2021 01 07

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Teodoras Brazys. Bažnytinės muzikos kunigaikštis

Portretas.
Kunigas, vargonininkas, choro dirigentas Teodoras Brazys. Kaišiadorių muziejaus nuotrauka

Šitaip kunigas, kompozitorius, muzikologas, vargonininkas, pedagogas, chorų dirigentas Teodoras Brazys pavadintas pirmoje „Lietuvių muzikos istorijos“ knygoje, kurią parengė muzikologė Danutė Palionytė-Banevičienė.

Ten rašoma, kad „meilę šiam žanrui lėmė gilus jo pamaldumas, o veiklos ir kūrybos pobūdį – ištikimybė šimtmečiais puoselėtoms bažnytinio meno tradicijoms. Taip pat fanatiškai, aistringai ir romantiškai Brazys mylėjo Lietuvą“.

Nors Teodoras Brazys gimė 1870 m. lapkričio 20 d. barono Bistramo dvare Memelhofe, netoli Bauskės, savo tėviške jis laikė netoli Pabiržės esantį Daudžgirių dvarą ir net vėliau kai kuriuos savo publicistinius straipsnius pasirašydavo Daudžgiriečio slapyvardžiu. Pildydamas ranka rašytą formuliarą Kauno metropolijos kurijai parašys esąs iš Pabiržės, Rastauskinės parapijos.

Jo tėvą Modestą Brazį Daudžgirių dvaro savininkas dar prieš baudžiavos panaikinimą buvo atleidęs nuo baudžiavos. Juozas Tumas-Vaižgantas 1930 m. antrajame „Mūsų tautosakos“ numeryje išspausdintame Teodoro Brazio nekrologe rašo, kad tėvas Modestas buvęs nagingas medžio meistras, apsukrus dvariškis, tikras dvarininko favoritas. Todėl ir buvo paleistas iš baudžiavos. Tiesa, dvaro savininkas žemės jam nepaskyrė, „palikdamas iki gyvos galvos medžio meistru“.

Daudžgiriuose gimė meilė muzikai

Išvykdamas iš Daudžgirių į savo antrą dvarą Memelhofe, baronas Bistramas pasiėmė ir Modestą Brazį su šeima. Po Bistramo mirties, Memelhofe tepabuvę apie trejus metus, 1873 m. Braziai sugrįžo į Daudžgirius. Čia, šiauriniame dvaro parko pakraštyje stovėjusiame mūriniame name, kuris šiandien, deja, neišliko, būsimasis kompozitorius praleido savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metus.

Čia jis sugrįždavo vasaros atostogų iš Bauskės vokiečių mokyklos, pajuto potraukį dainai ir muzikai. Ypač jį žavėjo Pabiržės bažnyčios vargonų skambesys. Vargonininkas pamokė Teodorą groti, ir jis greitai tapo ne tik vargonininko padėjėju, bet, dar pasimokęs Rokiškio muzikos mokykloje, neretai jį ir pavaduodavo. Pasakojama, kad, pastebėjęs jo gabumus muzikai, vienas kunigas pasiuntęs Teodorą mokytis vargonininkavimo į Kauną, pas Lietuvoje garsų katedros vargonininką ir kompozitorių Juozą Kalvaitį. Iš čia, kiek vargonininkavęs Josvainiuose, jis vėl sugrįžo į Pabiržę. Apsigyvenęs pas savo tetą Pabiržės bažnyčios pročkelę (bažnytinių rūbų skalbėją) Rozaliją Ratkevičiūtę, vargonininkavo bažnyčioje, įkūrė Pabiržėje pirmą mišrų chorą.

Jo giminaitis Alfredas Andrijauskas „Muzikos baruose“ rašė, kad T. Brazys (tuomet jam buvo dvidešimt metų) buvęs labai pamaldus. Kartą net apibaręs Daumėnų kaimo mergaites choristes, kurios per repeticiją padainavo krinčinietes išjuokiančią dainą:

Tiesus kelias per beržyną,

Ein davatkos į Krinčiną.

Krinčinietės storos, drūtos

Nepritink joms žalios rūtos.

Atėjo laikas eiti į kariuomenę. Prieš važiuodamas į Biržus, naujokų ėmimo komisiją, Teodoras prašė tetos Rozalijos, kad pasimelstų ir jis ištrauktų baltą bilietą. Tuomet nereikėtų eiti į caro kariuomenę. Jis važiuotų į kunigų seminariją. Taip ir atsitikę. Teodoras ištraukęs baltą bilietą.

Portretas.
Prelatas Teodoras Brazys. Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotrauka
Būrys žmonių.
Net ir sirguliuodamas Teodoras Brazys (sėdi kairėje) kartu su kun. Adolfu Sabaliausku-Žalia Rūta (sėdi dešinėje) užrašinėjo liaudies muzikos melodijas, kalbindami bene garsiausią Biržų krašte kanklininką Petrą Lapienę 1929 m. Teodoro Brazio šeimos archyvo nuotrauka

Pašaukimo keliu

1896 metais jis jau Vilniuje. Per keletą mėnesių pasiruošęs keturių gimnazijos klasių egzaminui, įstoja į Vilniaus kunigų seminariją ir ją baigia 1900-aisiais. Penkerius metus kunigauja Baltstogės (dabar Lenkija) parapijoje, vadovauja bažnyčios chorui, dirba mokyklos kapelionu. 1905 metais Vilniaus vyskupija jį išsiunčia studijuoti į Regensburgo (Vokietija) aukštąją bažnytinės muzikos mokyklą.

Per porą metų ją baigęs su pagyrimu, paskiriamas Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinės muzikos profesoriumi, katedros vikaru ir choro bei orkestro dirigentu. Kuria bažnytines kompozicijas, dirba Vilniaus lietuvių gimnazijoje pirmuoju dainavimo ir muzikos mokytoju. Jo vadovaujamas choras (jame 120 choristų: 60 rinktinių klierikų balsų ir 60 berniukų, kurie atstojo švelnius moteriškus balsus, nes moterų profesorius į savo chorą neįsileisdavo – aut. past.), sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, Vilniuje greitai išgarsėjęs meistriškai atliekamais sudėtingais muzikos kūriniais, buvo pelnytai laikomas vienu pajėgiausių chorų Lietuvoje. Jo paklausyti į Katedrą rinkdavosi ne tik katalikai, bet ir kitų pažiūrų žmonės.

„Ir vykdavo klausyti Brazio į Katedrą visi, – rašė Milžino slapyvardžiu pasirašęs autorius „Ryte“, – maldingos minios, išlepinta aukštoji ponija, aristokratai, net rusų valdininkų didžiuomenė, kitatikiai žydai ir t. t.“

Liaudies dainas T. Brazys vadino „brangiausiais ir puikiausiais muzikos perlais“. Daina jam buvo giliausia lietuvių tautos dvasios išreiškėja, lydinti žmogų visuose jo darbuose ir pramogose, kukliomis priemonėmis išreiškianti jo meilę ir džiaugsmą, vargą ar liūdesį.

Nubaudė už meilę lietuvybei

Šitaip vaisingai darbuojantis prabėga dešimt metų. O 1917-ųjų vasarą T. Brazys kartu su kitais kunigais ir lietuviais inteligentais pasirašo memorialą (jame buvo pasisakoma ir už bažnytinių apeigų atlikimą lietuvių kalba – aut. past.) vokiečių okupacinei valdžiai. Šis lietuvybės gynėjų memorialas buvo nukreiptas prieš kiek anksčiau pasirašytą panašų lenkų memorialą, iškeliantį lenkų reikšmę Lietuvoje.

Lenkų memorialą buvo pasirašęs ir tuometinis Vilniaus arkivyskupijos administratorius kun. K. Michalkevičius. Jis nubaudė lietuvių memorialą pasirašiusius kunigus. T. Braziui vienam mėnesiui buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas, jis buvo atleistas iš profesūros, vikaro ir dirigento pareigų Katedroje. Skiriamas vikaru į Stakliškes, įsižeidęs T. Brazys ten vykti atsisakė. Kunigavo Perlojoje, Kietaviškėse (su šios parapijos klebonu kun. K. Čepanu kartu mokėsi kunigų seminarijoje, jį ir T. Brazį siejo bendri interesai – meilė liaudies muzikai, kaimo žmonėms – aut. past.), Dauguose, Merkinėje, dėstė muziką Merkinės gimnazijoje. Čia, dviračiu arba pėsčiomis keliaudamas po dzūkų kaimelius, užrašė apie 2000 liaudies dainų.

Knygos viršelis.
Teodoro Brazio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinio „Mūsų dainelės“ antroji dalis, išleista Vilniuje 1919 m. Kauno miesto muziejaus nuotrauka
Knygos viršelis.
Kauno miesto muziejaus nuotrauka
Knygos puslapis.
Kauno miesto muziejaus nuotrauka
Knygos puslapis.
Kauno miesto muziejaus nuotrauka
Knygos puslapis.
Kauno miesto muziejaus nuotrauka

Pirmųjų muzikos vadovėlių autorius

Rašė mokslinius darbus („Apie tautines lietuvių dainų gaidas“), pirmuosius muzikos vadovėlius „Giedojimo mokykla“, „Muzikos teorija“ (vėliau dar parašys „Harmoniją“, „Muzikos mokyklą“, „Choralo mokyklą“, „Muzikos istoriją“), išleido keturis sąsiuvinius „Mūsų dainelių“. 1923 metais vėl pakviečiamas profesoriauti į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, o nuo 1924-ųjų jis jau Lietuvos universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto docentas, dėsto bažnytinę muziką ir muzikos istoriją, vadovauja studentų bažnyčios ir seminarijos chorams. 1928 metais paskiriamas pirmuoju Kaišiadorių vyskupijos kapitulos prelatu.

Vis blogėja sveikata. Gydytojai pataria važiuoti Italijon pasigydyti. Grįždamas į Lietuvą aplanko Lurdą. Pakeliui nusprendžia sustoti Miunchene ir dalyvauti surengtame katalikų kongrese. Čia ir miršta 1930 m. rugsėjo 10 d., nesulaukęs savo šešiasdešimtmečio.

Kompozitorius Juozas Naujalis, ne kartą sulaukęs iš T. Brazio ir materialinės, ir dvasinės paramos, 14 savo pjesių vargonams paskyręs „mylimam draugui kun. Teodorui Braziui“, 1932 m. sakė: „Jo darbas neįkainojamas. Juk vienintelius veikalus iš muzikos teorijos parašė jis. Be jo muzikos teorijos, harmonijos, giedojimo ir choralo mokyklos daugiau nieko ir neturime.“ Iš jo vadovėlių pusę amžiaus mokėsi Lietuvos vargonininkai.

Brangino liaudies dainas

Liaudies dainas T. Brazys vadino „brangiausiais ir puikiausiais muzikos perlais“. Daina jam buvo giliausia lietuvių tautos dvasios išreiškėja, lydinti žmogų visuose jo darbuose ir pramogose, kukliomis priemonėmis išreiškianti jo meilę ir džiaugsmą, vargą ar liūdesį.

Jis harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų chorams („Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, „Aušt aušrelė“, „Jau saulutė leidos“ ir kt.), sukūrė kantatų, 4 mišias (kompozitorius kun. Vladas Budreckas apie jas atsiliepia kaip tikrai bažnytines: rimtas, išdidžias ir maldingas), parašė nemažai giesmių. Tekstus giesmėms rašydavo kun. Jurgis Tilvytis-Žalvarnis (žinomo tarybinio poeto, Stalino premijos laureato Teofilio Tilvyčio brolis, kunigavęs ir Pabiržėje). Jis buvo, tvirtina V. Budreckas, kompozitoriaus kūrybos draugas, poetas pagal užsakymą. Jie abu aptardavo ir nutardavo, kokios giesmės yra reikalingiausios parašyti. Kompozitoriaus sudarytas giesmynas „Cantionale“ jo bičiulio, poeto ir žinomo folkloristo kun. Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos pastangomis 1932 metais buvo išleistas Belgijoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jautė jo šilumą ir gerumą

Teodoras Brazys buvo ne tik talentingas ir, anot J. Tumo-Vaižganto, be galo sąžiningas žmogus. Ne vienas, būdamas šalia, jautė jo šilumą ir gerumą. Jo giminaitė vilnietė Ona Plioplienė laiške man rašė, kad 1928-aisiais „šlapiaisiais metais,“ kai viskas prigėrė, jos tėvelis parašęs apie bėdą laiške „dėdei kunigui“ į Kauną ir gavęs iš jo 500 litų, kurie ir išgelbėjo ūkelį – „Tai buvo aukščiausio lygio filantropas, viską atidavė savo giminaičiams, kiekvieno mūsų likimas buvo jo galvos skausmas.“