Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Tekstas bičiuliui piliečiui ginti

Vytautas Landsbergis 1990 m. balandžio 7 d., Vingio parke. Romualdo Požerskio nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 2)

Pilietis Vytautas Landsbergis prieš pat šių metų Vasario 16-osios šventimą bent tris kartus man tapo ryškiai matomas kaip svarbiausias Lietuvos asmuo.

Pirmą kartą, kai nei iš šio, nei iš to gavau laišką „Ultimatumas Landsbergiui“ nuo piliečio, buvusio socialdemokrato ir frontininko, perspektyvaus kairiųjų kandidato į Vilniaus merus, nūnai „Teisingumo aušros“ įkvėpėjo Algirdo Paleckio. Nežinau, už kokius žygdarbius nusipelniau šio ultimatumo, bet, kadangi laiškas pseudoasmeninis, jo mintimis pasidalinsiu: „svarbiausia dabar yra sutvarkyti Lietuvos problemų ŠAKNĮ. Ta šaknis – tai V. LANDSBERGIS. Nes ši valdžia SU V. Landsbergiu yra VISKAS. BE jo ji – NIEKAS. Mat kai politikoje nebeliks V. Landsbergio, valdančiųjų grupuotėje užvirs karas dėl įpėdinio. Anūkas silpnas, ir grupuotė tai jaučia, ir todėl jos nariai kibs jam (ir vieni kitiems) į gerk­lę. Ir tada grupuotė nusilps, o Lietuvai atsiras proga atsitiesti. Tad dabar koncentruokimės vienam TIKSLUI: nušalinti V. Landsbergį nuo politikos. Todėl – ultimatumas V. Landsbergiui: PASITRAUKITE VISAM LAIKUI IŠ VIEŠUMOS. IŠ ETERIO. IŠ VISUR“ (čia ir toliau kalba ir ne tik cituojant netaisyta).

Antrą kartą vėl įvertinau piliečio Landsbergio statusą, kai gūglinėdamas pabandžiau suvokti šio reikalavimo mastą. Praktiškai iš karto į akis krito kito piliečio, buvusio komunisto, LDDP deleguoto užsienio reikalų ministro, „Drąsos kelio“ aktyvisto ir nūnai centro partijos-tautininkų simpatiko Povilo Gylio komentaras Respublikoje. Jo dvasia artima pirmajam, nors reikalavimas gal ir kiek nuosaikesnis: „Neužimdamas jokių pareigų, jis [Landsbergis] tiesiog siautėja viešojoje erd­vėje. Praktiškai kiekvieną mielą dieną. Ir mūsų dvaro žiniasklaida paklusniai bei pataikūniškai jam padeda reikštis televizijose, radijo stotyse, portaluose. Tiesą sakant, jei jo „performansai“ būtų sangviniški, į bendrą nacionalinį gėrį orientuoti, tai dar galima būtų toleruoti. Tačiau faktinis vadovas tiesiogine prasme siautėja, kiršina visuomenę, įneša bereikalingą chaosą į mūsų politinį gyvenimą. Dėl ko tas gyvenimas virsta didžia dalimi antipolitika. Tuo savo elgesiu jis parodo, kad nėra išmintingas. Jei toks būtų, elgtųsi kukliau, taikingiau. Ir apskritai mažiau rodytųsi visuomenėje“.

