2021 12 08

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Terapinė baroko muzikos galia, arba Pažinti baroką per asmeninę istoriją

Jono Krivicko nuotrauka

„Man atrodo, kad šiandien vėl aktualios baroko temos. Mums vėl svarbūs afektai – būsenos, emocijos. XXI amžiuje žmonės vėl pradėjo gilintis į save: vėl klausiama, ką aš jaučiu, žmonės mėgsta kalbėti apie savo pojūčius, eiti į psichoterapijos seansus“, – teigia smuikininkė Augusta Jusionytė, griežusi baroko muzikos spektaklyje „Apie afektus, arba Dramma da capo“.

Po pasirodymo su projekto kūrėjais ir atlikėjais kalbėjomės apie tai, kodėl barokas toks artimas šiandieniam žmogui ir kur slypi terapinė baroko muzikos ir dramos galia.

Baroko centre – emociją patiriantis žmogus

Rugsėjo–lapkričio mėnesį po Lietuvą keliavęs baroko muzikos spektaklis „Apie afektus, arba Dramma da capo“ yra sukurtas XVIII a. operų arijų bei baroko choreografijų pagrindu. Tad tai nėra tiesiog arijų koncertas, tai efektingas spektaklis, žiūrovą įtraukiantis nuo pat pirmos pasirodymo minutės. Viena iš spektaklio turo veiklų buvo susitikimas su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“. Atlikėjai rodė spektaklio ištraukas, o bendruomenės nariai pasakojo, kaip spektaklyje vaizduojamus afektus–emocijas jie patiria kasdienybėje. „Tai labai stiprus formatas, nes abipusiai įdomus. Jie pamatė, kad nėra taip, jog jų problemos mūsų nedomina. Priešingai, mums rūpi ir padeda dar stipriau išgyventi tai, ką kasdien grojame. O jiems, manau, gera paklausyti muzikos ir suvokti, kad jie yra išgirsti ne tik žmonių, kurie yra išmokyti klausyti, bet būtent – eilinių žmonių, kurie taip pat turi problemų. Mes visi suprantame ir galvojame apie tą patį, tik iš skirtingų patirčių, skirtingų pozicijų“, – pasakoja Augustė Jusionytė.

Vakaras su „Aš esu“ bendruomene visiems atlikėjams buvo stiprus susitikimo momentas: „Nebuvo, kad jie mums labai padėjo ar mes jiems padėjome, bet visi kartu kažką darėme“, – pasakoja Augustė. Po susitikimo su bendruomene visi atlikėjai dalijosi, jog juos sužavėjo su priklausomybe kovojančių žmonių gebėjimas įvardinti savo emocijas. Šis susitikimas buvo spektaklio režisierės Jūratės Širvytės-Rukštelės atliekamo tyrimo dalis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokydamasi taikomojo teatro studijose ji susidomėjo amerikiečių Playback teatro metodu. Šio žanro spektaklio metu žiūrovai pasakoja savo nutikimus ir istorijas, o aktoriai su muzikantais žiūrovams improvizuoja išgirstų istorijų sceninę versiją. Šio metodo įkvėpta ir kiek jį modifikavusi Jūratė norėjo pažiūrėti, kaip spektaklio programoje rodomus barokinius afektus muzikantai sugros išgirdę autentišką analogiškų afektų patirtį.

Emocijų atpažinimas ir pripažinimas yra gijimo nuo priklausomybės būdas. Projekto atlikėjai sutiko žmones, kurie dalį gyvenimo slopino savo jausmus ir išgirdo pasakojimų, kurie atvėrė tokio patyrimo gelmę. Iš pokalbių su jais susidarė įspūdis, kad per susitikimą su „Aš esu“ bendruomene patys atlikėjai pajuto terapinę baroko muzikos galią.

