Teisingo karo doktrina (II): kaip kariaujant išlikti žmogumi

Pirmoje straipsnio dalyje su teisininku dr. Vygantu Malinausku aiškinomės teisingo karo principus, galiojančius prieš paskelbiant karą (ius ad bellum). Toliau tęsiame pokalbį apie teisingo karo principus karui jau vykstant. Prieš Ukrainą Rusija pradėjo neteisingą karą, bet Ukrainos kariai, kovodami su agresoriumi, vis tiek yra saistomi teisingo karo principų (ius in bello).

Pirmą teksto dalį skaitykite čia.

Vykstant karui turi būti daroma distinkcija tarp kariškių ir civilių

Kariškiai ir civiliai kare turi skirtingas teises, pareigas ir apsaugą. Pagal distinkcijos principą karas turi vykti tarp kariškių, o civiliai ir civilinės paskirties statiniai be karinio pagrindimo negali būti kliudomi. Bet kaip šis principas taikomas atveju, kai patys civiliai įsitraukia į karo veiksmus, pavyzdžiui, į tankus mėtydami Molotovo kokteilius?

1949 m. Ženevoje priimtoje tarptautinės karo teisės sutartyje yra kombatanto (kariškio) ir nekombatanto (civilio) sąvokos. Kombatantai skirstomi į dvi grupes: privilegijuoti  – tai reguliarios kariuomenės, teritorinės gynybos dalinių kariai,  ir neprivilegijuoti kombatantai – tai šnipai, diversantai ar kiti civiliais persirengę kariškiai.

„Privilegijuotus kombatantus, kai jie paimami į nelaisvę, saugo teisė (jų ne mūšio metu negalima žudyti), o neprivilegijuotiems kombatantams tokios apsaugos netaikomos, drastišku atveju jie gali būti sušaudyti, ką mes matėme ir Kyjive, kai čečėnų kovotojai pasinaudojo greitosios automobiliu ir bandė įvykdyti kažkokią diversiją. Įdomu tai, kad privilegijuotais kombatantais laikomi ir civiliai gyventojai, kurie invazijos atveju spontaniškai imasi ginkluotų priemonių priešintis ir ginti savo teritoriją. Tai galioja ir Ukrainos civiliams, kurie Molotovo kokteiliais stabdo rusų karinę techniką“, – aiškina V. Malinauskas. Civiliams svarbu suprasti, kad įsitraukę į kovą jie nustoja būti civiliais.

Karo metu karinių ir civilinių teritorijų skirtis taip pat nėra absoliuti. V. Malinauskas pabrėžia, kad priešo tankų įvažiavimas į miestą jau yra ataka, o tai yra civilinė teritorija. Visgi pagal teisingo karo principus tai nėra neleistina. „Bet neleistina miesto, kuriame nėra karinių taikinių, apšaudyti arba, jei miestas atsisako pasiduoti, jį subombarduoti, kas dabar Ukrainoje ir vyksta“, – aiškina teisininkas.

Tad šis teisingo karo principas toks – negalima bombarduoti, žudyti, griauti civilinių objektų, kurie neturi karinės prasmės. Vis dėlto išvengti civilinės paskirties objektų atakos nėra visiškai įmanoma, teigia teisininkas.

„Kai vyko Kosovo karas, norėdami priversti Serbiją baigti agresiją Kosove, amerikiečiai naikino Serbijos elektros tinklus. Naudojo išmaniąją technologiją, kai iššovus bombą ore pasklisdavo daug metalinių siūlų, kurie nukritę ant elektros laidų juos sudegindavo. Galima sakyti, kad buvo atakuojami civiliniai objektai, siekta nutraukti elektros energijos tiekimą.

