2020 07 09

Richard Oxenberg

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min
Žmogus bažnyčioje.
Unsplash.com nuotrauka

2020 07 09

Richard Oxenberg

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Teologija be sienų – naujas dvasinio susitarimo kelias?

RICHARDAS OXENBERGAS yra žydų tautybės filosofijos mokslų daktaras, etikos ir religijos filosofijos dėstytojas. Dėstė filosofiją Bostono universitete, Salem State universitete ir Emersono kolegijoje. Dabar profesoriauja Endikoto kolegijoje, Beverlyje, Masačusetso valstijoje, JAV. Autoriui maloniai leidus, iš anglų kalbos tekstą vertė Jonas Marija Vytautas Jakelis, OFS.

Dvasia ir tiesa

Evangelija pagal Joną pasakoja istoriją apie samarietę, kuri klausia Jėzaus, kur reikia garbinti Dievą: ar ant kalno Samarijoje, ar Jeruzalės šventykloje – tai buvo dviejų priešiškų religinių institucijų centrai. Jėzus atsako:

Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje… Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.

„Dvasia ir tiesa“, žinoma, yra ne vietos ir institucijos. „Dvasia“ – pneuma Naujojo Testamento graikų kalba – yra tai, kas įkvepia gyvybę ir suteikia prasmę gyvenimui. „Tiesa“ – graikiškai aletheia – reiškia ir tikrumą (tikriausiai tai būtų tikslesnis vertimas), nes šiame kontekste žodis „tiesa“ reiškia ne abstraktaus teiginio teisingumą, bet dvasinio ieškotojo nuoširdumą. Jėzus sako, kad tikrasis Dievo garbintojas yra ne tas, kuris priklauso vienai ar kitai religinei institucijai, bet tas, kuris tikrai ieško Dievo širdimi ir protu. Ir ant Samarijos kalno, ir Jeruzalės šventykloje garbintojas „dvasia ir tiesa“ garbina Dievą teisingai.

Mes, siekiantieji „teologijos be sienų“, bandome kurti teologiją „dvasia ir tiesa“ – tai yra neapsiribodami kokia nors konkrečia religine institucija ar tradicija, bet tiesiog pasiremdami nuoširdžiu Dievo ieškojimu. Šis siekis įkvėpė naują ir išskirtinį teologijos formavimo būdą, Jėzaus išpranašautą aukščiau cituojamose NT eilutėse, kuris tapo visiškai įgyvendinamas tik mūsų laikais.

Kad būtų aiškiau, visų pirma reikia žinoti, kodėl teologija tradiciškai buvo kuriama aptverta sienomis, o paskui suprasti, kodėl ir kaip kai kurie iš mūsų dabar jaučia pašaukimą peržengti šias sienas, siekdami didesnės dieviškumo artybės.

Sienomis aptverta teologija

Pradėkime nuo ypatingo teologijos santykio su religija. Religijos atsiranda ne iš teologinių apmąstymų, bet pati teologija atsiranda, bandant suprasti ir pritaikyti gyvenime religinę patirtį. Religija kaip bendruomeninė ir dvasinė praktika yra svarbesnė už teologijos mokslą. Religijos pirmumą geriausiai apibrėžia klasikinis teologijos apibrėžimas: „Siekimas suprasti tikėjimą“. Jau šis teiginys byloja, kad tikėjimas atsiranda anksčiau negu supratimas. Ne teologija pagrindžia tikėjimą, bet tikėjimas yra teologijos pagrindas.