Šiuolaikiniam žmogui baroko aiškinti nereikia

Galbūt gali atrodyti, kad klausyti baroko arijų ir žiūrėti baroko šokius reikalingas specialus pasiruošimas, bet spektaklio režisierė Jūratė Širvytė-Rukštelė teigia, kad nesvarbu, kokios epochos muzika ar šokis atliekamas, jei atlikimas kokybiškas, jis klausytoją paliečia. „Anksčiau maniau, kad norint suprasti baroko muziką reikalingos bendrosios žinios apie baroko dailę, muziką, architektūrą ir pan., o dabar suprantu, jog šiuolaikiniam žmogui nereikia aiškinti, kas yra barokas. Užtenka, kad jis žiūrėtų, klausytų ir įsisavintų, kas artima jam“, – sakė ji.

Gerai atliekama muzika yra pajaučiama, o ne apmąstoma, ir tai yra barokinės muzikos paveikumo priemonė. Baroko opera yra paremta stipriais emociniais išgyvenimais, kurie perteikiami ne tik instrumentine muzika, bet ir dainininko bei šokėjo judesiais. Kaip pasakojo projekto atlikėjai, baroko muzikos neįmanoma tiksliai užrašyti. Šios muzikos esmė yra patirti afektus ir juos perkelti į muziką. Jei atlikėjams pavyksta, žiūrovas tai išgyvena kartu su jais. Pati pažiūrėjusi šį spektaklį galiu patvirtinti, jog savo kailiu patyriau baroko paveikumą.

Saugiai išgyventi sudėtingas emocijas

Spektaklyje „Apie afektus, arba Dramma da capo“ atliekamos barokinės arijos, parašytos da capo aria forma, susiformavusia XVII a. pab.–XVIII a. Ši muzikinė forma leido atsiskleisti kompozitoriaus ir dainininko meniškumui, nes vienoje arijos dalyje atlikėjas dainuodavo tai, kas užrašyta, o kitoje – improvizuodavo ir taip parodydavo savo meistriškumą.

Baroko dainininkė Rūta Vosyliūtė, tyrinėdama šias arijas, atrado, kad, nors dažniausiai jos buvo kuriamos aukštiems vyrų balsams, keletas kompozitorių kūrė ir moterims. „Norėjau savo doktorantūros studijų rezultatus sutraukti į visumą. Mane sužavėjo baroko drama, dramaturgija ir René Descartes’o filosofijos afektai, taip gimė pirmasis „Dramma da capo“ pasirodymas, kuriame atlikau kastratų ir sopranų arijas“, – sakė dainininkė. Rūtą suintrigavo R. Descartes’o, kuris yra laikomas psichologijos protėviu, afektų teorija. Jis akcentavo graikų dramos mimesis principą, paremtą pasikartojimu. Tai, anot Rūtos, Descartes‘as siejo su afektų išryškinimu, kad žmogus galėtų apmąstyti savo jusles, kurios kartais užvaldo. Baroko operos tikslas yra reflektuoti ir atpažinti, kas vyksta manyje, matant tai, kas vyksta scenoje. Tai lyg saugus būdas išgyventi skaudžias emocijas, kurios yra tikros ir tikrai tavo, bet tau jas atskleidžia spektaklio atlikėjas.

Mirties artumas, sustiprinantis dabarties išgyvenimą

Nors muzikinis spektaklis paremtas baroko arijomis ir autentiška baroko choreografija, spektaklio režisierė Jūratė Širvytė-Rukštelė pabrėžia, kad tai nėra istorinis baroko operos atlikimas. „Mes esame XXI a. žmonės ir mąstome kaip XXI a. žmonės. Pvz., garsus senosios muzikos atlikėjas Jordi Savallas greitina savo atliekamos senosios muzikos tempus ir tik šokantis žmogus gali pasakyti, kad muzika sugrota per greitai, nes negali suspėti atlikti visų šokio žingsnelių. Mūsų laiko ir estetinis suvokimas yra kitoks“, – sakė Jūratė. Ji pabrėžia, jog atlikdami baroko kūrinius niekada negalime pasakyti, kad tai istoriškai teisinga interpretacija. Bet, jos teigimu, meilė barokui, ne tik jo muzikai, poezijai, bet ir dienoraščiams, gali padėti priartėti prie baroko epochos žmogaus patyrimo: „Tai nebuvo tik nėrinių laikas, tai ir smarvė, kirminai, lavonai.“

