2020 06 12

Justinas Dementavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
Protestai po George'o Floydo mirties Niujorke. EPA nuotrauka

2020 06 12

Justinas Dementavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Teisiųjų įniršis

Ne, skirtingai nei mechaniškai BNS informaciją perpasakojusi Lietuvos žiniasklaida, baptistų ganytojas Al Sharpton nepasmerkė Donaldo Trumpo už „nedorumą“. Tai nebuvo kasdienis moralizuojantis vertinimas. Kalbėdamas jis sakė wicked ir wickedness. Šie žodžiai dažnai naudojami būtent krikščioniškoje tradicijoje smerkiant blogį ir, manoma, kilo iš wicca – ragana, piktoji, kuri yra prieš Dievą. Verčiant į lietuvių kalbą Sharptono religines konotacijas labiau atitiktų pasakymas , kad D. Trumpas yra piktavalis arba piktadarys – valingai darantis piktą. Taip pat jam rūpėjo pasmerkti ne vien D. Trumpą, bet visą Amerikos sistemą, visą valstybę, visas institucijas in corpore, kurios leido teisingumą ginti žmogui, nepažįstančiam teisingumo. Piktadariui. Ir, pasak Sharptono, vietoj to, kad šis neteisingumas būtų taisomas, jis yra ginamas jų, piktavalių, ir todėl visa sistema yra piktojo įsikūnijimas.

O „Dievas buvo mūsų pusėje“ – eulogijos metu Sharptonas pradeda kalbėti ritmiškai. „Jis eina su manimi, jis kalba su manimi“, – jis jau dainuoja, pritariant dalyvių šūksniams. Tik paskui pasidomėjau, kad be ganytojiškos veiklos jis keletą metų dirbo „soul krikštatėvio“ Jameso Browno koncertų vadybininku. Nors labiausiai jis žinomas kaip juodaodžių teisių JAV gynėjęs, manoma, vienas iš Baracko Obamos patarėjų rasės klausimais, dėl savo radikalių pasisakymų net vadintas juodųjų Richardu Nixonu ar Patu Buchananu.

Apskritai, religijos išnaudojimas šioje istorijoje pasmerktas „trumparegystei“ – lengva pastebėti primygtinį parodymą, kad D. Trumpas laiko Bibliją prie bažnyčios. Bet visas George’o Floydo judėjimas remiasi jo asmens, gyvenimo ir mirties sakralizavimu. Štai dar: laidotuvių kalbose prisiminta Pradžios knygos vieta, kurioje teigiama, kad Dievas žmogui įkvėpė gyvybę. Nuo įkvėpimo momento molis tapo žmogumi ir tai, pasak pastoriaus, įrodo kvėpavimo dieviškumą, jis yra Dievo meilės įrodymas. „Kelias-ant-kaklo“ buvo pasikėsinimas į tai, kas dieviška – pačią galimybę kvėpuoti. Tokioje interpretacijoje G. Floydo skundas „Aš negaliu kvėpuoti“ tampa ne tik fizinės, bet ir dieviškos būties siekiu, o pats G. Floydas – neišsipildęs šventasis. Neišsipildęs, nes, jei tik būtų buvusi galimybė kvėpuoti, jis būtų siekęs to tikrojo, dvasingojo gyvenimo. Jis norėjo, bet jam nebuvo leista. Ir šį įvaizdį dar labiau įtvirtina dažniausiai naudojama G. Floydo nuotrauka, kurioje jis stovi prie rudos, plytinės sienos, tarsi būtų uždarytas savo Trečiajame rajone, Hiustone.