Trečią kartą – kai kryptingai tenkindamas smalsumą stebėjau, kieno pusėje po Sausio 13-osios minėjimo ir augant vajui dėl Vasario 16-osios atsistos mūsų kraštutinė dešinė (teatleidžia visi, ką šis apibūdinimas įžeidžia; sakau jį veikiau kaip komplimentą – dešiniau už juos mūsuose jau nieko nėra). Patikimu ir greitu šaltiniu šioje perspektyvoje laikau kolegą, įvairiopų ne-partinių judėjimų ir šiuo metu Nacionalinio susivienijimo partijos narį, pilietį Vytautą Sinicą ir jo refleksijas. Jos labai nenustebino, bet pacitavimo irgi vertos: „Prof. Landsbergio esminis vaidmuo Sąjūdyje neabejotinas, bet jo sakralizavimas ir su juo niekaip išskirtinai nesusijusių valstybinių švenčių kaip Vasario 16-osios sutelkimas į jo asmenį ir taip yra tapęs nejaukiu reiškiniu. […] Landsbergio žinutė Lietuvai, jog nekalbės iš Signatarų namų balkono būtent tam, kad nesuteiktų preteksto naujoms įtampoms ir valstybinės šventės paniekinimui (kaip ypač jo ir jo partijos šalininkai mato šiuos protestus), būtų pats brandžiausias sutaikinantis veiksmas. Valstybinės šventės turėtų būti ne partijų, o tautos ir valstybės. Visuotinas uždavinys šiandienos Lietuvai šiandien yra ieškoti būtų perlipti save dėl artimo, kad vėl susikalbėtume. Bet valstybinė šventė negali nebūti partijos, kai iš balkono kasmet kalba Landsbergis. Tad nužengęs iš balkono jis nepaprastai prisidėtų prie įtampų, priešpriešos ir fronto linijų užglaistymo. Priešingai nei nesenu atsiprašymu, tokiu veiksmu daug kas patikėtų ir negalėtų to neįvertinti“.

Šie žmonės lyg skirtingų kartų, lyg skirtingų politinių įsitikinimų, lyg skirtingų istorijų, tačiau akivaizdu, kad visi šie tekstai apie tą patį – apie bendrapilietį Landsbergį. Ir apie poreikį jį pašalinti iš Lietuvos viešojo gyvenimo. Gal galima ginti kolegą Sinicą, kad jis tai daro švelniai skatindamas „nužengti iš balkono“ (koks įstabus nesąmoningas sakralizavimas!), bet juk iš esmės kalbama apie tą patį – Landsbergis niekaip išskirtinai nesusijęs su Vasario 16-ąja, Landsbergis atstovauja vienai partijai, Landsbergio asmuo kelia įtampą visuomenėje, Landsbergio pasitraukimas išspręstų visas Lietuvos problemas.

Justinas Dementavičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Geranoriškai galima įtarti, kad taip sakantieji ir jiems pritariantieji nei klausė, nei girdėjo Landsbergio kalbų ir nepabandė pasikalbėti su jo besiklausančiais piliečiais. Kaip nūnai madingai sakoma, nepasistengė užmegzti dialogo su tauta. Bet kai kalbame apie šiuos tris cituotus pasisakymus, greičiausiai šio eilinio antilandsberginio išstojimo priežastis kita – gryna, neslepiama neapykanta ar, švelnesne forma, pagieža Landsbergiui. Ir tai, tiesą sakant, dar gali būti kažkiek suprantama. Juk už jos gali slypėti ir slypi daug kas – asmeninė nesantaika, pavydas dėl to, kad ten atsirado ne koks Brazauskas, Ozolas ar Radžvilas, politinės ambicijos siekiant pritraukti anti-landsbergininkus, Kremliaus pinigai ir skatinimai agentams veikti, o gal, naiviai neatmeskime ir to, – nuoširdus susirūpinimas Lietuva. Visi šie motyvai gali skatinti demonizuoti Landsbergį iki tokio lygio, kad įtikima, jog (referuoju į citatas) jam pasitraukus, išnyks visos priešpriešos, fronto linijos ir atsities bei suklestės Lietuva (o kažkas mane dar vadina lengvatikiu!). Tokio tipo tūžmingumą ir manipuliavimą dar galiu suvokti. Bet tai, kas yra siūloma, turėtų gąsdinti kiekvieną – juk visi tekstai, daugiau ar mažiau apveliant žodžius vata, sako, kad pilietis Landsbergis Vasario 16-ąją neturėtų būti matomas. O dar geriau – apskritai jį išstumkime iš valstybės gyvenimo.