Civilinio ir karinio objekto distinkcija reiškia ne tai,  kad iš principo negalima atakuoti civilinių objektų, bet kad negalima atakuoti civilinių objektų, jeigu tam nėra karinių priežasčių arba tos priežastys yra tiesiog kenkti, naikinti. Tikslas negali būti turto naikinimas. Jei tikslas yra nutraukti energijos tiekimą, kuria gali naudotis ir kariuomenė, karinės pramonės gamyklos, tada tai leidžiama.“ V. Malinauskas pabrėžia, kad vadovaujantis šiuo ius in bello principu reikia kelti klausimą, kas yra legitimus karinis taikinys.

Kariniai veiksmai turi būti proporcingi esamai būtinybei

Kare atakuodamas negali naudoti didesnio nei tuo atveju reikalingas karinio veiksmo. Proporcingumo principas kalba apie naudojamų veiksmų adekvatumą esamoje situacijoje. Kariniai veiksmai yra leistini tik tada, kai jais siekiama gėrio ir jis persveria numatomas neigiamas pasekmes. V. Malinauskas pateikia pavyzdį: „Negali ant dešimt ukrainiečių tankų numesti atominės bombos. Tokiu atveju numušęs tankus nušluosi ir visą miestą. Tankai yra naikinami prieštankiniais ginklais, nenaudojami tokie, kurie visą miesto kvartalą sulygintų su žeme.“

Svarbu suvokti, kad puolant ir ginantis šis principas taikomas skirtingai. Kai ukrainiečiai gina Charkivą, jis bombarduojamas. Jei ukrainiečiai būtų pasidavę, greičiausiai miestas nebūtų sugriautas, bet pasidavimas šiuo atveju nėra opcija. Gynyboje sunaikindamas priešo tanką rizikuoji civiliniais objektais, bet šiuo ukrainiečių atveju priešo kareiviai yra tavo mieste ir tau nepavyksta iki galo apsaugoti civilinių taikinių.

Karo veiksmai turi būti naudojami tik tada, kai būtina

„Jei vykstant karui miestas sutiktų pasiduoti, o tu vis tiek jį šturmuotum, tai būtų neteisinga, nes tam nebuvo karinės būtinybės“, – pabrėžia V. Malinauskas. Kaip pavyzdį, kada šis principas buvo pamintas, jis pateikia Drezdeno subombardavimą.  Per II pasaulinį karą nebuvo karinio tikslo miestą sugriauti: nei kariuomenės, nei karinės pramonės, nei karinių taikinių. Vokietijos miestai buvo bombarduojami siekiant kapituliacijos. „Dabar niekam nemalonu apie tai kalbėti, bet pagal teisingo karo principus tai būtų karo nusikaltimas.“

Teisingas elgesys su karo belaisviais

Tarptautinė teisė saugo karo belaisvius. Su jais turi būti elgiamasi tinkamai, jie negali būti kankinami ar žudomi. Karo belaisviai yra privilegijuoti kombatantai, kuriuos paėmus į nelaisvę negali elgtis, kaip nori. Bet nors ši belaisvių teisė neegzistavo iki 1949 m., II pasaulinio karo pavyzdžiai rodo, kad šio principo daug kur buvo laikomasi ir prieš tai.

Pergalės siekis nepateisina nemoralių veiksmų

Yra daug veiksmų, kurie, nepaisant kare siekiamo tikslo, niekada nebus priimtini. Jei teisėtai pradėjai karą norėdamas susigrąžinti atimtą turtą, invazijos metu negali plėšti, žudyti, kankinti, prievartauti vietos gyventojų ar naikinti jų turtą, pavyzdžiui, deginti pasėlius. Negalima karo belaisvių naudoti kaip šantažo priemonės arba jų versti kovoti prieš saviškių kariuomenę. Šiuolaikinėje karo teisėje pabrėžiama, kad branduoliniai, biologiniai ir cheminiai ginklai  yra savaime blogis. Jie sukelia ilgalaikių pasekmių, kurios yra nekontroliuojamos, ir dėl to jų naudoti negalima.

V. Malinauskas pateikė keletą istorijoje naudotų neteisingų karo veiksmų. Romėnai kare su žydais juos paėmę į nelaisvę atvesdavo prie besipriešinančių tvirtovių ir grasindavo vietoje nužudyti jei miestas nepasiduos. „Tarkim, rusai atvestų ukrainiečių belaisvius prie Charkivo ir sakytų: arba pasiduodat kaip miestas, arba sušaudom 50 jūsų karo belaisvių. Gal rusai galėtų skaičiuoti, kad tokiu atveju žūtų mažiau žmonių nei atviru kariniu veiksmu, bet tokia priemonė iš esmės būtų blogis“, – aiškina V. Malinauskas.

Anot jo, svarbu atsižvelgti į dvigubo efekto principą – siekiant gero tikslo ir teisingomis priemonėmis gali kilti blogų pasekmių, pavyzdžiui, siekiant išvaduoti miestą ir apšaudant priešo kareivius, sprogimai gali pražudyti nekaltų žmonių. Dvigubo efekto doktrina šį atvejį pateisintų, nes tiek tikslas, tiek priemonės teisingos. Bet jeigu tikslo siekiama savaime blogu veiksmu (pavyzdžiui, miesto kapituliacijos siekiama žudant įkaitus), pagal dvigubo efekto doktriną tai būtų nusikaltimas. Tikslas priemonių nepateisina.

Kareivis neprivalo paklusti daryti karo nusikaltimus

Karo metu kareivio atsisakymas vykdyti įsakymą gali būti baudžiamas mirties bausme, bet pagal karo teisę kariai turi pareigą atsisakyti vykdyti karo nusikaltimus. „Įvykdęs karo nusikaltimą negali pasiteisinti, kad klausei duoto įsakymo“, – pabrėžia V. Malinauskas. Tik svarbu suvokti, kad kareivis neša atsakomybę tik už ius in bello dalį. Net jei karas pradėtas neteisėtai, tiek puolančios, tiek užpultos pusės kareiviai vis tiek privalo laikytis ius in bello principų.

„Jei kareivis mūšyje nukovė užimtos šalies kareivius, jo negalima teisti už žmogžudystę tol, kol jis nešaudo į beginklius ir nieko dėtus civilius gyventojus. Kareiviui negalima užkrauti pareigos atsakyti, tai teisingas ar neteisingas karas. Jo pareiga – laikytis kare ius in bello principų“. Žinoma, kareivis gali turėti savo pilietinę, moralinę poziciją ir atsisakyti kariauti (dėl to jam gali grėsti kalėjimas), bet rusų kareiviai negali būti kaltinami, kad vykdė įsakymą įsiveržti į Ukrainą, teigia Vygantas Malinauskas.

Su V. Malinausku pasvarstėme apie kamikadzių atvejį – ar tai priimtinas kovos būdas ir ar teisėta tokiu būdu savo karius siųsti kovoti? „Čia  turbūt reikia skirti gynybą ir puolimą. Ukrainos karo pradžioje atėjo pranešimas, kad vienas jaunas kareivis susisprogdino, kad sugriautų tiltą ir užkirstų kelią rusams. Dėl kamikadzių, manau, čia galioja dvigubo efekto doktrina. Bet kuriuo atveju kareivis neturi pareigos paklusti įsakymui nusižudyti“, – sako teisininkas.

Nuo kada įsigaliojo teisingo karo principai

Jei ius in bello principai oficialiai tarptautinėje teisėje pasirodė tik 1949 m., galbūt jų nesilaikymo prieš šią datą negalima laikyti karo nusikaltimu? V. Malinauskas primena, kad nors Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija priimta tik 1948 m., tai nereiškia, kad žmogaus teisės iki tol neegzistavo. Teisingo karo principai egzistavo kaip paprotinė teisė, kuri vėliau persikėlė į rašytinę. Tad nors karo teisė nebuvo kodifikuota, iš valstybių praktikos matoma, kad jos buvo laikomasi ir valstybės jautė moralinę pareigą jai paklusti.