Kas tuomet yra tikėjimo pagrindas? Pasaulio religijos atsirado ne iš teologinių apmąstymų, bet iš susidūrimo arba bent jau susidūrimo su dieviškumu patyrimo. Vartodamas žodį „dieviškumas“, turiu omenyje aukščiausiąją prasmę ir vertę, Paulas Tillichas vadina tai „visų svarbiausiu rūpesčiu“. Tai gali būti Dievas asmuo iš Abraomo kilusiose religijose arba nušvitimo būsena budizme. Nepaisant to, ar dieviškumo tikrumą laikome aukščiausiuoju asmeniu, ar antgamtiško nušvitimo būsena, religijų kilmė yra tiesioginis susidūrimas ar bent tariamas susidūrimas su dieviškumo realybe. Teologija atsiranda, bandant suprantamai perteikti šį susidūrimą ir prasmingai įgyvendinti jo pasekmes paprastame gyvenime. Būtent tuo teologija skiriasi nuo filosofijos. Filosofija pradeda nuo žemiškos patirties ir siekia atrasti visuotines tiesas per racionalų mąstymą, ekstrapoliaciją (ateities prognozavimą, remiantis praeities patirtimi) ir apibendrinimą. Teologija pradeda nuo dieviškumo patirties arba pasakojimų apie šią patirtį ir siekia suprantamai ją paaiškinti.

Šiuo atžvilgiu teologijos šaknys, pasak Johno Thatamanilo, – tai „pirmojo laipsnio“ dieviškumo pažinimas. Pirmojo laipsnio pažinimas yra tiesioginis pažinimas, patirtis, asmeninis pažinimas, bet ne „žinojimas apie“. Thatamanilo žodžiais, žmogus, kuris niekada neplaukiojo, gali surinkti gausybę informacijos apie („antrojo laipsnio pažinimas“) plaukimą, bet tik plaukikas turi pirmojo laipsnio pažinimą ir žino, kas yra plaukimas.

Šis pirmojo laipsnio pažinimas, įamžintas apreiškime – užrašytas šventuosiuose raštuose ir / arba tradicijos perduodamas – yra pagrindinis teologijos šaltinis. Teologas, kuris imasi aiškinti apreiškimą, daro tai (bent jau turėtų) todėl, kad paragavo pirmojo laipsnio pažinimo. Tillicho žodžiais, teologas „užčiuopė“ visų svarbiausią rūpestį ir jaučia pašaukimą suprantamai perteikti tai, ką suvokė. Šiuo atveju teologija yra „hermeneutika“ pačia paprasčiausia etimologine šio žodžio prasme: kaip dievas-pasiuntinys Hermis turėjo perduoti žmonėms dieviškąsias žinias, taip teologas stengiasi išgirsti dieviškąją žinią ir perteikti žmonėms suprantamais žodžiais.

Tad aišku, kodėl teologija buvo tradiciškai „aptverta sienomis“. Ji kyla iš apreiškimo tam tikrai žmonių grupei ir, savaime suprantama, turi būti išsaugota toje grupėje. Pagal apreiškimo tradiciją, teologija formuojasi aptverta sienomis, nes ji ten gimė, turi prasmę ir gyvuoja tik aptverta.

Reikia dar kai ką paminėti. Kodėl norime suprasti tikėjimą? Kodėl nepakanka tikėjimo be supratimo? Turime labai svarbią praktišką priežastį. Regis, susidūrimas su dieviškumu niekada nebūna arba labai retai būna patirtis, apsiribojanti tik patyrimu. Dieviškumas apreiškia, kaip turime gyventi, ką turime vertinti ir kokius tarpusavio santykius ugdyti. Teologijos reikia, kad suprastume šių reikalavimų prasmę ir pritaikytume juos konkrečiose gyvenimo aplinkybėse.

Be to, tikėjimas turi būti suprastas, kad būtų galima panaudoti jį. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako savo mokiniams: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 14–15). Tobulas ryšys su dieviškumu – „draugystė“ su dieviškumu – reikalauja tam tikro dieviškojo tikslo supratimo arba graikiškai telos. Iš tiesų klaidingas supratimas gali iškelti grėsmę pačiam tikėjimui. Jėzaus žodžiais: „Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje“ (Mt 13, 19).

