Teisingumo pamokos iš šv. Juozapo rankų

Juozapą pažįstame vos iš kelių evangelisto Mato eilučių, bet kiek jose telpa – pati begalybė. Skaitome: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: ‚Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.‘ […] Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 18–22, Mt 1, 24).

Pirmasis teisingumas – „padaryti nešlovę“. Paprastai tariant, užmėtyti akmenimis. Tai betarpiška žmogiškoji reakcija arba nusistovėjusių papročių įvykdymas. Tiesa, papročiai irgi atspindi pasikartojančią daugelio žmonių reakciją, tad suversti kaltę papročiams – reiškia suversti ją žemiškai mūsų prigimčiai. Užmėtyti akmenimis – tai mūsų betarpiškas noras, kai kažkas mus sužeidžia, pažeidžia susitarimą, išduoda.

Antra teisingumo pakopa yra „tylomis atleisti“. Ji atsiveria, kai suvokiame teisingumą esant kažką daugiau nei mūsų betarpiška reakcija ar paprotinė teisė. Mūsų širdis susigraudina, mes dar nežinome, kaip teisingai reaguoti, tačiau jaučiame, kad galios naudojimas šioje situacijoje tik padidintų blogį. Tuomet mes norime tylomis paleisti žmogų, atsiskirti, niekada daugiau jo nematyti. Mes jokiu būdu nenorime aptarinėti nutikusio įvykio, nes aptarimas, aplinkybių aiškinimasis – tarsi druska ant mūsų žaizdos.

Dažniausiai mūsų teisingumas svyruoja šioje amplitudėje – mesti akmenį, padaryti nešlovę ar tylomis paleisti. Išeiti į kitą teisingumo lygmenį mes patys vargu ar esame pajėgūs. Šv. Juozapo istorija primena, kad tai įmanoma, bet tam tereikia klausyti Dievo, išgirsti Jį, Jo pasiuntinius (kartais angelus, o kartais ir tiesiog žmones). Tuomet atsiveria kitokia, nei įprasta, teisingumo įvykdymo perspektyva. Prasikaltusį asmenį mes priimame į savo širdį, kalbamės su juo ir bendradarbiaujame toliau dėl plano, kuriame dalyvaus jis ir aš, įvykdymo. Tame plane, pasirodo, gimsta pats Dievas, gimsta gėris.

Tam planui būtina mūsų taika, protu nesuvokiama, žemišką teisingumą paneigianti ir net susprogdinanti taika, pasitikėjimas ten, kur jam, atrodytų, nėra vietos. Ir viltis ten, kur ką tik, atrodytų, visos viltys turėjo sudužti į šipulius.

Štai teisingumas, į kurį visuomet esame pakviesti pakilti. Kai pakylame į Dievo plano ir valios aukštybes – bent širdies krašteliu – mūsų sužeistumas, revanšo bei keršto troškimas nebetenka jokios erdvės, jokio pagrindo. Esame išplėšti iš blogio rankų.

Priėmęs šį aukščiausią teisingumą, staiga tampu iš tiesų laisvas. Esu išlaisvinamas iš savo įsikabinimo į kito žmogaus tikrą ar tariamą kaltę, esu išlaisvinamas iš revanšo troškimo – o kiek mes jo įprastai nešiojame savo širdyje. Esu išlaisvinamas ir tampu iš tiesų laisvas.

Štai kokia aukšta teisingumo amplitudė yra įmanoma eilinio žmogaus gyvenime. Štai kokį kosminį teisingumą galime atrasti Šv. Juozapo atsivertime. Tai ir mūsų nuolatinio atsivertimo galimybė bet kuriame įvykyje ir santykyje.

Instinktyviai trokštu žemiško teisingumo, kai kito ir Kito nematau, negirdžiu, man jie nerūpi – rūpi tik mano paties skausmas. Tuomet mano teisingumas – begalinė pretenzija pasauliui, kitam ir netgi pačiam Dievui. Pagal Dievo mokymą susigraudinęs ar kitų sugraudintas esu pajėgus aukštesniam teisingumui. Čia kito ir Kito dar nematau, negirdžiu, bet jau imu migloje prisiminti, nujausti, kad šis reikalas, ši skriauda, kaip ir visas gyvenimas, nesibaigia manimi.

Pirmoje teisingumo pakopoje gebame tik svaidytis akmenimis, antrajame – jau sugebame nutylėti, ir tik trečiame teisingumo laipsnyje tampame pajėgūs priimti, priglausti kitą ir leistis į gėrio ir išlaisvinimo kelionę drauge. Gėris nenužudomas. Gėris gimsta. Ir gyvena tarp mūsų.

Tekstas pirmąkart publikuotas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos žurnale „Teesie“ (85 nr.)