Terapeutė R. Duff: šokio-judesio terapija tinka ir tiems, kurie negali judėti

Pirmą kartą tekstas buvo publikuotas 2015 m. gegužės 11 d.

Kas yra šokio-judesio terapija?

Šokio-judesio terapija yra viena iš keturių oficialiai pasaulyje pripažintų meno terapijos rūšių greta muzikos, dailės ir dramos. Kalbant apie šokio-judesio terapiją, išties esama tam tikros painiavos ir nebūtinai teisingų įsivaizdavimų. Pirmiausia dažnai yra painiojami žodžiai „terapinis“ ir „terapija“. Taip, bet kokia fizinė veikla, šokis ar judesys turi terapinį poveikį, tačiau paprastas šokis dar nėra šokio-judesio terapija.

Taip pat galime kalbėti apie judesio, garsų, spalvų, kvapų, net ir žiūrėjimo į debesis terapiją – šiame kontekste terapija reiškia tos veiklos pozityvų, relaksacinį poveikį. Tačiau vėlgi tai dar nėra psichoterapinis gydymas. Dėl to svarbu, kad žmonės būtų budrūs ir nepasiklystų šiandienėje pasiūloje įvairiausių „gydymų“, aišku, jei ieškoma būtent gydymo, o ne tiesiog užsiėmimo atsipalaidavimui.

Kalbant apie menų terapijas, pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar specialistas, siūlantis šokio, muzikos, dailės, dramos terapiją, yra baigęs atitinkamas studijas. Dar galima pasitikrinti, ar žmogus priklauso oficialioms asociacijoms. Lietuvoje jau yra įkurtos muzikos, dailės ir šokio-judesio terapijos asociacijos.

Dar grįžtant prie šokio-judesio terapijos. Čia gali kiek klaidinti ir pats „šokis“. Iš tiesų terapijos metu nėra mokoma šokio – jokių šokio žingsnelių. Žinoma, konkreti šokio rūšis gali būti panaudojama spontaniškai, jei tai atliepia terapinius poreikius, tačiau šioje terapijoje apskritai visų pirma akcentuojamas pats judesys. O judesys gali būti ir mažojo pirštelio pajudinimas. Dar svarbu paminėti, kad šokio-judesio terapija nėra reabilitacija, fizioterapija, kineziterapija. Tai yra visiškai atskira disciplina, kurioje susijungia menas ir psichoterapija. Taip pat, be minėtų menų terapijos rūšių, ko gero, giminingiausia (nors ir turi pakankamai skirtumų) šokio-judesio terapijai yra kūno psichoterapija, kur dirbama su kūnu, per kūną.

Taigi, iš šios painiavos ištrūkti galbūt padės šokio-judesio terapijos oficialus apibrėžiamas: tai terapinio judesio naudojimas siekiant vystyti emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę asmens integraciją, kurios esminiai komponentai yra šokis kaip kūno judesys, kūrybinė išraiška ir tarpasmeninis santykis (Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija).

Šokio-judesio terapijos ištakos susiformavo JAV. Pradininke laikoma modernaus šokio atstovė Marian Chace. Po Antrojo pasaulinio karo ji vedė šokio užsiėmimus Vašingtono psichiatrinės ligoninės pacientams, turintiems potrauminio sindromo simptomų, – buvo pastebėtas pozityvus jos užsiėmimų poveikis. Ji pamažu sukūrė šokio-judesio terapijos teoriją. Ši sritis nuolat tyrinėjama, teorija plėtojama atsižvelgiant į naujausius mokslinius tyrimus psichoterapijos, neurologijos srityse ir pan.

Šokio-judesio terapija išplito ne tik JAV, bet ir Europoje bei visame pasaulyje. Susikūrė jos asociacijos, egzistuoja įstaigos, kur galima įgyti šokio-judesio terapeuto išsilavinimą. Šokio-judesio terapeutai dirba komandose su menų terapijų atstovais ir kitais specialistais sveikatos priežiūros, reabilitacijos, ugdymo įstaigose ir kt. Tiesa, dar ne Lietuvoje. Tačiau matau pozityvų judėjimą šokio-judesio terapeuto profesijos įteisinimo ir Lietuvoje link (muzikos ir dailės terapija Lietuvoje yra labiau pažengusios sritys). Ir dėl to labai džiaugiuosi.