Bet, jei galima, sakysiu atvirkščiai – daugiau Landsbergio, daugiau jo kalbų, daugiau įsiklausymo, kas jose sakoma. Nes jis susijęs su Vasario 16-ąja. Nes net jei jis savo kalbose atstovauja vienai partijai, tai ta partija nėra TS-LKD, o Lietuvos pilėnai. Nes jis nori vienyti, o jei jis ir kaltas dėl „skaldymo“, tai tuo reikėtų kaltinti ir visus Nepriklausomybės akto signatarus – juk tikrai ne visiems Lietuvos gyventojams prie širdies buvo, yra ir bus nepriklausoma Lietuva, demokratija, ne-sovietiškumas ir dora. Priimkime kaip faktą, kad Jedinstvoje buvo ir lietuvių, kurie nenorėjo Lietuvos valstybės, nesuprato demokratijos, nepriėmė atsakingos laisvės ir nesirūpino dora. Kalbu laiku būtuoju, bet negalim nematyti, kad viskas kai kuriems vis dar taip yra – čia ir žemaitiški regionalistai, ir neoimperiniai kremliofilai; ir dešinieji autoritarai, ir kairieji anarchistai; ir kultūriniai tradicionalistai, ir ezoteriniai postmodernistai; ir rafinuoti fariziejai, ir paprasčiausi chamai. Šios tapatybės persidengia, maišosi, kartais nekenčia viena kitos, bet visos nesupranta Landsbergio ir jį sąmoningai (ar nebūtinai) iškreipia.

O jeigu poną Landsbergį bandytume pamatyti kaip bendrapilietį, pripažįstant jam tai, ko jis nusipelnė ir už ką gali būti gerbiamas? Tuomet Landsbergis susijęs su Vasario 16-osios aktu formaliai, nes Kovo 11-osios aktas yra teisinis ir politinis nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas. Kitaip sakant, sąjūdiečiai ir Kovo 11-osios­ signatarai ne kūrė naują valstybę, o siekė atkurti pirmąją Lietuvos Respubliką. Landsbergis buvo iš tų, kuris nebijojo aiškiai kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus ir kartu su kitais nuo 1989 m. vasario aiškiai siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Ar yra prasmės jam to gėdytis? Ar yra prasmės atmesti jį už tai, kad jis buvo išrinktas parlamento speakeriu, kalbėtoju, kuris matėsi visur, dažnai buvo pirmininkaujantis, sėdintis priekyje, ar, kaip pasakytų su lotynų kalba nesipykstantys – prezidentas – žmogus, kuris pasauliui įkūnijo to meto Lietuvą.

Bet tai tik formalioji reikalo pusė. Manyčiau, kur kas svarbesnė yra principinė nuostata, kurią besiklausantys gali išgirsti būtent iš Landsbergio – visi Lietuvos piliečiai yra susiję su Vasario 16-ąja, arba, kitaip, visi esame Lietuvos piliečiai tik dėl to, kad buvo Vasario 16-oji. Ir kaip šios valstybės piliečiai, jei mums tai rūpi, galime švęsti. Ir pilietis Landsbergis švenčia, švenčia nuo 1989 m. stengdamasis viešai priminti, kodėl Vasario 16-oji yra svarbi ir kodėl nepriklausoma valstybė visada yra tik kelias, bet ne galutinai pasiekta utopija. Gal kritikus glumina tai, kad Landsbergis lyg yra „lygesnis už lygius“ piliečius, matomesnis, aktyvesnis, labiau sekamas. Bet būtent tai, kad į vieną vietą suburiami tokie skirtingi – geri ir blogi, jauni ir seni, nuoširdūs ir pragmatikai, – paaiškina tikrosios lyderystės prigimtį. Lyderiu neprivalai aklai tikėti, neprivalai dievinti, bet juo seki, nes nėra nieko, kas būtų labiau vertas sekimo. Ir galbūt kažkas pakalbėtų gražiau (Mar-cin-ke-vi-čius?), pragmatiškiau (Bra-zaus-kas?), teisingiau (O-zo-las?), tačiau Landsbergio autoritetas iškilo dėl pademonstruoto didvyriškumo viešai išstoti, kurio dėka jis ir tapo žinomas. Jau nekalbant apie tai, kad jo kalbos ir gražios, ir savaip pragmatiškos, ir teisingos. Jis (atsiprašau, jei pasakysiu kiek nužmoginančiai) yra gyvoji tradicija, kurios ištaros kažkam, bent daliai į įsiklausymą linkusių piliečių, suteikia džiaugsmo ir prasmės pojūtį. Tad ne Landsbergis čia iš tiesų puolamas, o visi, kuriems jis primena atgimstančios Lietuvos kovos tikslus.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