Baroko epochos žmogus, kaip sako Jūratė, „gyveno mirtyje“. Mirtis buvo dalis gyvenimo, žmogus bijojo ne mirties kaip pabaigos, bet pomirtinio gyvenimo. Jos teigimu, emocijos buvo išgyvenamos stipriau, nes tuoj galėjai mirti. „Šiandienis žmogus užmiršta, kad yra mirtingas. Šiandien dirbsiu nemėgstamą darbą, o rytoj gyvensiu geriau, išeisiu dirbti, kur svajojau. Šiandien suvalgau paskutinį nesveiką torto gabalėlį, o nuo rytojaus savo kūną mylėsiu ir jam nebekenksiu. Mes neigiame mirtingumą, mums būdinga beprotiška mirties baimė, nes galvojam, kad tuo gyvenimas ir baigiasi“, – svarstė Jūratė. Pasak jos, barokinė pasaulėjauta, suvokiant, kad mirtis yra šalia, sustiprino dabarties išgyvenimą, o dabartinis bėgimas nuo minčių apie mirtį susilpnina dabarties išgyvenimo intensyvumą. Turbūt kiekvienas yra pajutęs, kaip stiprus emocinis išgyvenimas tarsi sustabdo laiką, tad kartu pašalina ir gąsdinančią laikinumo patirtį.

Groti barokinę muziką – kaip važinėti vintažine mašina

„Baroko muzikos atlikėjus palyginčiau su žmonėmis, kurie technologijų amžiuje renkasi važinėti vintažinėmis mašinomis. Gal nevažinėja visą laiką, bet kai nori pojūčio išvažiuoja su kabriku“, – dalijasi smuikininkė Augusta Jusionytė. Technologiškai pažiūrėjus, šiais laikais tokie automobiliai atrodo labai nepajėgūs, bet juos vairuojant galima jausti, kaip tiksliai persijungia pavaros, kaip persimeta kiekvienas sraigtelis. „Tu pats viską darai, o ne kažkas už tave daro, tu prisilieti prie kiekvieno žingsnio, – priduria violončelininkas Deividas Dumčius, – taip ir grojime. Turi įdėti be proto daug pastangų, kad tam tikri niuansai būtų girdimi.“ Muzikantai pasakojo apie iššūkį, su kuriuo susidūrė dalyvaudami projekte „Apie afektus, arba Dramma da capo“: senosios muzikos atlikimą jie įvardina kaip kitokį pojūtį, nei atliekant šiuolaikinę muziką.

Violončelininkas Deividas dalijosi, kad atlikdamas senąją muziką lyg iš naujo mokosi groti. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokykla, jo teigimu, yra paremta rusiško grojimo maniera, kai daug garso, intensyvumo, o senajai muzikai reikia didelio meistriškumo, bet kartu subtilumo ir jautrumo, kuris šiais laikais nėra toks natūralus. „Kai grojame romantinę muziką, mums tiesiog pavyksta, o senojoje muzikoje jautrumas paslėptas, tam tikrus afektus ištraukti iš instrumento, atlikti savomis rankomis pasidaro sudėtinga“, – sako jis.

Smuikininkė Augusta teigia, jog barokas ir apskritai senoji muzika yra muzikalumo pagrindas: „Nesu iš muzikantų šeimos, neturiu paveldėtų iš šeimos dalykų, bet man senoji muzika yra tarsi tėvai, iš kurių gaunu žinių, kurios man sudeda pamatus muzikalumui: kas yra muzika, kas yra garsas, kaip jungiasi garsai, kaip atsiranda motyvas, frazė, visas sakinys. Aš lyg išpreparuoju muziką, bet jos nenužudydama.“ XXI amžiuje pagrindinė muzikos kryptis yra minimalizmas, kurio tikslas yra garsas. Augustai tai susiję su baroko ir renesanso muzika, kurioje koncentruojamasi į vieną garsą, išryškinant jo grožį. „Mes dabar iš dalies tą patį darome, perėję visą kompleksiškumą, sudėtingumą, vėl išgryniname garsą“, – sako ji.

Prokadras.lt nuotrauka
Rūta Vosyliūtė. Prokadras.lt nuotrauka
Prokadras.lt nuotrauka
Prokadras.lt nuotrauka
Jūratė Širvytė. Prokadras.lt nuotrauka
Prokadras.lt nuotrauka
Jūratė Širvytė-Rukštelė ir Rūta Vosyliūtė. Jono Krivicko nuotrauka
Susitikimas su bendruomene „Aš esu“. Vilmanto Krikščiūno nuotrauka
Susitikimas su bendruomene „Aš esu“. Vilmanto Krikščiūno nuotrauka
Susitikimas su bendruomene „Aš esu“. Vilmanto Krikščiūno nuotrauka

XXI amžius – jausmingas kaip barokas

Augusta Jusionytė, Julija Ivanovaitė ir Deividas Dumčius yra šiuolaikinės muzikos atlikėjai, kurie groja XXI a. muziką. Visgi jie pripažįsta, kad, atliekant senąją muziką ir mokantis kitokios atlikimo retorikos, jie kraunasi bagažą ir šiuolaikinės muzikos atlikimui. „Man atrodo, kad šiandien vėl aktualios baroko temos. Mums vėl svarbūs afektai – būsenos, emocijos. XXI amžiuje žmonės vėl pradėjo gilintis į save: vėl klausiama, ką aš jaučiu, žmonės mėgsta kalbėti apie savo pojūčius, eiti į psichoterapijos seansus. XXI a. centre vėl yra žmogus, nebe industrija, nebe miestai, bet žmogaus vidus. Man atrodo, kad panašios mintys buvo ir baroko laikais“, – pasakoja Augusta.

Jai pritarianti Julija Ivanovaitė patikslino, kaip funkcionuoja šiuolaikinė muzika. Senoji muzika, tad ir barokas, yra visos muzikos pradžia, joje sudėtos muzikos taisyklės. Moderniojoje muzikoje ieškoma atrasti kelią, kaip tas taisykles paneigti, sako ji. „Po baroko buvo Apšvietos amžius – mentalinis, mąstymo amžius, o baroko epochoje žmonės linko į religiją, jausmus, išgyvenimus. XX amžiuje ištvėrėme karus, o XXI a. žmonės gana ilgai gerai gyvena ir atsigręžia į tai, kaip jie dabar jaučiasi“, – svarsto Julija.

Baroko opera paremta improvizacija

Spektaklio režisierė Jūratė akcentuoja, kad save laiko režisieriaus Adriano Schvarzsteino, kuris kuria gatvės teatro pasirodymus, mokine. Viena iš svarbių gatvės teatro pasirodymo dalių yra tai, kad į pasirodymą įtraukiamas žiūrovas. Kalbindama režisierių Adrianą Schvarzsteiną, kuris kūrė šio spektaklio dramaturgiją, klausiau, apie ką jis galvoja, kurdamas pasirodymą. Pirmiausia reikia apsvarstyti savo žiūrovų įvairovę: galbūt ateis kas nors, gerai išmanantis baroko muziką, tapybą, istoriją, o kažkas kitas bus šeimos žmogus, kuris tiesiog nori pailsėti. „Kad ir ką darai scenoje, turi pagalvoti, kaip išprovokuoti emociją, kuri skirtingu lygmeniu būtų priimtina kiekvienam žiūrovui. Vienam – nes atpažįsta šią muziką, kitam – nes seka jos melodinę liniją, kitas gal šios muzikos įkvėptas atgamina prisiminimą“, – sako jis. A. Schvarzsteinas akcentuoja, kad remiasi gatvės teatro patirtimi, kur pasirodymas yra neatsiejamas nuo aplinkos – miesto triukšmo, pvz., pravažiuojančio autobuso garsų. „Šiame triukšme aš turiu įtraukti žiūrovą ir atvesti iki pasirodymo. Tu nežinai, kas nutiks, ir tada svarbi improvizacija. Spektaklio „Apie afektus, arba Dramma da capo“ metu vyksta personažo persirengimas. Vis galvojau, o jei suknelė netyčia nukris? Kaip pritaikyti viską ką tu žinai, kad tai taptų pasirodymo dalimi?“ Jis pabrėžia, kad svarbu negalvoti apie klaidas, svarbu pasirodyme išlaikyti įtampą, į kurią būtų įsitraukęs žiūrovas, ir jam net nekiltų mintis nukreipti dėmesį ar pradėti ploti.

Atlikėjo ir klausytojo fizinis artumas – labai svarbus ne tik gatvės teatro, bet baroko laikotarpio muzikos bruožas. „Kompozitorius Richardas Wagneris sukūrė teatro dėžutę: atlikėjas apšviestas, matomas, o žiūrovas skendi tamsoje. Tuo tarpu iki tol publika nebuvo nutolusi nuo atlikėjo, atlikėjas publiką gerai matė. Jautė jos pulsavimą. Jei publika palaiko, matydamas reakciją gali sustiprinti atlikimą. Todėl baroke buvo toks svarbus improvizavimas. Tikiuosi, kad autentiškų istorijų pasakojimas atvėrė baroko esmę grojantiems šiuolaikinės muzikos atlikėjams, kurie yra neatradę laisvės interpretuoti“, – tikisi Jūratė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Baroko spektaklyje žiūrovas išgyvena savo asmeninę istoriją

Vienas iš sudėtingiausių dalykų kalbinat šio projekto dalyvius buvo išgirsti jų pasirodymo interpretacijas. Spektaklio režisierė Jūratė pabrėžia, kad spektaklio interpretaciją palieka kiekvieno žiūrovo kompetencijai. „Galbūt mes turim idėją, kuri labai aiški mums ir atlikėjams, bet nenorime jos išduoti, nes kiekvienas žiūrovas pagal savo patirtį ar išsilavinimą, savo horizontus, vertybes gali sau susikurti istoriją, ir nė viena jų nebus neteisinga. Visos istorijos, kokios gims žiūrint šį spektaklį, bus teisingos“, – teigia Jūratė. Vis dėlto spektaklis nėra statomas be interpretacijos. Režisierė pabrėžia, kad kaip aktoriai jie turi pasakojimo taškus, kuriais remdamiesi rutulioja istoriją, bet jie nori, kad liktų daug erdvės žiūrovo istorijai, kuri kiltų iš jų patirties. „Kai klausiausi Valentino Masalskio, kai jis papasakojo savo pamatytą istoriją, supratau, kad ji šiek tiek skiriasi nuo to, ką aš noriu papasakoti“, – teigia Jūratė ir priduria, kad tai ir yra vienas iš jų pasirodymų tikslų.

Žiūrint spektaklį, kai personažai keičia savo kailį – ne tik drabužius, bet ir personifikacijas – tai išties išmuša žiūrovą iš vėžių. Interpretuoti galima taip plačiai, kad sunku suvokti, kur norėjo nuvesti spektaklio kūrėjai. Jūratė Širvytė-Rukštelė pabrėžia, jog jai patinka bendradarbiauti su Adrianu Schvarzsteinu, nes jo spektakliai yra daugiasluoksniai. Tokio paties rezultato siekta ir šiuo spektakliu.

Kaip teigia dainininkė Rūta Vosyliūtė, operoje vykstantis persirengimo momentas yra gana įprasta baroko kasdienybės dalis. „Baroko moteris nebuvo emancipuota, kad galėtų rašyti, keliauti, ji turėdavo persirengti vyru. Kaip minėjau, beveik nėra moterims sukurtų arijų. Tad kaip dainininkė ieškojau muzikinės terpės, kur mano balsas suskambėtų. Ar balsas yra lytiškas? Taip. Tad reikėjo šį aspektą kaip nors įvilkti“, – dalijasi atlikėja. Pasirodymo metu kyla daug klausimų dėl to, kas scenoje vyksta, ir galutinio atsakymo, kuris užbaigtų mąstymo procesą, šio projekto dalyviai sąmoningai nepateikia. Jų teigimu, kiekvienas, remdamasis patirtimi, kuria savo istoriją. Greičiausiai žiūrovas pastebės, kad jo kuriama istorija, nepaisant barokui įprasto persirengimo momento, šiuolaikiniame kontekste norom ar nenorom iškels lyties tapatybės klausimo liniją.

Baroke niekas niekada negali pasikartoti vienodai, visada bus kitaip, nes barokas – tai netobulas perlas. Norėjau parodyti operą, kurioje daug skirtingų personažų, bet kartu vyrauja du skirtingi poliai – vyriškas ir moteriškas, ir taip įtraukiau kastratų ir moterų arijas“, – teigė dainininkė. Muzikine dramaturgija Rūta siekė sujungti kontrastus, kaip ji pati vadina – didžiulius emocinius šuolius – pyktį, džiaugsmą, ilgesį ir nusivylimą.

Barokas gydo per patirtį

Lapkričio pabaigoje teko dalyvauti dar viename Jūratė Širvytės-Rukštelės, Rūtos Vosyliūtės ir Adriano Schvarzsteino barokinės muzikos spektaklyje „Basso Ostinato“. Kaip ir „Dramma da capo“, „Basso Ostinato“ buvo labai efektingas pasirodymas, įtraukiantis muzikos (tiek instrumentinės, tiek vokalinės) grožiu, šokio gyvumu ir dramaturgija. Nuo įėjimo į pasirodymo erdvę pradžios atlikėjai nuolat kontaktavo su žiūrovais, o spektaklio metu dalis žiūrovų buvo iškviesti į sceną ir tapo nuotaikingo pasirodymo dalimi. Panašūs elementai, nors kiek švelnesni, iškilo ir „Drama da capo“ pasirodymo metu – Rūta ir Jūratė bendravo su publika savo žvilgsniu ir gestais įtraukė priekinių eilių žiūrovus.

Kaip į pasirodymą fiziškai neįtraukta „Dramma da capo“ žiūrovė galėjau mėgautis muzikos, dramaturgijos, šokio ir šviesų grožiu, bet išėjusi iš „Basso ostinato“ pasirodymo galvojau, kad kartais veiksmo intensyvume ilgėjausi galimybės pasimėgauti atliekamos muzikos grožiu. Norėjosi pasitikėjimo vidinio gyvenimo intensyvumu, o nuolatinis žiūrovų įtraukimas buvo kiek panašus į perkrautą baroko interjerą. Kartais norisi tiesiog pasiklausyti labai gerai atliekamos muzikos. Visgi suprantu spektaklio kūrėjų sumanymą: baroką reikia patirti, fizinis patyrimas, kurio metu dalyvauja visi žiūrovo pojūčiai, yra sąmoninga kūrėjų intencija. Afektui patirti reikia istorijos, jausmai neišgyvenami tuščioje vietoje. Dėl to spektaklio atlikėjai susitiko su bendruomene „Aš esu“, dėl to fiziškai įtraukiamas ir žiūrovas – kiekvienas spektaklis turi tapti kiekvieno žiūrovo asmeniškai išgyventa istorija, nes barokas gydo per patirtį.