„Švelnaus milžino“ įvaizdžiui priešpriešinamas policijos pareigūnas Derekas Chauvinas. Informacija apie jį šykšti. Užtenka fakto, kad jis padarė nusikaltimą, dar primenama, kad tai ne pirmas jo nusižengimas ar įvykis, kuriame kažkas žūsta. Bet iš esmės jo kaip žmogaus šioje istorijoje nėra, skirtingai nei G. Floydo, kuris po mirties tampa įdomesnis kaip asmenybė. D. Chauvinas nuasmeninamas, jis tapo viso kas pikta veidu, savotiška George’o-Jurgio antiteze, drakonu, kuris prispaudžia ir nugalabija šventąjį. Dar pridėkite vardą Derekas, kilusi iš germaniškojo vardo Teodorikas, t.y. žmonių valdovas, ir gausite pavergiančios valstybės įsikūnijimą. Visa gimstanti jo ikonografija tėra tas priespaudos veiksmas ir dar rūsti en face nuotrauka, kurioje matomas skustagalvis oranžiniais kalinio drabužiais. Net pavardė kaip tyčia sutampa su liūdnai pagarsėjusio prancūzų kareivio Chauvino pavarde, nuo jo kilo šovinizmo – savos tautos iškėlimo, užvaldant kitas tautas, teritorijas, rases – terminas.

Freska George’ui Floydui Hiustone (Teksasas, JAV). EPA nuotrauka
Freska G. Floydo atminimui Paryžiuje. Vyrą prispaudęs policininkas vaizduojamas kaip D. Trumpas, laikantis Bibliją. EPA nuotrauka

Bet šventojo kūrimas reikalauja advocatus diaboli. Tad, gerbiami prisiekusieji, leiskite pripažinti nužudymo faktą – tą teigia ne tik vadinamoji „nepriklausoma“, bet ir valstijos autopsija. Galime pripažinti rasizmą Amerikoje, nors, tikėtina, jo formos kokiame rasiškai įvairialypiame Hiustone, iš kurio prieš 4 metus išvyko G. Floydas, ir Mineapolyje, kuris tik per pastaruosius dešimtmečius jaučia reikšmingą juodųjų populiacijos padidėjimą, yra skirtingos. Bet atmetu Chauvino rasistinį piktumą. Derekas Chauvinas nebuvo linkęs iškelti baltosios rasės. Jo žmona buvo tajė. Jo ekipažo partneris, panašu, taip pat buvo kilęs iš Pietryčių Azijos. Rasizmas šioje istorijoje atsiranda tik tada, kai nebesugebame nematyti rasės ir amžinosios rasinės kovos, bet nebeleidžiama susitikti ir pyktis dviem žmonėms. Todėl ir D. Chauvinui nepaliekama galimybė būti tiesiog blogu žmogumi – gal brutaliu, gal nesusivaldančiu, gal išpuikusiu, gal nepasitikinčiu, gal net bijančiu to „švelnaus milžino“. Žmogumi.

Šis noras matyti piktąjį vietoj lygaus žmogaus yra „sisteminio rasizmo“ idėjos problema. Galima ir reikia kalbėti apie tendencijas tam tikrose valstijose ar visuomeninio gyvenimo sektoriuose. Bet tai nereiškia, kad tokios pačios tendencijos yra visose valstijose ir visose srityse. Tai net nereiškia, kad viskas toje valstijoje ar tame sektoriuje yra rasistiška. Sisteminis rasizmas atima galimybę kalbėti apie asmenį kaip atsakingą už savo veiksmus ir kartais klystantį, siaubingai klystantį. Nors žmogus klysta, tai negali būti priežastis žiūrėti į jį tik per vieną rasizmo arba ne-rasizmo prizmę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet, gerbiamieji prisiekusieji, mano tikslas nėra apginti D. Chauviną. Mano tikslas – nepadaryti iš G. Floydo šventojo. Nėra jis ir piktasis. Jis nėra nei tamsa, nei šviesa. Jis pilkas šešėlis. Žvilgtelėkime atgal, pasirūpinkime ne tik jo mirtimi, bet ir jo gyvenimu. Gimęs Šiaurės Karolinoje jis dar vaikystėje pervažiavo į Hiustoną. Augdamas turėjo svajonių būti krepšinio žvaigžde, kurios neišsipildė. Repavo tuomet, kai Vakarų pakrantės N.W.A. jau buvo agresyviai ištarę „F*** tha Police“ , Rytuose kilo ne mažiau provokuojantys „Wu Tang Clan“. Į jų „tikrovišką repavimą“ galima žiūrėti kaip į policijos brutalumo refleksiją, kartu, jis buvo gąsdinantis savo nevaržomu pykčiu. XX a. pabaigoje G. Floydas, kaip mėgstama sakyti nutylint klaidingus pasirinkimus, pakliuvo į bėdą. Nors greičiau bėda buvo jis pats – 1998 m.  apkaltintas vagyste ir narkotikų laikymu, o 2009 m. į įkalintas dėl ginkluoto apiplėšimo. 2013 m. išėjęs iš kalėjimo jis grįžo į Hiustoną, savo Trečiąjį rajoną, ir, kaip minima, nuoširdžiai įsitraukė į vietinės bažnyčios veiklą. Buitiškai kalbant, „susitupėjo“ – rado draugę ir susilaukė dukros. 2014 m. persikėlė į Mineapolį, Minesotą, kuri vertinama kaip viena geriausių valstijų gyventi Jei Teksasas yra žinomas dėl „maži mokesčiai – mažos paslaugos“, tai Minesota yra viena iš valstijų, taikanti efektyvią progresinių mokesčių politiką. Dirbo, susirado naują draugę. Mirė.