Gal net taip negrabiai pasakyčiau – Landsbergis yra savotiškas atsitiktinumas, kuris atsitiko dėl jo paties noro būti Lietuvoje, Lietuvai, su Lietuva. Bet Landsbergis yra tik forma. Tikrasis turinys, tikroji jos prasmė, kuri turi būti ginama, yra gebėjimas šioje sąvokoje matyti dabartį, susiejamą su praeitimi. Per Landsbergį ji būna išgirsta, taip primenama, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu. Štai jums tikroji politinė teologija: tai ne Landsbergis kalba, o per jį kalba Vasario 16-oji – demok­ratiškos, žmogaus teises gerbiančios, teisės viršenybės ir savo principų besilaikančios, nepriklausomos valstybės viltis. Viltis ir džiaugsmas, kuriais dalinasi ten atėję piliečiai – dažniausiai Landsbergio kalbose iš balkono vartojamas būtent šis kreipinys, kartais jį keičiant pilėnais (beje, abu jie įgyja papildomų prasmių žinant, kad būriuojamasi Pilies gatvėje).

Ir aš neklausiu, ar jūs pasitikite mano interpretacija, kad Landsbergis yra būtent toks. Jei galėčiau su jumis kalbėtis, klausčiau iš principo – ar toks pilietis, tokiomis vertybėmis gyvenantis ir taip veikiantis, jums atrodytų vertas pagarbos. Man taip. Ir aš noriu, kad Landsbergis būtų tokio pilietiškumo simbolis, žmogus, „tapęs sąvoka“. Tiesą sakant, kalbėdamas iš balkono jis yra būtent to ir tokio pilietiškumo ženklas. Todėl yra visiškas nesusipratimas sakyti, kad Landsbergio asmenyje turi būti matoma partija. Sutinku, kad partija gali būti matoma. Bet tada joks viešas pasisakymas, pradedant Paleckio ir baigiant Sinicos, nėra nuoširdus – už visko stovi tik partinė-ideologinė savivoka ir jokios asmeninės sąžinės. Ir taip į mūsų mąstymą beldžiasi sovietizmas – suprask, buržuaziniai politikai yra ne tai, kas sakosi esą, nepasitikėk niekuo, viskas tik tam, kad būtų nuslėpti tikrieji interesai, tikroji daiktų tvarka. Vasario 16-osios Lietuva yra apie kitką – sakau, kaip yra. Kaip Paleckis ar Sinica nemėgsta Landsbergio, taip Landsbergis iš tik­rųjų nori, kad visi Lietuvos geros valios žmonės būtų vieningi, kad būtų „taika ir gėris“. Kaip banalu. O „kas, jei tiesa yra banali“?