„Teisingumo reikalavimai, taip pat ir teisingo karo principai egzistavo ir viduramžiais. Nors nebuvo jokios tarptautinės konvencijos, tam tikras moralinis orientyras buvo“, – teigia teisininkas. Nors visuotinai šio orientyro nesilaikoma, bet tiek Rusijos, tiek Sovietų Sąjungos vadovai ką nors užpuldami visada apeliavo į teisingo karo principus. Ukrainos atveju Vladimiras Putinas teigia, kad gina persekiojamus Rusijos ir Ukrainos žmones.

„Tai įrodo, kad net ir būdamas tironas sau neleidi viešai neigti teisingumo reikalavimų. Putinas negalėjo per televiziją pasakyti – man visai nesvarbu, kokia tarptautinė teisė, kokie kariavimo principai, aš į viską nusispjaunu ir užpuolu Ukrainą, nes mums taip geriau. Jis turi sukurti pretekstą ir jei neturi tikro, sukuria melagingą. Bet ir patiems rusams, kurie pritaria karui, reikia turėti pasiaiškinimą“. Žmogus negali sakyti, kad specialiai daro bloga. Ir nusikaltėliai teisina savo veiksmus kokiu nors, kad ir tariamu, gėriu. Jeigu pradėdamas karą nesieki tikro gėrio, turi jį išgalvoti, kas dabar ir vyksta, teigia V. Malinauskas.

Nežudyk nėra absoliutus įsakymas

Šv. Augustinas „Dievo mieste“ teigia, kad jei kare laikydamasis teisingumo reikalavimų nedorą žmogų pasiunti myriop, nesulaužai įsakymo „Nežudyk“. Paklaustas, kaip asmeniškai vertina teisingo karo doktriną, teisininkas V. Malinauskas teigė, kad nors vyrus traukia ginklai ir karyba, kaip katalikams iškyla klausimas, kaip tai suderinti su įsakymu „Nežudyk“.

„Jei esi iki galo nuoseklus krikščionis, atrodo, kad niekam negali atimt gyvybės, o tik atsukti kitą skruostą, leisti, kad tave užmuštų“. Bet čia reikia patikslinimų, teigia teisininkas. Senajame Testamente įsakymas nežudyk suformuluotas taip: „Nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23, 7). „Kas nors galėtų pasakyti, kad čia ne Naujasis, o Senasis Testamentas, bet atsiverskime Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių saugos konvenciją. Ten irgi yra draudžiama žudyti žmones, bet žudymu nelaikoma, jei yra malšinamos riaušės arba sukilimas; karo veiksmai net nepaminėti, nes tai yra savaime suprantama. Nežudyk nėra absoliutus įsakymas. Negali žudyti doro žmogaus, kuris nieko blogo nepadarė. Karys gali būti doras, bet koviniais veiksmais jis praranda neliečiamybę. Kaip ir civilis, kuris imasi Molotovo kokteilio – jis prisiima riziką, nes tampa kombatantu“.

Krikščionių tikėjime, pabrėžia Vygantas Malinaukas, gyvybės praradimas nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui. Be to yra pareiga stabdyti nedorą ir kaltą žmogų, kuris gali kitiems padaryti didelę žalią. Teisininko teigimu, tą ir turi omeny šv. Augustinas sakydamas, kad likti neutraliam didelio blogio akivaizdoje yra nuodėmė. „Jėzus sako, atsukti savo skruostą, bet nesako atsukti savo brolio skruosto. Dievas stoja į teisingumo pusę. Jei teisingumas reikalauja blogį sustabdyti ir nėra kito kelio kaip tik panaudoti jėgą, tai nepadaro veiksmo neteisingo“, – teigia Vygantas Malinauskas.