Ar muzika yra privalomas šokio-judesio terapijos elementas?

Šokio-judesio terapija yra kūrybinis procesas, ir muzika čia gali labai padėti. Tačiau ji nėra privalomas šios terapijos akcentas. Tai – pagalbinė priemonė, padedanti judėti, skatinanti emocijų prasiveržimą. Iš savo patirties šokio-judesio terapijos sesijose su neįgaliaisiais galiu pasakyti, kad net ir pats muzikos parinkimas atlikdavo svarbų vaidmenį. Visiems dalyviams, net ir nekalbantiems, suparalyžiuotiems, būdavo suteikiama galimybė pasirinkti – vienokią ar kitokią muziką, išreikšti savo nuomonę. Pamenu savo, tik pradedančios praktiką studentės, nuostabą, kai patyręs terapeutas įžvelgdavo žmogaus nebylų pasirinkimą iš pastarojo akies ar blakstienų virptelėjimo. Koks tai turėtų būti galingas laisvės pojūtis tiems, kurie yra visiškai priklausomi nuo kitų. Kai kuriems šis užsiėmimas tapdavo vienintele vieta, kur, nepaisydami negalių, jie būdavo iš tikrųjų matomi ir išgirsti.

Kita vertus, jei tai yra šokio-judesio terapija, tai nereiškia, kad jos metu mes negalime kalbėtis, kad tai – grynas neverbalinis procesas. Čia taip pat klausiama apie joje dalyvaujančiųjų savijautą, dalijamasi, nors žodžiai šokio-judesio terapijoje ir nėra esminis dalykas, kaip kad kitose psichoterapijos rūšyse.

Šokio-judesio terapija gali būti taikoma absoliučiai kiekvienam. Ir, žinoma, žmonėms, kurie negali išreikšti savęs žodžiu. Ji ypač tinka tiek turintiems kompleksines negalias, tiek autizmą, tiek senyvo amžiaus žmonėms, taip pat sergantiesiems Alzheimerio liga.

Sunku įsivaizduoti judesio terapijoje dalyvaujantį visiškai paralyžiuotą žmogų… Kaip tai vyksta?

Tai yra didysis paradoksas. Šokio-judesio terapija nėra taikoma vien tiems, kurie gali savarankiškai judėti. Man dirbant grupėje iš tiesų buvo keletas žmonių neįgaliųjų vežimėliuose, visiškai nejudančių arba darančių labai mažus ar nekoordinuotus judesius. Dirbdami su tokiais žmonėmis asistuodavome jiems šokdami šalia, judėdami kartu, stumdami vežimėlius. Taip pat per prisilietimą. Dar judesį sukurdavo ir sustiprindavo įvairios priemonės: lengvi audiniai, elastinės medžiagos, lazdos, skarelės ir pan. Ir apskritai pati grupės atmosfera, muzikos, judesio, klegesio visuma tuos visiškai nejudančius žmones įtraukdavo į bendrą kūrybinį procesą. Jame jie buvo visiškai lygiaverčiai nariai, kad ir turintys ribotas galimybes.

Taip pat čia galime paminėti ir gana naujus atradimus neurologijos srityje. Vadinamieji veidrodiniai neuronai (mirror neurons) aktyvinasi smegenyse vien jau stebint judesį – tarsi mes patys judėtume. Todėl negalintiems judėti žmonėms labai naudinga stebėti judesį ar šokį, tai taip pat turi poveikį. Ir dar labai svarbi ir bene svarbiausia dalis yra santykio užmezgimas ir auginimas. Tam reikalingas laikas. Ne veltui sakoma, kad pirmiausia gydo ne metodai, o pats santykis su terapeutu.

O ar galima šokio-judesio terapiją taikyti regėjimo negalią turintiems žmonėms?