Tikėjimas turi būti suprastas, kad būtų išsaugotas ir įgyvendintas. Tikėjimas be supratimo yra tik nesusiformavęs, užuomazginis, nebrandus, linkęs iškrypti ir klysti.

Unsplash.com nuotrauka

Teologija be sienų

Jeigu teisingai apibrėžiau tradicinės teologijos – aptvertos sienomis – šaknis ir tikslus, galima paklausti: o kokie teologijos be sienų tikslai ir šaknys? Ar teologijos be sienų šaknys taip pat glūdi susidūrime su dieviškumu ir apreiškimo patyrimu, ar ji panašesnė į filosofiją, tyrinėjanti konkrečių religijų žemišką patirtį ir per palyginamąją analizę, ekstrapoliaciją ir apibendrinimą siekianti išgryninti visuotines, visiems svarbias tiesas?

Aš tvirtinu, kad teologijos be sienų pagrindas taip pat yra apreiškimo patyrimas, apreiškimas, kurį vis daugiau žmonių gauna per šių laikų pasaulio religijų susidūrimus. Vis daugiau iš mūsų mato – manau, kad „mato“ čia labai tinkamas žodis – kad dieviškoji tiesa slypi už mūsų pripažįstamos tradicijos ribų. Kai kuriais atvejais pamatome, kad kitos tradicijos apreiškimai įlieja šviesos į mūsų tradiciją ir padeda giliau ją suprasti. Kitais atvejais išvystame, kad kitos tradicijos mokymas ir praktikos prabyla į mus arba pažadina tą mūsų dimensiją – mūsų „visų svarbiausią rūpestį“ – į kurį neprabyla arba kurio nepažadina mūsų tradicija. Dar kitais atvejais kitose tradicijose pamatome, kaip pataisyti savo tradicijos nukrypimus ir ribotumus. Visais šiais atvejais regime, kad susidūrimas su kitomis tradicijomis padeda mums praplėsti, pagilinti ir įtvirtinti mumyse dieviškumo patyrimą ir supratimą.

Vartoju žodį „matyti“, nes netikiu, kad šių tiesų pripažinimas yra vien logiško mąstymo rezultatas. Tai ne sąvokų gretinimo ir lyginimo išvados. Priešingai, griežtų sąvokų lygmeniu dauguma pasaulio religijų turi labai mažai ką bendra. Steve Protero taikliai pabrėžė tai savo knygoje „Dievas yra ne vienas“. Pavyzdžiui, nėra beveik nieko, kas leistų sutapatinti Biblijoje apreikštas Abraomo Dievo savybes su Nirvanos būsenos savybėmis budistų tradicijoje. Kai apsiribojame šiuo mąstymo lygiu, randame daugiau skirtumų negu bendrumų ir net akivaizdžiai nesutaikomų skirtumų.

Bet daug kas iš mūsų, ir tokių vis daugėja, intuityviai pajuto arba tiesiogiai patyrė, kad susidūrimo lygmeniu – pirmojo laipsnio pažinimo lygiu – yra panašumų, papildomumų ir analogijų tarp dvasinės būsenos, kurią patiria žmogus, prisilietęs prie Abraomo Dievo, ir dvasinės bhaktis (visiško atsidavimo deviškumui) būsenos induizme arba arhato (žmogaus pasiekusio nirvaną) budizme. Nesakau, kad šios būsenos yra identiškos, bet jos turi prasmingų panašumų, skatinančių mus patikėti arba, atsargiau kalbant, nujausti, kad visi šie dieviškumo patyrimai turi bendras ontologines šaknis.

Tai jaudinanti mintis. Religijos pliuralistas Johnas Hickas lygina tai su Niutono susijaudinimu, kurį šis pajuto supratęs, kad ta pati jėga, kuri numeta obuolį ant žemės, priverčia planetas suktis aplink Saulę. Pats susijaudinimas, mano manymu, turi apreiškimo prasmę ir galią. Jis pašaukia, skatina ir įpareigoja mus suprasti šiuos panašumus ir bendrumus ne vien dėl religinės tolerancijos, bet dėl gilesnio dieviškumo, iš kurio kyla skirtingos religijos, suvokimo. Šiuo atžvilgiu tai dvasinė varomoji jėga, kviečianti mus kurti teologiją be sienų.

