Termobranduolinės bombos kūrėjas, tapęs disidentu ir Nobelio taikos premijos laureatu. Andrejaus Sacharovo šimtmetis

Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, sovietologas, profesorius Robertas van Vorenas sako, kad kasdienybėje Andrejus Sacharovas buvo panašus į tikrą mokslininką. „Jis visada buvo 20 centimetrų virš žemės, bet labai normalus, labai malonus, draugiškas, švelnus žmogus. Jis turėjo keistą charizmą, tarsi būtų politiko priešingybė. Jis buvo mokslininkas, ne populistas, prastas kalbėtojas, bet labai ištikimas tiesai, nuoširdus, gebėdavo užjausti“, – pasakoja sovietologas.

Nuo 1978 m. su žmogaus orumą Sovietų Sąjungoje siekusiomis užtikrinti organizacijomis bendradarbiavęs R. van Vorenas sako, kad tose grupėse niekas nevadindavo Sacharovo pavarde – anot jo, buvo sakoma Andrejus Dmitrijevičius. „Ir kai kalbėdavai apie Andrejų Dmitrijevičių, visi suprasdavo, apie ką kalbi. (…) Sacharovas mums visiems buvo unikalus asmuo, įkvėpimo šaltinis, bet ne kaži kur toli, o šalia tavęs.“

VDU mokslininkas, A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centre dirbantis dr. Dainius Genys priduria, kad Sacharovas priklausė platesnei grupei disidentų, kurie tikrai nemąstė apie save kaip apie politikus, aktyvistus ar netgi disidentus. „Jie save laikė nuosekliais žmonėmis, turinčiais sąžinę ir nekenčiančiais melo. Pažiūrėjus į interviu ar kaip jie pasirašo – jie save pabūdina taip: „matematikas“, „lingvistas“, „fizikas“, – sako D. Genys.

Prieš išgarsėdamas dėl disidentinės veiklos, A. Sacharovas spėjo padaryti stulbinamai greitą ir sėkmingą mokslininko karjerą – sulaukęs vos 27-erių kūrė pirmąją vandenilinę bombą, 32-ejų tapo jauniausiu Sovietų Mokslų akademijos nariu, o sulaukęs 41-erių gavo trečiąjį Socialistinio darbo didvyrio apdovanojimą. Tai buvo aukštas įvertinimas: per visą Sovietų Sąjungos istoriją tik 16 žmonių šį apdovanojimą gavo tris kartus (šiame sąraše – tokios pavardės kaip Nikita Chruščiovas ar Konstantinas Černenka).

A. Sacharovas gyveno viskuo aprūpinto sovietinio nomenklatūrininko gyvenimą – jis turėjo mašiną, vairuotoją, „dačią“, gerą atlyginimą, netgi tiesioginę telefono liniją su Chruščiovu. Tačiau sąžinė A. Sacharovui neleido ramiai užsiimti moksline veikla ir sėdėti šiltoje vietelėje, pernelyg nesirūpinant jį supančiu pasauliu – apie 1960 m. A. Sacharovas pradėjo jaudintis dėl to, kas gali nutikti kilus branduoliniam karui, ir ėmė ieškoti būdų sustabdyti tolesnius branduolinių bombų testus.

Branduolinio karo grėsmės klausimas ypač paaštrėjo po 1962 m. Kubos raketų krizės. Pradžioje A. Sacharovas teisino savo veiklą tuo, kad stengėsi dėl jėgų balanso tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, bet vėliau šis argumentas jam nustojo atrodyti įtikinamas. „Mes, išradėjai, mokslininkai, inžinieriai, darbininkai, sukūrėme baisų ginklą, baisiausią žmonijos istorijoje, – rašė Sacharovas. – Tačiau mes visiškai negalėsime kontroliuoti jo naudojimo.“ Jis pradėjo įtikinėti sovietinę politinę grietinėlę, kad reikia siekti taikaus sugyvenimo su JAV ir riboti ginklavimąsi.

