Svarbu suvokti, kad šv. Augustinas gyveno labai skirtingais nei Tertulijonas laikais. V a. Vakarų Romos imperiją draskė vandalų gentys. Tertulijono laikais nebuvo moralinės pareigos eiti į kariuomenę, kuri atsirado gyvenant Augustinui.

Gioacchino Assereto. Šv. Augustinas ir šv. Monika (fragmentas), 1600–1649. Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Augustino išskirtus teisingo karo principus XIII a. artikuliavo ir sukonkretino šv. Tomas Akvinietis, nors diskusija dėl teisingo karo vyko ir prieš jį. Tai, ką jis įvardino kaip tris teisingo karo kriterijus, tapo tarptautinės teisės sampratos pagrindu. Vėliau T. Akviniečio idėjas išplėtojo Salamankos mokykla, kuri teisingo karo teoriją praplėtė ir sukonkretino.

Dabartinis Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK 2309) pateikia keturis teisingo karo punktus, ir jie yra išplėtoti Bažnyčios socialinio mokymo kompendiume.

„Šiuolaikinė teisingo karo doktrina turi daugiau punktų, bet principų skaičius nėra svarbus, kai kuriuos dalykus galima sujungti į vieną punktą, bet iš esmės tai, kas yra tarptautinėje teisėje ir Bažnyčios mokyme apie teisingą karą, sutampa ir tai kyla iš Katalikų Bažnyčios mokymo. Galima sakyti kad tai yra Katalikų Bažnyčios indėlis į šiuolaikinę modernią tarptautinę teisę“, – pabrėžia dr. V. Malinauskas.

Teisingas karas nėra tik gynybinis

Karą teisinga pradėti tik turint teisėtą priežastį. Karas negali būti kariaujamas dėl savanaudiškų paskatų. „Karo tikslas negali būti prisigrobti turto, užimti teritoriją, įgyvendinti savo interesus kitų žmonių teisių ar teisingų lūkesčių sąskaita“, – teigia V. Malinauskas. Tad kyla klausimas, kokia priežastis yra teisinga.

T. Akvinietis sako, kad pradėti karą norint susigrąžinti tai, kas buvo iš tavęs atimta, yra teisinga priežastis. Kadangi gynyba yra žmogaus prigimtinė teisė, karas kaip gynyba taip pat yra teisėta priežastis. Taip pat, anot T. Akviniečio, karas gali būti teisėtas siekiant nubausti agresorių, nes bausmė yra teisingumo dalis.

„Kai kas nors padaro nusikaltimą užpuldamas neišprovokuotai, karo veiksmu prieš agresorių siekiama padaryti, kad jis pajustų bausmę ir nekiltų noras veiksmo pakartoti. Mūsų laikais tai dažniau daroma per ekonomines sankcijas, bet intencija ir tikslas tas pats. Savaime suprantama, kad užpuolimo atveju galima gintis, bet, T. Akviniečio manymu, teisingas karas nėra tik gynybinis, pradėti karo veiksmus galima, jeigu reikia nubausti ar susigrąžinti tai, kas iš tavęs atimta, apsaugoti“.

Kaip pavyzdį V. Malinauskas pateikė Kosovo karą, kuomet buvo įvesta kariuomenė matant, kad vyksta genocidas, teroras prieš nekaltus žmones. Kitaip tariant, kaip sakė šv. Augustinas, kai išlikti neutraliam būtų didelė nuodėmė.

Karą gali paskelbti tik teisėta valdžia

Karą pradėti ir jam vadovauti gali tas, kas turi įstatymo jam suteiktą teisę. T. Akvinietis valdžią apibrėžia kaip tuos, kurie atsakingi už bendrą gėrį. „Paskiras žmogus nėra atsakingas už visos valstybės ar miesto tvarkos nustatymą, tad karą gali paskelbti tik legitimi valdžia, kaimynų būrys karo pradėti negali.“

V. Malinauskas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra unikali, nes joje įrašyta, kad agresijos atveju kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę ir pareigą priešintis.