Ta grupė, kuriai vedžiau užsiėmimus Anglijoje, formaliai vadinosi taip: žmonės, turintys mokymosi sunkumų. Čia taip pat buvo ir silpnai matančių žmonių. Tačiau mes nediagnozavome jų negalių ir nedėliojome jų į lentynėles. Dirbant su aklaisiais šokio-judesio terapija gali vykti per prisilietimus, naudojant minėtas priemones – įvairias medžiagas, muzikos instrumentus ir kt. Šios priemonės, kaip ir muzika, pažadina kūrybinį procesą. Atitinkama priemonė, objektas gali tapti bet kuo, priklausomai nuo nuotaikos, situacijos. Medžiaga gali tapti ir jūra, ir priemone pykčiui išreikšti, jeigu mes naudojame jėgą ją tempdami. Tai gali tapti apklotu ir apglėbti žmogų, jei jis jautrus ir nenori, kad jį liestų kitas.

Jei teisingai supratau, šokio-judesio terapija labiausiai taikytina ten, kur sunku naudoti klasikinę, verbalinę psichoterapiją?

Mano įsitikinimu, šokio-judesio terapija gali būti taikoma absoliučiai kiekvienam. Ir, žinoma, žmonėms, kurie negali išreikšti savęs žodžiu. Ji ypač tinka tiek turintiems kompleksines negalias, tiek autizmą, tiek senyvo amžiaus žmonėms, taip pat sergantiesiems Alzheimerio liga. Būtent kūno kalba, judesys, o ne žodžiai gali tapti tuo būdu, kuris geriausiai juos pasiekia, padeda atrakinti emocijas, spręsti sunkumus ir pagerinti savijautą. Taip pat ir depresija, priklausomybės, valgymo sutrikimai ir kt. problemos gali būti sprendžiamos naudojant šokio-judesio terapijos būdą. Ši terapijos rūšis labai tinka ir vaikams, kuriems sunkiau nusakyti savo būseną žodžiais.

Kaip minėjau, šokio-judesio terapija tinka visiems kaip galimybė labiau pažinti save ir augti.

Kaip pati susidomėjai šia sritimi, kaip joje atsidūrei?

Man pačiai kelia nuostabą, kad viskas taip susiklostė. Iš tiesų šokis visada buvo šalia. Kaip ir dauguma, vaikystėje lankiau pramoginius šokius, o studijų metu atradau šiuolaikinį šokį, prie jo prisiliečiau gana fragmentiškai, bet tai man paliko labai didelį įspūdį. (Kaip minėjau, šokio-judesio terapijos ištakos ir yra šiuolaikinis šokis, nes jame taip pat akcentuojama emocijos išraiška.) Mano kūnas tame šokyje jautėsi labai patogiai, natūraliai, šiuolaikinis šokis kažką išlaisvino manyje pačioje. Ir tas troškimas judėti niekada neišblėso. Išbandžiau įvairiausius šokio stilius, bet niekur per ilgai nelikdavau.

Taigi, kiek save pamenu, nuolat ko nors ieškojau, ir tas negalėjimas nejudėti ir nešokti buvo tarsi dyglys, šv. Pauliaus minimas. Toks nuolatinis širdies nerimas, kuris vertė judėti pirmyn. Taigi, ilgai troškau judėti, kol pagaliau supratau, kad turiu veikti: dabar arba niekada.

Trisdešimtmečio proga pasidovanojau sau tylos rekolekcijas, tai buvo ypatingas laikas. Po intensyvios maldos savaitės išsivežiau labai aiškų tikrumą ir paskatinimą, kad galiu šioje srityje ką nors veikti, kad judesys mano gyvenime nebūtinai turi likti tik po darbo valandų. Tada kol kas apie šokio-judesio terapiją nemąsčiau, užtruko šiek tiek laiko, kol atradau šią kryptį. Nusprendžiau ieškoti studijų užsienyje, nes Lietuvoje tokios galimybės nebuvo. Susirašinėjau ir su Australijos bei Amerikos universitetais, buvau pasiryžusi keliauti bet kur. Tačiau vieną dieną naršydama internete atradau studijas Anglijoje, Bristolyje.

Susisiekiau su ta mokymo įstaiga, nusiunčiau įvairius dokumentus, videomedžiagą, rašto darbą ir lig šiol puikiai atsimenu tą liepos 21-ąją, kai gavau atsakymą, kad esu priimta. Nuo minėtų rekolekcijų tebuvo praėję vos keturi mėnesiai. Žvelgdama atgal dar vis stebiuosi, kaip greitai ir kaip sklandžiai viskas klostėsi, net ir finansinis bei gyvenamosios vietos klausimas savaime išsisprendė.