A. Sacharovas prisidėjo prie 1963 m. JAV, Sovietų Sąjungos ir Jungtinės Karalystės pasirašytos branduolinių ginklų testus apribojančios sutarties. Jis nuolat ieškojo būdų įtikinti savo valdžią elgtis kuo taikiau – pavyzdžiui, 1967 m. mokslininkas parašė ilgą laišką Sovietų Sąjungos vadams, kuriame aiškino būtinybę „pagauti amerikiečius už liežuvio“ ir priimti jų pasiūlymą „atsisakyti JAV ir Sovietų Sąjungoje vystyti priešraketinę gynybą“. Jis manė, kad šios technologijos didina branduolinio karo tikėtinumą.

R. van Vorenas sakosi manąs, kad A. Sacharovas jau tuo metu darė didesnę įtaką Sovietų Sąjungos politiniams vadovams, nei paprastai manoma. „Dėl Sacharovo statuso Chruščiovas teigiamai į jį žvelgė, vienintelis dalykas, kurį jis pasakė – Sacharovas didis mokslininkas, bet nieko nesupranta apie politiką, todėl turėtų nuo jos laikytis kuo toliau“, – pasakoja sovietologas.

Bene garsiausiai nuskambėjęs disidentinis A. Sacharovo žingsnis, sukėlęs rimtą konfliktą su sovietine vadovybe, buvo 1968 m. išspausdinta jo esė pavadinimu „Apmąstymai apie progresą, taikų sugyvenimą ir intelektualinę laisvę“. Ir R. van Vorenas, ir D. Genys sutartinai tvirtina, kad būtent tai yra svarbiausias A. Sacharovo tekstas. R. van Vorenas pasakoja, kad esė į Vakarus išgabeno du žurnalistai, olandas ir amerikietis. Abu turėjo po kopiją – Olandijoje ji pasirodė greitai, bet JAV „New York Times“ redaktorius nepatikėjo, kad tai tikras pareiškimas. „Jis sakė, kad esė negali būti autentiška, nes neįmanoma, kad tokioje pozicijoje esantis žmogus parašytų ką nors panašaus“, – pasakoja sovietologas. Po poros savaičių esė vis dėlto pasirodė. „Manau, kad ji turėjo didžiulį poveikį“, – teigia R. van Vorenas.

Šiame tekste A. Sacharovas svarstė su minties ir žodžio laisve susijusius klausimus. Taip pat kalbėjo apie taiką ir kaip svarbu jos siekti. „Kiekvienas racionalus padaras, atsidūręs ant katastrofos slenksčio, pradžioje bando sprukti kuo toliau nuo slenksčio ir tik tuomet galvoja apie kitų poreikių patenkinimą. Kad žmonija atsitrauktų nuo slenksčio, ji privalo įveikti savo susiskaldymą“, – rašė mokslininkas. Po publikavimo jis pradėjo burti ir globoti kitus valdžiai nepatogius akademikus, disidentus. Anot D. Genio, daugelis kitų disidentų, net jei ir buvo kokio nors instituto ar universiteto profesoriai, toli gražu neturėjo tokio statuso kaip Sacharovas. „Pirmiausia jis važinėjo į visų, kurie kentėjo nuo režimo, teismus – į kokį nors mažą miestelį staiga atvažiuoja tris kartus socialistinio darbo didvyris. Manau, kad ir kai kuriems teisėjams kinkos padrebėdavo. Įvykių liudininkai pasakoja, kad tai turėjo poveikį“, – pasakoja mokslininkas.

Be to, A. Sacharovas padėjo organizuoti pogrindinės spaudos platinimą, aktyviai dalyvavo kuriant SSRS žmogaus teisių komitetą, rinko parašus po įvairiais dokumentais, viešai kreipėsi į Sovietų Sąjungus vadovus ragindamas atsisakyti mirties bausmės, režimui nepalankių žmonių grūdimo į psichiatrines ligonines. 1975 m. jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, tačiau valdžia jam neleido vykti jo atsiimti. Apdovanojimą atsiėmė jo antroji pusė Jelena Bonner, o Sacharovas tuo metu lankėsi Vilniuje, kur vyko jo bičiulio disidento Sergejaus Kovaliovo teismas.

1980 m. A. Sacharovas buvo areštuotas dėl viešų pasisakymų prieš karą Afganistane ir ištremtas į Gorkį (dabar Nižnij Novgorodas), kur jį nuolat sekė KGB. Į miestą nebuvo leidžiama atvykti užsieniečiams, o Sacharovui – išvykti iš jo. Laiptinėje, prie jo buto durų, septynerius metus be pertraukų budėjo policijos pareigūnas – niekada nekalbėdavo, nesisveikindavo, tik, anot paties Sacharovo, „rytais vienas iš mūsų išeidavome laikraščio, kurį paštininkas palikdavo ant jo staliuko (jam buvo draudžiama skambinti į mūsų duris), ir „mūsų“ milicininkas tylėdamas per petį ištiesdavo laikraštį.“

Tuo metu Sacharovas ėmėsi rašyti memuarus, kuriuos sovietinė saugumo tarnyba iš jo kelis kartus pavogė ir juos rašyti teko iš naujo. „Buvo tokia juokinga situacija, – pasakoja R. van Vorenas. – M. Gorbačiovas, kai Sacharovas grįžo į Maskvą, šiam pasakė, kad skaitė jo memuarus. Ir buvo vienintelis būdas, kaip jis galėjo gauti šiuos memuarus – jis gavo kopiją, kurią KGB pavogė iš Sacharovo.“ Būtent M. Gorbačiovas leido Sacharovui 1987 m. grįžti į Maskvą. Mokslininkas vėl ėmėsi aktyvios politinės veiklos, iš esmės rėmė M. Gorbačiovo reformų programą, tačiau nuolat viešai skųsdavosi, kad Kremliuje vis dar sutelkta pernelyg daug galios. Netrukus, 1989-aisiais, disidentas mirė.

Šiandien visame Vakarų pasaulyje A. Sacharovo vardu vadinamos gatvės, aikštės, tiltai, mokymosi įstaigos, o Europos Parlamentas kasmet skiria A. Sacharovo premiją. Tačiau disidento gimtinėje įamžinimas stringa. D. Genys teigia: „Viena vertus, lyg ir leidžiama veikti, pripažįstamas herojaus statusas, kita vertus, yra daug kas labai ribojama. A. Sacharovo centras Maskvoje yra paskelbtas tarptautiniu agentu, tai apsunkina centro veiklą. Ir atrodo, kad partinis administracinis elitas beveik chirurgiškai nori išoperuoti Sacharovo atminimą. Tam tikras idėjas atsietai nuo konteksto išimti, sakyti, kad jis buvo nacionalinis herojus, socialistinis didvyris, branduolinės bombos kūrėjas. Bet visa kita, kad jis paskui kovojo už žmogaus teises ar branduolinį nusiginklavimą – šiuos dalykus norima nustumti į antrą planą.“

Iš kitos pusės, anot R. van Voreno, A. Sacharovo įamžinimas stringa ir Lietuvoje. „Bandome pakabinti bent lentelę ant pastato, kuriame apsistojo Sacharovas, kai lankėsi Vilniuje, bet miesto valdžia atsisako, – teigia profesorius. – Visiškai juokingi argumentai – jis čia buvo pernelyg trumpai, jau yra A. Sacharovo aikštė. Apie ją geriau išvis nekalbėti, nes ji atrodo siaubingai. Sakoma, kad jo įtaka Lietuvai nebuvo pakankamai reikšminga, kai visi disidentai žino, koks svarbus jis buvo ir kad padarė didžiulę įtaką pasipriešinimui Lietuvoje, vien per kelias dienas, kai čia lankėsi.“

Pasakodamas apie A. Sacharovą R. van Vorenas prasitarė, kad jam labiausiai patinka disidento nuotrauka, kur jis stovi paprastutėje virtuvėlėje su Jelena Bonner ir yra apsirengęs du megztinius – trumpesnį tamsų ant ilgesnio šviesaus, todėl kyšo beveik balti skvernai. „Buvo nebesvarbu, kaip atrodai, – sako sovietologas. – Jam rūpėjo būti teisiam prieš save ir nekurti jokio įvaizdžio.“