Kaip viskas keistųsi, jei priimtumėme prielaidą, kad Landsbergis nuoširdus. Kaip kad ir šioje, 1991 m. pasakytoje kalboje: „Tarp svarbiausių gynybos ginklų matysime parlamentarų, pareigūnų, tarnautojų atgautą, atkurtą valstybinį mąstymą, svarbesnį už asmeninius ir grupinius interesus, kad mūsų kai kuriems politikos veikėjams neatrodytų, jog jie ir toliau gyvena sovietijoje. Tik valdžia pasikeitė. O gal vėl atsikeis? Kad neieškotų jie vėl plyšio plyšelio, kur čia įkalus pleištą, jei ne tarp Vyriausybės ir parlamento, tai gal tarp parlamento ir dalies inteligentijos, mikliai vadinamos visa inteligentija. Kad išgirstų patys, kuomet pro jų lūpas išskrieja sparnuoti aiškinimai ir siūlymai, tokie artimi Nepriklausomybės duobkasių tekstams. Kai kartojamos TSKP pasakos apie dvi kraštutines jėgas, į kurias neva pasidalinusi Lietuvos visuomenė […]. Mūsų gynybos linijoje paliekama properša, į kurią tuoj skverbsis propagandos nuodai“. Ar tikrai kažkas esmingai pasikeitė, kad nenorėtume, neturėtume išgirsti šiandien tai ir vėl pakartojant?

Žinoma, tai skaldo. Argi nesąžiningas gali priimti pamokymus apie sąžinę? Argi nedoram bus malonu klausyti apie dorą? Argi Kremliaus parankinį džiugins noras stiprinti nepriklausomą Lietuvą? Didžiausias paradoksas yra tai, kad, priminsiu, svarbiausia priežastimi pašalinti pilietį Landsbergį laikomas „žmonių kiršinimas“. O jeigu viskas yra ne taip, ir tu pasaulį regi atvirkščiai? Būtent iš šių ultimatumų autorių pirštų ir lūpų sklinda didžiausi prakeiksmai savo bendrapiliečiams, demonstratyvi nemeilė savo kritikams, kiršinimas ir apkalbinėjimas, siauras partiškumas ir politinių oponentų niekinimas. Ir kiekvieną kartą būtent su Landsbergiu elgiamasi nepagarbiai, tuo pat metu reikalaujant iš jo pagarbos kiekvienam, kad ir nesąmoningiausiam veiksmui ar žodžiui. Kažkur iš netoli Rytuose ta praktika atėjusi – pridėjus ginklą prie galvos aiškinti, kad tavo išgąstingas šuolis ar šūksnis išprovokuos šūvį (ir apskritai – saugoti savo gyvybę yra kvailas Vakarų imperialistų išsigalvojimas). Aišku, kad Landsbergio sąžinė ir kvietimai skaldo. Kaip gali neskaldyti kvietimas sutelktumui vardan tėvynės Lietuvos, jei aš noriu būti pats sau – savo kaimui ar rajonui, savo įmonei ar bosui. Žinau, bėda, kad tai išsakoma bekomp­romisiškai, griežtai, kartais kandžiai ironiškai. Koks nors komunikacininkas galėtų jį bandyti protinti, kad tiesmuka tiesa ir ironija nėra geriausias būdas įtikti didžiajai tautos daliai. Tauta paprastai nori gerų žinių ir sentimentalaus nuoširdumo.

Prof. Vytautas Landsbergis ir režisierius Sergejus Loznica. S. Loznicos filmo komandos nuotrauka