Tikrai Apvaizdos dėka buvau viskuo aprūpinta ir gavau kur kas daugiau, nei ieškojau. Neabejoju, kad turėjau būtent ten atsidurti dar ir dėl to, kad jau po pirmos savaitės Bristolyje sutikau ir savo būsimąjį vyrą. Pasirodo, ten manęs laukė ne tik išsvajotos studijos…

Aš pamačiau žmogų didžiąja raide. Ir nuostabu, kad per labai trumpą laiką ta formų, išorės įvairovė išnyksta – ji tampa visiškai nebesvarbi. Lieka tik žmogaus esmė, Dievo kibirkštis, grožis, kurio galbūt iš karto ir nepamatysi. Per kūrybinę išraišką žmonės iš tiesų labai atsiskleidžia, ir tu pamatai tą, ko kasdienybėje jų slaugytojai galbūt nemato.

Papasakok apie savo studijas ir praktiką Bristolyje.

Bristolyje „Dance Voice“ šokio-judesio terapijos centre studijavau trejus metus. Tas centras gyvuoja jau per 20 metų. Magistro programa bendradarbiaujant su Kenterberio universitetu pradėta kiek vėliau. Pats studijų formatas man labai patiko. Išdėstyta teorija tuoj pat būdavo išbandoma ir patiriama per kūną – sėdėjimo ir judėjimo balansas tikrai buvo labai man tinkamas. Aišku, prie bristolietiškos tarmės įprasti reikėjo laiko, komunikaciniai ir adaptaciniai sunkumai nepraėjo nepastebėti. Taigi buvo ir sunkių momentų. Tačiau šalia studijų bei praktikos buvo privaloma ir individuali terapija, ji labai praturtino ir padėjo sunkiomis akimirkomis.

Teorinės studijos ir praktika su klientų grupėmis vyko lygiagrečiai. Į praktiką įmesti buvome nuo pat pirmosios dienos, nes tame studijų centre vyko šokio-judesio terapijos užsiėmimai su įvairiomis klientų grupėmis: ir turinčių mokymosi sutrikimų, ir sergančių priklausomybėmis, ir senyvo amžiaus, ir turinčių protinių sutrikimų žmonėmis. Taigi mes, studentai, buvome išbarstyti po šias grupes, kad turėtume galimybę mokytis, stebėdami patyrusių terapeutų darbą.

Mano praktika prasidėjo nuo darbo su grupe žmonių, turinčių mokymosi sutrikimų (turinčių Dauno sindromą, turinčių autizmą, Alzheimerio liga ir kt.). O vėliau reikėjo praktiką susirasti patiems, taigi savarankiškai kurį laiką dirbau psichiatrinėje ligoninėje ir senelių namuose su žmonėmis, sergančiais Alzheimerio liga, taip pat fragmentiškai su tais, kurie patys slaugė neįgalius šeimos narius. Tačiau turbūt didžiausią mano praktikos dalį sudarė darbas su senukais.

Ar pasiteisino tavo lūkesčiai pasirinkus šį kelią? Kuo tave tai praturtino ir toliau turtina?

Tikrai taip, pasiteisino su kaupu. Pirmiausia, išvykdama studijuoti, atradau tai, ko ieškojau, atradau to dyglio priežastį. Šis darbas, nors ir nelengvas, mane pripildo. Jaučiu džiaugsmą, didžiulį troškimą, taip pat ir pareigą dalintis tomis dovanomis, kurių Viešpats tiek pridovanojo.

Darbas su žmonėmis yra labai dinamiškas ir nenuspėjamas. O glaudus santykis su žmogumi, susitikimas su kitu visada praturtina, keičia, moko, augina. Prisimenu savo pačią pirmąją patirtį, kai pradėjau dirbti su neįgaliųjų grupe. Mane, turbūt kaip ir kiekvieną kitą, iš pradžių kiek sukrėtė, sutrikdė tas žmonių kitoniškumas. Juk Lietuvoje dar visai neseniai viešumoje mes beveik nematydavome neįgaliųjų. Taigi vienoje vietoje pamatyti tiek neįgalių žmonių ir netgi įvairiausių kūno formų – tiek spalvų to, kas vadinama žmogumi, man buvo šokas, ir reikėjo su tuo apsiprasti. Bet taip pat aš pajutau dar didesnę pagarbą žmogui.