Mirtis, kuri visiems iš tiesų ir rūpi, vaizduotėje yra ištęsta iki tų 8 minučių 46 sekundžių. Bet jos istoriją aplink incidento vietą esančios vaizdo kameros fiksuoja anksčiau – nuo policijos atvykimo pagal iškvietimą dėl atsiskaitymo padirbta kupiūra. Ne, ne „bandymu atsikaityti“ ar „esą atsiskaitė“, o būtent atsiskaitymu ir atsisakymu grąžinti nusipirktas cigaretes pardavėjui. Jis ir iškvietė policiją, kartu nurodydamas, kad cigaretes pirkęs vairuotojas yra „siaubingai girtas“ ir negali savęs kontroliuoti. Pirmasis į įvykio vietą atvyko ne D. Chauvino ekipažas, bet kitas, baltojo ir nebaltojo. Baltasis ištraukia besipriešinantį G. Floydą ir uždeda antrankius, o nebaltasis bendrauja su mašinoje sėdėjusiu G. Floydo bendrakeleiviu. Po kiek laiko G. Floydas vedamas prie policijos mašinos ir prie pat jos susmunka be jokios aiškios priežasties. Jį bando sodinti į mašiną, bet, kaip teigiama, jis sakosi esantis klaustrofobas. Jį vis tiek bandoma įsodinti į automobilį. Patekęs į jį, jis kažkokiu būdu, dėl kažkokios priežastis ištraukiamas pro kitą pusę ir jį užspaudžia trys policininkai. D. Chauvino kelias G. Floydui ant kaklo. Jau tada jis pradeda dejuoti, kad negali kvėpuoti. Po kelių minučių iš tiesų negali. Mirė.