Liūdnai ironiška, kad šioje politinėje kovoje prieš tokią vienybę minėtieji autoriai iš tiesų parazituoja ant to, ką simbolizuoja ir kam kviečia Landsbergis. Juk jie giliausia prasme nesako nieko, ko nebūtų sakęs Landsbergis. Jis sako, kad tauta sukūrė Sąjūdį ir kiekvienas žmogus gali būti istorijoje, o autoriai bando įteigti, kad jis tik iškelia savo asmenį. Jis nepopuliariai moralizuoja, kviečia būti sąžiningais, įsipareigojusiais Lietuvai, mąstančiais, siekiančiais visuotinio gėrio, o autoriams atrodo, kad tai tautos ir žmogaus niekinimas… Kad ir taip: „Valstybė yra žmonių reikalas. Žmonių valia, troškimas, žmonių nepasitenkinimas ir reikalavimas yra jėga, kuri gali taisyti, kas negera, gali mums duoti geresnę valstybę“, – sako Landsbergis. Ką šiame kontekste reiškia uždrausti Landsbergiui kalbėti? Kuri iš tų vertybių glumina protestuotojus? Štai Sinica, Gylys, Paleckis – tikrai žmonės, tikrai piliečiai, demonstruoja minėtąją jėgą norėdami jąja sutraiškyti tąjį, kuris tai jėgai juos ir kvietė. Arba taip aporiškai perverskime situaciją: kiek laisvės lieka, kai pasinaudojama laisve sutraiškyti laisvę?

Pabaigai – nemanau, kad tokį santykį su Landsbergiu, kokį aprašiau aukščiau, vertėtų vadinti sakralizavimu. Net jei „pasauliu netikiu, o Landsbergiu tikiu“ – veikiau jį heroizuoju, o ne sušventinu. Ir jį reikia heroizuoti – didžiojoje kovoje tarp gėrio (Lietuvos ir jos atsiminimo) ir blogio (Sovietų Sąjungos ir jos praktikų Lietuvoje) jis buvo gėrio pusėje ir prisidėjo prie šios pergalės. Kaip ir kiekvienas didvyris, jis turi savo trūkumų ir trūkumėlių, darė klaidų ir klaidelių, kažką pripažino ir nekartojo, kažko laikėsi, nepaisant kritikos. Bet net ir būdamas politikoje, jis niekada nebuvo drumstas – visi žino, kam ir kodėl atstovauja Landsbergis. Galima nesutikti su priemonėmis, bet intencija – stipresnė Lietuvos valstybė – yra neabejotina ir siektina. Bent kai kam iš mūsų.

Pabrėšiu – ne Landsbergis kaip asmuo valstybiniame pasakojime lieka, o būtent tradicija, kurią nori perduoti Landsbergis. Pavyzdžiui, tikėjimas, kad principai ir vertybės politikoje kažką reiškia, kad tiesa svarbiau nei ekonominė nauda, kad drąsa, politinė išmintis ir inteligentiškumas yra sektini politinės asmenybės bruožai. Ir ši tradicija ateina iš toli. Štai kad ir taip, kaip kadaise rašė Gabrielius Landsbergis (Sr.): „Kiekvienas mūsų, kuriam pasisekė išsikelt aukštyn – yra skolininku tos žemės, kuri išauklėjo jo kūną, dvasią ir protą, mes turime dorišką tiesą priminti „Cives! Reddite, reddite, quod debetis! […] tai žodis, kurį sekti aš pasistačiau į pareigą sau ir savo vaikams; tą žodį privalo sekti ir kiti mano luomos sąnariai. Lietuvos bajorai, tai yra musų pareiga!“

Arba dar kita Gabrieliaus L. mintis, kiek adaptuota mūsų laikams: „Oi kritikėliai, kritikėliai! Matyti, kad amžinas jungs neišdirbo jums proto. Jūs elgiatės teip vaikiškai, juog reikėtų juoktis, jeigu akys ašaromis neplūstų. Kaip už niekur, per kvailumą, pardavėt anuomet savo ištvirkusią dūšelę ir mūsų tėvynę drauge, teip ir šiandien šelpiate nevidonus, kada jie užgulė išvalstybinti lietuvius. Jūs patys lendate rusų naguosna ir da spardotės it veršiai, kitiems dirbant ir traukiant jus iš jūsų pačių priterštų purvų!“ Gana.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.