Aš pamačiau žmogų didžiąja raide. Ir nuostabu, kad per labai trumpą laiką ta formų, išorės įvairovė išnyksta – ji tampa visiškai nebesvarbi. Lieka tik žmogaus esmė, Dievo kibirkštis, grožis, kurio galbūt iš karto ir nepamatysi. Per kūrybinę išraišką žmonės iš tiesų labai atsiskleidžia, ir tu pamatai tai, ko kasdienybėje jų slaugytojai galbūt nemato. Šokio terapijos sesijoje su pacientais kartais dalyvaudavo ir jų slaugytojai, kuriems tai taip pat buvo labai gera patirtis.

Antras paradoksalus dalykas, kurį gavau, buvo tai, kad, nors išvažiavau studijuoti mokėdama anglų kalbą, tačiau ten atsidūrusi bent jau pirmaisiais mėnesiais pati jaučiausi tarsi visiškai neįgali. Nors žmonės ten šnekėjo savo tarme, tačiau prie manęs labai nesitaikė. Tad jaučiausi labai apribota, lygiai kaip mano „neįgaliukai“, sėdintys vežimėliuose, paralyžiuoti ir negalintys išsakyti. Toje aplinkoje aš savo „neįgalumą“ galėjau matyti kaip palaiminimą, o diskomfortas tapo tarsi dovana, kuri augino man empatiją. Ta patirtis įsirėžė labai giliai ir išliko per visus Bristolyje praleistus metus.

Nepaisant pastangų išplėsti, Alzheimerio liga priverčia žmones trauktis ir mažėti. Toks buvo ir judesys. Mažas, siauras, visai nepasiduodantis mano pastangoms ir kartu mane mokantis tiesiog būti, apleidus savo lūkesčius… Ir galiausiai – atskleidžiantis tos akimirkos reikalingumą ir grožį.

Ar visada jautei, kad tavo darbas su neįgaliais žmonėmis, galbūt negalinčiais visiškai pajudėti, turi prasmę? Ar kartais neapimdavo bejėgiškumo jausmas, neviltis?

Kai kurie žmonės negali suprasti, kam neįgaliesiems, kurie suparalyžiuoti tik sėdi vežimėliuose, ši terapija reikalinga. Esą jei nėra jokio pastarųjų atsako, tai nėra ir jokio poveikio jiems. Tačiau šokio-judesio terapijos taikymas šiems žmonėms reiškia ir jų nenurašymą. Nepagydoma liga dar nereiškia, kad tie žmonės neturi emocinių poreikių. Labiau atvirkščiai.

Taigi, tokioje situacijoje aš ir neateinu gydyti, ateinu suteikti tik tą akimirką, kai žmogaus akys švysteli didžiuliu džiaugsmu. Ar reikalinga ta akimirka? Klausiau ir aš to, susidūrusi su Alzheimerio ligos neišvengiamybe – buvo sunku išlaikyti viltį toje nevilties pilnoje diagnozėje, ypač iš pradžių. Kai susidūriau su šia liga ir savo pačios lūkesčiais pagerinti savijautą, nors truputį išlaisvinti kūną, praplėsti judesių diapazoną, aišku, kad patyriau neviltį ir bejėgiškumą. Tada turėjau kitaip, kiek filosofiškai pažvelgti į šokį ir judesį. Tai buvo labai nelengva vidinė kelionė.

Dirbdama su viena senute individualiai patyriau visiškai kitokią judesio kalbą, kuri labai skyrėsi nuo to, ką mačiau dinamiškose grupinės terapijos sesijose. Nepaisant pastangų išplėsti, Alzheimerio liga priverčia žmones trauktis ir mažėti. Toks buvo ir judesys. Mažas, siauras, visai nepasiduodantis mano pastangoms ir kartu mane mokantis tiesiog būti, apleidus savo lūkesčius… Ir galiausiai – atskleidžiantis tos akimirkos reikalingumą ir grožį.