Žinoma, planeta, besisukanti aplink saulę, ir krentantis ant žemės obuolys yra ne tas pat. Tai, kad jie abu rodo tos pačios jėgos arba to paties gamtos dėsnio veikimą, nepadaro jų identiškų ir neverčia obuolių „atsiversti“ į planetas arba planetų į obuolius, ir tuo labiau nekelia obuoliams bei planetoms neįmanomo reikalavimo pavirsti gravitacija. Kitaip tariant, tarpusavio panašumai nereiškia, kad religijos turi atmesti savo skirtumus ir susilieti į vieną, bet jie perteikia naują religijų tarpusavio santykių ir dieviškojo pradmens, kuris yra jų šaltinis, suvokimą. Mes išvystame skirtingas religijas kaip broliją, o ne kaip varžoves, ir pripažįstame bendrą tikslą – „garbinti dvasia ir tiesa“ – pagrindžiantį visus tikrus religinius ieškojimus.

Todėl teologijai be sienų būtinas naujas religijų tarpusavio santykių ir dieviškojo prado, iš kurio jos kyla, suvokimas. Toliau pasigilinkime į šį naują suvokimą ištirdami tris mano vadinamas „teologijos be sienų nuojautas“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Trys nuojautos

Teologijos be sienų, dar vadinamos „transreligine teologija“, pagrindas yra trys prielaidos arba, turbūt geriau sakyti, trys „nuojautos“. Pirmoji nuojauta yra dieviškoji tikrovė, į kurią žmonija atsiliepia ir atsiliepė per savo istoriją. Supraskime terminą „dieviškoji tikrovė“ kaip aukščiausią prasmę ir vertybę, Paulo Tillicho žodžiais, visų svarbiausio rūpesčio objektą. Tai gali būti Dievas asmuo Abraomo religijose arba aukščiausioji, arba nušvitimo būsena budizme. Nepaisant to, ar mes suprantame dieviškąją tikrovę kaip aukščiausiąjį asmenį ar dieviškojo nušvitimo būseną, religijos kyla iš susidūrimo arba apreikšto susidūrimo su dieviškąja tikrove.

Antroji nuojauta yra tai, kad dieviškoji tikrovė apreiškia save per žmones, bet ne tiesiogiai žmonėms. Todėl tai, ką randame šventuosiuose raštuose, tikėjimo išpažinimuose ir kitokių religinių tradicijų praktikose, yra dieviškumo ir žmonių susidūrimo rezultatas, bet ne grynas dieviškumas. Tai didžiulės tradicijų įvairovės tarp religijų ir iš tiesų net jose pačiose priežastis.

Trečioji nuojauta, susijusi su antrąja, yra tai, kai įvairios pasaulio religijos yra netobuli žmonijos susidūrimo su dieviškumu vaisiai. Netobuli ta prasme, kad religijos nepajėgia atskleisti mums betarpiško ir visiškai teisingo dieviškumo supratimo, tačiau turi savo įvairovėje ir ribotume tai, ką galime pavadinti dieviškumo „įrodymais“, kuriuos turime išanalizuoti, išsiaiškinti ir suprasti, kad pagilintume savo supratimą.