EPA nuotrauka
EPA nuotrauka

Nuo šios akimirkos prasideda vaizduotės žaismas, nutylėjimai, sutirštinimai. Ten, prie tos parduotuvėlės, pikto nebėra – G. Floydas miręs, D. Chauvinas ir kiti trys policininkai bus areštuoti. Nuo to momento jie visi tampa kitų pykčio įkaitais ir išnaudojami tik kaip retorinės figūros, gėrio, pilietinės visuomenės, ir blogio, valstybės, simboliai. Net faktai turi pasitarnauti įteisinant šį padalijimą. Todėl niekam nerūpi valstijos autopsija, ji „priklausoma“, ir cituojama „nepriklausoma“, kurią užsakė šeima. Pastarąją atliko Michaelis Badenas, kuris vadinamas patalogijos žvaigžde dėl to, kad kaip ekspertas buvo įsitraukęs į ne vieną kontroversišką nužudymo bylą ir vedė HBO serialą „Autopsija“. Viskas, ką iš jo ir „nepriklausomos autopsijos“ žinome, yra teiginys, kad Floydas buvo nužudytas dėl fizinio spaudimo, dėl uždusimo. „Priklausomą“ valstijos autopsiją atliko niekam nesvarbus Andrew Bakeris. Bet šią išvadą galima rasti internete. Savaip įdomu žanras, nes čia nėra jokio dvasinio pakylėjimo, jokių simbolių ir metaforų, tik grynas Floydo sukūnijimas: išvadoje rasite žinių apie visus G. Floydo randelius, tatuiruotes, vidaus organų būklę, neabejotinai – mėlynes ant kaklo ir nugaros srities. Ir kraujo sudėtį. Kraujyje, be nikotinų ir kofeino pėdsakų, buvo kanapoidų, metamfetamino ir fentanilio. Tai bjaurūs terminai, kuriais suponuojama, kad G. Floydas galėjo būti apsvaigęs.

Žinoma, galima netikėti. Juk tai gali būti piktojo valdomos rasistinės valstybės sąmokslas. Bet jei jums panašiai skamba įtarimai apie gerai suplanuotą demokratų sąmokslą prieš prezidentą D. Trumpą,  sutiksite, kad valstijos ekspertams priežasčių nutylėti ar iškreipti faktų nėra. Todėl apsistokime ties fentaniliu. Apie jį mano socio-humanitarinis išsilavinimas nesakė nieko. Jei nesako ir jums, prašau: tai sintetinis opioidas, naudojamas kaip vaistas malšinti stiprų skausmą. Pastaraisiais metais jis pradėtas maišyti į narkotikus, taip pat ir metamfetaminą, o dėl jo perdozavimo per metus miršta virš keliasdešimties tūkstančių amerikiečių. O dabar įdomiausia dalis: padauginus jo, šalutinis poveikis yra kvėpavimo sutrikimai, kurie gali vesti mirties link. Nesupraskite klaidingai, nesakau, kad šiuo atveju tai buvo mirties priežastis ir D. Chauvinas nekaltas. Bet, tikėtina, mirties galima buvo išvengti, jei G. Floydas būtų buvęs „švarus“. Kaip mirties galima buvo išvengti ir jei D. Chauvinas būtų turėjęs malonę.

Vėl bjaurus tekstas išėjo. Ilgas ir dar truputį palaikantis tuos lietuvius, kurių nenoriu palaikyti, nes Astra Astrauskaitė yra įsikūnijęs įniršis, kuris kažkada buvo teisus. Truputį kritikuojantis tuos lietuvius, kuriuos norėčiau paremti, nes norėti geresnio pasaulio nėra nusikaltimas. Bet gal dabar būtent pastarieji yra arčiau pikto esmės – prisijungia prie teisiųjų įniršio, aitrina jį, palaiko mažus nutylėjimus, svaido mažus lozungus, reiškia mažą pasipiktinimą. Paskui ima bijoti netekti savo teisiojo pozicijos, netekti savęs, kad ir suklydusio. Mažas nutylėjimas toleruojamas didelio tikslo vardan. Pikčiausi „savi“ tampa artimesni nei mylintys „kiti“. Ir tada mažas nutylėjimas po truputį pradeda virsti gilėjančiu melu, mažą prakeiksmą užgožia triukšmingiausių keiksmai, mažas pasipiktinimas išauga į nevaldomą minios pyktį. Jų pyktis nusikreipia į mūsų pyktį. Mūsų pyktis nusikreipia į jų pyktį. Pyktis ant tų, kurie nesupranta mūsų pykčio. Pyktis dėl to, kad kažkas pyksta. Pyktis dėl to, kad kažkas nepyksta. Pyktis dėl to, kad kažkas pyksta ne taip. Ir tada įsitikinu, kad Pikto yra daug, jis mūsų vaikas ir mes jį įgalinam.