Supratau, kad verta laukti tos akimirkos – net jei iš to mūsų šokio teliktų mažas švystelėjimas akyse. Verta laukti tos akimirkos, nes nežinome, ko ji verta, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos. Galbūt tas šokis, gyvas tik senolės akyse, yra vertas kur kas daugiau, negu vertinant žmogiškais matais. Gal man buvo suteikta dovana tai pamatyti. Ir galbūt Dievui iš manęs to pakanka.

Tai daugiau dvasinė ir filosofinė mano asmeninės kelionės pusė. O kalbant apie praktinę, grupinės šokio terapijos sesijos su Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis vėlgi, nepaisant jų galimybių, būdavo labai dinamiškos, judesys, muzika ir asmeninis kontaktas juos tarsi pažadindavo. Pažadindavo net tik jų kūną, bet ir atmintį.

Ar šie žmonės šokdavo, judėdavo patys, ar tu šokdavai jiems?

Trumpai kalbant apie šokio-judesio terapijos užsiėmimo formatą, sesiją pradėdavau pasisveikinimu ratelyje – prie kiekvieno asmeniškai prieidavau ir atsiklaupdavau, kad mūsų akys būtų tame pačiame aukštyje, nes iš tiesų vežimėliuose sėdintys žmonės retai tai patiria. Ir jau vien atsiklaupimas prieš tą žmogų didžiąja raide, kuris kartais net ir nebereaguoja, reiškia labai daug. Kartais pakanka jau vien to.

Ar visa tai darei intuityviai, jausdama širdimi, ar vadovavaisi profesinėmis žiniomis ir gairėmis?

Įstaiga, kurioje studijavau, itin akcentavo, kad šokio-judesio terapija yra neatsiejama nuo humanistinio požiūrio į žmogų. To besąlygiško teigiamo priėmimo ir empatijos. Tačiau kaip tai įkūnyti? Jei aš atsistoju šalia žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, ir kalbu jam iš viršaus, vargu ar tai įkūnys pagarbą, besąlygišką priėmimą. Nors, tiesą sakant, daug dalykų mano darbe iš tiesų vyksta intuityviai.

Grįžtant prie to, kaip atrodo šokio-judesio terapijos užsiėmimas, – stebint iš šalies, viskas, atrodo, vyksta labai paprastai, gal kiek chaotiškai. Kaip minėjau, iš pradžių būna asmeniškas pasisveikinimas – ar rankos paspaudimas, ar prisilietimas. Jei matai, kad koks senukas miega nuo vaistų, švelniai palieti jam ranką. Galbūt pusę užsiėmimo jis pramiega, o pusę būdrauja, tačiau, mūsų supratimu, jis vis tiek dalyvauja, kadangi, nors atrodo, kad fiziškai kūnas yra atsijungęs, tačiau kažkuri smegenų dalis veikiausiai reaguoja į muziką ir judesį.

Po to vykdavo trumpas minimalus apšilimas, organiškai išaugantis į spontanišką kūrybinį procesą, –  siūlant tik tiek, kiek šie žmonės pajėgia. Jį vesdavau žaismingai, prašydavau, kad jie patys pasiūlytų kokių nors judesių. Taip pat labai padėdavo įvairios priemonės: žmogus jaučiasi saugiau ką nors turėdamas rankose. Jei paprašysi pakelti ranką ir ją pajudinti, galbūt ne kiekvienas tai norės padaryti, o jei pasiūlysi paimti skarelę ir pamatyti, kaip ji plevena, žiūrėk – žmogus ima ir pradeda natūraliai ja pleventi ar netgi su ja šokti. Arba pasiūliusi kamuolį pamatai, kaip koks nors aptingęs senukas, kuris dar neseniai nieko nenorėjo, visa esybe įsitraukia į žaidimą. Taigi šokio-judesio terapijoje sukuriama tokia aplinka, kuri padėtų akcentuoti tai, ką žmogus gali, o ne tai, ko negali. Čia nėra mokomasi, pavyzdžiui, šokio žingsnelių – to, ko žmogus negalėtų padaryti.

O su žmonėmis, kurie galėdavo patys atsistoti, paeiti, mes pasisukdavome ir vidury ratelio. Žmogui svarbu būti matomam, įvertintam. Kai kurie žmonės niekada gyvenime nėra patyrę tokio dėmesio, taigi ta patirtis šokio-judesio terapijoje, kai tau ploja, gali būti labai nauja ir veikti gydomai.