Toks mąstymas apie religiją aiškiai skiriasi nuo manymo, kad kokia nors viena religija buvo Dievo apreikšta tiesiogiai ir unikaliai, todėl visos kitos religijos yra vienos ir vienintelės tikros religijos blankūs atspindžiai geriausiu atveju, o blogiausiu – demoniškos imitacijos. Tikiu, kad transreliginį požiūri galima pagrįsti rimtais argumentais, paremtais ne tik religiniais fenomenais, įvykusiais per amžių tėkmę, bet ir patikimais daugelio tradicinių religijų sakraliniais raštais, kai skaitome juos įdėmiai ir bešališkai. Tačiau mano tikslas – ne įrodinėti šio požiūrio teisingumą, bet apsvarstyti vieną klausimą, kylantį iš jo: kaip turi formuotis teologija, atsižvelgdama į minėtas tris prielaidas arba nuojautas. Kad atsakytume į šį klausimą, turime įvertinti tradicinį teologijos vaidmenį religiniame gyvenime. Žinoma, tai platus klausimas, kurio čia giliai neišnagrinėsime, bet kelios įžvalgos turėtų pasitarnauti toliau vystant mintį.

Pora skaito Bibliją.
Unsplash.com nuotrauka

Teologijos vaidmuo

Apskritai teologijos tikslas yra parūpinti mūsų dvasinių siekių pažinimo sistemą. Jeigu, pasikartosiu, dvasinį gyvenimą suprantame kaip pastangas pasiekti mūsų visų svarbiausio rūpesčio objektą, tuomet teologijoje ieškome atsakymų į tris pagrindinius klausimus, susijusius su šiomis pastangomis. Pirmas: koks iš tiesų yra mūsų ieškojimus įkvepiantis visų svarbiausias rūpestis? Antras: kokia yra tikroji mūsų visų svarbiausio rūpesčio prigimtis? Ir trečias: kokiu būdu (ar būdais) galima pasiekti tikrą bendravimą su šiuo objektu? Aišku, atsakymų į pirmus du klausimus tikslas yra atsakyti į trečiąjį. Tradiciškai į šiuos klausimus buvo bandoma atsakyti, remiantis autoritetingais konkrečių religijų raštais. Budistų Theravadoje Keturios tauriosios tiesos moko, kad mūsų visų svarbiausias rūpestis yra poreikis įveikti kančią (dukkha), kuri kyla iš prisirišimo prie laikinumo, ir pasiekti nirvanos būseną, kurioje šis prisirišimas išnyksta; o tikro bendravimo su mūsų visų svarbiausiu rūpesčiu būdas (šiuo atveju kelias į nirvaną) yra Taurusis aštuonialypis kelias. Panašiai krikščionys, remdamiesi Šventuoju Raštu, mūsų visų svarbiausią rūpestį laiko amžinojo gyvenimo troškimu ir trivieniu Dievu, apreikštu per Kristų, ir kelią į bendravimą su Dievu kaip tikėjimą į Kristų.

Pagrindinė šių teologinių teiginių prielaida tai, kad kokios nors konkrečios tradicijos autoritetingi mokymai ir raštai yra pagrįstai patikimi. Ši prielaida dažniausiai priimama tikėjimu. Teologo tikslas – ne tiek abejoti ar net vertinti tų autoritetingų raštų patikimumą, kiek įtikinamai juos paaiškinti ir veiksmingai pritaikyti. Žinoma, galima suabejoti tų raštų patikimumu, bet tai reikštų pasitraukimą iš savo tradicijos teologų grupės ir grėsmę būti priskirtam prie eretikų ar atskalūnų.

Tačiau jeigu „Teologijos be sienų“ nuojautos teisingos, šis teologijos metodas, nors ir priimtinas savo ribose, turi tendenciją aptemdyti visaapimantį dieviškumo ir žmogaus susidūrimo vaizdą.

Būtinas visiškas pasikeitimas – arba, Johno Hicko žodžiais tariant, „Koperniko revoliucija“ – mąstysenoje apie religiją ir teologijos sampratoje. Pasak Johno Hicko, tradiciškai kiekviena religija linkusi laikyti save religinės visatos centru. Koperniko revoliucija būtų pripažinimas, kad dieviškoji tikrovė yra centre, o visos religijos sukasi apie šį centrą, gaudamos iš jo šviesą pagal savo išskirtinę orientaciją į dieviškąją tikrovę.

Transreliginės teologijos link

Kai rimtai priimame „Teologijos be sienų“ prielaidas arba nuojautas, suprantame, kad turime pakeisti supratimą apie savo religinio autoriteto vietą ir svorį.

Pirmiausia pasvarstykime apie svorį. Jeigu dabar religinius raštus suprantame kaip netobulą dieviškumo ir žmogaus susidūrimo vaisių, turime atsisakyti religinių raštų neklaidingumo doktrinų. „Teologija be sienų“ turi skelbti religinių raštų ir doktrinų klystamumo doktriną. Tai nereiškia, kad turime liautis laikę šventuosius raštus dieviškumo įkvėptais, bet turime pripažinti, kad įkvėptuose raštuose yra įkvėptų žmonių, kurie juos rašė, klaidų ir trūkumų.

Ši doktrina skatina dialektinį, bet ne dogmatinį šventųjų raštų tyrinėjimą.

Dialektiniu metodu mes kovojame su šventaisiais raštais, abejojame, metame jiems iššūkį ir leidžiame jų tiesoms mesti iššūkį mums ir iškelti mums klausimų. Dialektikos tikslas yra ne galiausiai susitaikyti su tuo, ką randame rašte, bet leisti pačiam dialektiniam procesui vesti į artimesnį bendravimą su dieviškąja tikrove. Gali būti, kad per šį procesą rasime eilutes, kurias turėsime atmesti kaip netinkamas ar net iškreiptas. Atmesime tokias eilutes be nuogąstavimų, suprasdami, kad esame ištikimi dieviškumui, bet ne vienam ar kitam netobulam dieviškumo atspindžiui.

Ši nuostata savaime leidžia žmogui susidurti su kitomis religinėmis tradicijomis, per kurias jis išplečia ir praturtina savo dialektinę praktiką. Taip galima pasvarstyti apie ryšį tarp budistų sąvokos tanha – geidimas, prisirišimas – ir krikščionių supratimo apie geismus arba nirvanos ir amžinojo gyvenimo kaip dvasinių siekių ryšį. Šių palyginimų tikslas yra ne vien religijų tarpusavio supratimo skatinimas, iš esmės taip ieškome dieviškosios tiesos grynuolio, kuris gali slypėti skirtingose tradicijose, ir pasiekiame gilesnį šios tiesos supratimą.

Galite paklausti: kur rasti pagrindą šiam požiūriui? Iš kur mums žinoti, pagal kokius kriterijus priimti sprendimus, ir ar mes artėjame prie tiesos, ar tolstame nuo jos?

Tačiau šis klausimas tradicinei teologijai toks pat aktualus, kaip ir teologijai be sienų. Iš kur tradicinis teologas žino, kad jo ar jos teologiniai aiškinimai yra teisingi? Net prisiekęs dogmatikas turi sau atsakyti, jeigu nors truputį mąsto, kokiu pagrindu priima dogmą, stengdamasis išvengti tautologijos (klaidingos argumentacijos), ir negali remtis vien dogma ją įteisinti. Galiausiai mes priimame tiesas, remdamiesi savo autoritetu, tai yra savo intuicija, įžvalga, analize, sąžiningu įvertinimu, kas yra tiesa ir gėris – prie šių tiesų, idealiu atveju, neprisirišame nekritiškai, bet tikimės, kad dialektiniame procese tobuliname jas.

Bet vėl galite paklausti: kaip klystantys mes galime pasitikėti savimi, kad žinome, kas mums visų svarbiausia, kas yra mūsų visų svarbiausias rūpestis?

