2021 05 23

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ten, žemai

Pašilaičių parke. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Nauji metai – nauji laureatai. Dažnokai pilkoje kasdienybėje visi laureatai turėtų atrodyti kaip tyri, prausiantys metų veidą ne tik skaidrūs lietaus lašai. Privalėtų įsiterpti į tuštumą – plačią ir erdvią sielos dalį. Taip pasakytų poetas ir eseistas Alis Balbierius.

Tačiau ne visi laureatai įsiterpia. Kai kuriam apdovanotajam premija yra kaip daiktas, užpildantis ne tuštumą – sielos erdvę, – o vidinę tuštybę. Premijų Lietuvoje pristeigta daug. Turime daug generolų, profesorių, mokslo daktarų, įvairių gyvenimo sričių ekspertų… O jau patarėjų – savotiškų mokytojų – pakankamai visą pasaulį išmokyti… Apdovanotieji šlovinami prie kiekvieno kampo… Žiū – solidžias, didelių kapšų premijas gauna net kai kurie valstybiniame krėsle sėdintys tarnautojai. Jie moka gražiai kalbėti ar čiulbėti, kaip kaimo močiutė pasakytų. Prie solidžios algos dar ir premiją priglaudžia. Neretai – didelę. Žiūrint, kokio masto apdovanojimas. Logiškai mąstant, kiekvienas valstybės tarnautojas privalo ir neskatinamas gerai, sąžiningai atlikti savo pareigas. Ar kada taip nutiks? Ar dirbs kiekvienas? 

Gyvenimas – sklidinas chaoso. Daug jame inercijos, pasidavimo arba plaukimo pasroviui. Iniciatyvai nėra vietos, pavyzdžiui, diktatoriaus aplinkoje. Nesvarbu, kur tas diktatorius yra – darbe, valdžioje. Užuot laisvai kvėpavę – neretai dienos ir naktys rikiuojamos kaip kare. Kažkam esi kaip daiktas, kurį bet kada gali išmesti. Čia negali įsiterpti tavo laikas, iliuzijos. Ką jau galvoti apie sielos erdvę. Laiką skaičiuoji ne tu. Batsiuvys tik siuva tautos vėliavą, kad aukštai sėdintys turėtų kuo per savo šventes mojuoti… 

Kokia kartais būna rūškana diena – pernelyg daug minoro. Net gamtoje. Miesto pakraštyje varnų parkelyje prie suoliuko į sniegą įsmeigtas tuščias degtinės butelis. Dažnas ryto reginys. Vėliau kiemsargis surenka dėdulių, dažnai apšepusių, nenorinčių išsipagirioti, numestą daiktą. Nebereikalingą. Kaip ir jie – niekam nereikalingi. Patys save išmetė arba buvo išmesti. Visi ateinantieji prie suoliuko išgerti – iš buvusiojo laiko. Gal diktatoriaus, o gal ir ne. Tas prarastas arba sustojęs laikas labiausiai atsispindėjo vieno dėdulės vedžiojamo augintinio akyse. Stebėjau šunelį nuo kito suoliuko. Kai šunelis įsistebeilydavo į mane – greitai nuleisdavau akis žemyn – neišlaikydavau jo liūdno žvilgsnio… Jame regėjau nesutvarkytą šunelio šeimininko gyvenimą. Tikriausiai plaukusio pasroviui pilkoje kontoroje, kasdienybėje. Gal nė karto nepagirto, nepremijuoto. Batsiuvys negali apie premijas svajoti… Ten aukštai, kaip ir danguje…

Kad ir sunkiai atgimsta gamta, varnos vis garsiau duoda apie save žinoti. Irgi aukštai, pušų viršūnėse. Beveik kaip danguje. Ne kažkur žemai – prie suoliuko ar kokiame likimo patvoryje. Jos laisvos, nepriklausomos, net nuo oro. Bet kartais priklausomos nuo piktų žmonių, kai jų lizdus išdrasko. Nepajunti, kaip spėriai teka laikas. Nauji metai įsibėgėjo. Tikriausiai bus, kaip jau įprasta, triukšmingi, premijuoti, kažkam labai džiaugsmingi. O man kas – aš tik žemai. Bet labai džiaugiuosi, kad ten esu, ne likimo patvoryje…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien