Teodoras Grigaliūnas: „Lietuva galėtų skirti daugiau dėmesio Pietų Amerikos diasporoms“

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui tapo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. VDU Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų mentorius ir organizatorius Teodoras Grigaliūnas praktiką atliko Beriso Lietuvių kultūros ir savišalpos draugijoje „Nemunas“ Argentinoje. Su juo kalbėjomės apie jaunąją kartą, motyvuojančią savo tėvus mokytis lietuvių kalbos, apie Argentinos lietuvių šeimyniškumą ir naujų programų pasaulio lietuviams poreikį. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse stipendijai lituanistiniuose centruose gauti?

Mintis dalyvauti konkurse kilo baigus studijas. Apie šią galimybę sužinojau iš bendrakursės. Mane visada domino tokie projektai, prieš tai buvau išvykęs studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą. Labai sudomino galimybė prisiliesti prie lietuvių bendruomenių užsienyje. Visuomet norėjosi pažinti tai, kuo gyvena diasporos, tad kai atsirado tokia galimybė, tikrai turėjau ja pasinaudoti. 

Kodėl pasirinkote būtent Argentiną? 

Buvau tikras, kad noriu vykti į Argentiną. Turėjau gerų atsiliepimų apie pačią šalį, mano tėtis nostalgiškais pasakojimais irgi paskatino šį pasirinkimą. Tai galimybė prisiliesti prie diasporos, kurios kitu atveju nebūčiau galėjęs pažinti. Argentinoje yra viena iš didžiausių pasaulyje Lietuvos diasporų, ji aktyviai veikia. Žinojau, kad čia yra nemažai jaunimo. 

Reikėjo pasirinkti bent du variantus, tad mano pirmosios dvi pozicijos buvo skirtos Argentinos mokykloms, o trečias pasirinkimas buvo Sakartvelas. 

Kuo išskirtinė Beriso lietuvių bendruomenė? Kokia lietuvių kalbos padėtis joje?

Beriso miestas išsiskiria tuo, kad į šią vietą Argentinoje emigrantai iš Lietuvos atvyko pirmiausia. Didžiausias migrantų antplūdis buvo XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuviai čia buvo labai laukiami, nes pagal stereotipą rytų europiečiai gali atlaikyti nemažus šalčius, o Berise buvo daug skerdyklų su šaldymo kameromis, jose lietuviai lengvai rasdavo darbą. Žmonės atvykę į Argentiną žinojo, kad tikriausiai nebeturės galimybės grįžti į Lietuvą, todėl stengėsi puoselėti savo kultūrą, kūrėsi bendruomenių namai, vyko įvairios veiklos. Bažnyčia, barai, susitikimai, tautiniai šokiai – lietuviai daug laiko leisdavo kartu, todėl bendruomenė ir dabar stipri. 

Reikia paminėti tai, kad lietuvių kalbos vartojimas bendruomenėje ilgainiui apnyko, asimiliuotasi su ispanakalbiais. Senyvo amžiaus žmonės (dauguma jų gimę jau Argentinoje) atsimena, kaip su tėvais vaikystėje bendraudavo lietuviškai, nors mokykloje jie mokėsi ispanų kalba. Kai kurie tėvai dėl lietuvių kalbos buvo labai griežti, todėl senoji karta išlaikiusi senovinę gražią lietuvių kalbą su daug žodžių, kurių jau nebevartojame. Yra tokių žmonių, kurie iš vaikystės atsimena eilėraščius, pasakas, nors jų pačių vaikai – 40–50 metų žmonės. Dauguma iš jų nemoka lietuvių kalbos, mokančių – tik pavieniai atvejai. Ketvirtos kartos lietuviai, su kuriais aš daugiausia dirbau, jau turi daugiau galimybių mokytis lietuvių kalbos. Lietuva vykdo programas, pagal kurias galima atvykti į Lietuvą semestrui ar dviem mokytis kalbos. Jose dalyvaujantys žmonės tikrai gana gerai moka lietuviškai ir ima mokyti kitus. Tai yra labai gražu. 

Berisas mane sužavėjo tuo, kad tai yra kultūrų katilas. Net ir ryšių su Lietuva neturintys žmonės iš smalsumo pradeda mokytis mūsų kalbos. Mokinių amžius įvairus – nuo vyresniųjų klasių moksleivių iki pensininkų. 

Praktiką atlikau Lietuvių kultūros ir savišalpos draugijoje „Nemunas“. Mes rinkdavomės mokytis draugijos virtuvėje, kur paprastai švenčių metu gaminami cepelinai ar kibinai, raugiami kopūstai. Tokiomis sąlygomis ir vykdavo pamokos. Jie nesulaukia jokios finansinės paramos, viskas vyksta iš bendruomenės lėšų, iš meilės Lietuvai. 

Kokios veiklos bendruomenėje dabar gyvybingiausios? 

Berisas laikomas emigrantų sostine. Mieste įsikūrusios 25 įvairių šalių bendrijos, yra išlikusi netgi Jugoslavijos bendruomenė, nors pačios valstybės nebėra. Lietuvių bendruomenę sudaro apie šimtas žmonių. Mieste kiekvieną spalį vyksta kultūrų šventė, kurios metu visą mėnesį vyksta įvairūs pasirodymai. Per emigrantų šventes pardavinėjamas tautinis maistas, lietuviai siūlo raugintų kopūstų, cepelinų, kibinų, pačių gaminto alaus. Iš tos veiklos gaunamos pajamos labai svarbios lietuvių bendruomenei išsilaikyti. Taip pat kiekviena draugija išsirenka karalienę, kuri metus turi atstovauti savo šaliai įvairiose veiklose. 

„Nemuno“ pagrindas yra tautinių šokių kolektyvas, kuris yra išties aukšto lygio. Repeticijos trunka 4–5 valandas, pats buvau į jas įtrauktas. Šokėjai daug treniruojasi, profesionalumo lygis vis kyla. Kokybė labai svarbi, nes kiekvienos šalies kolektyvas pasirodo ir per emigrantų šventę. „Nemunas“ dalyvavo Lietuvos šimtmečio dainų ir šokių šventėje. Vienas iš kolektyvo vadovų Nicolas Cabrera Dulke anksčiau yra šokęs ir „Pynimėlio“ kolektyve Lietuvoje. 

Sužavėjo tai, kad prie kolektyvų jungiasi ir neturintys lietuviško kraujo asmenys. Jiems rūpi ne tiek patys šokiai, kiek bendruomeniškumas. Argentinoje šiuo metu nėra pati geriausia ekonominė padėtis, šalis išgyvena krizę, tad bendruomenės nariai vieni kitais rūpinasi, daug laiko praleidžia kartu: repeticijos, gastrolės, kelionės, maisto gaminimas, vakarienės. 

Yra ir mažųjų lietuvių grupė. Vadovė su jais žaidžia žaidimus, seka pasakas, dainuoja. 

Senjorės kartą per mėnesį susitinka gerti arbatos. Vieta rotuojama – vienas susitikimas vyksta „Nemuno“ patalpose, kitas – Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijos „Mindaugas“ pastate. Moterys atsineša pyragaičių, geria arbatą ir šnekučiuojasi, stengiasi prisiminti lietuvių kalbą ir kalbėtis lietuviškai. Tokie susitikimai joms labai daug reiškia. Viena iš mano praktikos veiklų buvo tuose pokalbiuose dalyvauti. 

„Nemunas“ daug prisidėjo organizuojant 2020 metų sausio mėnesį Argentinoje vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą (PLJS). Jame sulaukta dalyvių iš Kanados, JAV, Australijos, Lenkijos, Urugvajaus ir kitų šalių. Vyko diskusijos apie lietuvybės išlaikymą, dvigubos pilietybės klausimo sprendimą. Patirtimis dalijosi meno kolektyvai. Kalbėta apie lietuvių kalbos mokymąsi, apie tai, kas padeda išlaikyti lietuvybę, kokių sunkumų kyla… Tai buvo labai didelis ir svarbus renginys. Tokie renginiai vienija žmones, atkeliaujančius tūkstančius kilometrų dėl bendro tikslo – lietuvybės puoselėjimo. 

Kiek jaunoji karta turi motyvacijos išmokti lietuvių kalbą, domisi papročiais? 

Vyresnieji tikrai nespaudžia jaunimo dėl lietuvybės. Kaip tik priešingai – ketvirtos kartos lietuviai įkvepia savo tėvus mokytis lietuvių kalbos, ko šie patys nedarė jaunystėje. 

Lietuviai tikrai labai užsivedę. Kai kurie iš jų nėra buvę Lietuvoje, neturi čia giminių, bet Lietuva jiems atrodo kaip svajonių šalis dėl paprastų dalykų, kurių mes nesuvokiame: miškų, žalumos, saugumo, stabilios valiutos. 

Lietuvos skiriamos stipendijos, leidžiančios atvykti mokytis lietuvių kalbos, jiems labai svarbios. Būna atvejų, kai studentai, atvykę į Lietuvą trumpam, galiausiai sugrįžta čia gyventi. Tokių paskatų labai reikia. Dauguma prisijungusių prie kolektyvų žmonių turi tikslą bent jau išvažiuoti į Lietuvą pasimokyti kalbos. Tie, kurie grįžta į Argentiną, labai aktyviai prisijungia prie bendruomenės veiklų, ima mokyti kitus. 

Per karantiną su dviem merginomis – Marianela Siperka ir Malena Tanevitch-Braziūnas, kuri yra Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė, vykdėme nuotolinius lietuvių kalbos kursus. Žmonės noriai mokėsi, turėjome pažengusiųjų ir pradedančiųjų grupes. Tiems, kurie jau yra lankęsi Lietuvoje, noras ką nors veikti lietuvybės labui sustiprėja ir jie labai daug duoda savo draugijai. 

Turintys lietuviškų šaknų puoselėja viltis gauti pilietybę. Tai nelengva – reikia pasidaryti giminės medį, pateikti įrodančius dokumentus. Tai turbūt paskutinė karta, kuri dar gali gauti pilietybę. Procesas ilgas, bet man būnant Argentinoje M. Tanevich-Braziūnas ir N. Cabrera Dulke gavo pilietybę. 

Žmones labai domina politinis Lietuvos gyvenimas. Jie džiaugiasi, kad Seime atsirado pasaulio lietuvių atstovė, nes jie nori būti atstovaujami. 

Jų susidomėjimas Lietuva galėtų būti dar didesnis, bet trūksta programų ir finansavimo. Daugeliui trūksta asmeninių lėšų nuvykti į Lietuvą, bet žmonės tikrai labai motyvuoti su ja susipažinti. 

Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla besimokantiems lietuvių kalbos? 

Nėra jokių paskatų iš išorės, viskas atsiremia į pačių norą išmokti. Daugelis mokosi savarankiškai arba iš lūpų į lūpas. Lietuvių kalba nėra iš lengviausių, todėl kai kurie pradeda mokytis, bet po kurio laiko motyvacija dingsta. Žmonės gyvena savo gyvenimą – dirba, mokosi, lietuvių kalba nustumiama į paraštes. 

Finansinės paskatos, galimybė išvažiuoti į Lietuvą tikrai motyvuotų žmones. Pati draugija sprendžia, kas iš jos narių bus deleguojami dalyvauti konkursuose stipendijoms gauti. Reikia aktyviai dalyvauti veiklose, kad tokia galimybė būtų suteikta. 

Trūksta tiesioginio santykio su Lietuva. Daug idealizavimo, fantazavimo. Iniciatyvos iš bendruomenės pusės rodoma daug, bet Lietuva galėtų skirti žymiai daugiau dėmesio Pietų Amerikos diasporoms. 

Kas paliko didžiausią įspūdį gyvenant Argentinoje?

Žmonių šiltumas, svetingumas. Nuo pirmos akimirkos jautiesi kaip namie. Daugelis lietuvių priima žmones išskėstomis rankomis. Tai ir paties Beriso ypatybė. Visiems įdomu, iš kur tu esi, kuo užsiimi, ką veiki mieste. Juntamas nuoširdumas, šeimyniškumas. Visur esi laukiamas, visi nori susidraugauti, pasikviesti į svečius. 

Argentiniečiams labai svarbi šeima, žmonės randa laiko susėsti prie stalo per pietus ar vakarienę, socializuotis. Argentina garsėja savo kepsniais, ypač sekmadieniais jų valgyti susirenka daug šeimos narių ir draugų. Būdamas tokioje draugijoje jautiesi kaip šeimos rate. Tai man labai patiko. 

Aišku, įspūdį paliko ir gamta, oras. Bet tai išoriniai dalykai. 

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad pasaulio lietuviai jaustųsi mūsų šalies dalimi? 

Man labai keista, kad kai žmogus pradeda mokytis mūsų kalbos, lietuviai dažnai jam prikaišioja keistą akcentą. Reikėtų keisti požiūrį, motyvuoti, užmegzti kontaktą, daugiau domėtis. Galbūt nuotoliniu būdu ieškoti draugų. Pasaulio lietuviams viskas, kas susiję su Lietuva, labai miela. 

Norėtųsi, kad pasaulio lietuvių naujienos būtų prieinamos platesnei auditorijai. Manau, kad dauguma žmonių nelabai įsivaizduoja, kiek daug pasaulyje yra lietuvių palikuonių. Jie idealizuoja Lietuvą net joje nebuvę, myli ją labiau negu dauguma lietuvių. Reikėtų daugiau neformalių kontaktų, draugysčių. 

Kuo jus kaip žmogų labiausiai praturtino ši patirtis? 

Nuvykęs ten pasijaučiau esąs labiau lietuvis. Pradėjau vertinti paprastus dalykus, tokius kaip stabili valiuta arba tiesiog saugumas. Vietiniai tai labai vertina. 

Lietuvių bendruomenė aktyviai mini ir švenčia Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją. Pats pajutau užsidegimą daugiau daryti dėl Lietuvos. Tai atnaujino mano ryšį su savo šalimi ir leido į tai pažvelgti kitomis akimis.