Čia, manau, reikalingas tikėjimas. Teologija be sienų reikalauja religinio autoriteto vietos ir svorio, taip pat ir tam tikro tikėjimo supratimo. Teologija be sienų reikalauja turėti Sokrato tikėjimą. Sokratas buvo teisiamas už Atėnų dievų atmetimą, nes jis skeptiškai vertino tradicinius atėniečių įsitikinimus. Jis atsakė: „Aš tikiu, kad dievai yra, daug aukštesne prasme negu visi mano kaltintojai.“

Bet ką tai reiškia? Ar yra aukštesnių ir žemesnių būdų tikėti dievais? Manau, kad Sokrato „tikėjimas aukštesne prasme“ yra ne kokio nors teiginio tvirtinimas, bet atsidavimas aukščiausiajai tiesai ir gėriui. Atsidavimas, reikalaujantis nuolankaus pripažinimo, kad žmogiškas tiesos ir gėrio supratimas visada netobulas ir klaidingas, todėl jį reikia nuolat kritiškai vertinti ir taisyti. Šiame teisme Sokratas papasakojo ir garsiąją istoriją apie tai, kaip Delfų orakulas paskelbė jį išmintingiausiu žmogumi Atėnuose, bet tik todėl, kad jis vienintelis, kuris „žino, kad nežino“. Sokratas pasakė: „Tiesa ta, o atėniečiai, kad tik Dievas yra išmintingas ir per šį orakulą nori pasakyti, kad žmonių išmintis yra menka arba niekas.“

Reikia iš karto paminėti, kad ši išvada nenuvedė Sokrato į pasidavimą skepticizmui ar nihilizmui. Priešingai, nuolatinis išminties siekis Sokratui buvo garbinimo forma – didingas susidūrimas su dieviškumu. Ir iš tiesų jis pripažįsta turintis „tam tikros išminties. Jei paklausite, kokios, atsakysiu žmonėms pasiekiamos išminties, manau, kad šiuo mastu esu išmintingas“.

Žmonėms pasiekiama išmintis yra apytikslė, negalutinė, ji visada turi būti atvira peržiūrėti, pakartotinai įvertinti, papildyti ir pataisyti. Sokratiškas nežinojimo pripažinimas nesutrukdo siekti dieviškumo, bet išlaisvina mus iš stabmeldystės, kai savo ribotą dieviškumo supratimą laikome šventu ir neliečiamu.

Galiausiai reikia paminėti, šis tikėjimo suvokimas jokiu būdu netrukdo visavertiškai dalyvauti ir atsiduoti kokiam nors vienam religiniam keliui. Pripažinimas, jog yra daug kelių, visai nereiškia, kad žmogus turi palikti savo kelią, bet suteikia naują savo kelio supratimą, ypač kitų kelių atžvilgiu. Šis naujas supratimas turi traukti, pasaulio religijos turi pamatyti save kaip skirtingus judėjimus, atsiliepiančius į tą pačią dieviškąją tikrovę, tai atnaujintų religijas ir labai priartintų mus prie visuotinės tiesos, kurią skelbia visos didžiosios religijos.

Tai pranašiškas teologijos be sienų aspektas. Jeigu sutarsime, kad visuotinės svarbos dieviškoji tiesa tikrai yra, tuomet priešiškos schizmos tarp skirtingų religijų (ir jų viduje) – ir smurto proveržiai, paskatinę tokius kritikus kaip Christopheris Hitchensas laikyti religiją apskritai „nuodinga“ – turi būti matomos kaip apreiškimo sužlugdymas; t. y. nesugebėjimas perduoti dieviškosios tiesos žmonėms. Teologija be sienų kviečia į naują susidūrimo su dieviškumu kelią, kad ištaisytume šią nesėkmę; į kelią, kuris atveria plačią žmonijos religinę patirtį, nesuteikdamas pirmenybės kokios nors vienos tradicijos patirtims, į kelią, kuris paradoksaliai yra ir didingesnis, ir nuolankesnis tuo pat metu, turintis galią išgydyti nesantaiką, kuri taip ilgai trukdė žmonijai bendrauti su dieviškumu.