„Jei į Lietuvą įsiveržtų užsienio kariuomenė, o valdžia įsakytų nesipriešinti, kaip, pavyzdžiui, 1940 metais, pagal Konstituciją galėtume neklausyti valdžios ir eiti kariauti. Prieš kelerius metus Seime buvo pateiktas įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta, kad karo atveju visi, turintys ginklų, juos turi atiduoti saugoti valdžios struktūroms (policijai ir panašioms). Tuo metu prezidentė Dalia Grybauskaitė šį įstatymą vetavo, cituodama minėtą Konstitucijos straipsnį, – pasakoja V. Malinauskas. – Nors pagal Tomo Akviniečio teisingo karo doktriną karas turi būti skelbiamas tik teisėtos valdžios, pagal Lietuvos Konstituciją niekas manęs negali apkaltinti savavališkumu, jei organizuoju partizaninius būrius. Bet čia svarbi distinkcija – šv. Tomas kalba apie karo paskelbimą, o mūsų Konstitucija nesako, kad mes, kaip piliečiai, galime paskelbti karą, mes, kaip piliečiai, galime gintis. Mums nereikia atskiro leidimo ar nurodymo imtis kovos veiksmų“, – pabrėžia V. Malinauskas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karas turi būti paremtas teisinga intencija

Net jei priežastis pradėti karą yra teisinga, pati karo eiga turi turėti teisingą tikslą. Teisingas tikslas gali būti taikos atkūrimas, bet, kaip pabrėžia V. Malinauskas, teisingumo atkūrimas šv. T. Akviniečiui irgi buvo gera intencija, o teisingumas reikalauja nubaudimo.

„Ši teisingo karo teorija yra susijusi su Akviniečio pirmaisiais praktinio proto principais, kuriais remiasi ir visas moralinis mokymas – turi siekti gėrio ir vengti blogio. Jei tavo tikslas yra blogis, tai intencija yra bloga ir karo pateisinti negali“, – teigia teisininkas.

Karinis atsakas turi atitikti tau padarytą arba ketinamą padaryti žalą

Nuo patirtos žalos priklauso, ar galima imtis karinių tikslų. Karas turi būti dėl tiesioginės priežasties, kai jo pagrindas yra blogis, kurį padarė puolančioji pusė. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama, jog agresoriaus žala turi būti sunki, ilgalaikė ir neginčijama. Ilgalaikė žala reiškia, kad jos pasekmės greitai nedingsta.

„Tarkim, Rusija nusprendžia suduoti preventyvinį smūgį Lietuvai ir numeta bombą į Lietuvos karines bazes. Jie negalėtų mums sakyti, kad negalime priešintis, nes tai trumpalaikis veiksmas. Pats veiksmas gali vykti trumpai, bet žala yra ilgalaikė, pasekmės išlieka“, – aiškina V. Malinauskas. Tad šiuo atveju omenyje turimos liekamosios pasekmės, kurios savaime nedingsta: sunaikinamas turtas, kurio negali lengvai atkurti, arba atimamos gyvybės.

Vygantas Malinauskas. Evgenios Levin / Žurnalo „Ateitis“ nuotrauka

Karo galima imtis, jei yra svarus pagrindas tikėtis sėkmingos baigties

Gali būti daug priežasčių pradėti teisingą karą, bet, jei nėra šansų laimėti, žmones įstumti į karą, kuris visada nualina, būtų didesnis blogis, nei kentėti patirtą neteisybę. V. Malinauskas šiam principui iliustruoti pateikia Ukrainos pavyzdį. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1994 m. Budapešto memorandumu Ukraina atsisakė branduolinių ginklų, o JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija Ukrainai suteikė valstybės saugumo ir vientisumo garantijas. Kai 2014 m. Rusiją užpuolė Krymą, teritorinis nedalomumas buvo pažeistas.

„Jei Rusija neturėtų branduolinio ginklo arba branduoliniai ginklai neegzistuotų, turbūt būtų galima rimtai svarstyti pradėti karą, išstumti rusų kariuomenę iš Krymo ir tam būtų sėkmės tikimybė. Bet visi suprantame, kad branduoliniame kare laimėtojų nėra. Kitaip tariant, net jei agresorius puola ir padaro labai didelę žalą, su juo pradėti branduolinį karą nepriimtina.“

V. Malinauskas pateikė ir Afganistano karo pavyzdį. Įsiveržę į Afganistaną amerikiečiai kariavo 20 metų ir galiausiai vis tiek turėjo kariuomenę išvesti. „Tuomet karas pradėtas tikintis, kad pasikeis Afganistano visuomenė, tikėtasi pergalės. Dabar matome, kad sėkmės tikimybės nebuvo. Jei būtų buvę įmanoma iš anksto numatyti, jog per 20 metų nepavyks nugalėti Talibano, tada pradėti karą būtų neteisinga“, – sako teisininkas.

Lietuvos partizaninis karas teisingo karo doktrinos kontekste

Kalbant apie šansus laimėti, kyla klausimas, kaip vertinti Lietuvos partizaninį karą. Ar šansai laimėti galioja tik puolat ar ir ginantis? Anot V. Malinausko, partizanų karas Lietuvoje atitiko teisingo karo kriterijus, nes sėkmingos baigties tikimybė nebūtinai reiškia, jog bus laimėtas karas, bet kad bus pasiekta teisėtų karo tikslų.

„Primenu, kad, pasak T. Akviniečio, tarp teisėtų karo tikslų yra agresoriaus nubaudimas. Partizaninio karo kontekste teisėtais karo tikslais gali būti laikomi neleidimas okupantui laisvai siautėti bei terorizuoti vietos gyventojų. Taip pat teisėtu tikslu gali būti laikomas atgrasymas nuo kolaboravimo. Partizaninis karas Lietuvoje keletą metų rimtai trukdė okupantams. Tad, nors partizanai negalėjo tikėtis, kad pasieks pergalę prieš Sovietų Sąjungą, jiems tam tikrą laiką pavyko priešintis okupantui ir pasiekti teisingų tikslų.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, taip pat matyti, jog mūsų tautai partizaninis karas davė svarbios naudos (kuri yra labiau dvasinė nei materialinė). Nors kai kas sako, jog jis prisidėjo ir prie to, kad Lietuva nebuvo patraukli vieta kolonizuoti“, – pabrėžia V. Malinauskas.

Svarbu prisiminti, kad, kalbant apie teisingo karo doktriną, pirmiausia omenyje turimas karo paskelbimas, o savigyna yra prigimtinė teisė. V. Malinauskas prisimena pokalbį su partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru, kuris, paklaustas, kodėl kariavo partizaniniame kare, atsakė, jog neturėjo kito pasirinkimo – okupantas žiauriai elgėsi su žmonėmis, reikėjo jį stabdyti ir parodyti, kad negali su žmonėmis daryti ką nori.

„Tuo metu buvo atiminėjamas žmonių turtas, prievartaujama, kankinama. Prieš tokią jėgą šansų laimėti nėra, bet tavo pareiga yra parodyti blogiui, kad ne visi su juo sutinka. Partizaniniam karui, gynybiniam karui, kai yra būtinoji gintis, ne visada tinka teisingo karo principai, nes jie kalba apie paskelbtą karą, kai mes nusprendžiame pradėti karo veiksmus, o partizaninis karas kyla, kai vysta agresija, ir tu darai viską, kad agresorių sustabdytum.“

Ukrainos atveju vyksta savigyna, pabrėžia V. Malinauskas. „Jei karas baigsis ir ukrainiečiams kils klausimas, ar reikėtų tęsti karo veiksmus, atsiimti užimtas teorijas, tada reikėtų kalbėti apie teisingą karą. O dabar ukrainiečių kariniai veiksmai yra teisingi, nes jie stabdo agresorių.“

Kyjivas 2022 m. kovo 3 d. Zurabo Kurtsikadzės / EPA-EFE nuotrauka

Karas priimtinas tik kaip kraštutinė priemonė atkurti teisingumą

Jei susigrąžinti užpultas teritorijas ar atimtą turtą įmanoma diplomatiniu būdu, karo pradėti negalima. Karas visada atneša ir neigiamų pasekmių, todėl jo galima griebtis tik kaip paskutinio šiaudo. Ukrainos atveju, kai esi užpultas, teigia V. Malinauskas, gintis ir ginti yra moralinė pareiga, tačiau ir čia konkrečiu atveju reikia svarstyti, ar mano priešinimasis nesukels didesnių pasekmių (pavyzdžiui, jei nušausiu vieną užpuoliką, o jie sušaudys mano visą šeimą). Visgi tai jau yra ius in bello klausimas, kurį aptarsime kitoje straipsnio dalyje.

Paklaustas, kaip vertina diplomates derybas, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, V. Malinauskas teigė, kad visada reikia kalbėtis, jei yra tikimybė, jog tai padės sumažinti nekaltų žmonių aukų skaičių.

„Turi būti išnaudotos visos galimybės išspręsti konfliktą ne kariniu būdu. Teisingo karo doktrina kalba apie tai, kas vyksta iki karinių veiksmų pradžios, tad šiuo atveju prieš ukrainiečius pradėtas neteisingas karas ir į derybas eiti Ukraina neprivalo. Bet, kaip pasakė prezidentas Volodymyras Zelenskis, reikia išbandyti viską. Jei derybose sutariama dėl humanitarinių koridorių ir išgelbėjami keli šimtai civilių gyvybių, tai yra moralinė pareiga kalbėtis.“

Kad karas būtų pradėtas teisėtai, jis turi atitikti visus teisingo karo principus. Rusijos invazija į Ukrainą yra neteisėta. Bet karo teisė galioja net ir esant neteisėtai užpultam. Tad kitoje straipsnio dalyje aptarsime, kokie yra teisingo karo reikalavimai, kai karas jau vyksta – ius in bello.