Prisimenu dar vieną senutę, kuri judėdavo tik su vaikštyne, visada būdavo gan pikta, nuleidusi galvą, nebendraujanti. Per užsiėmimą pakviečiau ją atsistoti ir kartu pajudėti – su jos galimybėmis tai reikštų tik pasiūbavimą laikantis kėdės. Tačiau didelei mano nuostabai senutė ne tik atsistojo (aš net išsigandau, kad ji nenugriūtų ir nesusižeistų, nes turi labai stebėti, kiek šie žmonės gali, esi atsakingas už jų saugumą), bet išgirdusi muziką, nors ir lėtai, tačiau labai lengvai ji pradėjo judėti. Taip, kad aš vaizduotėje regėjau jauną damą, besisukančią valso ritmu. To šokio metu ji visą laiką išlaikė ir akių kontaktą, o to anksčiau nebūdavo. Nuo tada ji tapo tų užsiėmimų žvaigžde. Ji su entuziazmu įsitraukdavo į procesą – ir linguodavo, ir mojuodavo, ir dainuodavo, ir šokdavo iki sušilimo. Sesijų metu ji visiškai pasikeisdavo.

Ar šis pokytis išlikdavo ir už terapijos ribų?

Taip, ji iš tiesų šiek tiek pradėjo keistis apskritai. Galbūt buvo pažadinta jos šviesioji asmenybės dalis, kurią gožė nusivylusioji, kenčianti dėl ligos. Gal tai įvyko dėl savotiško susijungimo su šios senutės patirtimi ir praeitimi – galbūt jaunystėje ji pati šoko, ir tai buvo jos mėgstamas užsiėmimas.

Teko susidurti su ne vienu atveju, kai žmogus, lankydamas šokio-judesio terapiją, akivaizdžiai pasikeitė. Taip pat tai pagerindavo ir tuose senelių namuose gyvenančių žmonių santykius. Kadangi Alzheimerio liga neretai pakeičia žmogaus charakterį į blogąją pusę, tampa netgi sunku su juo būti (o tuose senelių namuose šia liga sirgo ne visi), tai šokio-judesio terapijos pamokos labai pagerino bendrą atmosferą ir santykius.

Kokia tau pasirodė šokio-judesio terapijos situacija čia, grįžus į Lietuvą?

Į Angliją studijuoti išvažiavau su mintimi, kad grįšiu į Lietuvą, taigi atsiradus pirmai galimybei tai ir padariau. Čia atradau, kad šioje srityje jau dirba nemažai žmonių, o nuo 2010 m. veikia ir Šokio-judesio terapijos asociacija, tačiau vis dar vyksta šios profesijos įteisinimo procesas. Kiek žinau, jau yra vedama nemažai šokio-judesio terapijos grupių Vilniuje ir kituose miestuose. Tai grupės žmonėms, norintiems patyrinėti ir pažinti save per judesį, išsivaduoti iš užstrigimų, taip pat dirbama su nėščiosiomis, autizmu sergančiais vaikais ir kt.

Kokią matai savo, kaip šokio-judesio terapeutės, veiklos Lietuvoje viziją? Kokiems žmonėms labiausiai norėtum padėti?

Dar vis bandau savęs klausyti ir išgirsti, į kurią pusę turėčiau eiti, nors norėčiau ir į visas dešimt. Žinau, kad visko neaprėpsiu, dėl to labai sunku apsispręsti. Galbūt iš pradžių visgi imčiausi tęsti darbą su seneliais, juolab kad nesu girdėjusi, kad kažkas šioje srityje darbuotųsi. Taip pat jau kurį laiką galvoju apie grupę mamoms su kūdikėliais. Neatmetu galimybės sugrįžti ir prie neįgaliųjų. Taip pat būtų įdomu dirbti ir su tais „sveikaisiais“ – nors neaišku, kuris yra sveikesnis – ar tas, kuris prikaustytas vežimėlyje, ar tas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali viską. Iš tikrųjų kiekvienas turime savo asmeninę istoriją, kurią verta pažinti, įvardyti, priimti, kad ji taptų dovana, o ne našta.